1944 m. vasario 17 d. vokiečių pranešimas apie įvykusias derybas su Wilku. Nuotr. iš RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 17

Antanas VERKELIS, Vilnius, www.voruta.lt

Pradžia: https://www.voruta.lt/svetimi-didvyriai-1-dalis/

1944 m. balandžio 14 d. gen. T. Komorovskis informavo vadovybę Londone:

[…] [1944] II. 10 ir 11 [vasario 10 ir 12 – aut. pastaba] Vilniuje 3 vokiečių karininkų pasiuntiniai apygardos komendantui mainais už ginklus ir šaudmenis siūlė bendradarbiauti kovojant su gaujomis [sovietų partizanais – aut. pastaba] ir netrukdyti ūkiams atiduoti prievoles Reichui. Žadėjo negrobti įkaitų ir nepersekioti „lenkų pasipriešinimo judėjimo“, taip pat pašalinti kitas pagalbines formuotes [lietuvių savisaugos batalionus – aut. pastaba], esančias lenkų partizanų dalinių zonose. Buvo atsakyta, kad joks susitarimas negalimas, ir pažadėta, jei nesiliaus policinis teroras, suaktyvinti antivokiškus veiksmus […].³²

T. Komorovskis veidmainiauja. Sandėris užsimezgė, nors ir neišsiplėtojo iki atviro bendradarbiavimo. 1944 m. kovo 23 d. policijos ir SD vadas Lietuvai SS oberfiureris ir policijos pulkininkas V. Fuchsas siunčia pranešimą aukščiausiajai SS ir policijos vadovybei Rygoje apie jau įvykusias derybas:

[…] Vokiečių derybų su baltųjų lenkų gaujų vadais pagrindas buvo šie punktai:

[…] b) Prievolės turi būti vykdomos atsižvelgiant į Vermachto aprūpinimo ir civilinio sektoriaus poreikius. Čia ypač svarbi yra valstybinio turto apsauga. (Jei šiuos reikalavimus baltųjų lenkų gaujos įvykdys, Lietuvos SS ir policijos vadai neturės jokių abejonių atitraukdami iš ūkių ten esančias apsaugos komandas.)

1. c) Atskiroms gaujoms nustatyti saugojimo rajonus ir veiksmų teritorijas […]
2. d) Baltųjų lenkų gaujų veiksmai gali būti vykdomi tik iš anksto pranešus apie tai numatytoms tarnyboms.
3. e) Darbo jėgos ėmimas darbo tarnybai Reiche baltųjų lenkų gaujų veiklai priskirtuose rajonuose ir toliau turi būti vykdomas.

Vokiečių, be kita ko, pateiktas siūlymas:

1. a) Įsigalios taika tarp baltųjų lenkų gaujų ir vokiečių Vermachto, taip pat tarp vokiečių ir lietuvių policijos bei valdžios institucijų, dirbančių pagal vokiečių vyriausybės užduotis.
2. b) Dalinis aprūpinimas ginklais, amunicija ir medikamentais, sužeistųjų slaugymas ligoninėse.

Derybose dalyvaujantys baltųjų lenkų gaujų vadovai pareiškė sutinkantys su vokiečių pateiktais derybų punktais. Tačiau pabrėžė, kad galutinis sprendimas priklausys nuo lenkų aukščiausiosios vadovybės Varšuvoje. Iki galutinio sprendimo patvirtinimo lojalumo ženklan kovai su gaujomis [sovietų partizanais – aut. pastaba] Rūdninkų miške į pietus nuo Vilniaus buvo perduota ir panaudota 3-ioji lenkų brigada. Vokiečių junginiai veiksmuose nedalyvavo.

1944-03-13 […] Centras Varšuvoje atmetė bendradarbiavimą su vokiečiais […] Tačiau buvo nustatyta, kad Vilniaus apskrityje veikiančios baltųjų lenkų gaujos liko nepatenkintos atmetimu. Konfidencialiai pavyko sužinoti, jog baltųjų lenkų gaujos iš Varšuvos centro gavo nurodymą nuo šiol sustabdyti priešiškus veiksmus prieš bolševikų gaujas, pasipildyti ginkluotę ir būti pasirengusios veiksmams.³³

Nors oficialūs vokiečių ir AK santykiai nutrūko, tolesni įvykiai įrodo, kad svarbiausi susitarimų punktai – 1) AK teritorijų kontrolė, 2) prievolės vokiečiams, 3) taika – įsigaliojo. 1954 m. liepos 23 d. komunistinės Lenkijos tribunolui buvęs AK Vilniaus apygardos 6-osios brigados vadas A. Boryčka (slap. Tońko) parodė:

