Kun. Antanas Juška

Giedrė Mičiūnienė, www.voruta.lt

Švedriškė – kaimelis, 10 km į pietus nuo Salako (Ignalinos rajone), bet priklauso Zarasų dekanatui, kažkada priklausė Kazitiškio parapijai. Kadangi 1920 m. Vilniaus krašto dalis atiteko Lenkijai, vakarinė parapijos dalis liko be bažnyčios. Vieni traukdavo į Salaką,  kiti – į Tauragnus, Vajasiškį ar Kirdeikius: visos bažnyčios toli. Advento metu į Rarotus išsiruošdavo pusiaunaktį. „Eidavo būriais, žiburiu nešini. Brisdavo per pusnynus, tai miško takais, jiems vieniems žinomais. Vasaros metu kai kurie pasikinkydavo arkliuką, jei tas nebūdavo per daug išvargintas lauko darbuose, o žiemą į roges suvirsdavo po kelis ir taip į bažnyčią, – reikia Dievą pagarbinti. Grįždami džiaugdavosi rimtą žygį atlikę, net nesijausdavo pavargę. Įpratę. Taip reikia.“

Dar prieš pirmąjį pasaulinį karą kilo mintis pastatyti koplyčią, kad atvykęs kunigas laikytų pamaldas, klausytų išpažinčių. Numatyta statyti Tolimėnų kaime, tačiau rusų caro valdžia koplyčiai leidimo nedavė, neleista ir Sungardų dvare. Prašė kunigus pasigailėti senelių ir ligonių, bent kartą metuose galėtų prieiti išpažinties, išklausyt šv. Mišias. Garbšių kaime ūkininko Gruodžio vienas namo galas buvo paverstas lyg koplyčia. Kartą per mėnesį iš Salako atvažiuodavo kunigas, laikydavo Mišias, dalindavo Komuniją ir kt. Vėliau pamaldas perkėlė į Trakų kaimą, koplyčią įrengę Jono Bubulio namuose – J.E. Panevėžio Vyskupas raštu 1927 m. kovo 5 d. Nr. 1473 leido 1 metams. Paskui 1928 m. vasario 3 d. raštu Nr. 723 pratęsė dar vieneriems.

Marijos Leščiauskienės palikimas

Marijos Leščiauskienės auka pagreitino Bažnyčios statymą. Pakvietusi Salako kleboną kun. Konstantiną Šimašį, aprūpinti ją Šv. Sakramentais, prie liudininkų 1927 m. balandžio mėn. 29 d. sudarė testamentą (birželio mėn. 21 d. Zarasų Taikos Teisėjas patvirtino, kad visą ūkį užrašė būsimajai bažnyčiai su sąlyga, kad Švedriškės bažnyčios komitetas išlaikys ją su sūnumi Jonu ligi mirties, palaidos, apmokės skolas, o žemėje pastatys bažnyčią (ūkis, kadaise buvęs Vilniaus Vyskupijos Kurijos savastis (kaip pateko į privačias rankas, nežinoma). Ji valdė įsisenėjimo teise). Netrukus M. Leščiauskienė mirė, po metų mirė ir sūnus. Abu palaidoti Jakėnų kaimo kapinėse (Švedriškėje nebuvo). 1971 m. pastatytas paminklas: „Marija Leščiauskienė mirė 1927 Didžioji Švedriškės parapijos Geradarė, ant jos paaukotos žemės 1933 m. pastatyta bažnyčia“.

Darbai pajudėjo

1927 m. birželio 27 d. Panevėžio Vyskupijos kurija raštu Nr. 3066 pranešė, kad Panevėžio Vyskupijos Turtų Valdymo Tarybos nutarimu, bažnyčiai tinkamesnė vieta Švedriškė (ne Trakai); gruodžio mėn. 5 d. nutarimu patvirtino pirmąjį Švedriškės bažnyčios komiteto sąstatą: Pirmininkas – Salako klebonas kun. Gasparas Spudas. Nariai: Antanas Melnikas, Petras Žilėnas, Kazimieras Stulgys. Pirmajam būsimos bažnyčios komitetui priklausė ir Ignas Stankevičius, Nikodemas Zablockas, Antanas Gimžauskas, Kazimieras Juodka, Justinas Alekna, Justinas Davainis, Juozapas Juodka I, jonas Čičelis, Mykolas Ubonis, Jonas Šimkūnas, Vincentas Aidukas ir Juozapas Juodka II. Šį komitetą Vyskupijos Kurijai rekomendavo Zarasų Dekanas.

1928 m. balandžio mėn. 16 d. buvusį Leščiauskienės ūkį metams /ligi 1929.IV. 23d./ išnuomavo Stasiui Noreikiui. Komitetui rūpinantis, pastatytas namas kunigui gyventi /klebonija/, naudojant miško medžiagą, skirtą Trakų kaimo bažnyčiai. Viename namo gale įrengė koplyčią (pašventino Salako klebonas kun. Gasparas Spudas 1928 m. birželio 10 d. Vyskupas raštu Nr. 2569 iš 1928 m. birželio m. 6 d. oficialiai uždarė koplyčią Trakų kaime).

Į Švedriškę atvažiuodavo kunigas iš Salako. Bažnytinis komitetas kreipėsi į J.E. Panevėžio Vyskupą, kad skirtų nuolatinį kunigą. Naujakurio dalią Švedriškėje pasiūlė energingam Aluntos vikarui kun. Jonui Gurauskui.

Kun. Gurauskas atvyksta apsižvalgyti

1928 m. rudenį kun. Gurauskas vyko pasižiūrėti Švedriškės. „Jis žemaitis, atsargus: nepamatęs savo akimis tos niekam nežinomos Švedriškės, nenorėjo duoti vyskupui savo sutikimą.“ Užsuko į Salaką pas kleboną kun. Spudą, abu leidosi pamatyti Švedriškę, susitikti su žmonėmis. Kun. Spudas susitikimą su žmonėmis pramatė Jakėnuose – didžiausiame būsimosios parapijos kaime (už 2 km).

Žmonės kunigo laukė, bet datos nežinojo. Kun. Spudas nusprendė sustoti ūkininko Milašiaus sodyboje. Paprašė duot žinią visiems kaimo vyrams. Petras Juodka, Pelesioku vadinamas, iš džiaugsmo lėkė ir balsiai šaukė: Kunigas atvažiavo, eikite pas Milašių. Visi norėjo kunigą pamatyti, išgirsti. Kun. Gurauskas, taręs pasisveikinimo žodžius, tylėjo ir stebėjo. Žmonės tikino, kad Švedriškėje kunigui gyvent bus gera. Staiga pagyvenęs vyras brinkt po kun. Gurausko kojų, apkabino ir verkdamas maldavo: „Atvažiuok, neapleisk, pasigailėk. Ką mes darysime be kunigo? Mes Tave mylėsime, klausysime“… Visi susigraudino. Pravirko ir kun. Gurauskas. Vėliau pasakodavo: „Ir negalėjau atsisakyti. Tariau: gerai, sutinku, atvažiuosiu.“

Kun. Gurausko biografijos faktai

Kun. Jonas Gurauskas žemaitis, kilęs iš Kuinelių kaimo, Skuodo parapijos, Skuodo parapija plati –  parapijiečių virš 6000. Žmonės religingi.

