Stasys Miliukas, Klaipėda, www.voruta.lt

N. Švogžlys gimė 1899 m. Švenčionių valsčiuje, Trebučių kaime, Mataušo ir Julijos Švogžlių šeimoje. Nepriteklių varginama Švogžlių šeima 1899 m. išvyko į Rygą, kur tėvas gavo darbą fabrike. Paaugęs Nikodemas Rygoje lankė rusišką mokyklą, išmoko latviškai.

1915 m. pritrūkusi maisto Švogžlių šeima grįžo į gimtinę. 1916 m. Nikodemas pradėjo mokytojauti Švenčionyse, o kitų metų vasarą Kaune lankė mokytojų kursus. 1917 m. pradėjo mokytojauti Strūnaityje, o 1918 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją.

Pirmasis N. Švogžlio eilėraštis buvo išspausdintas „Aušros vartų kalendoriuje‘. 1920 m. jis bendradarbiavo „Vilniaus garse“, pasirinko Milžino slapyvardį. Būdamas romantiškos sielos žavėjosi Lietuvos praeitimi, troško dirbti Lietuvai, jos kultūrai. Lenkai klierikai jį pradėjo skųsti seminarijos vadovybei už „litvomaniją“. 1921 m. klierikas N. Švogžlys iš Vilniaus kunigų seminarijos pašalinamas.

Palydėtas dviejų seminarijos profesorių lietuvių, N. Švogžlys traukiniu atvažiavo į Kauną ir buvo priimtas į lietuvišką kunigų seminariją. Čia besimokydamas bendradarbiavo Amerikos lietuvių spaudoje.

1925 m. arkivyskupas Juozapas Skvireckas N. Švogžlį įšventino į kunigus. Pirmąsias mišias N. Švogžlys laikė Žasliuose, buvo paskirtas vikaru į Molėtus, 1927 – 1930 m. vikaras, kurijos notaras, vidurinės mokyklos kapelionas Kaišiadoryse, 1930 – 1934 m. Kernavės klebonas. Vėliau buvo Gegužinės, Onuškio, Kauno šv. Mykolo Arkangelo, Bijutiškio, Kruonio, Kazokiškių, Paparčių bažnyčių klebonu.

1968 m. vėl grįžo į  Kernavę, kur iki 1979 m. buvo Kernavės bažnyčios klebonu. Nuo 1979 m. iki 1985 m. – rezidentas Vievyje. Mirė 1985 m. Vievyje.

Eidamas dvasininko pareigas, 1925 – 1927 m. Milžinas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Jis būrė pavasarininkus, skautus, angelaičius, steigė kraštotyros (senienų) muziejėlius, organizavo vaidinimus, pats rašė pjeses, pats režisuodavo, aktyviai dalyvavo Vilniaus vadavimo sąjungos veikloje, statydavo paminklus, kryžius.

Milžinas spaudoje paskelbė daugybę korespondencijų, publicistinių rašinių, kunigų nekrologų, kraštotyrinių pažintinių istorinių rašinių, reportažų, atsiminimų, net monografinio pobūdžio darbų.

Paskutinė Milžino publikacija apie vyskupą J. Labuką paskelbta „Katalikų kalendoriuje žinyne”. Atskirai išleistos šios Milžino knygos: „Vilniaus sūnus. Rytų Lietuvos tragedija”, „O šventasis Vilniau… Liaudies reportažas apie Vilnių ir jo šventoves”, „Vilniaus Aušros vartai”.

Ypač gausus kunigo N. Švogžlio – Milžino rankraštinis palikimas. Dauguma jų saugoma Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve.

Nors Milžinas daugiausia rašė liaudžiai, tačiau jo rankraščiai turi ir išliekamąją vertę. Pokario metais budriai stebimas, įvairiai tikrinamas Milžinas daug Lietuvos skaudulių savo raštuose turėjo nutylėti, juk baudžiamasis straipsnis dėl antisovietinės propagandos galiojo per visus nelaisvės metus.

