Vidmantas VALIUŠAITIS
Sukilėlio prisiminimų kaleidoskope – lenkai, bolševikai, naciai, žydai, lietuviai.
Mindaugas Julius Bloznelis – inžinierius, technologijos mokslų daktaras, antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis. Aštuoniolikmetis dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, vokiečių okupacijos metais veikė Lietuvių fronto antinaciniame pasipriešinime. Vienas iš 1944 m. pabaigoje įkurtos nelegalios organizacijos „Lietuvos išlaisvinimo taryba“ steigėjų ir vadovų. 1945 m. balandį suimtas, iki 1954 m. kalintas. Nuo 1954 m. gyveno tremtyje Magadane. Į Lietuvą grįžo 1958-aisiais. 1989 m. įkūrė Lietuvos politinių kalinių bendriją „Kolyma“, iki 2007 m. birželio buvo jos pirmininkas. Rezistencijos istorijos tyrinėtojas, knygos „Lietuvių frontas“ (2008), prisiminimų „Lietuvos išlaisvinimo taryba“ (1997), „Neramūs metai“ (2007) autorius.
1941 m. birželio mėnesio didžiųjų tremčių, sukilimo, Lietuvos žydų tragedijos 70-mečio proga kalbamės su dr. Mindaugu J. Blozneliu apie kančią, mirtį ir negandas atnešusius okupacijų metus.
Taip pat skaitykite
Maršalo pajėgos pasiekė Kauną
– Pradėkime nuo valstybės saulėlydžio laikotarpio. Kokios buvo to meto visuomeninės nuotaikos? Ar žmonės jautė, kad valstybė gali prarasti nepriklausomybę, ar 1940-ųjų sovietų okupacija vis dėlto buvo „griausmas iš dangaus“?
– Buvau paskutinės, aštuntos, klasės gimnazistas. Vyresniųjų klasių moksleiviai tuo metu buvo aktyvi visuomenės dalis. Dalyvavome ateitininkų, skautų sąjūdžiuose, gyvai svarstėme visuomeninio gyvenimo klausimus. Mes gana skeptiškai žiūrėjome į tautininkų režimą. 1936 m. Juozo Keliuočio redaguojamame savaitraštyje „Naujoji Romuva“ buvo paskelbta deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“, kurią pasirašė 16 to meto iškilių visuomenės veikėjų. Ten buvo numatoma visai kitokia valstybės organizavimo forma. Mums tai imponavo, atrodė pažangu, tinkamas kelias tobulinti valstybės sąrangą ir pakeisti tautininkų režimą. Režimas vis dėlto buvo gana agresyvus, antipatiją jam jautė ne vien komunistai, bet ir katalikiškos, socialdemokratinės, liaudininkiškos orientacijos žmonės.
Žinoma, apie Molotovo-Ribentropo susitarimus mes nieko nežinojome. Tačiau faktas, kad į Vilnių įeiti teko per bolševikų malonę, gerokai temdė krašto dalies atgavimo džiaugsmą. Nors džiaugsmo, aišku, vis tiek buvo – šiaip ar taip, malonu buvo patirti Lietuvos kariuomenę įžengiant į istorinę sostinę.
Labai gerai prisimenu atmosferą, tvyrojusią lenkų ultimatumo metu. 1938 m. kovą lenkai ultimatyviai pareikalavo atstatyti diplomatinius santykius. O tai reiškė faktišką Vilniaus krašto išsižadėjimą ir teisių į jį pripažinimą Lenkijai. Po aštuoniolikos metų tvirtinimo, kad „mes be Vilniaus nenurimsim“, tokia staigi kapituliacija atrodė žeminanti ir negarbinga. Tada per radiją perduodavo pranešimus apie Vilniuje organizuojamas demonstracijas, kuriose vietiniai šovinistai rodė jėgą ir ragino Lenkijos kariuomenės vadą maršalą E.Rydz-Smigly: „Wodzu, prowadz nas na Kowno!“
Ir turiu pasakyti, kad su tam tikru pasitenkinimu prisimenu akimirką, kada vieną popietę pamačiau Savanorių prospektu judančią ilgą koloną Lietuvoje internuotų lenkų karių. Lietuvos karinių pajėgų lydimi, sunkvežimiais, viliukais, kitomis transporto priemonėmis buvo vežami nuginkluoti lenkų kariai. Jie buvo gabenami į Kulautuvą, kitas internavimo vietas. Ir tada pagalvojau: štai maršalo pajėgos pagaliau pasiekė Kauną…
Lemtinga klaida
Bet tai buvo fragmentas. Aš mokiausi privačioje Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje, kurią lankė nemaža to meto vadovaujančių žmonių vaikų. Mano klasės draugai buvo, sakysim, ministro pirmininko Antano Merkio sūnus Gediminas, Lietuvos banko valdytojo Juozo Paknio sūnus Steponas ir kiti.