Jonas gimė 1891 m. rugsėjo mėn. 16 d. Mirė to paties mėnesio 27 d. Jono gimdytojai: Antanas Gurauskas ir Barbora Baltiejūtė – tvirti ūkininkai, valdę 60 ha. Barboros Baltiejūtės brolis Adomas – kunigas, kunigavęs Baltgudijoje, Latvijoje. Breslave pastatė mūrinę bažnyčią. Švedriškėje ilsisi šalia sesers B. Gurauskienės. 1894 m. tėvui žuvus, Jonas liko vos trejų, o jaunesniam Valentinui buvo pusė metų. Tėvas turėjo nuosavą vandenį malūną: patekęs tarp girnų, buvo mirtinai sudaužytas. Našlė Gurauskienė liko su mažais 7 vaikais. Pasiturinti ūkininkė galėjo surasti antrą vyrą, bet pasiaukojo vaikams. Pirmasis sūnus mirė vaikystėje. Antrasis – provizorius mirė Petrapily 1916 m. Sūnui Jurgiui turėjo atitekti ūkis, bet anksti mirė. Sūnus Kazimieras išsimokė gydytoju. Duktė Anastazija mirė 18 metų. Sūnus Jonas tapo kunigu. Į Kunigų seminariją įstojęs Valentinas, kunigu netapo. Antroji duktė taip pat jauna mirė.

Sesers našlaičiais rūpinosi kun. Baltiejus – vikaras Uzvalde /Latvijoj/. Joną, kuris rytais patarnaudavo mišiose, leido mokytis pradžios mokykloje. Parapijos klebonas kun. Lebedis sakęs: „šitas vaikas tikrai  bus kunigas“. Gimnaziją Jonas lankė Liepojoj, kur mokėsi Kazimieras ir Valentinas – trys gimnazistai iš vienos šeimos.

Našlės Gurauskienės vaikai išnuomotoj pastogėj siekė brangaus dalyko – mokslo, namų ruošai išsiuntė Anastaziją. Maisto produktus atgabendavo. Liepojos gimnazijoje mokslas aukšto lygio. Berniukams reikėjo pasitempti, kad negautų pataisų, nepasiliktų antriems metams. Jie  rasdavo laiko šachmatams ir muzikai – Jonas išmoko skambinti gitara ir pianinu; gražiai piešė. Pasiilgdavo tėviškės, motinos. Motina vaikų nelepino: ūkyje darbų daug.

Jonas visos gimnazijos /8 kl./ nebaigė. Turėdamas gimnazijos 6 klasių atestatą nuvyko į Kauno kunigų seminariją. Stojamuosius egzaminus išlaikęs, 19 metų jaunuolis – klierikas, kandidatas į kunigus. Per Pirmąjį pasaulinį karą kunigų seminarija, priversta palikti rūmus, persikėlė į Vašuokėnų dvarą už 35 km.

1915 m. gegužės mėn. 16 d. Vyskupas Pranciškus Karevičius Joną Gurauską įšventino į kunigus. Negalėdamas nuvykti švęsti primicijų gimtojoj parapijoj, laikė Aukštaitijos bažnyčioj be bažnytinių iškilmių, be vaišių namuose.

Pirmoji kunigavimo vieta – Debeikiai – vikaras. Paskui perkeltas į Krinčiną, vėliau – į Joniškėlį. Švėkšnoje ėjo vikaro pareigas ir progiminazijoj tikybos mokytojo – kapeliono. Nusiųstas vikaru į Aluntą, vėliau – skirtas kuriamos Švedriškės bažnyčios kuratu, paskui administratoriumi. Tose pareigose ir mirė 1966 metais.

Kun. Jono draugiškai sugyveno su klebonais, kaimynais. Savo gimtinės ir namiškių nepamiršdavo – laiškais susirašinėdavo, važiuodavo aplankyti. Gražu, kai 3 broliai pasirodydavo tėviškėj. Jonas ypatingai mylėjo motiną, rašydavo švelniais žodžiais, o baigdavo: bučiuoju tavo rankeles. Pastačius laikiną bažnytėlę, vadinamą „šopa“, atkvietė pas save motiną, paskui dėdę kun. A. Baltiejų, invalidą. (Palaidojo Švedriškės kapinėse, pats pareiškė norą būti palaidotas šalia motinos ir dėdės kunigo.

Švedriškė be kun. Gurausko – ne Švedriškė. Jis buvo Švedriškės širdis.

Kun. Gurauskas sulaukė oficialaus vyskupo skyrimo į Švedriškę kuratu. Vysk. K. Paltarokas dovanojo jam foto nuotrauką su autografu: „Energingam Švedriškės bažnytkaimio kūrėjui kunigui Jonui Gurauskui Vyskupas. 1932.VIII.20“.  Vyskupas jį mylėjo ir vertino – ne kartą siūlė žymesnes vietas, bet kuklus kunigas padėkodavo ir prašydavo palikti jį Švedriškėj.

Kunigo atsigabenimas

Švedriškės parapijos žmonės, sužinoję kunigo skyrimą, suskato vykti jo parsigabenti. 1929 m. vasario  pabaiga. Į Aluntą išsiruošė 28 vyrai, pasikinkę į roges po arklį. Su kunigu kartu gabenosi vargonininko šeima (2 asm.) ir Aluntoj mirusio kun. Rudmino sesuo Ona Rudminaitė, būsima šeimininkė Švedriškėje. O. Rudminaitė pasiuvo daug liturginių rūbų – arnotų, kamžų. (Rudminaitė mirė 1967 m., palaidota netoli Vilniaus.)

Nuo 1929 m. kovo mėn. 1 d. Švedriškė buvo kunigas, bet gyventi nebuvo paruošta: lubos neužpiltos, sienose plyšiai – šiluma nesilaiko. Virtuvėje – šeimininkė ir patarnautojai. Tuoj Miškėniškių Žilėnai atvežė spalių luboms, apkamšė palanges ir sienas. Vargonininkas su žmona eidavo nakvoti į buv. Leščiauskienės namą, kuriame gyveno nuomininkas Noreikis.

