Onutė Gaidamavičiūtė, Trakai, www.voruta.lt

Gegužę Trakų pilies saloje atidaryta vieno iš žymiausių karaimų dailininkų Bari Egizo kurtų moterų paveikslų – piešinių, tapybos darbų – paroda „Bari Egizo moterys“, kuri veiks iki liepos 10 dienos.

Ekspozicija kamerinė, nedidelė, eksponuojama per tris nedideles sales. Paveikslai paskolinti iš Lietuvos nacionalinio dailės, Lietuvos nacionalinio, taip pat iš Trakų istorijos muziejų.

Džiugu, kad šio talentingo dailininko kūryba susilaukia pripažinimo ir susidomėjimo. 2009 metais „Vilniaus aukciono biblioteka“ išleido Bari Egizo piešinių ir tapybos darbų albumą su kultūros istorikės, Lietuvos dailės muziejaus muziejininkės Rimos Rutkauskienės įžanginiu straipsniu.

Tai jau antroji B. Egizo paroda po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Pirmoji Bari Egizo paroda „Nuo Stambulo iki Vilniaus“ buvo eksponuota Vilniaus paveikslų galerijoje 2010 metais, išleistas katalogas „Nuo Stambulo iki Vilniaus“, kuris detaliai supažindina visus meno mylėtojus su šio karaimų kilmės dailininko gyvenimu ir kūrybiniu palikimu.

1. Egizas gimė 1869 m. liepos 13 d. Odesoje, turtingų karaimų šeimoje. Apie 1885–1889 m. jis mokėsi Odesos dailiųjų menų draugijos dailės mokykloje, o 1890 m. be egzaminų buvo priimtas į Peterburgo dailės akademiją, kur jo mokytojai buvo žymūs to meto dailininkai, tarp jų Vasilijus Vereščiaginas. 1897–1898 m. B. Egizas dailės studijas tęsė Paryžiuje, kur turėjo galimybę savarankiškai susipažinti su didžiųjų pasaulio meistrų tapyba Luvro ir Liuksemburgo muziejuose. Tuo metu daug keliavo po Europą. Grižęs trumpam į Odesą dirbo dailės mokytoju, rengė parodas, o apie 1922 m. išvyko į Turkiją, į Konstantinopolį. Stambule dailininkas turėjo savo studiją ir mokinių, išgarsėjo kaip puikus portretistas.
2. Egizo sesuo Vera, su kuria jis buvo labai artimas, buvo žymaus orientalisto, Lietuvos ir Lenkijos karaimų dvasinio vadovo (hachano) Serajos Šapšalo (1873–1961) žmona. Šapšalas į Lietuvą atvyko 1928 m., o apie 1938 m. į Vilnių persikėlė gyventi ir Bari Egizas. Vilniuje neturėjo valdiškos tarnybos, vertėsi piešdamas portretus. Amžininkai prisimena jį buvus didelės erudicijos. Mėgo bendrauti su jaunimu, pasakoti apie meną, įžymius dailininkus. B. Egizas mirė 1946 m. palaidotas Vilniuje, karaimų kapinėse.

Rimos Rutkauskaitės pastebėjimu, dailininko Bari Egizo talentas susiformavo XIX a. pabaigoje, kai Peterburgo dailės akademijoje, kur jis studijavo, ėmė ryškėti peredvižnikų kūrybos ir akademizmo meninių principų krizė, todėl naujų kelių ieškantys menininkai būrėsi aplink Sergejų Diagilevą ir jo leidžiamą žurnalą Meno pasaulis („Мир искусства“). B. Egizo kūrybą veikė ir prancūzų tapybos mokykla. Į Paryžių jis atvyko jau pradėjęs savarankišką meninę veiklą ir tobulinosi tuo metu, kai impresionizmą keitė simbolizmas, kai itin svarbus tapo pačios tapybos grožis, imta vertinti tapybiškumas, rafinuota toninė spalvų harmonija, minštas, tirpstantis, vibruojantis, lyg impresionistų varbuose, atmosferos perteikimas.

Nors prancūzų tapyba turėjo įtakos Bari Egizo kūrybai, vis dėl to dailininkas liko ištikimas realistinei vaizdavimo krypčiai. Dažnai jo kūryba balansuoja ant sentimentalaus natūralizmo ribos. Ankstyvoje jo tapyboje juntama rafinuotų spalvų toninė harmonija, minkštas, tirpstantis atmosferos perteikimas[1]. Dailininkas mėgo vaizduoti idealizuotas buities, sentimentalias scenas, perteiktas bydermejerio stiliumi. Vėlesniuose darbuose sustiprėja realistinė raiška, mažiau dėmesio kreipiama į pačios tapybos grožį.

„Savo darbuose visada laikiausi realistinės krypties, savo įspūdžius perteikdavau tiesiai iš gamtos.., – autobiografijoje rašė B. Egizas. – kūriau kasdienio žanro paveikslus, tapiau buitines valstiečių ir darbininkų gyvenimo scenas, tapiau peizažus ir negyvąją natūrą, tačiau tarp mano darbų svarbią vietą visada užėmė portretai.“[2]

Dailininko paveikslai žavi tapybos ir grafikos technikos įvairove: tapyti aliejumi, lieti akvarele, piešti vaško pastelėmis, grafitiniais ir spalvotais pieštukais, anglimi, sepija, tempera.