Paskutiniais mėnesiais, o ypač paskutinėmis savaitėmis prieš okupaciją, jau jautėsi nerimas. Tėvai namuose, matyt, prasitardavo. Ir mes jautėme, kad turi būti kažkokie labai svarbūs įvykiai. Tačiau rusų tankų pasirodymas Kaune vis dėlto buvo nelauktas.
Buvau namuose P. Višinskio gatvėje. Staiga užbėgo kaimynė: „Rusų tankai juda į Kauną! Bėkit pirkti druskos! Išlėkiau prie „Paramos“ krautuvės Savanorių prospekto ir Aukštaičių gatvės kampe. Beveik man prieš akis į stulpą įsirėmė tankas. Nuvertė ne visai, bet jau gerokai pagriovė.
Po tankų pasirodė sovietų kavalerija. Atjojo ir į Laisvės alėją. Krito į akis labai prasta ekipiruotė. Pakinktai ne odiniai, kaip Lietuvos kariuomenės, o kažkokie virviniai. Patys kareiviai atrodė suvargę ir suskretę. Labai prasta karininkų apranga: kojos apvyniotos autais, brezentiniai pusbačiai… Įspūdis apie garsiai apdainuotą „šlovingąją“ ir „nepobedimaja“ susidarė labai prastas.
Ir buvo labai apmaudu, kad okupacijai nepasipriešinta. Ne aš vienas taip maniau. Daugelis žmonių buvo įsitikinę, kad vyriausybei tenka atsakomybė už tai, kad priešas užėmė šalį be pasipriešinimo. Ta nuoskauda išliko visą laiką. Ir dabar esu įsitikinęs, kad tai buvo lemtinga klaida.
Kelioms savaitėms likus iki okupacijos, „Lietuvos aide“ buvo pasirodęs majoro Vytauto Bulvičiaus straipsnis. Jis rašė, kad tauta, kuri negina laisvės, pasmerkta žūti. Nepasipriešinimas agresijai, pasak V. Bulvičiaus, yra tolygus išdavimui.
V. Bulvičiaus aš nepažinojau. Tada buvau gimnazistas, o jis Vytauto Didžiojo universitete dėstė karinį parengimą. Tai nebuvo privalomos paskaitos, bet jis turėjo gausią klausytojų auditoriją. Pas jį rinkdavosi visų fakultetų studentai. Manau, iš dalies tai buvo forumas, kuriame telkėsi būsimieji pasipriešinimo dalyviai. V. Bulvičius kalbėjo ir apie partizaninį karą. Jis buvo iškalbus, įtaigus, lietė labai aktualias temas. Taip man aiškino rezistencijos bendražygiai, kurie jo paskaitų klausė.
Pirmiausia likvidavo spaudą
– Bet jei pasipriešinimas nevyko, o Smetona savo įgaliojimus perdavė Merkiui, Merkys, savo ruožtu, – Paleckiui. Ar visuomenei nekilo abejonių, kad gal čia dar viso labo tik „vyriausybių kaita“, ne okupacija?..
– Ne, J. Paleckio vyriausybės, bent jau mano aplinkoje, niekas nelaikė legalia. Vėliau teko bendrauti su Juozu Vaišnoru, buvusiu vadinamosios „liaudies vyriausybės“ finansų ministru. J. Vaišnorui simpatizavo Stalinas. Maskvoje jie kelis kartus buvo susitikę. Stalinas jo klausė: „Kaip atrodo mūsų kariuomenė?“ J. Vaišnoras sako, nežinau ką atsakyti? Sakyti, kad atrodo labai prastai – negali. Sakyti, kad gerai – irgi negali… Stalinas išlaukė pauzę, nusišypsojo ir tarė: „Tegul Vakaruose mano, kad mūsų tankai faneriniai…“
Čia jau buvo strategija… (Juokiasi.)
– Kaip keitėsi gyvenimo turinys užėjus rusams?
– Labai greitai prasidėjo suėmimai. Pirmiausia buvo likviduota spauda. Jau kitą dieną visi laikraščiai – ir dešinieji, ir kairieji – vienu balsu pradėjo liaupsinti Staliną ir Sovietų Sąjungą. Aiškiai buvo matyti, kad propaganda su gyvenimu neturi nieko bendra. Produktai, gal ne iš karto, bet palaipsniui pradėjo nykti. Krito lito perkamoji galia, kol galų gale jį pakeitė rubliu, už kurį beveik nieko nebegalėjai gauti.