„Šopa“

Suskato statyti „šopą“. Jau spalio mėnesy perkėlė koplyčios altorių.

Parapijoje buvo 9 kapinės: Jakėnų, Tolimėnų, Akriemių, Garbšių, Rakėnų, Zūbiškių, Žeimių, Sugardų ir Geibų. 1929 m. paruoštas sklypas Švedriškėje kapinėms, kurias Vyskupo įgaliotas kun. Gurauskas pašventino 1929 m. liepos 7 d.

1929 m. rugsėjo 20 d. „Šopą“ pašventino Vajasiškio administratorius kan. Antanas Bačkys, asistuojant Salako klebonui kun. G. Spudui ir kun. J. Gurauskui  Trūkstant liturginių rūbų lopė senus, ieškojo parapijose paaukoti – gausiau sušelpė Salako bažnyčia, iš Tauragnų bažnyčios gauta monstrancija.

Įsigijus bažnytinį antspaudą, 1929 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. 3254 Vyskupas leido užvesti Švedriškės parapijos bažnytinių metrikų knygas. 1929 m. birželio 14 d. formaliai įsteigta Švedriškėje Tretininkų Kongregacija.

Koplyčia, įrengta klebonijos patalpose, netalpino žmonių: sukalama „šopa“ 17,5×11,2 m ploto, stogas šiaudų, iš vidaus pusės paremtas 6 stulpais. Virš didžiųjų durų keturkampis bokštelis, jo viršūnėje kryžius. Vidus padalintas į presbiteriją ir navą. Skiria groteliai. Nava lubų neturi – tiesiog stogas. Sienų aukštis 3 m. Lentų sienos abipus apkaltos, vidus – samanų. 12 langų. Grindys lentų – „apalkų“. Altorius perkeltas iš koplyčios klebonijoj. 1929 m. prasideda statyba visų ūkiškų pastatų. Parapijiečiai padeda litais, darbu: į talkas susirinkdavo po 50 žmonių, klebonas dirbo kartu.

1930 m. kovo m. 14 d. „šopoje“ T. Rokas Kožukauskas OFM kanoniškai įvedė Kryžiaus stotis.

Kleboniją sutvarkius,  kun. Gurauskas pasiima motiną, 1930 m. ir dėdę kun. Adomą Baltiejų, visišką invalidą. atsigavęs, padėjo, lankė ligonius. Mirė 1934 m.

1931 m. antrasis bažnytinis komitetas: kun. Jonas Gurauskas, Kazimieras Stulgys, Ignas Stankevičius, Antanas Gimžauskas, Antanas Kazakevičius, Nikodemas Aidukas, Kazimieras Šuminas, Kazimieras Juodka, Vincentas Aidukas, Jonas Ragauskas ir Jonas Čičelis. Iš jų tarpo: kun. Gurauskas, Stulgys, Čičelis ir V. Aidukas sudarė Švedriškės katalikų bažnyčios turtų valdymo tarybą, ant jų krito steigiamosios parapijos darbų našta.

1932 m. gegužės mėn. 19 d. „šopa“ priėmė Panevėžio Vyskupą Kazimierą Paltaroką. Būrys raitelių ir dviratininkų Vyskupą pasitiko nuo projektuojamosios parapijos ribų. Pirmieji Garbės vartai Tolimėnų kaime. Jakėnuose vėl Garbės vartai, pakelė berželiais apkaišyta. Netoli Švedriškės jaunimo – pavasarininkų Garbės vartai, prie bažnytėlės – Garbės vartų laukė kun. Gurauskas ir žmonių minia. Vyskupas pasiliko ir sekančią dieną, džiaugėsi žmonių pasiaukojimu, meile bažnyčiai, palaimino.

Pradėta Bažnyčios statyba

1933 m. balandžio mėn. 18 d. Bažnyčios kertinį akmenį pašventino kan. Antanas Bačkys. Medinės bažnyčios projektą sudarė statybos technikas Stasys Taškūnas, patvirtino vyr. statybos inspektorius inž. Navickas.

Bažnyčia (27,70×13,4 m). Sienų aukštis 6 m. pastatyta ant stulpų, sienos iš lauko pusės ir iš vidaus apkaltos pušinėmis lentomis, viduje nudažytos aliejiniais dažais /gruntas/, iš lauko pusės švedišku dažymo būdu. Tarpas tarp lentų prikimštas samanų, maišytų su grūstu alūnu.  Prie fasado du bokštai. Bokštų aukštis ligi kryžiaus 21,5 m. Ties presbiterija mažas bokštelis varpui – signaturkai. Stogas dengtas cinkuotas skarda. Viduje – trys navos, atskirtos mediniais pilioriais. Vidurinė nava 5×6 m, o šalinės – 15,6×3 m. Presbiterijos plotis 5,5×5,5 m, dvi zakristijos (3,3×3,3 m, aukštis 3 m). Trys prieangiai: vidurinis 5,5×3,5 m, šoniniai po 3,5×3,8 m. prieangių aukštis 3,25 m. Grindys medinės, prieangių – cementinės. Bažnyčia pastatyta fasadu į šiaurę.

Šventorius 63×48 m., aptvertas tvora iš lentų /apalkų/, mediniais štankietais prie medinių stulpelių. Didieji vartai mediniai. 1956 m. klierikas Alfredas Kanišauskas su vaikų talka šventorių apsodino eglaitėmis. 1967 m. aptvertas metaliniais cinkuotais vamzdžiais, įtvirtintais į gelžbetoninius stulpelius. 1968 m. padirbinti mūro stulpai didžiajam šventoriaus bromui, platūs metaliniai vartai, šalia jų iš abiejų pusių maži varteliai pėstiesiems ir dar 2 metaliniai varteliai į šventorių iš abiejų pusių.

Bažnytinis komitetas prašė Lietuvos ministrų Tarybą skirti auką 6.000 litų ir medienos. Lėšų negavo, o medieną leista pirkti palengvintomis sąlygomis. Vyskupas paliuosavo parapiją nuo bendrųjų rinkliavų.

1933 m. vasario mėn. 24 d. Švedriškės bažnytinis komitetas oficialiai paprašė Panevėžio Vyskupą įsteigti Švedriškės parapiją, pridėjo sąrašus kaimų ir gyventojų, norinčių jai priklausyti. Vyskupas, atsiklausė Salako, Vajasiškio ir Tauragnų parapijų klebonų, visų trijų gavo teigiamus atsakymus.

