Rokiškio rajone rastas durklas, archeologų teigimu, priklauso ankstyvojo bronzos amžiaus Varpinių taurių kultūrai (2800–1800 m. pr. Kr.). KPD nuotrauka

www.voruta.lt

Šių metų pradžioje žiniasklaidą apskriejo žinia apie Rokiškio rajone vieno pasvaliečio rastą keturių tūkstančių metų senumo bronzinį durklą – strėlės arba ieties antgalį. Į KPD Panevėžio-Utenos teritorinį skyrių atnešusio piliečio radinys iškeliavo į Vilnių, kur istorijos ir archeologijos specialistai atliko nuodugnius tyrimus, nustatė jo amžių, paskirtį ir paaiškėjo, kad tai, galima sakyti, – sensacija. Šis durklas – akivaizdus įrodymas, kad mūsų protėviai dar gerokai prieš Kristų palaikė ryšius su Europa. Iki šiol panašių radinių nebuvo rasta. Tai kol kas vienintelis toks radinys Lietuvos teritorijoje.

Kaip teigė KPD Veiklos koordinavimo skyriaus vyr. specialistas Ričardas Dediala, kartais atnešus radinius ir paprašius nurodyti jų radimo vietą, paaiškėja, kad tai iki šiol nežinotos vietos, kuriose gali būti ir daugiau archeologinių radinių. Iš 2020 m. į KPD pristatytų radinių galimai bus atskleisti net 6 nauji archeologinio paveldo objektai, kuriems bus suteikta teisinė apsauga.

Nukeliavo į krašto muziejų

Kadangi minėtasis bronzinis durklas buvo rastas Rokiškio rajone, po archeologų apžiūros jis buvo perduotas Rokiškio krašto muziejui. Mokslui labai svarbi ir jo radimo vieta. Toje vietoje planuojami tolimesni tyrimai. Archeologų teigimu, tokio tipo durklai priskiriami ankstyvojo bronzos amžiaus Varpinių taurių kultūrai (2800–1800 m. pr. Kr.). Didžiausias šios kultūros paplitimas yra buvęs vakarų ir centrinėje Europoje ir šiuolaikinės Anglijos teritorijoje. Lietuvai artimiausias šiai kultūrai priskiriamas analogiškas radinys yra rastas pietryčių Lenkijoje Samoborzec vietovėje. Yra žinoma, kad Varpinių taurių kultūros atstovai su to meto Lietuvos teritorijoje gyvenančiomis kultūromis ryšį tikrai turėjo. Yra aptikta keletas pavienių radinių, priskiriamų šiai kultūrai, tačiau iki šiol radinių iš bronzos aptikta nebuvo.

Tai ne vienintelis pastarojo laikotarpio reikšmingas radinys, praturtinęs muziejus (KPD atlikus įvertinimo procedūras, jie keliauja į atitinkamus muziejus). Pavyzdžiui, pernai Kaune, santakoje tarp Nemuno ir Neries upių rasti istorinę, kultūrinę vertę radiniai (keramikos šukės, šaunamojo ginklo titnagas, koklių fragmentai ir kt.), datuojami nuo XV a. iki XVII-XVIII a., perduoti Kauno miesto muziejui. Kėdainių rajone rasta juostinė segė perduota Kėdainių krašto muziejui. Panevėžio rajone rastas žiedas, pasaginė segė kampuotais galais (be liežuvėlio) bei šeši papuošalų fragmentai, romėniško laikotarpio žalvarinis smeigtukas ir smeigtukas platėjančia ąsele, žiedas pinta priekine dalimi perduoti Panevėžio kraštotyros muziejui.

Trakų rajone rasti radiniai (balnakilpė, plačiaašmenis pentinis kirvis su nulaužta geležtės dalimi, žeberklinis ietigalis, skiltuvas, grandys, įveriamasis peilius, skardinė segė, įtveriamasis peilis su nulūžusia geležte, du tordiruoti žiedai, du žvangučiai, žvangučio viršutinė dalis, apkalas, du metaliniai dirbiniai perduoti Trakų istorijos muziejui.

Telšių rajone rastas žiedas pinta priekine dalimi  perduotas Žemaičių muziejui „Alka“. Biržų rajone rastos romėniškos monetos ir Pasvalio rajone rasta segė ir žirgo aprangos elementų papuošalas perduoti Biržų krašto muziejui „Sėla“.

Ieškoti archeologinių radinių yra draudžiama

Kaip pasakojo R. Dediala, KPD kiekvieną mėnesį gauna dešimtis skundų, pranešimų ar paklausimų dėl metalo ieškiklių naudojimo. Dažniausiai kreipiamasi dėl metalo ieškiklių naudojimo ne kultūros paveldo objekte, jo teritorijoje ar vietovėje. Nagrinėjant gautas užklausas aiškėja, kad šiuo metu metalo ieškiklių naudojimą ne kultūros paveldo objekto, jo teritorijoje ar vietovėje apibrėžiantis teisinis reglamentavimas yra nepakankamas bei neužtikrinantis pakankamos kultūros paveldo apsaugos.

