Tomas Baranauskas. Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tomas BARANAUSKAS, www.alkas.lt

Lietuvos istorijos perrašymo į „karalių istoriją“ idėja taip lengvai nemirs, ir istorijos mokslas čia bejėgis. Čia susiduriame su kone religiniu tikėjimu, kuriam faktai – tik tarp kitko. Jų teisingumas vertinamas tik iš atitikimo tikėjimo dogmoms pozicijos…

Tokia liūdna mintis neapleido manęs skaitant Algimanto Bučio atsiliepimą „Lietuvių karaliai, kurie buvo“, atsakantį į mano straipsnį „Apie Lietuvos „karalius“, kurių nebuvo“.

Tai, ko gero, pirma mano diskusija, kurioje oponentas bando įveikti argumentus savo knygos storiu ir svoriu. Nesutikimą su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pervardijimu karaliais Algimantas Bučys traktuoja, kaip jo didžiojo veikalo neskaitymo arba – geriausiu atveju – nesupratimo požymį: „Kas gi mūsų laikais rastų laiko atidžiai įsiskaityti į kolegos studiją? Juoba kad parašiau tikrai netrumpą (565 p.) ir nelengvą (1,5 kg) knygą.“

Mano darbo stalas net susvyravo ir subraškėjo, metus ant jo tokį sunkiasvorį „argumentą“. Regis, pradėjau suprasti, kodėl autorius taip stengėsi gausybe su tema nesusijusių ekskursų, pamąstymų, papolitikavimų, įdomių istorijų papasakojimu, kaimyninių šalių karališkosios istorijos konspektavimu taip išpūsti savo knygos apimtį. Pasirodo, kad turėtų svarų argumentą tiesiogine šio žodžio prasme. Pusantro kilogramo!

Pasijutau bejėgis prieš tokią masę su savo gal tik kelias dešimtis gramų tesveriančiu straipsniu (reikėtų pabandyti atsispausdinti jį ir pasverti, bet, bijau, kad net spausdindamas dideliu šriftu ant storų kartono lakštų A. Bučio nenusversiu – viltis išlieka nebent spausdinant ant akmens ar keramikinių plytelių, prisiminus ir kūrybiškai pritaikius senovės šumerų tradicijas).

Kartu su šiais sunkiasvoriais „argumentais“ gerbiamas oponentas leido sau patogiai ignoruoti visus be išimties mano pateiktus autentiškus dokumentinius liudijimus, ir leidosi polemizuoti tik ten, kur galima apsiriboti abstrakčiais išvedžiojimais… Sulaukęs tokio jo „dėmesingumo“ faktams, galėčiau ramia sąžine diskusiją laikyti baigta, bet tiek to – dar ją pratęsiu.

1219 metų „vyresnieji“ („vyresnysis“)

Taip jau atsitiko, kad neseniai paskelbtame moksliniame straipsnyje „1219 m. taikos sutartis tarp Lietuvos ir Volynės kunigaikščių: teksto interpretavimo problemos“ („Istorija“, 2019, t. 115, nr. 3, p. 4–27) jau turėjau galimybę ir kitomis svarstyklėmis pasverti šiai sutarčiai skirtą A. Bučio knygos dalį (32 puslapius, tai yra, p. 97–129, kitaip sakant, 6 proc. visos knygos, kurie turėtų sverti beveik 100 gramų, įskaitant ir šiems puslapiams proporcingai tenkančią viršelio dalį).

Mano svarstyklės parodė mokslinių argumentų svorį. Mokslinius straipsnius, deja, skaito labai nedaug žmonių, bet, regis, A. Bučys jau susipažino su jo išvadomis (ar bent viena išvada) iš kažkokių nuogirdų, nes savo straipsnio pabaigoje prisimena savo samprotavimus 1219 m. sutarties tema: „Beje, ir savo knygoje esu sukritikavęs jo [T.Baranausko] klaidingą 1219 m. lietuvių sutarties su rusinais vertimą, kurį jis ir šiandien visur gina, nors originalo aukščiausias laipsnis stebuklingu būdu jo vertime pavirsta aukštesniuoju“.