Tik atvykęs į Kernavę Milžinas pradėjo garsinti jos vardą. Be rašinių apie garbingą  Kernavės praeitį  „Mūsų Vilniuje” buvo spausdinami Milžino „Laiškai iš Vilniaus pafrontės”. Kernavėje kunigas N. Švogžlys organizuodavo Vilnijos korporacijos šventes, rengdavo eisenas prie demarkacinės linijos. Jis Kernavėje pastatydino Geležinį Vilką, atnaujino kleboniją.

Milžinas nemažai prisidėjo plečiant mokytojo Juozo Šiaučiūno įkurtą vietos mokyklos muziejų.

Antrąkart atkeltas į Kernavę, Milžinas remontavo bažnyčią, įdomiai sutvarkė šventorių ir jo aplinką panaudodamas girnapuses. Zakristijoje jis įrengė muziejėlį, dėl ko buvo ir nepatenkintų. Tačiau ką daryti, jei noru turėti muziejėlį Milžinas degte degė, o mažytėje klebonijoje net jo knygoms, rankraščiams trūko vietos. Kai ką piktino Milžino liberalios pažiūros, kai net tebevykstant pamaldoms, ekskursantai eidavo į zakristiją apžiūrėti eksponatų.

1975 m. Milžinas Kernavėje šventė savo kunigystės penkiasdešimtmetį ir daug, vos ne kasdien, rašė. Dėl daugybės raštų jis dar buvo vadinamas Lietuvos Balzaku.

Milžinas mėgo stebėti ir charakterizuoti įvairius dvasininkus, kultūros darbuotojus, visuomenės veikėjus. Patį Milžiną apibūdinti nėra paprasta. Jam mažai rūpėjo buities kasdienybė, rengėsi kukliai, buvo neišrankus maistui, gyvenamiems kambariams. Buvo paprastas, visiems prieinamas, kiekvienam stengėsi pasakyti malonius originalius žodžius.

Pradėjęs rašyti dar 1918 m. plunksnos nepaleido, kol ją pajėgė laikyti ranka. Rašymas jam buvo kasdienis gyvenimo poreikis. O temų niekada netrūko. Tai vyskupų, kunigų, kitų žymesnių žmonių biografijos, Kaišiadorių vyskupijos ir Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių istorijos. Jis aplankė visas minėtų vyskupijų bažnyčias, vietoje rinko žinias, iliustracinę medžiagą. Pats Milžinas netaikė į profesionalius istorikus. Pirmajame Lietuvių katalikų Mokslo akademijos suvažiavime kunigas N. Švogžlys dirbo istorijos mėgėjų sekcijoje. Kalbėdamas diskusijoje siūlė atkurti Lietuvos epą, taip pat siūlė pagal archeologinius paminklus, jų tyrinėjimus, padavimus, mitologiją vaizdžiai aprašyti (faktiškai sukurti) Lietuvos priešistorę.

Savo darbams jis beveik neieškojo senų rašytinių istorinių šaltinių, dokumentų. Milžinui pakako spausdintų istorinių tyrinėjimų, paskelbtų dokumentų. Užtat XX a. jis surinko daug autentiškų žinių, iliustracijų, buvo daugelių įvykių liudininkas, metraštininkas.

Beveik visus savo darbuose aprašomus asmenis (vyskupus, kunigus) autorius gerai pažinojo. Jų charakteristikos taiklios, įžvalgios, nurodomos visos teigiamybės.

Milžinas mėgo sceną. Pats ne tik režisuodavo, bet ir vaidindavo, mėgdavo skaityti monologus. Jis rašytojas eseistas publicistas, istorijos mėgėjas, kraštotyrininkas, didelis Lietuvos ir Vilniaus krašto patriotas, humanistas, kilnus ir nuoširdus kunigas, kiekviename žmoguje ieškojęs gėrio, nors ne kartą nedorų asmenų apviltas.

Savo raštuose nevengė Švenčionių krašto tarmybių, įtaigumo, mėgo pasikartojimus, rašė trumpais sakiniais.