„Amžininkai pastebėjo, kad „ilgas ir atidus senųjų portreto meistrų – Velaskeso, Rembranto, van Deiko, Ticiano – studijavimas padėjo Egizui įsigilinti į vaizduojamąją natūrą, atskleidė jo gebėjimą išreikšti dvasingumą realizmo rėmuose“[3].

Parodoje pristatoma svarbi dailininko kūrybinio palikimo dalis, duoklė pačioms svarbiausioms jo gyvenimo moterims – motinai ir seseriai. Pasak parodos organizatorių, B. Egizo portretų galerijos veikėjos nutapytos atidžiai ir skrupulingai: perteikiamas ne tik išorinis portretuojamosios panašumas, bet ir atspindėtas dvasinis vaizduojamos moters pasaulis, psichologinės asmenybės savybės, etnografinis tipas, socialinė padėtis. Karaimų moterų portretuose menininkas daug dėmesio skiria antropologiniam modelio veido tipui, kartais pabrėžia „karaimiškumą“ naudodamas tautinį kostiumą, tradicinius interjero elementus. Nacionalinio karaimų kostiumo elementai dailininko atkurti su ypatingu kruopštumu – išryškinta net audinių medžiagiškoji struktūra[4].

Kameriškus parodoje eksponuojamus B. Egizo moterų paveikslus lydi fotografijos, taip pat subtiliai sumaketuotas lydimasis tekstas. Moterys paveiksluose apibūdintos itin poetiškai: „Vilkinčios spalvingas Viktorijos epochos sukneles, pasidabinusios uždaromis šviesiomis palaidinėmis ar krinolinais“, „Nutviekstos saulės spindulių, mirgančios šviesos žaisme“, „Aplinkiniams demonstruojančios tik santūriai atidengtą pečių liniją ir įspūdingą lieknutę, į korsetą įspraustą taliją. Skleidžiančios nuolankumą ir ramybę“.

Parodoje pristatomi kameriški įvairaus amžiaus moterų (nuo senolių iki mergaičių) portretai, pasak lydimojo parodos teksto, „Svajingai susimąsčiusios jauniklės ar dvelkiančios senyvos moters vienatve žilaplaukės“. Išsiskiria pirmoje salėje eksponuojamas dailininko motinos portretas. Tiesą pasakius, nepaisant moterų amžiaus, jų paveikslai išsiskiria ypatinga mąslia nuotaika.

Žavus 1939 metais aliejumi tapytas paveikslas „Šokanti karaimė“. Jame vaizduojama jauna mergina, vilkinti tautiniais rūbais, etnografinėje aplinkoje. A. Šišmanas apie šį paveikslą rašė: „Pakėlusi ranką, kerinčiai šypsodamasi, daro pirmąjį pa. Šiame paveiksle ir detaliai pavaizduoti audinių raštai, kas labai svarbu etnografiniu požiūriu muziejui“[5].

Nors B. Egizas pirmenybę teikė moterų portretams, visgi galima pridurti, kad jis tapė ir moterų aktus (tą galime pamatyti Vilniaus aukciono bibliotekos išleistame B. Egizo kūrybos albume).

Be portretų Bari Egizas tapė daug peizažų su gimtojo Krymo, Irano, Turkijos vaizdais. Jie pasižymi subtiliu koloritu, raiškiu potėpiu, architektūrinių detalių gausa (tai akivaizdu Vilniaus aukciono bibliotekos išleistame Bari Egizo tapybos ir piešinių albume).

1. Egizo kūriniai pasklidę po pasaulį – jie saugomi muziejuose, privačiose kolekcijose, karaimų šeimose kaip relikvija perduodami iš kartos į kartą. Daugiausia jų saugoma privačiuose rinkiniuose ir muziejuose Odesoje, Sankt Peterburge, Kijeve, Londone, Paryžiuje, Romoje, JAV. Dailininko kūrybinis palikimas Lietuvoje nėra labai gausus. Šioje parodoje – moterų portretai iš Trakų istorijos, Lietuvos nacionalinio dailės ir Lietuvos nacionalinio muziejų rinkinių[6].

Dailininkas Bari Egizas neturėjo pasekėjų ir mokinių, tačiau jo kūryba raiškiai papildo bendrąją XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės panoramą. Jo pavardė yra gerai žinoma portreto žanro tyrėjams ir kolekcininkams. Tikėkimės, kad ir toliau bus tyrinėjama, populiarinama bei reflektuojama šio žymaus karaimų dailininko kūryba.

[1] Bari Egizas. Tapyba. Piešiniai. Vilnius: Vilniaus aukciono biblioteka, 1920, p. 20.

[2] LLMA, F. 146, ap. 1, b. 23, l. 111.

[3] MAB RS F. 143-1586, p. 5.

[4] Prieiga per internetą: https://trakaimuziejus.lt/parodos/paroda-dailininko-bari-egizo-moterys/

[5] Bari Egizas. Tapyba. Piešiniai. Vilnius: Vilniaus aukciono biblioteka, 1920, p. 22.

[6] Prieiga per internetą: https://trakaimuziejus.lt/parodos/paroda-dailininko-bari-egizo-moterys/

Autorės nuotraukos