Trakų sinagoga. Stanislovo Mikulionio nuotr.

www.voruta.lt

Virtualioje erdvėje apžiūrėti, kaip atrodė Trakuose stovėjusi sinagoga, ir paskaityti, kaip ją prisiminė iki Holokausto apie trečdalį šio miestelio gyventojų sudariusios žydų bendruomenės nariai – tokią galimybę siūlo Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija ir architektas Aurimas Širvys, sukūręs erdvinį sinagogos modelį.

Ši įspūdinga medinė sinagoga buvo pastatyta apie 1862-63 m. žydų tankiai gyventoje Trakų dalyje – maždaug ten, kur dabar yra Trakų rajono savivaldybė ir prie jos esantys garažai – ir išstovėjo daugiau nei 100 metų, pergyvendama 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nacių vadovaujamo ypatingojo būrio išžudytą miestelio žydų bendruomenę, iš kurios neišsigelbėjo nė vienas žmogus. Po žudynių šiuose maldos namuose buvo sukrautas aukų turtas[1].

Po karo sovietų paversta sandėliu, sinagoga buvo nugriauta tik 1966 m. – praėjus ketvirčiui amžiaus po bendruomenės sunaikinimo. Laimei, prieš pat griovimą, kurį vėliau įvardijo kaip tuomečių rajono vadovų inicijuotą vandalizmo aktą[2], ją spėjo nufotografuoti didelę gyvenimo dalį Trakams pašventęs architektas Stanislovas Mikulionis (1935-1992).

Būtent šios nuotraukos padėjo architektui Aurimui Širviui kompiuterine grafika parengti erdvinius sinagogos vaizdus, suteikiančius galimybę vaizduotėje atkurti šį gana monumentalų pastatą, kadaise buvusį svarbia istorinio miestovaizdžio dalimi.

A. Širvio parengtą 3D modelį galite pamatyti čia: https://www.youtube.com/watch?v=EOQekUNNf8A, o čia rasite St. Mikulionio nuotraukas: „Sunaikinta bendruomenė ir ištrinta atmintis: žydų gyvenimas Trakų mieste“.

Trakų sinagogos 3D modelio parengimas – jau ne pirmas panašus architekto Aurimo Širvio darbas. Anksčiau šio autoriaus suburta komanda parengė unikalių medinių Alantos, Jurbarko, Kaltinėnų, Kurklių, Pakruojo, Sedos, Šaukėnų, Valkininkų, Vilkaviškio, Žiežmarių, Rokiškio, Kražių, Tirkšlių, Molėtų, Dusetų, Merkinės, Dubingių sinagogų rekonstrukcinius 3D vaizdus ir brėžinius, atkurdami buvusią pastatų architektūrą ir dekoro elementus.

Virtualaus Trakų sinagogos modelio sukūrimą inicijavusi TINP direkcija tikisi, kad ši ir kitos iniciatyvos padės sugrąžinti į istorinę atmintį svarbų Trakų istorijos klodą, nes šiandien retas įsivaizduoja, kur ir kaip gyveno kadaise svarbia miestelio gyvenimo dalimi buvę žydai.

Dar prieš metus nebuvo žinoma ir tiksli Trakų sinagogos vieta, todėl TINP direkcija pateikė Kultūros paveldo departamentui (KPD) 1947 m. aeronuotrauką, kurioje ji užfiksuota, ir pasiūlė patikslinti Trakų senamiesčio duomenis Kultūros vertybių registre bei įamžinti mieste gyvenusios žydų bendruomenės atminimą. Š. m. spalio 13 d., kaip informavo KPD, Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė patikslinti Trakų senamiesčio (u. k. 17114) vertingąsias savybes, nustatant tokia savybe sinagogos vietą.

Šiandien jau galime susipažinti ir su Trakuose gyvenusių žydų, išvykusių iš Lietuvos dar iki Holokausto, pasakojimu apie miestelio bendruomenę, paskelbtu 1954 m. Tel Avive hebrajų kalba išleistoje knygoje „Trakai“ – pagal anglišką jos vertimą TINP direkcijos darbuotojai parengė lietuvišką tekstą (už patikslinimus dėkojame dr. Larai Lempertienei): „Prieš 66 metus išleista knyga – autentiškas liudijimas apie sunaikintą Trakų žydų bendruomenę“.