Šiandien, kai propaguojama globalinė civilizacija, kosmopolitizmas, kai garbinga Lietuvos istorija, etninė kultūra, pagarba gimtajai šnekai laikoma vos ne atgyvena, Milžinui irgi skaudėtų širdį.

Pirmasis N. Švogžlio-Milžino kūrinėlis „Gyvuok, Tėvyne“ 1919 metais buvo išspausdintas „Aušros vartų kalendoriuje”.

Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve saugomas N. Švogžlio-Milžino „Kernavės istorijos“ rankraštis. Itin įdomūs jo skyriai apie įvykius Kernavėje XX a. pirmojoje pusėje, kai atkampiu provincijos bažnytkaimiu tapusios, smarkiai polonizuotos Kernavės gyventojai išgyveno paskutinius carinės Rusijos imperijos valdymo, Pirmojo pasaulinio karo metus. Kernavės apylinkėse vyko sunkios nepriklausomybės kovos. Miestelis kurį laiką buvo neutralioje zonoje, vėliau – prie pat demarkacinės linijos su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu. Neris plukdė savo vandenis nuo okupuoto Vilniaus palei žilagalvę Kernavę laikinosios sostinės – Kauno link.

1931 m. įvyko katastrofiško masto potvynis: Vilniuje Neries vandenys užliejo dalį miesto centro ir Žvėryno, kitus palei upę buvusius mikrorajonus. Upės vandenys išsiliejo į Katedros aikštę, užliejo Vilniaus arkikatedros požemius. Buvo apardyta ar sugriauta daugybė pastatų. Kai kuriuos medinius pastatus upės srovė paprasčiausiai nusinešė.

N. Švogžlys-Milžinas, 1930 m. paskirtas Kernavės kunigu, aprašė regėtus vaizdus:

„Štai balandžio 20, 21, 22 d. pasirodė tirštas, geltonas vanduo. O jo vis daugiau ir daugiau – taip ir veržiasi kaip iš kokio krioklio. Kas valandą vis pusmetriu aukščiau, vis ištisais sieksniais plačiau. Neris susijaudino, užsidegė, pašėlo…

Iš lenkų pusės – Kernavė nuo lenkų parubežio pusė kilometro – pradėjo plaukti malkos, rąstai ir ištisi sieliai. Sušoko čia lietuviai semeniškiečiai, mitkiškiečiai, ardiškiečiai (pakrantės kaimų gyventojai) viską gaudyti, ką jiems Neris dovanoja, ką neša savo aistringose putose. Nenumanė vargšai, kad išdykusi Vilija jiems tik akis dumia, kad atiduoda jiems dabar tik savo jaunystės trupinius, o paskui, lyg keršydama už savo trumpą pavasarį, viską iš jų pačių išplėš – net ir namų pastogę…

O čia pradėjo plaukti visokie buteliai, katilai, bliūdai, dėžės, kašikai (krepšiai), korkos (kamščiai), sąšlavos, net kačių ir šunų kūnai.

Tik štai balandžio 23 d. jau neužteko Neriai krantų ir išsiveržė į pakrančių plotus. O pakrantėse –  namai, kaimai… Jau pradėjo semti klojimus, tvartus, klėtis, nes kaimuose jie žemiau stovi. Ir taip staigiai, gaivalingai užtvino, kad nė nepastebėjo gyventojai, tik išgirdo, kaip pririšti šunys pradėjo staugti sušlapę būdose ir karvės subliovė tvartuose…

Vanduo, sako, baisesnis už ugnį, nes jo niekaip nesulaikysi, kur jis prakiūra. Taigi ir gyvuliai, kažkokio nesuprantamo instinkto slegiami, niekaip nesidavė iš tvarto vedami ir įsispyrę visomis keturiomis baisiai kaukė. Avis, teliukus (veršelius), karves reikėjo nešte išnešti, o paskui iki pilvų vandeniu braidyti. Taip gaila, kad niekas pas mus neturėjo fotoaparatų… Išvestus galvijus teko pririšti aukščiau prie kranto medžių.

