Lietuvos  partizanas Juozas Bajoras Žaibas

Antanas BUNEVIČIUS

Nedažnai atsitinka, kad nuo mūšio pradžios iki pabaigos kovotų sužeisti partizanai su sveikais okupantais. Taip pat , nedažnai būna, kad keletas sužeistų partizanų nukautų dešimt kart daugiau priešų. Toks įvykis buvo Partizaninio karo metu.

          O buvo taip: 1945 m. žiemą (sausio 27 d.) Geležinio vilko rinktinės partizanų būrys, vadovaujamas V. Marčiulionio – Viesulo, po eilinio susirėmimo su okupantais prie Jiezno , naktį buvo priverstas atsitraukti Stakliškių link. Pasiekus Alšininkų kaimą , sužeistus penkis partizanus paliko prižiūreti Danilevičių sodyboje. Budėti paliko sveiką V. Matiką – Sakalą.

           Auštant rytui, per rūką budintis pastebejo ant kalnelio stovintį priešų kulkosvaidį. Supratęs, kad juos supa okupantai, prikėlė sužeistus partizanus ir Danilevičių šeimą. Pasigirdo šūviai – žuvo išėjusi į lauką visa Danilevičių šeima. Spėjo pabėgti tik aštuonerių metų Vytukas su peršauta ranka.

           Tarp sodybą apsupusių okupantų ir partizanų užvirė inirtingas mūšis, kuris truko apie penkias valandas. Nedidelis sužeistų partizanų būrys atkaliai kovėsi su gausiomis priešo pajėgomis. Stribai ir kareiviai negalėdami įveikti stipraus partizanų pasipriešinimo padegė trobą. Partizanai kovėsi kol degančios lubos ir balkiai pradėjo kristi jiems ant galvų. Besiveržiančius per ugnį partizanus vieną po kito, pakirto kulkų verpetai. Mūšio metu žuvo visi penki sužeisti partizanai, kurie nukovė apie aštuoniasdešimt priešų. Labiausiai pasižymėjo partizanų kulkosvaidininkas J.Bajoras – Žaibas , kuris žuvo paskutinis.

           Nors visi partizanai žuvo, bet liko – nenugalėti. Tai buvo pavyzdys, kai sužeisti kovotojai gali nugalėti gausesnes sveikų priešų pajėgas.                                                                   

                         …Pagal Broneslavos Vinskienės knygą  „Amžinieji  Ąžuolai“