[…] [vokiečiai – aut. pastaba] pažadėjo mums šalia Rūdninkų girios skirti teritoriją, kurioje galėsime laisvai judėti, ir net pasiūlė saugoti jų dvarus, iki tol saugotus vokiečių arba lietuvių. Tik su sąlyga, kad jie rinks prievoles ir verbuos žmones į darbus […].³⁴

Vokiečiai įsipareigojimų laikėsi, nes jiems svarbiausia buvo užtikrinti karo prievoles frontui. 1943 m. Vilniaus apskritis kariniais taktiniais sumetimais buvo priskirta Vermachto armijų grupės „Centras“ Baltarusijoje dispozicijai. Vilniaus apskrities SS ir policija taip pat buvo pavaldi Baltarusijos generalinės srities SS ir policijos vadui. Civiliniame valdyme šie kariniai reorganizavimai nieko nepakeitė.³⁵ 1944 m. vasario 26 d. Baltarusijos generalinės srities SS ir policijos vado SS štandartenfiurerio E. Erlingerio telegramoje sakoma:

[…] Lenkams nevalia daryti jokių kliūčių vykdyti prievoles, todėl, savaime suprantama, yra garantija prievolėms, bendrai kovai prieš bolševizmą reikia panaudoti visas jėgas. Bet visų svarbiausia yra Vermachtą išmaitinti ir kitaip stiprinti vokiečių karinį potencialą […].³⁶

Prievolės buvo surenkamos per Vilniaus krašto valstybinius dvarus, kuriuos anksčiau nuo sovietų partizanų saugojo lietuvių savisaugos batalionai. 1944 m. vasario mėn. SS ir policijos vadovybės įsakymu jie buvo išvesti iš dvarų ir nesugrąžinti. Šios Vilniaus krašto dalies administracinį ir ūkinį valdymą vokiečiai perdavė AK. Garsus lenkų rašytojas T. Konvickis, AK dalinyje kovojęs su bolševikais iki 1945 m. pavasario, rašė:

[…] [AK – aut. pastaba] administruodama ištisas apskritis, derėjosi su vokiečiais, dėjosi esanti svarbi, nes vokiečiai buvo laimingi, kad neliečia kelių […].³⁷

Pplk. A. Kšyžanovskis (slap. Wilk) tapo didžiulių teritorijų faktiniu valdovu (1944 m. birželio mėn. AK Naugarduko ir Vilniaus apygardos buvo sujungtos), pasivadino generolu ir, pasisiuvęs generolo mundurą, opeliu (pilkas „Opel Super-Six“, pagrobtas iš garažo Vilniuje adr. Jogailos g. 11) laisvai važinėjo po kraštą. AK Naugarduko apygardos vadui pplk. J. Šliaskiui (slap. Prawdzic, Borsuk) ypač nepatiko Wilkas dėl šio perdėtos garbėtroškos, paradų ir prakalbų pomėgio. Jis prisimena:

[…] 1944 m. birželio 27 d. […] atvyko „Wilkas“, vilkintis uniforma su generolo skiriamaisiais ženklais, nors buvo tik pplk. […] Savavališkai pasikėlė į generolus. Mėgavosi kalbomis ir bataliono atsakymu į pasveikinimą „Sveiki, pone generole“ […].³⁸

AK Vilniaus apygardos karininkas kpt. E. Banasikovskis (slap. Jeż) rašė:

[…] Kai kurie „Prawdzico“ aplinkos karininkai „Wilką“ kaltino perdėtomis asmeninėmis ambicijomis. Kalbėta, jog jis laikąs save šiaurės rytinių žemių šeimininku ir šios teritorijos politiniu vadovu, nors tam stokojąs profesinių savybių […].³⁹

1944 m. gegužės 19 d. Wilkas raporte vadovybei į Varšuvą giriasi, kad „išvalė“ vokiečius ir lietuvius iš tam tikrų teritorijų:

[…] vietovės trikampyje tarp Vilnius–Ašmenos ir Vilniaus–Lydos geležinkelių visiškai išvalytos nuo vokiečių ir lietuvių būrių. Išimtis tėra geležinkelio linijos ir plentai, tačiau ir juos laisvose vietose pereiname kada panorėję. Į dalinius minimose vietovėse išvažiavau balandžio 30 d., grįžau gegužės 17 d., išvažinėjau teritoriją, gegužės 11 d. buvau susitikęs su Novinų [Naugarduko apygardos – aut. pastaba] vadu „Borsuku“. Prie Lydos ir niekur kitur nesutikau jokio priešo. Toje geležinkelio linijų apibrėžtoje teritorijoje yra tik Viano [Vilniaus apygardos – aut. pastaba] ir Novinų daliniai. Visa administracija yra mūsų rankose, ir visi krašto ištekliai mūsų dispozicijoje. Kadangi mūsų dalinių akcijos visiškai likvidavo arba išstūmė plėšikaujančias sovietų ir žydų gaujas, gyventojai į mūsų dalinius žvelgia tiesiog entuziastingai […]⁴⁰

Wilkas persistengė girdamasis: teritoriją kontroliavo vokiečių 221-oji saugos divizija. Vokiečiai „tik“ suteikė jam teisę valdyti šias žemes mainais į lojalumą. Ir AK vadas T. Komorovskis, ir Lenkijos vyriausybė puikiai suvokė tikrąją padėtį. 1944 m. birželio 7 d. Londono vadovybei jis siunčia pranešimą Nr. 12:

[…] Mūsiškiai. Vilniaus krašte: po kelerių kautynių su vokiečiais ir jiems tarnaujančiais lietuvių daliniais Vilniaus–Ašmenos–Lydos rajonų teritoriją, išskyrus didesnius miestus ir komunikacijos centrus, užėmė mūsų partizanų daliniai. Vokiečiai laikosi pasyviai, apsiriboja karinių ir komunikacijos objektų saugojimu, taip pat tęsia sėkmingą [lenk. redaktoriaus išnaša: taip štabo egzemplioriuje, turi būti: nesėkmingą. Aut. pastaba] kampaniją, kurios tikslas – palenkti į savo pusę mūsų dalinius ir panaudoti kovai su komunistais bei sov[ietais][…].⁴¹

Atkreipia dėmesį šio dokumentų rinkinio redaktoriaus pastangos „pataisyti“ dokumentą: sėkmingą vokiečių bendradarbiavimą su AK jis pakeitė į „nesėkmingą“. Taip redaktorius mėgino pateikti pokariu pasikeitusį požiūrį į okupantus. Niurnbergo procese SD buvo pripažinta nusikaltėlių organizacija. Bet kokia užuomina apie artimesnius ryšius su gestapu galėjo mesti šešėlį Armijos Krajovos Vilnijoje mitui. Kas galėjo pagalvoti, kad kada nors yla išlįs iš maišo ir nemaloni tiesa išaiškės? Atsiras ir SD dokumentai, ir kiti archyviniai dokumentai. Vilniaus Abvero skyriaus viršininko mjr. J. Christianseno sūnus leit. H. B. Christiansenas karo metais tarnavo Brandenburgo pulke – Abvero specialiame dalinyje, ne kartą lankė tėvą Vilniuje, 1943 m. vasarą vakarieniavo su AK atstovu daktaru Emilio⁴².

1955 m. H. B. Christiansenas buvo paleistas iš sovietų nelaisvės. Maždaug po 1960 m. tarp motinos dokumentų jis rado karo metais tėvo rašytus jai laiškus. Be labai asmeniškų dalykų, laiškuose J. Christiansenas aprašė susitikimus su Vilniaus AK vadais. 1944 m. vasario 6 d. jis rašė:

[…] Pokalbį baigėme tikrai draugiška švente mano garbei su apsikabinimais, bučiniais ir pagarbos pareiškimais, kaip įprasta šiose vietose […].⁴³

Į priešų susitikimą nepanašu. Išgertuves vokiečiams Ašmenos apylinkėse surengė AK Vilniaus apygardos 3-iosios brigados vadas Szczerbiecas. Liudininkų netrūko. 1954 m. liepos 23 d. lenkų čekistams A. Boryčka parodė:

[…] Po pasitarimo kpt. surengė vaišes, buvo degtinės ir užkandžių […]. Vaišėse dalyvavo visa mūsų apsauga, išskyrus lauko sargybinius. Išgėręs degtinės, „Szczerbiecas“ bučiavosi su vokiečių majoru [J. Christiansenu – aut. pastaba]. Vokiečiai skelbė tostus už AK partizanus […].⁴⁴

1944 m. pavasarį 3-iosios AK brigados uniformos ir ginkluotė kardinaliai pasikeitė. M. Korejva (slap. Milimetr) prisimena:

[…] [1944 m. liepos pradžioje – aut. pastaba] visa brigada [3-ioji – aut. pastaba] atvyko į Turgelius. Pėstininkai atvažiavo automobiliais, nes jų tada jau nemažai turėjome. Pasibaigus bažnyčioje iškilmingoms pamaldoms, dalyvavome eisenoje. Ji buvo itin vykusi. Kitų padalinių fone labai išsiskyrė mano Smogiamoji kuopa. Visi kaip vienas vilkėjo vokiškas uniformas. Puikūs ginklai, kiekvienas būrys turėjo po tris kulkosvaidžius, vieną iš jų – juostinį MG tipo. Būrių ir grandžių vadai turėjo automatus, dažniausiai vokiškus pistoletus-kulkosvaidžius, kiti – Mauzerio šautuvus arba 10 šūvių pusiau automatinius šautuvus. Visi užsimovę vokiškus šalmus su dirželiais po smakru, pasiraitoję uniformų rankoves, kiekvienas – su baltai raudonu raiščiu“ […].⁴⁵

Apie kokias tarpusavio kovas galima kalbėti? Tikrovėje AK jokių didesnių susidūrimų 1944 m. vasario–birželio mėnesiais su vokiečiais nepasitaikė. Okupacinei valdžiai terūpėjo karo prievolės, kurias užtikrino AK. Savo ruožtu vokiečiai leido AK naudoti krašto išteklius savo reikmėms ir pripažino AK rekvizicinius dokumentus. Vokiečiai akovcams žadėjo:

[…] Aprūpinimas maistu organizuojamas taip: paskiriamos tam tikros teritorijos, iš kurių maisto produktai būtų pasiimami […].⁴⁶

Pabradės–Lentupio apylinkėse veikiantis AK Vilniaus apygardos 2-osios grupuotės vadas mjr. M. Potockis (slap. Węgielny) rašo:

[…] Iš pradžių savininkai į oficialius kvitus žvelgė labai skeptiškai, ne per daug tikėjo, kad vokiečių valdžia juos pripažins, bet vėliau patys jų reikalavo, nes vokiečių valdžia, iš tikrųjų jais remdamasi, savo rekvizicijas sumažindavo tokiu mastu, kuris atitiko mūsų išduotus pakvitavimus. Paprastai rekvizicijos buvo vykdomos tose vietovėse, kur gyveno lietuviai, nes pagrindinės nekintamų ir nuolatinio maisto produktų tiekimo vietos buvo tiktai lenkiškuose kaimuose […].⁴⁷

Vokiečiai, užskaitydami rekvizicinius akovcų dokumentus kaip savus, tarsi pripažino, kad yra atsakingi už Armijos Krajovos išlaikymą visame Vilniaus krašte. Tad okupantai leido akovcams „legaliai“ plėšti lietuvių valstiečius. Turint galvoje, jog panašiai maitinosi ir sovietų partizanai, sunku net įsivaizduoti, ką išgyveno Pietryčių Lietuvos kaimas. 1944 m. birželį, be rekvizicinių žygių, AK partizanai neturėjo ką veikti – daliniuose tvyrojo keista ramybė. Akovcai dažnai atostogaudavo, konfliktų su vokiečiais vengė, galiojo savotiškos paliaubos: tu manęs neliesi, aš – tavęs. Jie jau šeimininkavo daugelyje Vilniaus krašto rajonų: Ašmenos, Dieveniškių, Turgelių, Eišiškių, Pabradės, Lentupio apylinkėse. Lenkų istorikas T. Balbusas rašo:

[…] Rekviziciniuose reiduose į vien lietuvių gyvenamas teritorijas Vilniaus AK būriai, taip pat ir „Jurando“, gerokai papildydavo atsargas, kartu lengviau atsikvėpti galėjo ir lenkiškieji kaimai. Brigadai kokioje nors vietovėje ilgėliau įsitvirtinus, partizanai pavieniui […] arba grupėmis (dažniausiai sudarytomis iš kelių karių) traukdavo į aplinkines gyvenvietes apsirūpinti maisto produktais bei būtiniausiais daiktais. Tokie išpuoliai vadinti „bombardavimu“. Pavadinimas perimtas iš vietinių paramos retai sulaukdavusių sovietų partizanų, kurie be atodairos plėšė („bombardavo“) Vilnijos gyventojus – atiminėjo ne tik maistą bei drabužius, bet ir vertingesnius daiktus. Panašūs „Jurando“ būrio rekviziciniai reidai lenkų tautybės gyventojams nebūdavo itin skausmingi. Labiau nukentėdavo lietuvių ir baltarusių gyvenami kaimai. Janušas Gžesikas-Grzenickis „Leszekas“ rašo: „Visų pirma būdavo imamas maistas, bet, progai pasitaikius, neatsisakoma ir tokių daiktų, kurie galėjo bet kada praversti, pavyzdžiui, kailinių, pirštinių ir t. t. Tačiau neprisimenu, kad lenkų kaimuose kas nors būtų atimta „jėga“. Įprasčiau būdavo „prašyti“, ir tuos „prašymus“ kaimiečiai kartais tenkindavo noriai, kartais – nelabai. Žinoma, „bombardavimu“ vadinti reidai į lietuviškus kaimus, kai maisto produktų būdavo atimama daug ir nepaisant savininkų reakcijos.“ […] Prievartinę rekviziciją Vilniaus AK būriai taikydavo lietuviškuose ir baltarusiškuose kaimuose. „Jurando“ būrys į lietuvių ūkius konfiskuoti maisto produktų kartais siųsdavo specialiuosius patrulius, patyrusius partizanus, įgudusius naudotis ginklu, žinančius vietos gyventojų papročius ir nesutrinkančius dėl susiklosčiusių nenumatytų aplinkybių. Tokie, be kitų vyrų, buvo Albinas Višomirskis „Orzeł“, Edvardas Višomirskis „Pistolet“, Vitoldas Stšeminskis „Bohunek“ ir Henrikas Trojanovskis „Hena“. Į prieškario Lietuvos teritorijai gretimas vietoves buvo surengtas ne vienas didelis apsirūpinimo reidas. Vieno tokių išpuolių dalyviai (keliolika partizanų, tarp kurių buvo ir Janušas Gšesikas-Gšenickis „Leszek“ bei Juzefas Kravčukas „Walter“) į būrį parvedė galvijų, kitokių gyvulių, pargabeno statinių su mėsa, rūkytų lašinių. „Viename tokių reidų dalyvavau. Į brigadą tada parvežėme apie 20 vežimų maisto, parsivedėme nemažai galvijų. Brigados gyvąjį turtą išskirstėme po lenkų ūkius, kuriuose buvome apsistoję, ir skersdavome tik tada, kai prireikdavo…“ – pasakoja vyresnysis leitenantas Borisas Štarkas „Ptasznik“ […].⁴⁸

Izidorius Šimelionis iš Pelesos krašto (dabartinė Gudija) atsiminimuose rašo:

[…] Lietuviški kaimai buvo plėšiami nuolat, kol Armijos Krajovos Naugarduko dalinys 1944 m. rugpjūčio mėnesį nustojo egzistavęs […].⁴⁹

Su vokiečiais bendradarbiaujančiu AK Naugarduko Šiaurės grupuotės vadu J. Borysevičiumi (slap. Krysia) I. Šimelionis ne kartą buvo susitikęs asmeniškai. Vieną kartą:

[…] Staiga triukšmingai atsidarė priemenės […] durys. Į vidų įsiveržė keli ginkluoti „akovcai“ […] pabėrė keiksmažodžių serijas ir gausybę piktų grūmojimų lietuviams ir Lietuvai […]. Atėjūnai siautėjo ir troboje, ir tvartuose, kluonuose. Net penkiolika ginkluotų ir kailiniuotų vyrų buvo apsupę vienkiemį. Namiškiams atrodė, kad egzekucija jau neišvengiama. Kai visa šeima suklaupusi, po šventųjų paveikslais, raudojo, prašė Viešpaties pasigailėti, čia pat įnirtingiausias pagyvenęs vyriškis automato buože pradėjo mušti iš eilės kiekvieną klūpantįjį. Ir jo bendrai paleido į darbą lazdas, spardė, stumdė kaip įmanydami visus. Nustūmęs į kitą pirkios kampą motiną su Maryte, neprašytas svečias paskelbė, kad AK karo lauko teismas Lenkijos Respublikos vardu nusprendė sušaudyti Šimelionių šeimą […]. Tuojau du atėjūnai nukreipė ginklus į tėvą ir sūnų. Akimirka, kita – ir driokstelės šūviai. Staiga triukšmingai atsidarė durys, ir pirkios viduryje atsirado šio regiono AK vadas „Krysia“. Rankos mostu įsakė baudėjams nuleisti ginklus […]. – Šį kartą mes jums dovanojame, – pabrėždamas kiekvieną žodį, kalbėjo „Krysia“. – Jus išgelbėjo kaimynai. […] Vietos lenkai užtarė Šimelionis, nes visos mūsų šeimos santykiai su jais prieš karą buvo gana geri. Lenkmečiu aš ne tik sugyvenau, bet ir gražiai bendravau ir su kitų kaimų padoriais lenkais […]. „Krysia“, dovanojęs gyvybę, pareikalavo duoklės. Dar tos dienos vakarą jis liepė nunešti […] naujus tėvo kailinius, keturis kilogramus lašinių, keturis litrus naminės ir aštuonis kilogramus žirnių. Reikėjo rasti tiktai krūminės, nes savos neturėjome […].⁵⁰