Mano klasės draugo tėvas buvo žinomas rangovas Dėdelė. Jis buvo paprastas kaimo žmogus, baigęs vos keturias klases, savanoris. Jis organizavo pasipriešinimą prieš bolševikus apie Siesikus 1919 metais. Tačiau turėjo organizacinių gabumų, statybų srityje pasidarė vienu iš stambiausių rangovų Kaune. Vienas iš jo statytų objektų – Taupomųjų kasų rūmai, dabartinės Kauno miesto savivaldybės pastatas. Jį suėmė iškart po okupacijos – antrą ar trečią dieną. Atrodytų, žmogus toli nuo politikos, ūkio srities darbuotojas, be didelio išsilavinimo, o likviduotas buvo tuoj pat…
Aplink buvo ir daugiau tokių. Laikraščiai apie tai nerašė, bet žmonės susitinka, vienas kitam pasako. Juk iškart suėmė ir vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą, saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. O būsimoji poetė Ramutė Skučaitė buvo klase už mane žemiau, toje vienoje klasėje su Stasiu Lozoraičiu jaunesniuoju. Toje klasėje mokėsi ir Slavinas…
Lūkesčiai buvo aiškūs: karas
– Bet bolševikai vykdė žemės reformą, dalijo bežemiams ir mažažemiams valstiečiams žemę. Ar tai neskatino kaimo žmonių iliuzijų dėl vadinamosios „liaudies vyriausybės“?
– Man atrodo, kad nei gaunantys žemę labai džiaugėsi, nei tie, iš kurių ji buvo atiminėjama, labai liūdėjo. Mano tėvukas, pardavęs tėviškės žemę apie Merkinę, buvo nusipirkęs 20 ha apleistą ūkį palei Žąslius, prie Kaišiadorių. Tikėjosi pensijos metus praleisti šiame ūkelyje. Po darbo važiuodavo traukiniu iš Kauno į Žąslius, dirbo pats, plėšė tuos dirvonus.
Sovietų reforma paliko jam 10 ha. Bet tėvukas ten jau daugiau nevažiavo. Matėsi, kad viskas čia jau blefas. Atotrūkis tarp bolševikų žodžių ir darbų buvo toks didelis, kad nebuvo jokių vilčių, kad tas naujas gyvenimas kažkaip susitvarkys ir bus galima daugiau ar mažiau normaliai gyventi. Jautėsi, kad nauji patvarkymai laikini, kad čia dar tik pradžia daug didesnių pasikeitimų, kurie dar prieš akis.
Gana greitai, jau apie žiemos pradžią, prasidėjo pogrindinė veikla. Formavosi būreliai. Dalis jų bandė ieškoti kontaktų su Berlynu.
– Kokius lūkesčius pogrindis puoselėjo, ko tikėjosi?
– Tikėjosi, kad bus karas. Ir vienintelė jėga, kuri galėjo išstumti iš Lietuvos bolševikus, buvo vokiečiai. Kitų nebuvo. Visa Europa, įskaitant Prancūziją, jau buvo parklupdyta.
Gal, sakyčiau, tik pirmaisiais mėnesiais, iki išrinko tą „liaudies seimą“, „priėmė“ į Sovietų Sąjungą, buvo malamasi be aiškesnių susiformavusių lūkesčių. O paskui lūkesčiai buvo aiškūs: bus karas ir tada išsivaduosime.
Tarp šeimyniškumo ir arogancijos
– Ar galima buvo justi tam tikrus pokyčius tautinių santykių srityje? Sakysim, lietuvių ir žydų. Ar skyrėsi jie nuo tų, kokie buvo nusistovėję nepriklausomoje Lietuvoje?
– Jutome. Kaita buvo. Prieš karą santykiai tarp lietuvių ir žydų, mano nuomone, buvo gana draugiški. Miestuose šitai galbūt ne taip jautėsi, tačiau miesteliuose, kur dauguma verslo buvo žydų rankose ir jie nuolat kontaktavo su lietuviais, santykiai buvo nusistovėję beveik šeimyniški. Labai gerai tai prisimenu.
Važiuodavau atostogų į provincijos miestelį pas dėdę. Vaikai būdami kartu žaisdavom, kartais nepiktai ir apsikumščiuodavom. Paaugę eidavom drauge žydelkaičių „kibinti“, padraugaudavom su jomis po truputį. Suaugusiųjų pasaulyje bendravimas irgi buvo normalus. Į katalikiškas vestuves ateidavo žydų, užeidavo jie ir į bažnyčią. Žydiškos vestuvės – ateina lietuvių.
Mano tėvelis kilęs iš Merkinės. Ten buvo toks paprotys – arklius pasistatyti pas „savo žydus“. Kiekvienas kaimas turėdavo „savo žydą“. Atvažiavę į miestelį ūkininkai ten statydavo savo kinkines. Savininkai turėjo pakankamai erdvius kiemus, patalpas svečiams priimti. Jie ten gaudavo ir užkąsti, išgerti, gal net ir pernakvoti, reikalui esant. Taigi, ir čia buvo draugiški, beveik bičiuliški santykiai.