Tas „ir šiandien visur gina“ yra tik minėtas mano straipsnis apie 1219 m. sutartį ir, galbūt, trumpa diskusija dėl jo mano Veidaknygės paskyroje. Kadangi, kaip matau, to „visur“ A. Bučys neskaitė, pacituosiu tuose jo 32 puslapiuose aptariamos „problemos“ sprendimą, kuriam man prireikė visai nedaug sveriančio vieno puslapėlio (p. 16):

„Apskritai Ipatijaus nuorašo старѣшеи primena dabartinės rusų kalbos aukščiausiojo laipsnio būdvardį (старейший), kaip šį žodį suprato jau Aleksandras E. Presniakovas savo 1908–1909 m. paskaitose, о Chlebnikovo nuorašo skaitymas savo ruožtu tarsi artimesnis rusų kalbos aukštesniojo laipsnio būdvardžiui (старший) – taip šiuos nuorašų skirtumus pastaruoju metu suprato A. Bučys, kategoriškai atmetęs neva iškraipytą Chlebnikovo nuorašo formą.

Tai, žinoma, istorinės gramatikos aspektu yra nesusipratimas: visos šios formos iš tiesų yra aukštesniojo laipsnio variacijos, o aukščiausio laipsnio reikšmė priesagai –ейш– priskirta tik šiuolaikinėje rusų kalboje, kurioje toks jos supratimas yra inovacija, ne iki galo prigijusi dar XIX a. pradžioje. Šios inovacijos niekada nebuvo ir nėra ukrainiečių ir baltarusių kalbose, kuriose старший, старіший (ukrainiečių k.), старэйшы, старшы (baltarusių k.) visada reiškia tik aukštesnįjį laipsnį („vyresnysis, senesnysis“), o aukščiausiajam laipsniui sudaryti naudojamas archajiškas priešdėlis naj-, paveldėtas dar iš slavų prokalbės (ukr. найстаріший, baltar. найстарэйшы, lenk. najstarszy).

Tad sutarties tekste nėra nė užuominos apie aukščiausiąjį laipsnį, nors šio teksto vertimo praktikoje tokio pobūdžio klaidų būta ir iki A. Bučio. Pastarasis vis dėlto neapsiribojo vien vertimu, bet pabandė šį klaidingą vertimą sureikšminti ir netgi ideologizuoti, parašydamas du patoso kupinus savo studijos skyrelius iškalbingais pavadinimais „Kodėl žūtbūt reikėjo vyriausius kniazius paversti vyresniais?“ ir „Metraštinių titulų taisinėjimas – paklaida ar tikslas?“ ir kaltindamas tiksliai metraščio tekstą supratusius istorikus tiek tendencingumu, tiek piktais kėslais, tiek menku „rusų kalbos mokėjimo laipsniu“. Tiesą sakant, šiuo atveju net ir aukščiausiasis laipsnis faktiškai nieko esmingo nekeistų ir jokiu būdu nepagrįstų A. Bučio įžvelgtų ideologinių kėslų, nes, nesant „vyresniojo“ ir „vyriausiojo“ laipsniais išreikštų būdvardžių sugretinimo, jie iš esmės reiškia tą patį – tuo būdvardžiu apibūdinto kunigaikščio ar kunigaikščių aukštesnį statusą kitų atžvilgiu.“

Nuorodos į istorines gramatikas ir jų tyrimus yra pateiktos cituoto mano straipsnio originalioje publikacijoje. Rusų filologai yra parengę net tokią neįtikėtinai aktualią aptariamai temai studiją, kaip „Древнерусская грамматика XII–XIII вв.“, kurioje XII–XIII a. rusėnų gramatika aprašoma ir analizuojama išimtinai pagal konkrečius to laikotarpio šaltinių tekstus. Patariu A. Bučiui ir visiems, norintiems interpretuoti senovės rusėnų tekstus, atkreipti dėmesį į šias studijas, nes dabartinės rusų kalbos žinių tikrai nepakanka, norint gerai suprasti XIII a. tekstus. Kalbos ir jų gramatikos taisyklės, deja, keičiasi, kad ir kaip tuo sunku būtų kai kam patikėti.