Bet Griškoms akovcai nebuvo tokie „gailestingi“:

[…] Tragiška buvo Griškoms kita diena – kovo antroji. Apie vidurnaktį tie patys baudėjai Dainavos kaime apsupo Albino vyresniojo brolio Aleksandro namus. Jį nusivedė iki Žižmos upės netoli Tumasonių kaimo tilto ir nužudytą šūviu į pakaušį šį 35 metų vyrą pakišo po ledu. Namie liko du sūneliai – trejų metukų Mečiukas ir septynerių Leonardas su mamyte. Tą naktį tik šiame Dainavos kaime buvo nušauti net penki lietuvių ūkininkai […].⁵¹

AK neapsiribojo rekvizicijomis ir pradėjo lietuvių terorą. Naugarduko apygardos 5-ojo bataliono partizanas R. Kiersnovskis (slap. Puhacz) prisimena:

[…] Gal iš tikrųjų tai buvo būtina, bet mums tada atrodė tiesiog nesuprantama. Rakliškėse Truškovskis liepė sušaudyti kažkokią lietuvę, tariamai šnipę. Nežinau, kokiomis prielaidomis jis grindė tokią išvadą, galbūt jų ir pakako, bet jis apie tai nieko nerašo. Tuo metu dar nebuvo sukurta mūsų žandarmerija, kuri vėliau rūpinosi egzekucijomis, tad imta ieškoti savanorių, ko gero, laužant visas taisykles. Mano būryje niekas nenorėjo vykdyti nuosprendžio, bet atsirado iš kitų, ir vėliau girdėjau jų pasakojimus. Vėlesniais mėnesiais panašūs įvykiai jau taip labai nešokiravo, pratinomės prie karo, bet iš pradžių tai buvo sukrečiantis dalykas […].⁵²

Po karo dauguma AK karininkų pateko į NKGB pinkles. 1945 m. balandžio 21 d. Vilniuje kaltinamasis Poklevskis (mjr. L. Koplevskis-Skarbek – AK Vilniaus įgulos komendantas) tardomas parodė:

[…] Vokiečių kariuomenės okupuotoje Lietuvos teritorijoje, taip pat ir Vilnijoje, AK organizacija prieš vokiečių grobikus nekovojo, jeigu neskaičiuosime keleto neorganizuotų atskirų ginkluotų būrių išpuolių ir tos kovos, kurią kaip savigyną vykdė AK būriai prieš generolo Plechavičiaus lietuvių būrius [Vietinę rinktinę – aut. pastaba]. AK vadovybės ir lenkų vyriausybės emigracijoje Londone direktyvų dėl aktyvių veiksmų prieš vokiečius nebuvo. Buvo nurodymas rengtis ginkluotai kovai ir laukti tinkamo meto bei signalo pradėti karo veiksmus […].⁵³

Iki šiol galutinai neaišku, kodėl vokiečiai apginklavo, leido mobilizuoti ir išmaitinti tūkstantinius AK Naugarduko ir Vilniaus apygardų būrius. Gyvuoja skirtingų versijų, nors, ko gera, nė viena neatspindi tikrųjų priežasčių. Wilkas Vilniaus pogrindžio vadovybei pareiškė, jog, leisdamasis į derybas su vokiečiais, turėjo tikslą palengvinti suimtų lenkų pogrindžio dalyvių padėtį ir išsiaiškinti vokiečių kariuomenės nuotaikas⁵⁴.

Wilkas gudravo, derybose su vokiečiais jis kalbėjo ką kita, net sutiko, kad AK ir Abveras bendradarbiautų:

[…] „Wilkas“ pabrėžė, jog kai tik bus sudarytas susitarimas, aktyvus šnipinėjimo darbas taps nereikalingas. Tačiau jis mano, kad visos iki šiol surinktos žinios buvo skirtos tik Lenkijos vyriausybei Londone. „Wilkas“ sutiko, kad jei būtų sudaryti Lenkijos ir Vokietijos susitarimai, tai ir vokiečių žvalgybos bei kontržvalgybos aparatai sąveikautų, nes tai susiję su kova prieš bolševizmą […] [AK Vilniaus apygardos kontržvalgybos padalinys „Cecylia“ bendradarbiavo su vokiečiais iki pat sovietų atėjimo – aut. pastaba].⁵⁵

Svarbiausias akovcų derybų tikslas buvo žūtbūt iš vokiečių gauti ginklų, nes kitų būdų nebuvo. SD teigė, kad jų tikslas buvo panaudoti AK kovoje prieš sovietų partizanus.