Panevėžio Vyskupijos Bažnyčios Turtų Valdymo Taryba, atsižvelgdama į prašymą ir materialią bazę /beneficija/, pakankamą kiekį pastatų, bažnyčia pabudavota ligi stogo, prašymą patenkino: įsteigė Švedriškės parapiją iš Salako parapijos: Švedriškė /11 asmenų/, Margavonė /26 a./, Apkartai I /22 a./, Jakėnai /185 a./, Tolimėnai /169 a./, Tolimėnų vienk. /27 a./, Vyželiai /57 a./, Pratkūnai / 18 a./, Rakėnai /143 a./ Sugardai /29 a./, Garbšiai /41 a./, Pežerinė /7 a./, Nikiškė /14 a./, Geibos /19 a./, Biržiniškė / 38 a./, Radeikiškė /25 a./,  Tarlokiškė /17 a./, Juozapava / 3 a./,  Radampolis /8 a./, Žeimiai /92 a./, Kamisoriškė /6 a./, Dvarnapolis /6 a./, Jurgėnai /20 a./, Akriemiai /84 a./, Joniškis /31a./, Užsienis /45 a./, Garbšiai – Vėdarinė / 35 a./, Trakai /21 a./, Trakų vienk. /12 a./, Užvinčiai /158 a./, Užvinčių vienk. /15 a./, Aukštoglinis I /8 A./, Želmeniškė – Prūsija /54 a./, Želmeniškė II /17 a./, Varnakis /14 a./, Mistriškis /36 a./. iš Vyželių kaimo prisidėjo 10 šeimų, iš Pratkūnų 4 šeimos. Iš viso Salako 1.594 žmonės; Iš Tauragnų parapijos: Apkartai II /3 a./, Minčia /19 a./, Paminčia /4 a./, Rukšteliškė /26 a./, Paužvintis /13 a./, Aukštoglinis II /18 A./, Linkemoja arba Linkemai /4 a./, Vaišnoriškė /3 a./. Iš Minčios kaimo dar 5 šeimos, iš Paminčios 2 šeimos, iš Vaišnoriškių 1 šeima. Tauragnų parapijos – 90 žmonių. Vajasiškio parapija: Baltabiržė /48 a./, Bajoriškis /4 a./. Vajasiškio parapijos prisijungė 52 asmenys. Švedriškės parapija turėjo 1.736 parapijiečius. Visi lietuviai, keliolika šeimų tarpusavy kalbėjosi lenkiškai. Parapijoje gyveno 7 šeimos rusų, 4 žydų šeimos.

1969 m. parapijoje likę ne daugiau 800 žmonių: nė vieno žydo, ruso, lenkiškai kalbančių paliko vos dvi šeimos.

1933 m. rugsėjo 23 d. J.E. Panevėžio vyskupas kun. J.Gurauską paaukština skiria Švedriškės bažnyčios ir parapijos administratoriumi. Pareigos lieka iki mirties.

1933 m. rudenį bažnyčia jau po stogu. Pastatytas didysis altorius iš ąžuolo, gotiko stiliaus, kainavęs 1.000 litų. Dirbo Feliksas Vaškelis iš Bajorų kaimo, Užpalių parapijos. Šalinį altorių vyrų pusėje, dailų, gotiko stiliaus ąžuolinį, kainavusį 500 litų, sakyklą ir suolus presbiterijoje padirbo meistras Užpalių parapijos Mikėnų kaimo, Juozapas Igaunis (Kazimieras Šėža Utenoje 1969 m. padarė ąžuolinį altorių moterų pusėje.) Padaryti suolai, klausyklos, kelios procesijinės vėliavos, baldakimas, siuvami liturginiai drabužiai.

Bažnyčią 1934 m. birželio m. 17 d. žadėjęs pašventinti Panevėžio vyskupas J.E. Kazimieras Paltarokas atvykti negalėjo – pavedė Vajasiškio kuratui kan. Antanui Bačkiui. Iškilmingos šventinimo apeigos. Asistavo vietinis kun. Jonas Gurauskas, Salako klebonas kun. Juozas Savukaitis, Daugailių klebonas kun. Kaz. Kiršinas, Tauragnų klebonas kun. Matas Nakas, Spitrėnų klebonas kun. Antanas Masiulis, Mažeikių vikaras kun. Vl. Baltiejus ir Salako vikaras kun. Jonas Matulis.

J. E. Panevėžio Vyskupas K. Paltarokas atsiuntė ganytojišką laišką, perskaitytą šventinimo iškilmėse. „Brangūs Švedriškiečiai. Didelę šventę šiandien švenčiate, gerą dešimtmetį metų pasisieloję, štai pagaliau pastatėme tinkamą Dievui buveinę Jūsų tarpe. Nebesiblaškys Viešpats iš koplytėlės į koplytėlę, nebeglūdės šaltų vėjų perpučiamoje „šopoje“. Iš anapus užkapčiuotos sienos varpų skambinimo žadinamas ilgesys turės Viešpatį arti savęs – įvyko. Dievotos a.a. Marijos Leščiauskienės auka – Švedriškės palivarkas tarp šių žaliuojančių pušynų ir tyvuliuojančių ežerų padėjo pamatus gamtos Valdovo užvejai. Jūsų nepailstamas darbas, gausus dosnumas šiais vargo metais, didelis gerb. klebono rūpestis bažnyčios statybą išvedė iki galo. Šit jos du bokštu, lyg dangun iškeltos rankos, maldauja jūsų apylinkei Dievo palaimos, o jūsų širdys džiūgaudamos kartoja su psalmininku: „Aš linksminuos tuo, kas man pasakyta: mes eisime į Viešpaties namus. Mūsų kojos stovės Tavo prieangiuose“ /Ps. 121, 1–2/. Toliau laiške išdėstė, kas yra Dievo namai, ką juose randa tikinčioji siela. „Be sielų išganymo naudos, ši vieta pasidarys viso jūsų žemiškojo gyvenimo centras. Čia mokykla, čia – paštas, čia – miestelio užuomazga“. Mano įgaliotas Gerb. Kanauninkas, tam tikromis apeigomis pašventino šią iš paprastų pušį suremtą Dievui buveinę ir ji tapo šventa vieta. Bet ir jūs, mielieji, privalote ją visada šventinti savo elgesiu. Ateikite čia ne savęs pasirodyti, ne kitų pasižiūrėti, o „šlovinkite Viešpatį Dievą susirinkę bažnyčioje“ /Ps. 7, 27/.“ Graži šiandien Jūsų bažnyčia. viskas akį džiugina naujumu bet praeis keli, keliolika metų, jei jūs apsileistumėt, nebeištesėtume ligšioliniame pasiaukojime, jei jūsų ranka nebenoromis ir ne dosniai duotų šio Dievnamio palaikymui reikalingų aukų, tai jis apsamanotų, apkerpėtų ir liudytų visiems, kad jūsų širdys pasidarė tingios Dievo ir sielos reikalams“. „Šiandien susikaupę ir nukreipę mintis į šią bažnyčią, prisiminkite sau, kad ir Jūs esate Dievo bažnyčia ir Dievo dvasia gyvena jumyse. /Kor. 3,16/  visados. Ką padėtų, jei bažnyčioje atsiklaupę ant abiejų kelių, garbintkėte Dievą, o  namuose, ar nuėję į mokyklą, valsčių, susirinkimą, užmirštumėte, kad Dievo dvasia gyvena Jumyse ir, pataikaudami žmonėms, Jos išsižadėtumėt, arba pasielgtumėt prieš Jos įsakymus.“