Pridėsiu dar, kad 1219 m. sutarties interpretacijai kur kas svarbiau yra tai, ar „vyresniųjų“ arba „vyresniojo“ kunigaikščio terminu įvardijamas tik pirmasis sąrašo kunigaikštis, ar penkių kunigaikščių grupė, kaip dažnai interpretuojama istoriografijoje? Taip jau atsitiko, kad gramatiškai XIII a. kalboje šiuo atveju vienaskaitos ir daugiskaitos formos sutapo. Savo straipsnyje visgi išdėsčiau argumentus, kad „vyresniuoju“ čia įvardytas tik vienas Živinbutas.

Skaitytojas gali paklausti, o kur čia „Lietuvos karalių“ tema, dėl kurios lyg ir vyksta ši diskusija? Turiu nuvilti, kad jos nėra ne tik čia aptartame šimte gramų A. Bučio knygos, bet ir daugelyje kitų vietų, iš kurių skaitytojas vis dėlto gali pasisemti žinių apie XIV a. Lenkijos karalystės istoriją ir kai kurios kitos bendram išsilavinimui naudingos informacijos. Todėl net grynai fiziškai tikrai su Lietuvos karaliais susiję A. Bučio argumentai, deja, pusantro kilogramo nesvers. O ką jau kalbėti apie jų mokslinį svorį…

„Nematomi“ dokumentai

Stebina A. Bučio aklumas kai kuriems esminiams aptariamai temai dokumentams. Tarp jo „pusantro kilogramo argumentų“ kažkodėl nė gramo dėmesio nesusilaukė 1366 ir 1372 m. Algirdo sutartys, kuriose jis aiškiai tituluojasi didžiuoju kunigaikščiu (jos net nepaminėtos). Ypač vertinga 1366 m. sutartis, kuriose kartu minimas ir „didžiojo kunigaikščio“ titulas (taikomas Algirdui) ir „karaliaus“ titulas (taikomas Lenkijos karaliui Kazimierui).

Į šį dokumentą pirštu baksnoju jau seniai, bet A. Bučys niekaip nesugeba jo pamatyti. Skaitė net mano knygelę „Viduramžių Lietuvos viešpačiai“, kurios įvade trumpai aptarta Lietuvos valdovų titulų problema, bet šio dokumento „nepastebėjo“. Diskutavo Virginijaus Savukyno laidoje „Istorijos detektyvai“, kurioje irgi tą dokumentą nurodžiau, ir V. Savukynas dėl to uždavė jam klausimą, bet to dokumento vėl „nepastebėjo“, nukreipdamas kalbą į metraštinius tekstus. Dabar atsako į mano straipsnį, ir vėl „nepastebi“ šio jame aiškiai akcentuoto dokumento…

Toks „nematomas“ dokumentas, vis dėlto daug ką pasako apie A. Bučio „pusantro kilogramo argumentų“ sudėtį ir jo argumentavimo būdus. Pusantro kilogramo, pasirodo, buvo per mažai, kad šalia dviejų knygoje aptariamų Algirdo titulų – graikiško Algirdo laiške paminėto „basileus“, lotyniško kryžiuočių dokumento „magnus rex“ (A. Bučys. „Lietuvių karaliai…“, p. 285–289) tilptų dar du „velikij kniaz’“ paminėjimai paties Algirdo dokumentuose… Jie, pasirodo, „nesvarbūs“, nes neatitinka A. Bučio koncepcijos…

„Viešpačiai“ – ne valdovų titulas

Iš jau paminėtos knygelės „Viduramžių Lietuvos viešpačiai“ pavadinimo A. Bučys daro išvadą, kad ir aš ieškau „logiškesnės išeities“, kaip vadinti viduramžių Lietuvos valdovus. Bet terminas „viešpačiai“, esą netinkamas, nes A. Bučiui visai neaišku, kaip jį versti į anglų kalbą. Kaip neva galimus vertimo variantus nurodo net „Gods“ ir „Supreme Beings“… Dieve, Dieve, duok A. Bučiui kokį nors anglų kalbos žodyną… O spėlioti, kaip šis žodis verčiamas į anglų kalbą nereikia, nes minėta knygelė yra išleista ir anglų kalba (pavadinimu „The Medieval Lords of Lithuania“).

