Renginio dalyviai

Parengė dr. Rolandas Maskoliūnas, Lietuvos mokslų akademijos vyriaus. specialistas ryšiams su visuomene

Rugsėjo 3 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) svečiavosi Lenkijos lietuvių bendruomenės ir Punsko valsčiaus atstovai. Sveikindamas susirinkusiuosius Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Jūras Banys prisiminė anksčiau įvykusį akademikų vizitą Punske. Ir pareiškė tikįs, kad laikas bus praleistas įdomiai ir turiningai.

Susitikimą pradėjęs Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis apžvelgė regiono aktualijas. Jis pabrėžė, kad Punsko savivaldybė veikia tarsi ambasadorius tarp Lietuvos ir Lenkijos. 80 proc. jos gyventojų sudaro lietuviai. Be abejo, yra ir mišrių šeimų. Šiuo metu iš 15 tarybos narių yra tik viena lenkė. Viskas, beje, vyksta lenkų kalba. Taip reikalauja Lenkijos įstatymai. Tačiau J. Vaičiulis sakė, kad jie dėl to neprotestuoja. Džiaugiasi, kad moka dvi kalbas. Svarbu, kad tautiškumą lemiantis kaimas šiame regione vis dar yra lietuviškas. Džiugina Punsko gyventojų aktyvumas – kas ketvirtas dalyvauja kultūrinėje veikloje, šoka ar dainuoja ansambliuose. Bendravimas su Lietuva yra gana intensyvus, nuolat lankosi įvairios delegacijos. Viršaičio pavaduotojas taip pat informavo dalyvius, kad apskrities ligoninėje, kur anksčiau netgi buvo uždrausta kalbėti lietuviškai, dabar iš 49 gydytojų 11 yra lietuviai. Norint išsaugoti lietuvišką tapatybę, svarbiausia yra švietimas. Labai gerai, kad daug studentų mokosi Lietuvoje. Punskas ir jo savivalda siekia, kad čia gyventų tautinės, patriotinės ir katalikiškos šeimos. Kalbėtojo įsitikinimu, tikėjimas vienija visuomenę.

Akad. Limas Kupčinskas pasidžiaugė, kad Lenkijos lietuviai yra dideli patriotai, tad yra ko iš jų pasimokyti mums, gyvenantiems Lietuvoje. Ir priminė, kad idėja užmegzti LMA ryšius su Punsku kilo Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriui. Tuometis skyriaus pirmininkas, akademikas Vaidutis Kučinskas buvo pagrindinis šios idėjos iniciatorius. V. Kučinskas pritarė kolegai sakydamas, kad susitikimas vyksta kartą per metus. Jis akivaizdžiai reikalingas ir naudingas abiem pusėms, tad turėtų tęstis ir toliau.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius akad. Egidijus Aleksandravičius susirinkusiesiems parengė referatą tema „Lietuviai abiejuose Lenkijos-Lietuvos pasieniuose: socialinio profilio raida nuo 1922-ųjų iki dabar“. Prelegentas teigė, kad tai svarbi tema, nors dėmesio jai skiriama mažai. Bet ji labai patinkanti ir E. Aleksandravičius ateityje ketina ką nors apie tai parašyti. Nes pats yra iš to krašto – jo žodžiais tariant, abiejų pasienių respublikos. Nuolat bendraudamas su žmonėmis jis pastebi esminius socialinius skirtumus. Per šimtą metų ties abiejų valstybių riba gyvenantys lietuviai tampa kitokie. Anksčiau kraštas buvo homogeniškas. Gal tik kuo toliau link Kalvarijos, tuo turtingesni buvo ūkininkai. Susikūrus nepriklausomai Lietuvai ir atlikus demarkaciją, toliau buvo vertinama privati nuosavybė abiejose valstybėse. Ši aplinkybė yra lemtinga. Kitaip sakant, buvo išsaugota individualaus ūkininko valstiečio sąmonė. Todėl pirmosios Lietuvos Respublikos laikais lietuvių socialinis profilis abipus sienos neišsiskyrė. Tuo metu Lietuva netgi buvo pažangesnė ir suteikė ūkininkams geresnę padėtį nei lenkai. Iki 1940 m. Lietuva atrodė kaip rojus. Anapus gyvenę lietuviai turėjo atlaikyti kur kas daugiau streso. Deja, atėjus sovietams, socialinis profilis ėmė keistis. Mūsų šalies pakraštyje viskas buvo atiduota kolchozinei kolektyvizacijai. Sovietinės baudžiavos formos žmogų minkė, o pasienio ruožas buvo ištuštintas. Lenkų pusėje kolektyvizacija buvo kur kas švelnesnė. Todėl Lenkijoje lietuviai išsaugojo individualaus ūkininko savimonę, savigarbą, išradingumą.