„Savo širdies jausmais, savo darbu, reikškite psalmininko pasiryžimą: „Bet aš visuomet būsiu su Tavimi. Tu laikai visuomet mano dešinę ranką ir vedi mane savo valia ir priimi mane su garbe. Nes kas gi man yra danguje? Ir ko gi trokštu ant žemės be Tavęs?“ /Ps. 72, 23–25/

Bažnyčia pašventinta Šv. Jono Krikštytojo vardu, tie atlaidai patys iškilmingiausi. Vyskupui leidus yra nuskirtos dienos ir kitoms iškilmėms – atlaidams:

Šv. Jėzaus Širdies – sekmadienį po Dievo Kūno šventės oktavos; Šv. Antano sekmadienį po birželio 13 d.; Šv. Vincento – sekmadienį po liepos 18 d.; Šv. Roko – sekmadienį po rugpjūčio 16 d.; Šv. Pranciškaus – sekmadienį po spalio 4 d.;

Šv. Marijos Užgimimo – sekmadienį po rugsėjo 8 d.

1934 m. rugsėjo 3 d. T. Martinijonas Bučnys OFM Švedriškės bažnyčiai kanoniškai įvedė ir pašventino kryžiaus kelius – stacijas.

Birželio 23 d. raštu Nr. 3206 vyskupas leido „šopą“ naudoti kaip parapijinę salę katalikiškų organizacijų susirinkimams, pobūviams. Nuo 1934 m. gegužės 16 d. bažnytinis komitetas: kun. Jonas Gurauskas, Jonas Čičelis, Jonas Juodka, Nikodemas Aidukas, Kazimieras Gimžauskas, Petras Juodka, Kazimieras Stulgys, Kazimieras Noreikis, Justinas Blažiūnas.

Bažnyčia Švedriškėje

Prieš atvykstant kun. Gurauskui pastatyta klebonija  (18,6 x8,5 m, aukštis 3 m). Joje 5 kambariai, virtuvė, salkos; vėliau pastatyta: špitolė; šeimyninė – namas gyvent klebono tarnams dirbusiems ūkyje, svirnas /16×5,6/, vežiminė ir sandėliukas malkoms. Tvartai raguočiams /21×19,6/ ir kiaulidė /6×6,8/; Klojimas – daržinė po vienu stogu /43×13/. Pirtis /6,5×6,3/. Ledaunė /5,5×4/, virš jos sandėlis.

Visi pastatai Tarybų valdžios nacionalizuoti, leista  naudotis tik bažnyčia ir špitole (pusė užėmė paštas). Klebonija išvežta į Dūkštą. Išvežtas namas, dirbantiems bažnyčios ūky. Svirne įrengta parduotuvė ir kolūkio sandėlis. Klojimas–daržinė perkelta prie kolūkio galvijų fermos Užvinčių kaime. Tvartais, ledaune naudojasi kolūkis. Pirtis sunyko vietoje – supuvo. „Šopa“ nugriauta.

81,4 ha valdė Leščiauskienė, bet žmonės sakė, kad ji matė tik vargą. Gyveno 4 kambarių sename name /14,5×6/, šiaudiniu stogu. Buvo supuvęs tvartelis, prie jo daržinėlė /11,5×6/ šiaudiniu stogu, nenaudojamas rūsys, sukrypusi daržinė /12,5×6/, be pamatų– kasmet mokėdavo 75 litus žemės mokesčių. Mirdama paliko skolų, kurias apmokėjo Švedriškės bažnytinis komitetas. Palaidojo Leščiauskienę ir jos sūnų bažnyčios lėšomis. Bažnytinis komitetas, pardavęs jos kilnojamą turtą iš varžytinių gavo… 14 litų ir 25 centus. Žemės rūšiavimo komisijos įvertinimas: plotas /81 ha ir 4011 arų/. Rūšiuota 1930 m., nustatyta: ariamos žemės 19 ha / 5 ha III rūšies ir 14 ha IV rūšies. Pievų 12 ha – IV rūšies, ganyklų 2 ha – IV rūšies. Miško 10 ha / 5 ha IV rūšies ir 5 ha mokesčiais neapdedami; žemės plotas 38, 4 ha mokesčiais neapdedamas.

Iš kur statymui bažnyčios imta lėšų? Žemė III ar IV rūšies. Daug žmonių uždarbiavo prie melioracijos darbų, miškuose, tarnavo pas ūkininkus, bet visi aukojo, kiek galėdamas, atiduodami skurdžias santaupas. Aukos rinktos pamaldų metu, Bažnyčios komiteto įgalioti asmenys eidavo į namus,  kiti aukas atnešdavo patys. Buvo ir stambesnių aukotojų: Vincentas Melnikas iš Pratkūnų paaukojo 500 litų –  pastatytas šalinis šv. Jėzaus Širdies altorius, jame inkrustuotas įrašas. Emilija Gulbinytė iš Kauno paaukojo 250 litų nupirkti Didžiojo altoriaus Šv. Jono Krikštytojo statulai.  Kotryna Račkauskienė iš Jakėnų testamentu paliko savo 7 ha ūkelį bažnyčiai. Vyskupijos Kurijai leidus, parduotas: virš 2.000 litų sunaudoti bažnyčios tvarkymui. Pats kun. Gurauskas savo asmeninių santaupų įdėjo ne vieną tūkstantį litų.

Kreipėsi į Panevėžio Vyskupą leisti rinkliavas daryti kitose vyskupijos bažnyčiose: Salake – 3 rinkliavos (342,96); Tauragnuose – 4 (400.72). Vajasišky – 2 (162,90). Zarasuose – 2 (247). Po 1 rinkliavą padaryta Antalieptėje – 68; Palėvenėje – 63,80 Joniškėyje 122,30, Pumpėnuose – 123,70/, Kirdeikiuose – 92,80/, Švėkšnoje – 185 litai. 1934 m. sumanyta loterija –alegry: gauta gryno pelno 990 litų. Ona Pūslienė iš Pažieviškės kaimo paskolino 1000 litų. Pratkūnų Vincentas Melnikas – 5000 litų, Kazimieras Četkauskas 250 litų, Marcelė Ragauskienė iš Jakėnų 385 litus ir kiti. Skolos iki antrojo pasaulinio karo padengtos. Džiaugėsi žmonės garbindami Dievą savo rankomis ir lėšomis statytoje bažnyčioje.

