Išlikęs Šereitlaukio dvaro svirnas. KPD informacija

www.voruta.lt

Pagėgių rajone tvarkomi ir turizmui pritaikomi kultūros paveldo objektai. Liepos mėnesį juos apžiūrėjo KPD Telšių-Tauragės teritorinio skyriaus specialistai, Šereitlaukio dvaro sodyboje bei Rambyno kalne apsilankę kartu su Rambyno regioninio parko direktore Diana Milašauskiene, projekto vadovu Aurimu Vengriu ir UAB ,,Apastata“ atstovais.

Šereitlaukio dvaro sodyboje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 661) buvo apžiūrėti projekto ,,Šereitlaukio dvaro sodybos tvarkymas ir pritaikymas lankymui“ rezultatai. Projektu buvo siekiama visuomenei labiau atverti, padėti pažinti ir eksponuoti komplekso vertingiausias savybes. Centrinėje Šereitlaukio dvaro sodybos teritorijos dalyje demontuoti bešeimininkiai statiniai, sutvarkyta teritorija, pašalinti menkaverčiai želdynai, atlikus archeologinius tyrimus pažymėta ir išryškinta dvaro rūmų vieta, atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai, išryškinta medžių alėja į Koplyčkalnį, pastatyti suolai ir informaciniai stendai. Įvykdžius tvarkybos darbus Šereitlaukio dvaras pritaikytas lankymui. Dabar čia net pavieniai turistai ras daug informacijos apie dvarą, buvusius bei iki mūsų dienų išlikusius pastatus.

Pirmasis žinomas Šereitlaukio dvaro paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose siekia 1560 m. Dvaro valdytoju ir generaliniu nuomininku 1744 m. tapo Gotfrydas Teodoras Šionas, kurio anūkas – Šereitlaukyje gimęs Heinrichas Teodoras Šionas, žymus Prūsijos valstybės veikėjas, 1824 m. tapęs sujungtos Prūsijos provincijos prezidentu. 1812 m. dvarą nusipirko. L. F. Dresleris, įsigydamas vis naujus dvarus ir palivarkus, buvo sukūręs vieną didžiausių krašte dvarų kompleksą. Šereitlaukio dvarui XX a. pr. priklausė Vilkyškių, Kalvaičių dvarai, Kampių, Nausėdų, Dalnico ir kt. palivarkai, Lumpėnų bei Oplankio karčemos. Dreslerių šeima XIX a. pr. užsakė esminio dvaro sodybos pertvarkymo projektą. XIX a. I p. rytų ir vakarų kryptimi buvo nutiestas kelias, vedantis į Koplyčkalnį ir dvaro kapines, dvaro sodyboje taisyklingai išdėstyti 5 didieji ir 5 mažesni pastatai, pietryčių dalyje suformuotas parkas, kurį raižė kvartalinių keliukų tinklas. Po 1878 m. gaisro, kai sudegė daugelis dvaro pastatų, buvo pastatyta nauja arklidė su hipodromu, medinė daržinė, galvijų tvartas ir karietinė. XIX a. pab.- XX a. pr. griežta geometrinė dvaro pastatų išdėstymo kompozicija papildyta pastačius spirito varyklą bei gyvenamąjį tarnų namą. Šereitlaukio dvaras buvo vienas stambiausių ūkinių vienetų visoje Mažojoje Lietuvoje, dvare veikė spirito varykla, pieninė, lentpjūvė, vandens malūnas, bitynas bei žirgynas. Pirmojo pasaulinio karo metais įsiveržusi Rusijos kariuomenė apiplėšė ir sudegino didžiąją dvaro sodybą, kuri taip ir nebuvo atstatyta. Tarpukariu Klaipėdos krašte nevykdyta dvarų nacionalizacija, todėl Šereitlaukis ir toliau gyvavo, čia auginti žirgai. 1944 m. dvaro sodyba atsidūrė fronto linijoje – buvo plėšiama ir niokojama, tuomet sugriauta Koplyčkalnio koplyčia. Sovietmečiu dvaro pastatai išskirstyti butais, buvusio žirgyno pastatų vietoje, ant senųjų pastatų pamatų, pastatyta ferma.

Šiuo metu Pagėgių rajone vykdomas ir apsaugos priemonių nuo mechaninės erozijos laiptų pietvakariniame Rambyno kalno šlaite įrengimo tvarkybos darbų (konservavimo) projektas, kurio metu atnaujinami laiptai į vieną iš lankomiausių Pagėgių krašto kultūros paveldo objektų – Rambyno kalną (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 11219), taip pat planuojama įrengti stendus, laužavietę, atnaujinti atitvarą.

Rambynas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1394 m. kryžiuočių karo kelių aprašymuose. Dalis kalno nuplauta Nemuno. Šiuo metu išlikusi kalvos šiaurės papėdės apačia su stačiu 40 m šlaitu. Rambyno kalnas apipintas legendomis bei padavimais ir laikomas šventu. Pasakojama, kad ant Rambyno kriviai degindavo aukas, o žmonės atvykdavo net iš tolimiausių kraštų, kad galėtų pasimelsti Perkūnui ir deivei Laimai. Įvedus krikščionybę, kalnas ir toliau buvo laikomas šventu, atvykę žmonės melsdavosi, gerdavo bei prausdavosi vandeniu iš alkakmenio. Remiantis amžininkais, Rambyno kalną dažniausiai lankydavo ligoniai bei jaunavedžiai, net 1897 m. jaunavedžiai nepravažiuodavo neužkopę ant kalno pasimelsti. Atnaujinus laiptus į kalną, lankytojams bus patogiau aplankyti šią išskirtinę vietą.

KPD informacija