Pasak E. Aleksandravičiaus, didžiausias Lenkijos laimėjimas, kurį galime pripažinti, – tikros, trijų pakopų savivaldos sukūrimas. Itin svarbu, kad žmonės žino, ką renka. Lietuva iki šiol nesugebėjo sukurti panašios sistemos. Administracinis padalijimas išliko toks pat, kaip ir vienos pakopos savivalda. Europoje taip dar yra tik Maltoje. Šis skirtumas leidžia Lenkijos lietuviams pratęsti tą tradicinį save gerbiančio ūkininko gyvenimą. Dabar lietuviai važiuoja į Punską atgauti tos senos geros „dvasios“. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Lenkijoje niekada nebuvo tokių represijų prieš bažnyčią ir dvasininkiją kaip Lietuvoje. Taigi, jie yra savivaldūs ir nenutraukę ryšio su natūralia tikėjimo bendrija. Pranešimo pabaigoje E. Aleksandravičius sakė tikįs, kad ši punskiečių lietuvių „veislė“ gali pagerinti mūsų lietuvių „veislę“. Siena likusi tik mūsų dvasioje.

Prof. dr. Bronius Makauskas skaitė pranešimą apie lietuvių kalbos kelią į viešąjį gyvenimą Seinų diecezijoje XIX–XX a. Jis paaiškino, kad vis dar tyrinėja praeitį, nes yra praėjęs akultūracijos, asimiliacijos ir polonizacijos procesą. Jis pateikė keletą akultūracijos pavyzdžių iš istorijos, kad geriau suprastume lenkų ir lietuvių mentaliteto skirtumus ir nekartotume klaidų arba jas taisytume. Profesorius paminėjo, kad XVIII amžius buvo ta riba, kai mūsų dvasininkai ėmė reikalauti tarnavimo bažnyčioje ir gimtąja lietuvių kalba, kurį garantavo įstatymas. Deja, praktikoje ši teisė neegzistavo. Tai keldavo nuolatinius konfliktus, kaip, pavyzdžiui, Seinų diecezijoje. Giluminę mūsų nesantaikos su lenkais priežastį lemia šios tautos išsiugdytas misijos pojūtis. Tą misiją jaučiame ir lenkų literatūroje.

Tarkime, Seinų diecezija buvo perpus lenkiška ir lietuviška. 1881 m. Vištytyje atsirado naujas potvarkis, kad įvedamos papildomos lietuviškos pamaldos. Bet vietos gyventojai lenkai ėmė skųstis, kad jie nesupranta lietuviškai, tad ir pamaldų šia kalba nereikia. Kitas pavyzdys – vyskupas A. Baranauskas ir dabar Lenkijoje laikomas caro statytiniu. B. Makausko teigimu, mes neieškome konfliktų, bet skriaudas jaučiame, tad istorinę teisybę reikia atkurti. Seinų diecezijoje istoriškai buvo daug lietuvių dvasininkų. Tačiau Lenkijoje tai iki šiol ignoruojama (turima omenyje Kresų muziejus). Akcentuojamas tik lenkų tautinės minties skverbimasis šiame krašte, o lietuviški istorijos aspektai ignoruojami. Mums reikia apdrausti savo pakraščių kultūrą. Reikia, kad ir lietuvių tauta prabiltų kaip Misijos tauta. Turime turtingą kultūrą, kuri įvairiais laikotarpiais buvo slopinama, užguita. Todėl dabar sunku atgauti prarastas pozicijas. Bet istorija nėra tik istorija, ji tebejuntama. Jeigu nieko nesiimsime, po šimto metų mūsų vėl lauks panašūs išbandymai.

Paskui „Jotvingių krašto“ („Terra Jatwezenorum“) vyriausiasis redaktorius Sigitas Birgelis (Lietuvos rašytojų sąjungos narys, jau išleidęs 12 poezijos knygų) pristatė naujausius šio istorijos paveldo metraščio numerius. Per 15 metų išleistos 24 metraščio knygos. Naujausiame numeryje galima rasti dr. Alinos Urnikytės ir akad. Vaidučio Kučinsko straipsnį „Lietuvių kilmės aiškinimas pasitelkiant genetikos mokslą“; tekstus apie jotvingių pilkapius prie Šveicarijos kaimo, naujausius jotvingių piliakalnio tyrimus Eglinėje. Lingvistikos mėgėjai gali perskaityti akad. Grasildos Blažienės straipsnį apie interaktyvų Rytų Prūsijos žemėlapį. Iš viso – beveik 350 psl. teksto.

Renginį vainikavo svečių iš Punsko folkloro ansamblio „Alna“ koncertas. Ansamblis gyvuoja beveik tris dešimtmečius, dalyvavo keturiose dainų šventėse Lietuvoje. Koncertą jo dalyviai pradėjo daina apie tiltą, simbolizuojančią jungtį tarp kraštų. Dalyviai išsiskirstė, tikėdamiesi dar labiau sustiprinti dviejose valstybėse gyvenančių lietuvių ryšius.

Virginijos Valuckienės nuotraukos