Panevėžio Vyskupas paaukojo bažnyčiai 4 balsų, vieno manualo, be pedalų senus vargonus.  Jais buvo grojama, kol susidėvėjo. Juos perdirbo Jonas Jankauskas iš Zarasų: įtaisytas motoras dumplėms pūsti. Bažnyčioje grota fisharmonija.

Bažnyčioje buvo tik nedidelis varpas – signaturka, įmontuotas mažame bokštelyje virš presbiterijos. Parapijiečiai, sudėję virš 200 litų, nupirko du naujus varpus, kuriuos pašventino Vyskupo įgaliotas kun. Gurauskas 1938 metų gegužės 22 dieną. Varpus liedino Vokietijoje Apoldos mieste /Turingijoje/. Didysis varpas sveria 340 klg., jo tonas „H“. Ant varpo išliedintas užrašas: „Aš tyruose šaukiančiojo balsas Šv. Jonas Krikštytojas.“ Gegossen von Gebr. Ulrich – Apolda. Mažasis varpas sveria 200 klg. Užrašas: „Švedriškės parapijiečiai 1938 m.“

Vyskupijos Kurijai leidus parduota 2 ha žemės mokyklai statyti. Gauta 3000 litų, skoloms padengti. Mokykla statyta 1939 metais.

Pirmutinė bažnytinė brolija – tretininkų kongregacija. Paskui Gyvojo Rožančiaus vainikėliai, Amžinojo Rožančiaus būriai, Krikščioniškojo mokslo brolija /Įsteigta 1937 m./  1931 m. Vaikai –  „Angelo Sargo“ pulke 160 – kelios kuopos, net savo chorą turėjo. Katalikiškojo jaunimo „Pavasaris“ Sąjungos vyrų kuopa /1933 m. –  35 nariai/. 1933 m. pavasarininkai priešais bažnyčią pastatė paminklinį Kryžių. 1933 m. Katalikių Moterų draugijos skyriuje 53 narės, o vyrų – 31 narys; KVC – Katalikų Veikimo Centro/ skyrius koordinavo katalikiškųjų organizacijų darbus: susirinkimus, iškilmes, religines šventes; gilino religinį, pilietinį, tautinį sąmoningumą, klausė paskaitų, dalyvavo kursuose, konferencijose, suvažiavimuose. Kun. Gurauskas – visur „spiritus movens“. Švedriškė – tai  kun. Gurauskas.

Jis rūpinosi parapijiečių religiniu sąmoningumu, vaikų katechizacija. Parapijos ribose veikė 4 pradžios mokyklos: Švedriškėj ir Tolimėnuose – 2 komplektų, Jurgėnuose ir Minčioje – 1 komplekto. Tikybos pamokas vesdavo pats kunigas – nepraleisdavo nė vienos pamokos. Reikalavo, kad katechizacija vyktų 3 metus: pirmaisiais metais leisdavo tik prie išpažinties. Antraisiais – šv. Komunijos, trečiaisiais – pakartojus platųjį katekizmą, įrašydinti į Rožančių ir Škaplierių.

Švedriškės bažnyčioje pirmąsias šv. Mišias laikė du jauni kunigai žemaičiai – kunigo giminaičiai: 1932 m. kun. Vladas Baltiejus, 1939 m. kun. Valentinas Šikšnys, kuris atostogaudamas padėjo katalikiškojo jaunimo veikloje. 1959 m. primicijas šventė jaunas kun. Alfredas Kanišauskas, kilęs iš šios parapijos Žeimių kaimo, daug pasidarbavęs bažnyčią puošdamas, šventorių tvarkydamas. Kun. Gurauskas klierikams negailėdavo patarimų, gero žodžio. Kun. Šikšnys prisimena, kad kunigo išmokęs teisingai kalbėti brevijorių.

Kun. Gurauskas mylėjo visus, ypatingai Motiną. Matę jo elgesį su motina, sakydavo: niekas daugiau mylėt motiną nebegalėtų. Motinai pasilpus, grįždamas po Mišių, kasdien atnešdavo Šv. Komuniją. Nujausdamas artimą mirtį, šv. Komuniją atnešė jai prieš Mišias. Po Mišių Motiną rado mirštančią.

1937 m. gegužės m. 28–29 d. J.E. Panevėžio Vyskupas Kazimieras Paltarokas sutiktas dar iškilmingiau, kaip 1932 m. Šįkart vykęs pro Minčią. Ant  parapijos sienos, prie pirmųjų garbės vartai, sveikinimo žodį tarė Petras Ubonis. Antrieji – Jakėnų kaime. Tretieji arčiau Švedriškės – organizuotų katalikų vyrų vardu sveikino Petras Daubaras. Kiti Garbės vartai Katalikių Moterų draugijos; sveikino Julija Daubarienė. Angelaičiai pastatė garbės vartus, sveikino maža mergaitė Eleonora Barkauskaitė. Jaunimo – pavasarininkų garbės vartai, sveikino Petras Ivanauskas. Septintieji Garbės vartai prie bažnyčios: pasitiko kun. Jonas Gurauskas, lydimas kunigų, didelio būrio parapijiečių. J. E. vyskupas dėkojo už gražų pasitikimą, laimino, atminimui dalino ganytojišką laišką. Pamoksle pagyrė už uolumą statant  bažnyčią, už dažną ėjimą prie Švč. Sakramentų. Bet ir pabarė: kad ne visada klauso pamokslų, vartoja svaigalų, vadinamos „braškės“.

1939 m. pastatyta špitolė, statybai panaudotas likutis tų pinigų, gautų pardavus žemės sklypą mokyklai statyti.

Bažnyčia karo ir pokario metais

1940 m. rugpjūčio mėn. 20 d. Respublikoje įvedus civilinę metrikaciją, Metrikų knygos perduotos Salako valsčiui, remiantis 1940 m. gruodžio mėn. 10 d. įsakymu. (Nuo 1929 m. vedamos gimimo ir mirties metrikų, nuo 1933 m. spalio 1 d. ir jungtuvių metrikų knygos).