1944 m. kovo 23 d. V. Fuchso pranešime sakoma:

[…] 1944-ųjų sausio pradžioje įvairūs baltųjų lenkų gaujų vadai mėgino užmegzti ryšį su vokiečių tarnybomis ir derėtis dėl bendros kovos prieš bolševikines gaujas. Vokiečiai grindė tuo motyvu, kad, trūkstant nuosavų pajėgų, šiuo metu baltųjų lenkų gaujos yra vienintelė jėga, galinti Vilniaus krašte sulaikyti bolševikines gaujas. Į baltųjų lenkų gaujų vadų siūlymą derėtis buvo atsakyta teigiamai, ir derybų partneris iš pradžių buvo Vermachtas, o vėliau iš jo šią funkciją perėmė SS (saugumo policija ir SD)[…].⁵⁶

1944 m. sausio 18 d. Vilniaus apygardos komisaras H. Vulfas savo pranešime pritarė, kad AK būtų panaudota prieš sovietų partizanus:

[…] Ponas majoras Christiansenas paaiškino, kad tam tikrų žinių apie derybas yra pasklidę tarp vietos lenkų gyventojų, taip pat ir miestiečių, todėl apie jas gali būti žinoma ir lietuviškuose sluoksniuose, tad nedelsdamas noriu pabrėžti […]:

1. Aukštesnioji vadovybė turėtų nedelsdama priimti sprendimą, ar mūsų esminės nuostatos ir politinė linija leidžia pradėti derybas su lenkų gaujomis, savaime suprantama, neturėtų būti ignoruojamas ir nuosavų žmonių tausojimo klausimas, jei, pavyzdžiui, 800 baltųjų lenkų banditų nudėtų 600 bolševikinių banditų […].⁵⁷

Bet su SD nuolat konkuruojančio ir konfliktuojančio Abvero pozicija skyrėsi. J. Christiansenas teigė, kad AK panaudojimas prieš sovietus jo nedomino. H. Vulfo pranešime sakoma:

[…] Ponas majoras Christiansenas ypač pabrėžia, kad jam OKW [vyriausiosios Vermachto vadovybės – aut. pastaba] iškelta užduotis tik išsiaiškinti, kokius kanalus į Londoną ir Maskvą naudoja lenkų gaujos, skirtingai traktuojančios lenkų karinius kadrus, teroristines grupes ar ypatingus inteligentijos ratelius. Todėl jam rūpėjo sužinoti smulkmenas ir patekti į tas grupeles, kad, pasinaudojus užsimezgusiais ryšiais, galima būtų sužinoti konfidencialesnės informacijos. Kova su gaujomis ar baltųjų lenkų gaujų panaudojimas prieš bolševikines gaujas jo – majoro Christianseno – visiškai nedomino […].⁵⁸

J. Christianseno laiškai rodo, kiek daug dėmesio OKW skyrė bendradarbiavimui su AK. Dabar galime tik spėlioti, ar tai buvo vien informacijos rinkimas, ar vokiečių siekis įtraukti lenkus į kovą prieš sovietus plačiu mastu, ar ketinimas diskredituoti lenkus sąjungininkų akyse. Žmonai jis rašė:

[1944 m. vasario 11 d.]

[…] Šiuo metu esu gavęs ypatingą užduotį, kuriai skiriu visą laiką. Bet ji man miela ir labai patinka. Jei apie ją tau papasakočiau, nedelsdama pasakytum: „Jis meluoja!“ Bet pasekmes pajusime jau po kelių savaičių. Antra vertus, tada tapsiu uždaras ir turėsiu išvykti. Man pasiūlė labai aukštą postą […].

[1944 m. vasario 14 d.]

[…] Visa tai taip neįtikima, tu tikriausiai nepatikėsi. Rytoj turiu išvykti su pranešimu ir viliuosi, kad netrukus jį teks perskaityti taip pat ir OKW… Žinoma, dar nesu dėl to tikras. Bet reikalas nepaprastai svarbus, turiu gauti atitinkamus įgaliojimus […].

[1944 m. vasario 22 d.]