O kai atėjo bolševikai, dalis žydų pasijuto valdžia. Ir tai jie demonstravo. Tuo gerokai nuteikdami prieš save kitą visuomenės dalį. Nesakyčiau, kad taip buvo visur. Žinau, kad miestelyje, kuriame lankydavausi, žydų rabinas pirmosios sovietų okupacijos metu įspėjinėjo saviškius aktyvistus, kad neatsakingu elgesiu galite užtraukti didelę nelaimę tautai. Taip pat žinau, kad tame miestelyje klebonas ir rabinas bendravo, pasveikindavo vienas kitą su šventėms, kartais aptardavo tam tikrus pastoracinius reikalus. Tokie buvo santykiai.
Prieš karą žydai Lietuvoje turėjo vis dėlto nemažas ūkines pozicijas. Tačiau jas užėmė išsilavinę, aukštesnio intelekto žmonės. Jie stengėsi nedemonstruoti savo pranašumo. Atėjus į manomas pozicijas menkesnio išsilavinimo žmonėms, jie stengėsi savo pranašumą pabrėžti. Atitinkamas buvo ir požiūris.
Tačiau noriu pažymėti, kad prasidėjus sukilimui, bent Kaune, kur man teko dalyvauti, jokio antižydiško nusiteikimo nebuvo. Ten visai kiti veiksniai tą procesą lėmė.
Vadas dingo
– Prie sukilimo dar sugrįšime. Prieš tai norėčiau klausti dar apie tas pogrindžio grupeles. Kalbama apie penketukus. Ar tie penketukai kūrėsi spontaniškai, ar buvo tam tikra organizacinė struktūra? Kas nors žinojo, kas darosi Lietuvoje „po kilimu“ ir bent iš dalies koordinavo tą veiklą, ar tai buvo daugiau savaiminis procesas?
– Manau, kad didesne dalimi grupelės kūrėsi spontaniškai ir procesas vystėsi savaime. Mūsų niekas neverbavo, mes patys ieškojome, kur save pritaikyti. Mūsų grupės vadovas buvo atsargos karininkas, medicinos studentas. Per jį turėjome įsijungti. Daug mes irgi nežinojome. Tik tiek, kad jis buvo mūsų vadovas.
Mano laikais gimnazistai nuo šeštos klasės jau turėjo karinį parengimą. Tai buvo ne vien rikiuotė, bet ir šaudymas, granatos svaidymas, susipažinimas su kulkosvaidžiais, pratybos kovos lauke: šliaužimas, perbėgimai ir pan. Nebuvo taip, kad mes nežinotume, kas daryti.
O čia ėjo kalba, kaip gauti ginklų, kaip veikti, kai palankios tam sąlygos susidarys. Tikėjomės, kad ginklų susiorganizuosime per savo vadą. Tačiau paskutiniu momentu mūsų vadas dingo. Ar jis išsigando trėmimų, ar buvo kitų priežasčių, bet jo daugiau nebematėme.
Proga taurei „Cinzano“
– Kaip sužinojote, kad jau metas veikti?
– Apie karą išgirdom tik tada, kai mieste pradėjo sproginėti bombos. Buvome ką tik išlaikę egzaminus ir keli artimesni draugai nusprendėme garlaiviu vykti į Kačerginę. Iš Kauno, nuo prieplaukos palei Vytauto bažnyčią, į Kačerginę plaukiodavo garlaivėlis. Išplaukdavo 7 val. ryto. Ten ir susitarėme susitikti.
Jau namuose išgirdau, kad lyg prasidėjo karas. Anksti ryte kažkas girdėję sprogimus. Aš taip laukiau to karo, kad negalėjau patikėti. Nuskubėjau į prieplauką. Ten jau radau žmonių. Kalba, kad bombarduotas aerodromas, garlaivis vargu ar plauks. Atėjo visi mūsiškiai – 5 ar 6 vaikinai. Tačiau garlaivis išties neplaukė.
Pasukome į Rotušės aikštę. Virš galvų ėmė sproginėti zenitiniai sviediniai. Metėmės į pastogę šalia dabartinės „Medžiotojų užeigos“. Ten jau glaudėsi 8 ar 10 žmonių. Tarp jų – rusų karininkas. Klausia jo, kas čia darosi? „Manevry, manevry“…
Žiūrim, iš Vakarų atskrenda gražiai išsirikiavę 9 ar daugiau vokiški lėktuvai. Tokiu paradiniu skridimu pralėkė virš Kauno ir tuojau pasigirdo baisus trenksmas. Palei Fredą, prie Nemuno, buvo dideli naftos produktų sandėliai. Pamatėm, kaip pakilo juodų dūmų kamuoliai. Supratom, kad čia jau tikrai karas.