Iš bažnyčios atimta žemė, pastatai nacionalizuoti. Prasidėjo žiaurus antrasis pasaulinis karas. Žmonės patyrė vargo, nelaimių. Kunigas dažnai paklausdavo: „O duonos ar turit?“ „Kur dėsies be pastogės?“

Traukdamiesi vokiečiai nušovė vargonininką Kazimierą Četkauską, okupavo visus gyventojus. Ir kun. Gurauskas dienas leido Jakėnų ir Tolimėnų laukuose. Jo didžiausias rūpestis: kad tik bažnyčiai nieko neatsitiktų.

1929 m. įsteigtos parapijinės kapinės.  Vyskupas leidus prijungti dar pusę hektaro, 1941 m. lapkričio 23 d. pašventino pats kun. Gurauskas (vyskupui įgaliojus).

1943 m. rugpjūčio 20–21 d Švedriškėj trečią kartą / ir paskutinį/ iškilmingai sutiktas J.E. Panevėžio Vyskupas Kazimieras Paltarokas. Pastatyti 6 garbės vartai. Pasitiko visi alei vieno. Vyskupas gyrė už gražų pasitikimą, linkėjo ištvermės, laimino.

Karo audra laužė net geležinę kun. Gurausko sveikatą. Ramybės ir poilsio jis ieškodavo bažnyčioje, ežere meškeriodamas.

Auksinis kunigystės jubiliejus

1965 m. birželio mėn. 27 d. švenčiama Šv. Jono Krikštytojo šventė – atlaidai ir kun. Gurausko kunigystės auksinis jubiliejus. Iš jų – 36 Švedriškėje: lankyti visi namai ir bakužės. Pažįstami visi: pradedant vaiku, baigiant karšinčium. Kiek pakrikštytų, sutuoktų,  daug ir amžinam poilsiui palydėtų.

Zarasų dekanato kunigai įteikė Jubiliatui dovaną – lazdą su inkrustuotais vaizdais keliu į kunigystę – jo pašaukimą, šventimus ir veiklą Švedriškėje. Dievas davė giedrią dieną. Prieš sumą ties šventoriaus vartais jubiliatą pasitiko Zarasų dekanas kun. Antanas Juška, pasveikino, įteikė garbingą jubiliato lazdą. Prasidėjo iškilmingos šv. Mišios, kurias laikė pats jubiliatas – jaudinosi, bet išsilaikė vyriškai. Po mišių laimino kunigus, parapijiečius ant galvos uždėdamas rankas.

Liga ir mirtis

Po jubiliejaus iškilmių jubiliatai išeina į dimisiją. Kun. Gurauskas jautėsi pajėgus vadovauti parapijai, pagalbininko neprašė. Džiaugdavosi sveikata. Netrukus  pradėjo šlubuoti širdis. 1965 m. lapkritį – priepuolis. Greitoji pagalba nugabeno į Dūkšto ligoninę. Laiške Zarasų dekanui, prašė rūpintis Švedriške. Gydytojų prižiūrimas atsigavo. Darbavosi per Kalėdas Naujuosius Metus.

1966 m. rugsėjo 27 d. popiet nuo lentpjūvės prisivežti pjuvenų. Prisipylė ir vežė 3 maišus. Jis iš paskos eidamas su šakėmis šiek tiek stūmė. Prie trobų sukniubo. Greitoji pagalba konstatavo mirtį: Švedriškės įkūrėją kun. Joną Gurauską pašaukė Viešpats, kad eitų atsiimti užmokesčio danguje.

Rugsėjo 30 d. laidotuvės. Gedulingoms pamaldoms vadovavo Zarasų dekanas kun. Juška, Pamokslus sakė Antalieptės klebonas kun. Pranciškus Sabaliauskas ir kun. Alfredas Kanišauskas. Kapui duobė iškasta perpus šventoriuje, perpus kapinėse, šalia dėdės kun. Adomo Baltiejaus ir motinos Barboros Gurauskienės. Po metų pastatytas meniškas paminklas iš lietuviško granito; įmontuota nuotrauka.

Klebonu skiriamas kun. Antanas Juška

Parapijiečiai meldėsi prašydami Dievą, kad bažnyčia neliktų be kunigo. Netrukus Panevėžio Vyskupijos Valdytojas – kapitulinis monsinjoras Povilas Bakšys į Švedriškę klebonu paskyrė Zarasų dekaną  kun. Antaną Jušką. Kol atvyko klebonas /1966.XI.17/ sekmadieniais pamaldas pravesdavo kuris nors kunigas kaimynas.

Bažnyčia 1967–1972 m.

1967 m. šventorius aptvertas metaline tvora, stogą bažnyčios, pradėjusį rūdyti, perdažė aliuminijaus dažais acetoniniame tirpale. 1968 m, pamūrytas bromas –padirbinti suveriami vartai ir 5 metaliniai šventoriaus maži varteliai. Sutvarkyti visi liturginiai rūbai. Pastatytas trečias altorius. Parapijiečiai džiaugėsi: bažnyčia gražėja.

1967–1972. Šventorius aptvertas metaliniais cinkuotais vamzdžiais, įmontuoti gelžbetoniniuose stulpeliuose. Pastatytas mūrinis bromas su plačiais geležiniais vartais; padaryti 5 maži varteliai iš šventoriaus. Pastatytas aukštaitiškas koplytstulpis su liaudies menininkų drožinėtomis stovylėlėmis: Šv. Marijos, Šv. Antano ir Šv. Teresėlės;  paminklas iš girnapusių. Bažnyčios stogas perdažytas, stogo latakai naujinti. Sienos iš lauko pusės dažytos geltonai (ochra). Bažnyčios viduje: naujame altoriuje moterų pusėje liaudies menininkės Mačiulytės iš medžio drožtos statulos Šv. Kazimiero ir Šv. Marijos Goretti. Perdažytos pokastu ir laku bažnyčios sienos viduje. Padirbintas žirandėlis – sietynas. Įsigyta „Betliejus“ su 28 figūromis. Liturginiai rūbai pataisyti, įsigyta naujų; pastatytos 2 naujos klausyklos; 10 suolų su atramomis. Įtaisyti 3 žaibolaidžiai.

Iškilmingos šventės ir procesijos: Kryžius, šalia 2 raudonos vėliavos, 5 procesinės vėliavos /1 nauja/, nešamas altorėlis, 3 poros dailiai pasirėdžiusių gėlių bėrėjų, 4 spalvotų stiklų žibintuvai, baldakimas ir kt.

1970 m. birželį bažnyčioje vyko zarasiečio kun. Zenono Navicko primicijos. Jis laikė pirmąsias šv. Mišias, teikė primicijanto palaiminimą jaunas.