Tik apsidairė žmonės ir šiurpulingai susiėmė už galvų – Nerimi pradėjo plaukti ištisi su šakomis ir šaknimis išrauti medžiai. Vanduo pradėjo šniokšti, urgzti; bangos suputojo, srovė paaštrėjo – Neries kraujas ir aistra užvirė… Vanduo pasiekė namų pamatus. Pradėjo sunktis priemenėn, pirkaitėsna. Aš tuo metu buvau Ardiškių kaime į šiaurės vakarus nuo Kernavės ir mačiau, kaip vanduo užkunkuliavo Jurkevičių prieangy. Tuojau pradėjo vaikai cypti, moterys raudoti, o vyrai keikti…

Žmonės pradėjo beprotiškai rėkti, kai Neries viduriu pasirodė beplaukiąs visas, ištisas gyvenamasis namas. Tai buvo pirmutinis… Jis buvo be langų, be durų, bet viduryje su suolais, stalais, lovomis ir kitais smulkiais rakandais. Pamatę Neries rūstumą ir mirtiną grasinimą, žmonės tesuspėjo išversti duris, langus ir šį tą per juos išmesti lauk, išgelbėti; o paskui tą namą su griūvančiu krantu pagrobė pašėlusi Neris ir nusinešė savo glėby… Taip ir nuplaukė pirmutinis namas. Palaukite, o kiek jų paskui plaukė?

Tuo metu krantuose pasigirdo baisus riksmas. Vanduo pradėjo semti pirkių vidų. Moterys pradėjo verkti, raudoti ir alpti. Vyrai, numetę batus, o kai kurie ir kelnes, ėmė veržti savo duris, langus… O čia sutemo. Užėjo naktis. Nerami ir baisi naktis. Miške sužibo ugnys. Užsidegė laužai – žmonės persikėlė gyventi laukan ir miškan…

Išaušo penktadienis. Vietoje Neries žmonės pamatė neįžiūrimus, neaprėpiamus vandens plotus. Pamatė, kad jų kaimas – tai tik mažutės salelės vandeny, kad vanduo jau į namų pastoges palindo, kad stogas išsižergė kaip perekšlė višta ant kiaušinių.

O vaizdas. O skausmo. Ašarų. Ieško žmonės jau neprotingomis, jau beprasmiškomis savo akimis –  ir nesuranda, ko ieško: kur augo medžiai – ten tuščia;  kur buvo nauja tvora – ten bangos; kur buvo jau pradedanti žaliuoti rugių dirva – ten putojantis vanduo. Ir apkvaišo žmonės: pradėjo paikai nusikalbėti, kvailai šūkauti, pamišusiai judėti – neišlaikė silpnesni nervai sunkios nelaimės.

Jau laivais (valtimis, luotais) pradėjo gelbėti iš namų rūbus, javus, maistą ir viską, kas galima. Bet ką gelbėsi – ką paliksi, viskas savo, visko gaila, o vanduo graso, baugina ir varo krantan – neduoda visko gelbėti… O vandenų viduriu pradėjo plaukti rinktiniai egzemplioriai: kėdės, stalai, lovos, kuparai (skrynios), komodos, kubilai ir …kūnai. Nuplaukė didelis baltas paršas, nubangavo dvi išpampusios karvės. Vis iš lenkų pusės (iš Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto). Nusvyravo antras namas, trečias, penktas, net aštuntas. O vienas jų buvo didelis dviem galais, gontais (malksnomis) dengtas ir su didele iškaba „Strasznyca granyczna“ („Pasienio užkarda“) – viena iš lenkų pasienio užkardų, buvusių prie demarkacinės linijos su Lietuva.