Dar bandėm ieškoti savo leitenanto. Jis gyveno pas mokytoją Talmantą Žaliakalnyje. Ne, sako, nėra, jau kelios dienos nesirodo. „Bet tokia proga vis dėlto reikia išgerti“, – pakvietė vidun. Atsinešė butelį „Cinzano“. Smetonos laikais tokie stovėjo vitrinose po 50 Lt. Atkimšo, pakvietė žmoną, visiems įpylė ir pakėlė taurę, kad karas galų gale prasidėjo. Tokios buvo nuotaikos.
Šautuvus keitė į bandeles
O gatvėse tuo metu jau prasidėjo sovietų armijos judėjimas. Nuėjom į savo 8-ąją gimnaziją. Iš sargo gavom lietuvišką vėliavą. Užlipom ant stogo, iškėlėm, pritvirtinom prie apžvalgos platformos. Sužinojome, kad J. Jablonskio mokykloje renkasi sukilėliai. Ten radom jau būrelį vyrų. Ginklai, sako, – Radastų gatvėje. Sėdom į greitosios pagalbos mašiną. Ten jau šeimininkavo Bobeliai – Kazys ir Jurgis. Juos pažinojau, nes giminiavosi su bendraklase Gužaite.
Ginklai buvo sukrauti paviljonuose, kur vykdavo žemės ūkio pasiekimų parodos nepriklausomybės laikais. Daugybė dėžių su karabinais, su šoviniais. Karabinai nauji, dar sutepti. Pusiau automatiniai. Iš apačios įsidėdavo 10 šovinių apkaba. Pradėjom krauti į tą greitosios pagalbos mašiną. Dėžės – po 10 karabinų. Sukrautos viena ant kitos, daug vietos neužima. Pats neskaičiavau. Randu tvirtinimų, kad ten buvę apie 20 tūkstančių ginklų. Galbūt.
Krovėme tas dėžes, o Vydūno alėja be perstojo važiavo rusų armijos daliniai. Pas mus pasikeisdamos atvažiuodavo sanitarinės mašinos. Pakrautos ginklų išvažiuoja, tuščios – grįžta. Kur vežė – nežinau.
Dar nebuvom baigę visko tuštinti, kai aš palikau tą kroviko darbą ir grįžau į Jablonskio mokyklą. Jau buvom ginkluoti, apsikarstę ir šoninių juostomis. Nusiuntė patruliuoti į gatvę, nes pradėjo plėšti parduotuves. Zanavykų ir Savanorių kampe buvo Skripkaus brangių gėrimų parduotuvė. Patruliavom ten. Temstant pakeitė.
Turbūt jau kitą dieną pamatėm, kad Raudonoji armija Savanorių prospektu organizuotai traukiasi. Visas prospektas – pilnas kariuomenės. Sunkvežimiai, šarvuotos mašinos, kita transporto technika perpildyta kareivių. Ne visi į mašinas telpa, dalis eina pėsti. Matėsi gatvėje sėdintys ant prieangių laiptų. Kai kurie išsiavę, matyt, nutrintom kojom. Pasiūlius bandelę noriai atiduodavo šautuvus.
Rado neatvėsusio maisto likučių
– O kas jums vadovavo, kas duodavo įsakymus?
– Vadovavo kažkokie karininkai. Buvę karinio parengimo mokytojai, atsargos leitenantai. Manau, kad vyriausias ten buvo pulkininkas Juozas Jankauskas, bet aš jo nepažinojau.
Taigi, grįžom į J. Jablonskio mokyklą. Ten gavom naują užduotį. Vieną grupę pasiuntė prie Vilijampolės tilto, o kitą, kurioje buvau ir aš, – į saugumą.
– Buvote pasiryžę susikauti su enkavėdistais?
– Na, taip. Buvo dvi grupelės. Viena turėjo atidengti ugnį nuo Parodos gatvės, šaudyti į fasadą. O mūsų – apeiti aplinkui ir veržtis į vidų nuo Laisvės alėjos pusės.
Nusileidom pro Vytauto parką, pasiekėm Laisvės alėjos pusėje esančią tvorą. Tvora aukšta, gal 3 ar daugiau metrų. Šiaip taip įveikėm. Bet saugume jau nieko nebebuvo. Mėtėsi palikti enkavėdistų šineliai, dar nebuvo atvėsę maisto likučiai… Koridoriuose – išmėtyti popieriai… Bet prasigyvenom pistoletų – garaže radom jų nemažai. Taip, kad žygis buvo naudingas… (Šypsosi.)
Saugume kurį laiką užtrukau. Vytauto prospekte, gal trečiame name nuo kampo (modernus, gražus namas), trečiame ar ketvirtame aukšte, buvo užsibarikadavę keli saugumiečiai tardytojai. Mus pasiuntė į Ateitininkų rūmus juos apšaudyti. Viena grupė apšaudo butą, o kita – kyla laiptais jų paimti. Tada tai pasišaudėm. Su dideliu malonumu. Paėmėm tuos saugumiečius, pridavėm sargybai.