Ir ne, „viešpats“ nėra nei „didžiojo kunigaikščio“, nei „karaliaus“ pakaitalas. Žodis „viešpačiai“ pasirinktas kaip bendras valdančiojo elito atstovų – ne tik valdovų – įvardijimas, kadangi knygelėje aprašomi ne tik valdovai.

Lingvistiniai klaidžiojimai: „karalius“ ir „karas“

Nuostabu, kad demonstruodamas savo itin kuklias kalbotyros žinias, A. Bučys jaučiasi šioje srityje pakankamai kvalifikuotas, kad atskirą savo atsakymo punktą paskirtų tam, kad atmestų mano „mėgėjiškus lingvistinius išvedžiojimus dėl titulų „kniaz“ ir „karalius“ kilmės“. Būtent atmestų ir išvadintų lingvistų visuotinai priimtas mokslines etimologijas „mėgėjiškomis“ ir „mokyklinėmis“, o ne jas paneigtų, nes jokių argumentų šiuo klausimu jis neturi ir net nepajėgia suformuluoti kokios nors savo „teisingos“ versijos. Tiesa, jis nurodo savo paties knygos puslapius, kuriuose randame padrikai išdėstytą mintį, kad esą žodis „karalius“ gali turėti ryšį su žodžiu „karas“. Tai, beje, visiškai diletantiška liaudiška etimologija visu savo gražumu. Siekdamas suteikti jai moksliškumo įspūdį, A. Bučys plačiai atpasakoja Vladimiro Toporovo ir Vytauto Mažiulio samprotavimus apie su „karu“ susijusius žodžius prūsų kalboje, nors tų žodžių su „karaliais“ šie kalbininkai nesiejo.

Tačiau dabar, šito neatkartodamas, imasi gudrauti, aiškindamas, neva man „nėra autoritetai nei Kazys Būga, atstatęs Mindaugo sūnaus vardą „Vaišvilkas“ (T. Baranauskui vis vien teisingesnis atrodo suslavintas „Vaišialga“), nei pasaulinio garso baltistai V. Mažiulis ir V. Toporovas, atlikę mokslinę indoeuropiečių prokalbės archajiškosios šaknies „karl/karal“ analizę (žr. p. 539–540). Jam pakanka mokyklinės etimologijos, kurią ir pasitelkia, teigdamas, esą terminas „karalius“ yra slaviškos kilmės“. Nežinau kuo čia dėti akivaizdžiai klaidingai rekonstruotas vardas „Vaišvilkas“ ir niekur nevartojamas „Vaišialga“, bet K. Būga, nebūdamas stiprus šaltiniotyrioje, vardo formą „Vaišvilkas“ rekonstravo iš kelių vėlyvų iškraipytų šio vardo užrašymų, visiškai nederančių su vienalaikių šaltinių formomis. Jausdamas šios rekonstrukcijos silpnumą, jis rekonstravo ir alternatyvią šio kunigaikščio vardo formą „Vaišalgas“, kurią aš ir vartoju (nors kiti istorikai dažniau vartoja savadarbę formą „Vaišelga“). A. Bučys, regis, nėra net susipažinęs su savo taip „gerbiamo“ K. Būgos tekstu, jeigu mano, kad aš K. Būgos rekonstrukcija nesiremiu.

Be tiek to, čia – tik dūmų uždanga, siekiant išblaškyti skaitytoją prieš atvirai jį dezinformuojant, kad „pasaulinio garso baltistai V. Mažiulis ir V. Toporovas“ kažkuo prieštaravo titulo „karalius“ kilmei iš Karolio Didžiojo vardo. Tai – nekorektiškas bandymas savo diletantiškus pasamprotavimus pridengti „pasaulinio garso“ vardais.

