Vieno žymiausių mūsų kraštuose Lenkijos dailininko Jono Mateikos paveikslas ,,Kirilas ir Metodijus“, 1885

Žygimantas Jacevičius, Trakų bazilikos zakristijonas,Vilniaus universiteto studentas, www.traku-zeme.lt

Šiandien, vasario 14 dieną, minime du svarbius Visuotinės Bažnyčios šventuosius – Kirilą ir Metodijų, kurie savo darbais ir misijų veikla, skelbiant tikėjimą pagonių kraštuose, pasitarnavo tiek Vakarų, tiek Rytų bažnyčioms. Trumpai pasigilinkime į abiejų šventųjų darbus.

Nesu didelis šventųjų gyvenimų žinovas, todėl remiuosi jau už mane parašytais tekstais apie https://www.magnificat.lt/sv-kirilas-ir-metodijus-slavu-rasto-ir-baznytines-kalbos-kurejai/šiuos šventuosius. Sakoma, kad ,,Kirilas 826 m. gimė Tesalonikuose. Pakrikštytas Konstantinu (Kirilu pasivadino visai prieš mirtį), dar visai jaunas išvyko Konstantinopolį studijuoti imperijos universitete pas Fotijų, galiausiai užėmė pastarojo vietą ir buvo vadinamas „filosofu“. 861 m. jis kartu su broliu Metodijumi buvo imperatoriaus pasiųstas Moraviją, kad atverstų vi[1]etos valdovą Rostislavą.“ Iš dėstytojo Martyno Jakulio paskaitų atsimenu  pasakojimus apie Vidurio Europos valstybių krikštijimą, pirmąsias misijas. Moravija buvo pirmoji šiame regione apkrikštyta sritis, perdavusi krikštą kitai valstybei, kitaip sakant –  pakrikštijusi savo kaimynę – Bohemiją, su kuria nuo X amžiaus sudarė bendrą valstybę. Aiškumo dėlei pasakau, kad tiek Moravijos, tiek Bohemijos istorinės sritys dabar vadinamos vienu aiškiu žodžiu – Čekija. Taigi, galime sakyti, kad Kirilas su Metodijumi pradėjo Čekijos krikštijimo darbus.   ,,863 m. Fotijus imperatoriaus prašymu juos pasiuntė evangelizuoti tą [Moravijos] kraštą.“ [2]Kas gi buvo jau antrą kartą minimas Fotijus? Kitas tekstas mums atsako į šį klausimą:  ,,Kai Konstantinas (arba Kirilas, juk skaitėme, kad ilgą gyvenimo dalį mūsų aptariamas Kirilas buvo žinomas Konstantino vardu) pradėjo savo mokslus Konstantinopolyje, Fotijus dar buvo pasaulietis, mokslininkas, savo išmintimi garsėjęs visoje Imperijoje. Pasakojama, kad jis mintinai mokėjęs šimtus knygų.

Vėliau šis mokytojas taps Šv. Kirilo dvasiniu vadovu – Konstantinopolio patriarchu, kuris siųs Kirilą apaštalauti į svetimas šalis.“[3] Štai ir išsiuntė Fotijus du brolius, Konstantiną-Kirilą ir Metodijų į Moraviją. Kaip gi jiems ten sekėsi? Gi žinome, remdamiesi savo protėvių pavyzdžiais (kurie 1009 metais užmušė šventąjį Brunoną ir kurio mirties aprašyme pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas), kad sektis misijose gali įvairiai -neretai tokios kelionės misionieriams pasibaigdavo mirtimi, kadangi niekas nežinodavo, kaip vietiniai pagonys atvykėlius misionierius priims ir ar priims jų skelbiamą naują mokslą. Tačiau darbas ypač pasisekė todėl, kad jie mokėjo slavų kalbą. Metodijus, 880 metais popiežiaus Jono VIII skyrimu tampa Moravijos arkivyskupu. Iš sakinio apie misijos sėkmę dėl to, kad broliai mokėjo slaviškai, matome, kaip svarbu yra susikalbėti.

Kad jau kalba pakrypo apie kalbas ir susikalbėjimą, ypač vertinga paminėti, kad iki pat šių dienų slavų liturgijoje naudojama Kirilo ir Metodijaus įdiegta kalba. Kadangi geriau pats nepasakysiu, skolinuosi mintis iš kunigo Gintaro Sungailos: ,, Kirilas yra autorius slavų raidyno, jo garbei vadinamo kirilica arba glagolica. Kadangi tuo metu slavai neturėjo jokio rašto, broliai pradėjo nuo paties slaviško rašto kūrimo. Taip buvo sukurta glagolica – pirmasis slavų raštas, tapęs pagrindu jų mokinių sukurtai kirilicai, raštui, išplitusiam visame slavų pasaulyje, pavadintam jų mokytojo garbei. Atsivėrė galimybė ne tik melstis gimtąja kalba, bet ir susipažinti su pasaulio raštija, buvo atverti viso pasaulio mokslo laimėjimai.