Tada mane siunčia į Parodos gatvę. Vienos moteriškės bute pasislėpę du karininkai. Nuvykstu. O ten išvietėje užsirakinę tupi du leitenantukai, ne ką vyresni už mane. Išsigandę. Paėmiau iš jų ginklus, nuvedžiau į belaisvių surinkimo punktą Gedimino gatvėje, netoli buvusio generalinio štabo rūmų. Pakeliui gavau porą batonų, įdaviau tiems kareivukams, nuvedžiau į vietą. Jie apsidžiaugė radę ten daugiau savo likimo draugų. Didelio priešiškumo niekas jiems nejautė ir nerodė.
Pasiūlė žiedą
Tiesa, dar vienas epizodas. Papuoliau į buvusios milicijos patalpas Savanorių prospekte. Atbėga kažkas iš Ožeškienės gatvės. Sako, ten užsidaręs kažkoks bolševikų komisaras, reikia jį iškrapštyti.
Siunčia mane ir dar vieną už mane vyresnį žmogų. Nueinam. Modernus namas Ožeškienės gatvėje. Pakylam į II aukštą. Tas mano kompanionas, gana agresyvus, pradeda baladoti į duris: „Atidarykit!“ Už durų cypsi vaikiškas balselis: „Čia nieko nėra.“ „Vis tiek atidaryt!“ Atidaro mergaičiukė, gal 16 metų. Žydaitė. Sako, mes tiktai su tėveliu, tėvelis invalidas, vežimėlyje. Mes įeinam, apžiūrim kambarius. Išties nieko nėra, tik jie dviese. Ta mergytė išsigandusi, tiesia žiedą tam mano kompanionui. Sakau, mes ne plėšikai, imkit atgal žiedą. Ir išėjom.
Tas mano kompanionas buvo labai nepatenkintas. 1949 m. aš jį vėl susitikau. Jau sovietų kalėjime. Tai jis mane dar kartą iškoliojo už tą epizodą… (Juokiasi.)
Netapatino su okupaciniu režimu
– Kada supratote, kad žydai traktuojami kitaip ir pradedami persekioti?
– Vokiečiams atėjus buvo iškabinti skelbimai, kad žydai privalo nešioti geltoną žvaigždę, negali vaikščioti šaligatviu. Tai buvo jau liepos mėnesį. Pirmasis ekscesas įvyko birželio 27 dieną „Lietūkio“ garaže. Vokiečiai jau trečia diena buvo Kaune. To įvykio nemačiau, tik girdėjau. Buvo labai netikėta. Dauguma tai smerkė.
– Kaip tas įvykis ano meto visuomenės buvo aiškinamas?
– Buvo keletas interpretacijų. Viena, kad buvę politiniai kaliniai surado savo tardytojus. Tuo metu mes nelabai žinojome, ką reiškia tie kankinimai, kuriuos NKVD naudojo kalėjime: kai gyviems lupo odą, diržus pjaustė. Neįsivaizdavom tų tardymų žiaurumo.
Kita interpretacija, ir ji sutampa su mano asmenine nuomone, kad tai buvo inspiruota vokiečių. Tos SS generolo Franco W. Stahleckerio, nacių slaptosios policijos Lietuvoje vado, esesininkų žudikų komandos, kurios iš karto atvyko su pirmaisiais vermachto daliniais. Taip manau todėl, kad per visą tą laiką, kiek man teko sukilime dalyvauti, – o žmonių vis dėlto sutikau nemažai – antižydiško nusiteikimo nebuvo. Nebuvo laiko apie tai nė galvoti. Gyvenome visai kitais rūpesčiais. Antibolševikinis nusistatymas – taip, buvo. Kadangi tai buvo okupantai. Tačiau žydai, kaip tautinė grupė, nebuvo tapatinami su okupaciniu režimu. Kadangi bolševikams tarnavo ir lietuviai, ir rusai, ir lenkai. Tokios nuotaikos buvo visuomenėje.
Lietuvius būtų išstūmę
– Ką veikėte po sukilimo?
– Jau po sukilimo sutinku gatvėje savo buvusį mokytoją Kazį Baubą. Jis buvo paskutinysis „Židinio“ redaktorius, aktyvus pasipriešinimo dalyvis, palaikė artimus ryšius su Laikinąja vyriausybe. Klausia manęs, ką ketinu daryti toliau? Sakau, kalbama, kad neveikia prekyba, reikėtų eiti į prekybos įmones, prisidėti atkuriant jų darbą. Ne, sako, prekybininkų atsiras. Sovietai išvežė mokytojus. Stok į kursus, eik mokytojauti. Ir įstojau.