Kmitų kaimui užgrėsė pražūtingas pavojus, nes vanduo pradėjo nepaliaujamai graužti krantą, dirvą ir kaimo sodybas. Taip ir virsta didžiausios riekės, taip ir nyksta tvirta žemė – sieksnis po sieksnio. Jau pasiekė tvorą: tvora nuvirto į vandenį. Jau netoli tvartų pamatai… Kone alpo žmonės… Jau nusirito akmenys iš trobesių pamatų. „Reikia pazrinkti“, – šaukia sąmoningesni vyrai ir šoko prie griūvančių pastatų, pradėjo draskyti ir tempti rąstus aukščiau, kalnan. Patys sugriovė penkis namus. Būtų nunešti Kaunan, Klaipėdon… O čia nuplaukė devintas namas, dvyliktas, penkioliktas…

Vėl išaušo diena. Jau šeštadienis. Geriau būtų jis neišaušęs. Naktį nuplaukė visas Bielzariškių kaimas, viso labo – dešimt namų. Šeštadienį nuplaukė šešioliktas, aštuonioliktas ir…dvidešimtas namas. Vėl vyrai vijosi, vėl apžiūrinėjo. Tik matome, nusiėmė kepures ir pradėjo žegnotis. Paskui namą virvėmis susipainioję velkami du vyrų kūnai. Jau nebegyvi…

Kad ir savi namai pradėjo braškėti. Taip Semeliškių kaime išvirto Drazdausko kluonas. Moterys pradėjo baisiai rėkti. O lenkų kareivis kiek kalniau savo sargyboje stovėdamas sušuko lenkiškai, kad moterys neraudotų tokio niekniekio – kluono, nes esą Vilniuje ir pati Katedra plaukianti…

Šeštadienio pavakarę panerin susirinko iš visų apylinkių tūkstančiai žmonių. Čia prikalbėjo ištisus tvanus rimtų ir juokingų gandų. Visi nagrinėjo potvynio priežastį. Sakė, kad bolševikai prakasė kanalą ir savo Bereziną suleidę į mūsų Nerį, todėl mūsų Neris bus tokia didelė ir neslūgstanti…Sakė, kad Dauguva pakeitusi vagą ir susiliejusi su Nerim. Visaip sakė. Vieni tikėjo, kiti juokėsi, treti keikėsi ir koliojosi.

O Neris vis kyla ir kyla. Kilo iki sekmadienio, balandžio 26 d. Paskui baimingai patyrusi paneriečio akis konstatavo, kad vanduo „sustojo“.

Pirmadienį vanduo smarkiai krito, stačiai valandomis, matomai ir ženkliai. Jau nestaugė, jau nieko nesinešė. O pasiliko – Dievuli mielas – kas pasiliko… Ištisos namų sienos, kalnai medžių, storiausi su šaknimis nugriauti ąžuolai, baldai, liekanos, pylimai smėlio – nesuprasi ar čia Kernavė, ar Palanga. Namų viduje buvo šiurpulingas vaizdas. Pirmiausia buvo suvirtusios ir ištaškytos visos krosnys, palikdamos paskui save tik krūvas purvino molio. O visa kita buvo kaip po žemės drebėjimo.

Neris pagaliau visai suėjo į krantus. Jau neputojo, nebuvo pikta. Net linksma buvo ir saulėje spindėjo. Taip – jau ji jaunamartė, jau ištekėjo už vyro Nemuno. Ką padarysi – pavasaris – visi mylisi…“

Taip vaizdžiai, realistiškai savo gimtojo Švenčionių krašto tarme kunigas Nikodemas Švogžlys – Milžinas aprašė 1931 metais buvusį potvynį, kurio griaunamąją jėgą ir neįsivaizduojamus padarinius patyrė Kernavės apylinkių prie Neries išsidėsčiusios sodybos, ištisi kaimai, juose gyvenantys žmonės.

1985 m. Kernavės bažnyčios šventorius amžinam poilsiui priglaudė penkiolika metų išbuvusį tos parapijos kleboną, neeilinę asmenybę kunigą Nikodemą Švogžlį – Milžiną. Per pamokslą Vievyje tuometinis kunigas Kazimieras Vasiliauskas velionį apibūdino, kaip tikrą mūsų laikų herojų, kuriam rūpėjo mūsų tautos, mūsų parapijų istorija, tautos menas.

Literatūra:

Leidinys „Kernavės bažnyčios kunigai“, 2001.

Stasys Miliukas „Giminės ir ne tik“. Leidykla „Druka“, Klaipėda. 2015.

Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos leidinys „Šimtas Širvintų krašto šviesuolių“, 2021.