“Kaip yra žinoma, Lietuvos Respublikoje metalo ieškiklių naudojimas nėra uždraustas, tačiau jis ribojamas paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų, – teigė R. Dediala. –  Teisės aktai, kuriuose nurodoma apie metalo ieškiklių naudojimą, reglamentuoja nekilnojamų kultūros vertybių teritorijų bei kilnojamųjų kultūros vertybių, vadinamų kultūros objektais, teisinę apsaugą. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 1 dalį draudžiama moksliniam pažinimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje be institucijos, atsakingos už apsaugą, sutikimo atidengti ir judinti archeologinius sluoksnius, naudoti metalo, elektroninius ar kitokius ieškiklius archeologinių ir kitų radinių ar objektų paieškai. Remiantis minėto įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo objekto ar vietovės neištirtoms dalims galioja šio įstatymo 17 straipsnio reikalavimai, t. y.viešajam pažinimui saugomame objekte jo teritorijoje, vietovėje taip pat uždrausta naudoti metalo, elektroninius ar kitokius ieškiklius.“

Specialistas primena, kad, vadovaujantis Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymu, visi žemėje, jos paviršiuje, vandenyje, pastatuose ir statiniuose arba jų dalyse rasti kilnojamieji daiktai, turintys kultūrinę vertę, kurių savininkas ar valdytojas negali būti nustatytas arba pagal įstatymus yra netekę teisės į juos, pereina valstybės nuosavybėn. Ieškoti tokių daiktų, vykdant kasinėjimus ar naudojantis metalo ieškikliais arba bet kokia kita paieškos įranga, gali tik atestuoti tyrėjai.

Siekiant išvengti negrįžtamo nepažintų mokslinių duomenų šaltinių sunaikinimo, KPD specialistai tokių „lobių“ ieškotojus ragina ne patiems savavališkai leistis į paieškas, o susisiekus su archeologų draugija prašytis ir dalyvauti profesionalių archeologų organizuojamuose tyrimuose, kurių metu galima legaliai ir su archeologo priežiūra prisidėti prie reikšmingų tyrimų.

Sunkiai valdomas procesas

KPD per 2019 m. 14 kartų kreipėsi į Kultūros ministeriją dėl muziejaus parinkimo 24 Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisijos (KKVVK) apsvarstytiems klausimams (atvejams). Per 2020 m. KKVVK svarstė jau net 56 klausimus ir 12 kartų kreipėsi į Kultūros ministeriją dėl muziejaus parinkimo įvertintiems radiniams. Pasak R. Dedialos, radinių pristatymo didėjimo tendencija demonstruoja sunkiai valdomą procesą, kurio ištakos ne tik teisinės sistemos spragos, tačiau ir Departamento pastarųjų metų pozicija, bandant rasti kompromisą tarp populiaraus, bet sunkiai valdomo masinio reiškinio, paveldosaugos ir archeologijos mokslo.

„Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje yra mažiausiai keli tūkstančiai metalo ieškiklių naudotojų ir keli metalo ieškiklių naudotojų klubai, nepristatomų radinių mastas yra sunkiai įvertinimas. Didžioji dalis Departamentui pristatytų radinių yra su prarasta svarbia moksline informacija, todėl dauguma tokių radinių tampa tik muziejinėmis įdomybėmis, primenančiomis XIX a. artefaktų kolekcionavimą – pasakojo R. Dediala – Aukščiau pateikti pavyzdžiai demonstruoja neišvengiamą koliziją tarp profesionaliosios archeologijos, paveldosaugos ir teisės aktų spragas išnaudojančių mėgėjiškos metalo ieškiklių naudotojų veiklos. Tai kelia grėsmę negrįžtamai sunaikinti nepažintą mokslinių duomenų šaltinį, didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčios kultūros vertybės dalį.“

Deja, tik itin maža dalis viešai socialiniuose tinkluose skelbiamų kultūros vertybių savanoriškai yra pristatoma Departamentui. Sprendžiant iš diskusijų šiuose grupėse daugiausia radinių metalo detektorių naudotojai pasilieka sau, dalis yra parduodama kitiems besidomintiems asmens už pasiūlomą kainą. Galima dėkoti piliečiams, kurie yra neabejingi savo krašto istorijos paveldui ir atsitiktinai radę galimai kultūrinę vertę turinčius radinius juos pristato KPD, tačiau taip pat reikia matyti kitą šio reiškinio pusę, kuri neturi nieko bendro su archeologijos mokslu ir paveldosauga.