[…] Šis reikalas visur sukelia sprogusios bombos efektą. Mane siunčia skaityti pranešimo nuo vieno generolo pas kitą. O darbas dar tik prasideda… Aš aprūpintas visomis reikalingomis darbo priemonėmis, įskaitant lėktuvą. O siūlomos kitos užduotys taip pat ne šiaip sau […].

[1944 m. vasario 28 d.]

[…] Rytoj išskrendu į kelionę, skaitysiu pranešimus dideliems viršininkams štabuose ir lauksiu įgaliojimų. Manau, kad kelionė truks aštuonias dienas. Tada prasidės antra projekto dalis, labai paini ir svarbi… Jei viskas pasiseks, tai gali būti įrašyta į istoriją… […]

[1944 m. kovo 3 d.]

[…] Viskas žlugo. Siaubinga, kokias galimybes prarandame… Graužia šioks toks kartėlis. Jautiesi sukrėstas, kai stovi priešais savo darbo griuvėsius […].⁵⁹

Po žlugusių derybų J. Christiansenas iš Vilniaus buvo atšauktas ir perkeltas į Voluinę.

____________________________________

³² Armia Krajowa w dokumentach 1939–1945, t. 3, London: Studium Polski podziemnej w Londynie, 1976, p. 405.

³³ RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 50–51.

³⁴ Krzysztof A. Tochman, Adam Boryczka: Z dziejów WiN-u, t. 1., Obywatelskie Stowarzyszenie „Ostoja“, Zwierzyniec–Rzeszów, 1999, p. 85.

³⁵ „Lietuvos generalinės srities karo komendanto gen. mjr. Emilio Justo 1946 m. parodymai sovietų tardymo organams“, in: Laisvės kovų archyvas, t. 10, Kaunas, 1994, p. 181.

³⁶ RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 29.

³⁷ Tadeusz Konwicki, „Rojsty“, in: Zdzisław A. Siemaszko, Rozmowy z Wehrmachtem w Wilnie. Luty 1944, Paryż: Zeszyty Historyczne, 1984, p. 50.

³⁸ Janusz Prawdzic-Szlaski, Nowogródczyzna w walce 1940–1945, London, 1976, p. 217.

³⁹ Edmund Banasikowski, Na zew Ziemi Wileńskiej, Warszawa–Paryż: Editions Spotkania, 1990, p. 176.

⁴⁰ LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l. 227–228.

⁴¹ Armia Krajowa w dokumentach 1939–1945, t. 3, London: Studium Polski podziemnej w Londynie, 1976, p. 472–473.

⁴² Hinrich-Boy Christianseno archyvas.

⁴³ Ibid. 1944 m. vasario 6 d. J. Christianseno laiškas.

⁴⁴ Krzysztof A. Tochman, Adam Boryczka, Z dziejów WiN-u, t. 1, Obywatelskie Stowarzyszenie „Ostoja“, Zwierzyniec–Rzeszów, 1999, p. 85–86.

⁴⁵ Marian Korejwo, Moje ścieżki partyzanckie, Towarszystwo Miłośników Wilna i Ziemi Wileńskiej, Oddział w Bydgoszczy, 1995, p. 140–141.

⁴⁶ RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 29.

⁴⁷ Mieczysław Potocki, Między Dzwiną a Wilią, Warszawa: Wydawnictwo PROHIBITA, 2008, p. 88.

⁴⁸ Tomasz Balbus, „Jurandowcy“ powstańcy wileńscy, 1944, Wrocław: Oddział Instytutu Pamięci Narodowej – Komisji Ścigania Zbrodni przeciwko Narodowi Polskiemu we Wrocławiu, 2008, p. 248–249.

⁴⁹ Izidorius Šimelionis, Vilnija šimtmečio verpetuose, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 208.

⁵⁰ Ibid., p. 211–212

⁵¹ Ibid., p. 214.

⁵² Ryszard Kiersnowski, Tam i wtedy, Warszawa: Wydawnictwo Instytutu Historii PAN, 2007, p. 90–91.

⁵³ LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22490/3, t. 1, l. 277.

⁵⁴ Zdzisław A. Siemaszko, „Rozmowy z Wehrmachtem w Wilnie. Luty 1944“, in: Zeszyty Historyczne, Paryż, 1984.

⁵⁵ RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 20.

⁵⁶ Ibid., l. 50.

⁵⁷ NARA, T-454, Roll 19, EAP 99/44, in: LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 27, vnt. 139, l. 9.

⁵⁸ Ibid.

⁵⁹ Hinrich-Boy Christianseno archyvas, op. cit.

Bus daugiau

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 12 (854), 2018 m. gruodžio 22 d., p. 10–11.