Naujasis raštas visiems laikams susiejo slavų kultūrą su krikščionybe – jis yra kupinas krikščioniškos simbolikos. Raidę Ж broliai sukūrė iš raidės Х, kuria prasideda Kristaus vardas ir pavadino ją „živete“ („gyvenkite!“). Kitų raidžių pavadinimai (A – az, Б – buki, В – vede… ir t. t.) sudeda rišlų pasakojimą: „Aš raides žinau, žodis yra turtas. Gyvenkite nuoširdžiai, žemių gyventojai, ir, kaip pridera žmonėms, mąstykite mūsų pasaulio tvarką, tarkite žodį tvirtai, nes žinios – Dievo dovana. Drįskite skverbtis, idant Esančiojo Šviesą pasiektumėte“. Šis krikščionybės idėjomis persmelktas kūrinys buvo naudojamas tiek administraciniuose raštuose, tiek grožinėje ir mokslinėje literatūroje, bei tebėra naudojamas daugelio slavų tautų. Evangelijos šviesa perkeitė visą šių kraštų gyvenimą ir persmelkė kiekvieną jo sritį.

Brolių dėka atsirado ir naujas kalbinis darinys – bažnytinė slavų kalba. Nuo pat ankstyvosios krikščionybės laikų dievogarbos kalba skyrėsi nuo kasdienės kalbos. Kristaus laikais gatvėje žydai kalbėjosi aramėjiškai, o Dievą šlovino hebrajiškai. Krikščionys graikai gatvėje kalbėdavosi tarmiškai, o meldėsi ir skaitinius skaitė bažnytine graikų kalba, kuriai įtaką padarė tiek žydų, tiek poetinė graikų kalbos, be to, ji buvo kupina neišverčiamų hebrajizmų („amen“, „aleliuja“ ir kt.). Lygiai taip pat formavosi bažnytinė slavų kalba, kurioje atsirado neįprastos vaizdingos konstrukcijos iš graikų ir hebrajų kalbų, neišverčiamos frazės, bei nauji slaviški žodžiai, sukurti tam, kad įvardytų iki tol nepažintus dvasinius reiškinius.“[4]

Ne tik Rytų Bažnyčia turi nuosavą bažnytinę slavų kalbą. Mes, katalikai, taip pat turime savo bažnytinę kalbą. Ir toji kalba – lotynų. Daugelis dar atsimena laikus, kada visa Bažnyčia, nesvarbu, kuriame pasaulio gale jos vaikai bebūtų, kalbėjo lotyniškai. Yra pasakyta graži mintis, kad Bažnyčia, kaip valstybė, turi savo bendrinę – lotynų – kalbą, ir visi jos piliečiai ta bendrine, ,,valstybine“ kalbà  kalba visame pasaulyje. Tuomet, kai Bažnyčia kalbėjo lotyniškai, akivaizdžiai matėsi jos visuotinumas – ji, kaip institucija, vien kalba peržengia vietos papročius, peržengia nacionalines kalbas, apeina geografinius, rasinius skirtumus, leidžia visiems bendrai vienomis lūpomis ir viena širdimi kalbėti ta pačia kalba, pasijusti ,,visuotinės valstybės“ – Bažnyčios – piliečiais.  Bet grįžkime prie Kirilo ir Metodijaus.

Šie du šventieji dėl savo nuopelnų plečiant Bažnyčią pasaulyje popiežius Jono Pauliaus II 1980 metais paskelbti Europos globėjais. Šv. Kirilui ir Metodijui taip pat skirta viena Jono Pauliaus II enciklika, pavadinta „Slavorum Apostoli“, kurioje sakoma, kad Rytų evangelizacijos pirmtakų Kirilo ir Metodijaus reikšmė Bažnyčiai ypatingai ryški ir svarbi mūsų dienomis. Jie įdėjo iškilų indėlį formuojant krikščioniškas Europos šaknis, kurios savo jėga ir gyvybingumu yra vienas svarbiausių atskaitos taškų siekiant kontinento vienybės.“ [5]

[1] Alfonsas Bulota, Laimutis Benys, ,,Šventųjų gyvenimai“, Vilnius, 1994

[2] Ibid.

[3] https://www.magnificat.lt/sv-kirilas-ir-metodijus-slavu-rasto-ir-baznytines-kalbos-kurejai/

[4] https://www.magnificat.lt/sv-kirilas-ir-metodijus-slavu-rasto-ir-baznytines-kalbos-kurejai/

[5] https://www.bernardinai.lt/broliai-sv-kirilas-ir-sv-metodijus-europos-globejai/