Laiškas naujam Panevėžio vyskupijai Vyskupui

Švedriškės bažnyčios komitetas nusiuntė sveikinimo laišką naujam Panevėžio vyskupijai Vyskupui

„Ekscelencijai Panevėžio vyskupui Dr. Romualdui Krikščiūnui

Džiaugiamės ir Dievui dėkojame, kad Panevėžio vyskupija vėl turi Ganytoją. Jūsų, Ekscelencija, pirmasis laiškas kunigams ir tikintiesiems, programinis, rodo, su kokiuo ryžtingumu imatės naujų pareigų. Mums ramu, kad būsime vadovaujami tvirta, o kartu ir meilinga tėviška ranka.

Meldžiamės, kad Dievas duotų Jums sėkmę atliekant šventas pareigas, o mes žadame paklusnumą, pagarbą, meilę. Švedriškės parapija gal pati tolimiausia Panevėžio vyskupijoje. Nedidelė, tarp ežerų ir miškų, tačiau didis atstumas nuo centro nė kiek nemažina mūsų atsidavimo Jums.

Turime viltį, patogiu laiku aplankysite mus. Ekscelencija, priimkite maloningai mūsų sveikinimus, pareiškimą gilios pagarbos ir pilno atsidavimo, kuriuos siunčiame visų parapijiečių vardu.

Kun. A. Juška, Švedriškės parapijos klebonas; Antanas Šimkūnas, Antanas Blažiūnas, Jonas Macijauskas – Švedriškės bažnyčios komiteto nariai, Švedriškė, Ignalinos rajono, 1973.VII.30“

Į sveikinimą Vyskupas atsakė raštu:

„Kaunas, 1973. VIII. 10

Aukštai gerbiamas kun. Klebone, Nuoširdžiai dėkoju Jums už nepaprastus, jautrius ir giliai prasmingus sveikinimus žengiant man į Panevėžio Katedrą.

Nepažįstama man Panevėžio Vyskupija ir jos ganytojai. Ir todėl labai brangūs man Jūsų žodžiai, kurie suartina mane ir stiprina bei guodžia.

Dėkokite mano vardui Komiteto nariams: Šimkūnui, Blažiūnui ir  Macijauskui.

Be abejo, norėsiu Jus aplankyti, o prieš tai tikiuosi Jus sulaukti Panevėžyje.

Priimkite geriausius sveikinimus. Jūsų Vysk. Krikščiūnas“

 

Švedriškėje lankosi Panevėžio vyskupijos Vyskupas R. Krikščiūnas

1974 m. spalio 20 d. (sekmadienį, prieš vakarines Mišias) Švedriškės bažnyčią pirmąkart aplankė naujasis Panevėžio Vyskupas Dr. R. Krikščiūnas. Jis  apžiūrėjo šventorių, pastatytus paminklus: arkivyskupo Jurgio Matulaičio koplytėlę, kryžių ant girnų piramidės, Kryžių šventųjų jubiliejinių metų atminimui. Pasimeldė prie kun. Gurausko kapo. Pasigėrėjo šviesia spalva perdažytomis bažnyčios sienomis.

Bažnyčioje laukė parapijiečiai: sveikino bažnyčios komiteto pirmininkas A. Šimkūnas, mergaitės įteikė gėlių puokštes. Vyskupas dėkojo ir džiaugdamasis suteikė Ganytojo palaiminimą. Vyskupą lydėjo būrys kunigų.

1975 m. rugpjūčio 17 d. Šv. Roko iškilmių atlaiduose dalyvavo J.E Panevėžio Vyskupas R. Krikščiūnas. Suvažiavo ne mažiau 2.000 – tokios minios Švedriškė po karo nebuvo mačiusi. Ekscelencija, kunigų lydimas, varpams skambant, žengė į bažnyčią. Netoli šventoriaus pasitiko klebonas, gėlių barstytojos, jaunuoliai apsupo žaliu vainiku nešini, išsirikiavo visa procesija. Vyskupui įžengus šventoriun, varpai nutilo, pasigirdo trimitas ir litauro būgninimas. Visa minia, mojuodama rankomis, garsiai šaukė: „Sveikas, Ganytojau“, mėtė gėles po Vyskupo kojomis – tai ženklas, kad Vyskupas laukiamas ir mylimas. Jam įžengus į išpuoštą bažnyčią, choras galingai traukė „Dievas mūsų prieglauda“. Vyskupas pravedė procesiją prieš sumą, pats celebravo per Mišias, pagyrė už gražų pasitikimą, pamokslą sakė apie 3 namus: Šventovę, kurioje meldžiamės, butą, kuriame gyvename, ir sielos namą, kuriame įsikūręs Dievas nuo krikšto valandos. Ragino laikyti tvirtą šeimos ryšį, vaikus mokyti katekizmo, šeimomis dalyvauti pamaldose, eiti Šv. Komunijos, saugoti sielą nuo nuodėmių. Vyskupas dalino Šv. Komuniją – priimančių buvo apie 600.

Rugpjūčio 18 d. buvo iškilmingas a.a. kun. Jono Gurausko paminėjimas. Gedulingose pamaldose dalyvavo 18 kunigų ir daug parapijiečių.

1979 m. rugpjūčio 19 d. švenčiamas kun. Antano Juškos kunigystės 50 metų jubiliejus. Pats J.E. Panevėžio vyskupas jubiliatą apvainikavo žalių rūtų vainiku, įteikė senatvės ramstį – lazdą.

 Iš Ažvinčių kilusios Uršulės Šuminaitės – Paulionienės šeima gyveno Vilniuje, vaikai augo pas tetas Ažvinčiuose. Kai sūnus Edmundas tapo kunigu, panoro, kad primicija būtų švenčiama Švedriškėje. 1981 m. birželio 4 d. nepamirštamą pamokslą pasakė kanauninkas Br. Antanaitis, specialiai atvykęs iš Šeduvos.

1984 m. birželio mėn. 24 d. iškilmingai paminėtas bažnyčios 50 metų jubiliejus. Iškilmes koncelebravo J.E. vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius, Panevėžio vyskupijos kapitulinis vikaras prelatas Kazimieras Dulksnys ir Zarasų dekanas kun. Juozapas Giedraitis.

Kun. Antanas Juška, rašydamas Švedriškės istoriją, naudojosi: Medžiaga, esančia bažnyčios archyve; Asmenų prisiminimais (daugiausia Genės Čepskaitės, nuolatinės gyventojos Švedriškėje. Atvyko ji iš Aluntos 1929 m., aktyviai dalyvavusios bažnyčios statyboje ir kituose darbuose, mačiusios ir paskutines kun. Gurausko gyvenimo valandas); Kun. Valentino Šikšnio  ir kun. Alfredo Kanišausko rašytais prisiminimais;  Pr. Gipiškio: Zarasų Kraštas. 1936. Zarasai.