Baigiau kursus, mokytojavau. Paskui mano mokykloje prasidėjo dėmėtoji šiltinė. Mokyklą uždarė. Grįžau į Kauną. O čia, pasirodo, jau galima buvo stoti į universitetą. Įstojau ir studijavau.
Kol Laikinoji vyriausybė dirbo, jau buvo atsikūręs daugiau ar mažiau normalus gyvenimas. Ūkininkai dirbo žemę, augino, veikė įstaigos ir įmonės. Nebesijautė to baimės jausmo, kuris buvo persmelkęs visą gyvenimą sovietų laikais. Tas jausmas jau buvo išnykęs. Jis vėl grįžo, kai 1943 m. pradėjo gaudyti jaunimą į SS legionus.
– Bet Lietuvos piliečiai žydai taip nesijautė. Ar kita, ne žydų, visuomenės dalis nejautė dėl to tam tikros psichologinės naštos?
– Dera atminti štai ką. Žydų reikalus iš karto į savo rankas perėmė naciai. Visus žydus atskyrė nuo kitų. Tvarkėsi tyliai. Laikraščiai apie tai juk nerašė, radijas nekalbėjo. Nei TV, nei interneto nebuvo. Šiandien jau sunku ir suprasti tą informacinę tuštumą. Informacija jeigu ir pasiekdavo, tai tik gandų lygio. Gandais galima tikėti, galima ne. Buvome tiek izoliuoti nuo tų dalykų, kad beveik nelabai ką jutome. Didelio masto masinės represijos prasidėjo rugsėjo mėnesį, jau po Laikinosios vyriausybės paleidimo. Laikinoji vyriausybė, nors ir ribotai tegalėjusi veikti, naciams, matyt, vis dėlto buvo tam tikra kliūtis imtis didesnio masto akcijų.
Yra įdomus liudijimas. Dar Atgimimo laikais Chaimas Bergmanas, drauge su pulkininko Mačioko žmona, bandė paskelbti įdomų dokumentą apie tai, kaip nacių okupacijos metais buvo pasirašytas memorandumas, protestuojant prieš žydų padėtį. Jį pasirašė pats pulkininkas Mačiokas, kažkas iš arkivyskupijos, keletas kitų ano meto garbingų žmonių. Memorandumas buvo parengtas vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis, įteiktas generolui Maximilianui von Pohliui, vermachto karo lauko komendantui. Taip pat perduotas į užsienį diplomatinėms atstovybėms. Buvo keista, kad Atgimimo laikais to dokumento, regis, paskelbti nepavyko, galbūt kai kam atrodė, kad tai „nelabai aktualu“. Nežinau, ar jis vėliau kada nors buvo paskelbtas. Vertėtų tuo pasirūpinti.
Žinoma, jeigu vokiečiai būtų laimėję karą, lietuvius iš dabartinės teritorijos būtų išstūmę. Inteligentiją būtų naikinę, o ūkininkus – asimiliavę. Šiandien jau mažai kas beprisimena faktą, kad pagal to meto įstatymus vokiečiams, sudariusiems santuokas su žydais, rusais ar bet kuriais kitais slavais, grėsė mirtis. Tokios santuokos buvo draudžiamos. Tuo tarpu santuokos tarp vokiečių ir lietuvių buvo visiškai legalios. Lietuviai buvo pripažįstami kaip rasiškai „pilnavertė“ tauta, asimiliacijai „tinkama“.
Emocinė apeliacija
– Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku turėjo būti Lietuvos pasiuntinys Berlyne pulk. Kazys Škirpa. Tačiau jis buvo internuotas ir į Kauną atvykti negalėjo. Kai kurie istorikai traktuoja jį kaip vokiečių marionetę…
– Ne, K. Škirpa niekad nebuvo marionetė. Taip jį traktuoti patogu tiems, kurie bando pritempti, kad visas sukilimas buvo vokiečių inscenizuotas. Nieko panašaus. Vokiečiai tik trukdė ir kenkė. Esu įsitikinęs, kad be gestapo pagalbos NKVD nebūtų išaiškinęs sukilėlių štabo Vilniuje ir sugriovęs planų nepriklausomybę skelbti būtent Vilniuje. Tam pagrįsti esama pakankamai argumentų. Gestapas ir NKVD artimai bendradarbiavo. Nacionalsocialistų partija buvo nusistačiusi prieš sukilimą, Hitleris irgi buvo prieš sukilimą. Suprantama, kad jie stengėsi daryti viską, kad sukilimas neįvyktų. O sugriauti tokius planus dar ir savo priešų rankomis – tikra sėkmė! Gestapas tam tikslui panaudojo NKVD.