Šioje knygoje, išleistoje norint įamžinti sunaikintos bendruomenės atminimą, matome įtaigų „ramiu kaimeliu“ vadinamų Trakų gyvenimo vaizdą ir su meile nutapytus lakoniškus žmonių portretus – neretai vargingai gyvenusias šeimas, kurias maitino namuose įrengtos parduotuvėlės ir žvejyba Trakų ežeruose, siuvėjo, kalvio bei kiti amatai, chederyje besimokančius vaikus, kurių balsai pro langus sklisdavo toli į miestelį, biblioteką, išaugusią iš vaikams skirtos hebrajiškų knygų spintos, vakarais sausakimšą skaityklą, įrengtą bute šalia pravoslavų cerkvės, chorą, kuriame dainavo kone visi bendruomenės nariai, ir šventes, kuriose vaidintos Šolom Aleichemo pjesės bei grodavo jaunimo suburtas mandolinų ansamblis.

Apie tradicinio bendruomenės gyvenimo centru buvusią sinagogą pasakojama:

„Ji stovėjo negrįstoje gatvelėje, net po menkiausio lietaus virsdavusioje liūnu, ir kaip dauguma miestelio namų buvo pastatyta iš medinių rąstų, tik iš išorės uždengta dažytomis lentomis, kurių spalvą laikas išblukino neatpažįstamai. Apatinis aukštas buvo skirtas vyrams, o viršutinis – moterų galerija. Tame pačiame pastate buvo ir štiblas[3], ir kol vienas minjanas[4] meldėsi sinagogoje, antrasis rinkdavosi štible – jį sudarydavo pristigusieji kantrybės klausytis į Trakus užsukusio kantoriaus giedojimo ar keliaujančio pamokslininko pamokslo.

Be to, sinagogoje buvo prieangis, kur Toros skaitymo ir pamaldų metu būriuodavosi šeimų galvos ir stoviniuodami ar vaikštinėdami aptarinėdavo kasdienius reikalus – nors toks elgesys buvo draudžiamas. Ypač daug žmonių ten susiburdavo Jom Kipuro[5] išvakarėse, kai visų labdaringų draugijų gabajai[6] susėsdavo prie savo taupyklių ir po popiečio maldos išeinantys maldininkai praeidami turėdavo sumokėti tais metais pažadėtus įnašus – kas dvi savaites mokamą nustatyto dydžio rinkliavą ar užmokestį už pašaukimą skaityti Torą. Prie pietinės sinagogos sienos, šalia didelio dekoruoto skydo, ant kurio surašytas Dievo – Izraelio tautos išvaduotojo laiminimas, stovėjo didžiulė spindinti žalvarinė septynšakė Chanukos menora su liūtais ir ereliais papuoštu šamašu[7]. Retas provincijos miestelis išgalėjo papuošti savo sinagogą tokia grožybe.“

Pirmajame šios sinagogos aukšte veikė mokykla, skirta vargšų vaikams, kurių tėvai neįstengdavo sumokėti mokytojui, ir būdavo suteikiama nakvynė neturtingiems pakeleiviams. Erdviame sinagogos kieme stovėjo rabino namas, pastatytas specialiai Trakuose tarnavusiam rabinui Nahumui Grinhauzui, kuris, kaip rašoma knygoje, išsiskyrė kaip puikus Toros žinovas ir buvo tarp pagrindinių rabino Reineso[8] – vieno iš „Mizrachi“ partijos įkūrėjų, Ketvirtojo sionistų kongreso delegato – padėjėjų. Paskutiniaisiais bendruomenės gyvavimo metais tame pačiame kieme buvo pastatyta ir žydų mokykla.

Informaciją parengė Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos kultūrinės veiklos vadybininkė Rasa Kalinauskaitė

[1] Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m. Sudarė Arūnas Bubnys. 2011, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. P. 490.

[2] Stanislovas Mikulionis, Trakų Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios ir bernardinų vienuolyno statybų istorija//Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 1; Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1993. P. 10.

[3] Štiblas – nedidelė patalpa bendruomenei melstis, maža sinagoga.

[4] Minjanas – 10 suaugusių (t. y. sulaukusių religinės pilnametystės, vyresnių nei 13 metų) vyrų kvorumas, būtinas norint atlikti kai kurias religines ceremonijas (bendruomeninę maldą, Toros skaitymą sinagogoje, maldų skaitymą per vestuves ir kt.).

[5] Jom Kipuras – žydų religinė šventė, Atpirkimo diena, švenčiama pagal hebrajų kalendorių tišrej mėnesio 10 d. (tarp rugsėjo 14 d. ir spalio 14 d. pagal Grigaliaus kalendorių), skirta apsivalymui nuo nuodėmių.

[6] Gabajus – sinagogos iždininkas ir valdybos narys.

[7] Šamašas (nuo hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio tarną) – pagalbinė žvakė, kuria uždegamos kitos Menoros žvakės.

[8] 1902 m. Vilniuje Izaokas Jokūbas Reines įkūrė religinį sionizmo judėjimą „Mizrachi“.