Rimdžiūnų (Baltarusija) lietuviškoji mokykla. smsm.lrv.lt nuotr.

Angelė Valienė, www.voruta.lt

Gervėčių kraštas įdomus ir be galo turtingas. Čia esantys lietuviai niekur nebuvo išvykę ir gyvena nuo amžių tose pačiose žemėse ir bendrauja su įvairių tautybių žmonėmis.

Rimdžiūnų lietuviškojoje mokykloje buvo mokoma lietuvių, rusų, anglų, baltarusių kalbų. Visos jos čia žydėjo kaip gėlės, bet nuo šių metų rugsėjo mėnesio lietuvių kalba – brangiausias mūsų turtas – iš šio gėlių darželio jau išrauta, nutilo lietuviškas žodis, lietuviškos knygos jau nebereikalingos, ačiū mokyklos vadovybei, nors jos ištremtos į sandėlius ar rūsius, bet nesunaikintos ir bus saugomos. Ir, kaip sako Gervėčių krašto bendruomenės pirmininkė Daiva Paškevičiūtė – Gurinovič, labai besirūpinanti lietuvių kalbos išlikimu, „Po sutemos turi ateiti šviesa ir tada tos knygos bus reikalingos“.

Į Gervėčių krašto vaikams Lietuvos dovanotą mokyklą laikinai įsikrausčiusi baltarusiška mokykla dabar jaučiasi pilnateise šeimininke. Lyg ir nebuvo jokių lietuviškų stendų, jokios lietuviškos atributikos, net D. Mendelejevo cheminėje lentelėje buvęs lietuviškas užrašas ir tas panaikintas ir t.t.

Liūdna ir klaiku. Visi sutrikę ir abstulbę. Kolegės iš Pelesos teigimu, nėra gera padėtis ir ten. Rugsėjo pirmąją prie uždarytos mokyklos vietinės valdžios uždrausta rinktis mokiniams, kad nebūtų nereikalingų incidentų. Be to, Pelesos mokyklai dėl neaiškių priežasčių grasinama ir teismu.

Lydos kraštas supykęs, kad išguita lietuvių kalba.

Kiek išgalėdamas Tarptautinio Gervėčių klubo pirmininkas Alfonsas Augulis stengiasi padėti Gervėčių krašto vaikams. Jis buvusio lietuviško darželio auklėtiniams kaip dovaną nupirko kuprines, pilnas mokyklinių reikmenų – sąsiuvinių, dažų, spalvoto popieriaus, trintukų, pieštukų ir kitokių gėrybių. Beliko jas atvežti į Baltarusiją, o kirsti jos sieną yra sudėtinga. „Jei tik parą išstovėjai muitinėje, tai pasisekė“, – kalbėjo kolegės, išbuvusios muitinėje 35 ir daugiau valandų.

Bet aš pasiryžau ir nebodama sunkumų kuprines atvežiau į mokyklą. Kad tos kuprinės padėtų nepamiršti lietuvių kalbos. O lietuvių kalba mums visiems brangi, net ir užsieniečiams.

Norėčiau pacituoti Theodoro S. Thurstono rašinio apie lietuvių kalbą ištrauką, kuri primena odę. „Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra“. Nors straipsnis rašytas dar 1941 metais, jis lietuvių aptiktas ir interneto svetainėse pradėtas skelbti tik visai neseniai. Ir, nenuostabu, sukėlė naują pasididžiavimo savo kalba bangą.

Lietuvų kalba

Theodoras S. Thurstonas

Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėj konstrukcijoj. Toks aiškus giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotynų kalbos turėjo išsivystyti iš bendro šaltinio – lietuvių kalbos.

Man labai brangios buvusių Rimdžiūnų lietuviškosios mokyklos mokinių mintys apie lietuvių kalbą. Norėčiau, kad įsiklausytumėte į jas.

Saulė Lukša

Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys, lietuvių kalba Lietuvai garbė. Kalba – tai yra didžiausia dovana žmogui, už kurią reikia dėkoti Dievui, tėvams ir tėvynei. Kartais mes net neįsivaizduojame, kokie esame laimingi, kad galime pajusti kalbos skambumą.

Adriana Lukšaitė

Labai džiaugiuosi ir dėkinga likimui, kad turiu galimybę mokytis Rimdžiūnų lietuviškojoje mokykloje, kurioje jaučiamės laisvi, nepriklausomi, galime drąsiai švęsti valstybines Lietuvos šventes: Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir kitas tradicines šventes. Smagu, nors ir esame toli, bet galime bent giedodami Tautišką giesmę, būti mintimis ir širdimi su Lietuva. Esame laimingi dainuodami tarmiškas liaudies dainas, šokdami tradicinius šokius, skaitydami Maironį, S. Nėrį, J. Marcinkevičių:

„Dainuoju Lietuvą kaip džiaugsmą

Išaugusį iš pelenų,

Kaip savo rūpestį didžiausią,

kuriuo lyg vieškeliu einu…“.

Artūras Dymčenko

Kiekvienas, tikriausiai, sutiksime, kad svarbiausia tautos išlikimo šventovė yra kalba. Be kalbos nebus praeities ir ateities, išnyks kalba – nebus šaknų, neliks ir mūsų. Tad branginkime tai, ką paliko mums protėviai, išsaugojo mūsų senoliai – gimtąją kalbą.

Rašinį norėčiau užbaigti Gervėčių krašto šviesuolės Malvinos Miškinienės žodžiais:

Žodis mūsų gimtasis

Kaip motulės pienas,

Vaikui pats brangiausias,

Branginkim kiekvienas.