Dėl K. Škirpos turiu pasakyti štai ką. Jeigu jis būtų buvęs vokiečių marionetė, kam jį būtų internavę Berlyne? Jį būtų panaudoję Lietuvoje. Čia jis buvo populiarus ir būtų buvęs įtakingas žmogus. Naciams būtų naudingesnis, negu uždarytas Berlyne. Bet kaip tik dėl tos priežasties, kad jis nebuvo marionetė, todėl ir buvo internuotas. Kadangi vokiečiai žinojo, kad jo negalės kontroliuoti.
– O kaip Jūs komentuotumėte tą Laikinosios vyriausybės pasveikinimą Hitleriui? Ar tai nerodo jos palankumo nacizmui?
– Įsivaizduokime žmones, ką tik ištrūkusius iš mirties glėbio. Juk dauguma Laikinosios vyriausybės narių – J. Ambrazevičius-Brazaitis, A. Damušis, P. Padalis, kiti – paskutiniu laiku nakvodavo kaskart kitoje vietoje, NKVD juos jau medžiojo ir gaudė. Kai kurie kiti, kaip Pranas Dielininkaitis, tik birželio 23 d. sukilėlių dėka išsiveržė iš kalėjimo. Žmonės po didelių pergyvenimų, slapstymosi, fizinių ir dvasinių kančių staiga pasijunta išsigelbėję! Ne tik jie, bet ir dešimtys tūkstančių kitų. Tai kaip nedėkoti jėgoms, kurios prisidėjo prie jų išgelbėjimo nuo tikros pražūties? Čia grynai emocinė apeliacija.
Antra vertus, šiek tiek politikos čia irgi esama – įsijungti į politinį gyvenimą. Bandymas atkreipti į save dėmesį. Kas jie tokie, kas apie juos žino? O čia – sveikinimas Hitleriui. Prisistatymas grupės, kuri siekia atstovaut kraštui, į kurį žengia vokiečių kariuomenė. Tai natūralu, kad su tuo, su kuriuo neišvengiamai turėsi susitikti, pirmiausia turi pasisveikinti, jeigu tikiesi kažkokių santykių.
Bet aš to nesureikšminčiau. Jeigu pasižiūrėsime į anglų, prancūzų, amerikiečių ir kitų šalių atstovų susirašinėjimą su Hitleriu iki paskelbiant jam karą – ne tokių reveransų parskaitysime. „Polites – mandagumas…
Reikia knygos
– O žmonės? Kaip žmonės vertino Laikinąją vyriausybę? Ar jie traktavo, kad tai sava vyriausybė?
– Sava. Mano aplinkoje – sava. Buvo pripažįstama kaip legali, sava vyriausybė. Jokių abejonių dėl jos padorumo, patriotiškumo nebuvo. Šita vyriausybė, mano nuomone, padarė labai daug. Daug padarė to, ką ji apskritai tomis sąlygomis galėjo padaryti. Ji faktiškai vykdė buferio politiką. Kiek įmanydama stengėsi sušvelninti vokiečių terorą, jį amortizuoti. Žydų atžvilgiu – taip pat. Juk vokiečiai pareikalavo perkelti žydus į Kauno getą per keliasdešimt valandų. Komendantas J.Bobelis tą terminą ištęsė iki daugiau kaip mėnesio. Tai buvo padėties lengvinimas, ne sunkinimas.
Nesutinku su kai kurių dabartinių istorikų tvirtinimais, kad Juozas Ambrazevičius-Brazaitis buvo krikdemas. Partijai jis niekada nepriklausė. Taip, jis buvo krikščioniškų pažiūrų žmogus, bet partinis – ne. Jis buvo žmogus kur kas platesnio akiračio nei vien partinių reikmių. Užmirštama, kad jis buvo vienas iš deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą“ signatarų. O tai nebuvo krikščionių demokratų partijos programa. Priešingai, ten tvirtinama, kad partijos valstybės gyvenimui nėra nei reikalingas, nei naudingas dalykas. Ten buvo pasisakoma už korporatyvinę valstybės santvarką. Manau, J. Brazaitis siekė tais principais vadovautis ir eidamas Laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas. Visuomenė juo labai pasitikėjo. Jeigu būtų buvę įmanoma tuo metu surengti laisvus rinkimus, J. Brazaitis juos be vargo būtų laimėjęs didžiule persvara.
Turėtų būti parašyta knyga apie Laikinąją vyriausybę. Ji veikė nepaprastai efektyviai. Juk bolševikų buvo visiškai išardyta švietimo sistema. O jie per keletą savaičių viską atkūrė. Dirbo nepaprastai kūrybingai ir daug padarė. Laikinosios vyriausybės pėdsakas Lietuvos istorijoje yra gilus.
„Lietuvos žinios“
A. Bartkaus („Lietuvos žinios“) nuotr.
Nuotraukoje: Dr. M. J. Bloznelis