Apie žodžių „rex“ ir „karalius“ netapatumą

Nors ir mistifikacijų pagalba paneigti slavišką „karaliaus“ kilmę A. Bučiui, matyt, reikia tam, kad galėtų įsivaizduoti žodį „karalius“ lietuvių kalboje gyvavus nuo amžių amžinųjų. O tada jau galima be išlygų dėti lygybės ženklą tarp lotyniško „rex“ ir lietuvių „karaliaus“.

Įdomus dalykas: A. Bučys perdėm atsargiai žiūri slavų „kniaz’“ vertimo į lietuvių kalbą galimybę, visur įterpia neverstą „kniazių“, rašinėja apie Lietuvos valdovų titulavimą neva „didžiaisiais kniaziais“, kartais neišverstus palieka ir lotyniškuosius „duksus“, bet „rex“ jam – visada tik „karalius“.

Lygybės ženklas tarp žodžių „rex“ ir „karalius“ – tai šventa ir nekvestionuojama A. Bučio dogma, daugelio jo retorikos pliūpsnių įkvėpimo šalinis. Jei jau parašyta „rex“, tai – čia aiškus „karalius“, ir ne kitaip! O kodėl tuomet ne „reksas“, jei jau greta vartojamas neverstas ir, anot autoriaus, neverstinas terminas „kniazius“? Juo labiau, kad „kniazius“ ir „kunigaikštis“ – tai bendrašakniai žodžiai, kylantys iš to paties germanų „kuningo / kunigo“, o patį vokiečių žodį „kunig“ A. Bučys visada traktuoja kaip „karaliaus“ titulo paliudijimą…

Čia mes stebime dar vieną keistą istoriografinį virsmą, kuomet išeivijos istorikas Juozas Jakštas, ne kartą aiškiai pasisakęs prieš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pervardijimą į karalius, A. Bučio be ceremonijų „padaromas“ savų išvedžiojimų bendrininku.

Pirmąjame straipsnyje pastebėjau, kad išeivijoje „Lietuvos karalių bylą“ pradėjo istorijos diletantai. A. Bučys imasi ginti sau mielų diletantų garbę, ir šia proga prisimena… Juozą Jakštą! Kadangi jau prisiskyrė jį prie savo šalininkų, tai ir pristato jį nieko apie šį istoriką negirdėjusiai publikai su derama pompastika: „Tarp tų išeivijos diskusijos „diletantų“ buvo, pvz., ir Juozas Jakštas (1900–1989), prieškario Lietuvoje apsigynęs unikalią disertaciją „Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V amžiaus. Istorinė literatūrinė studija“ (išl. 1937, Kaunas).“ Suprask, štai kokį iškilų istoriką-„karalininką“ tas neišmanėlis T. Baranauskas diletantu pavadino!

Daug netuščiažodžiaudamas pacituosiu J. Jakšto išvadą „karalių“ klausimu: „Dėl dabar keliamų balsų keisti didžiuosius kunigaikščius karaliais ir didžiąją kunigaikštiją karalija tegalima pasakyti, jog tai reikštų reikalauti keisti praeitį, įnešti į ją sąvokas, kurios jos bendralaikiams buvo svetimos. Nuo Jogailos ir Vytauto laikų turime susidariusią Lietuvos didžiosios kunigaikštijos vardą. Lenkai nesukūrė jos pavadinimo Jogailos vedybomis, jo krikštu ir vainikavimu Lenkijos karaliumi. Ne jie pirmi davė jam ir didžiojo kunigaikščio titulą“ (Jakštas J. Prie Lietuvos karalių bylos, „Aidai“, 1971, nr. 2).

Kokiu būdu šis istorikas sugebėjo tapti A. Bučio „šalininku“ karalių byloje? Suprantama, jis ne vienintelis tyrinėtojas, kuriam A. Bučys priskiria nebūtus dalykus, tad čia matome gan nuoseklią A. Bučio istoriografijos skaitymo „metodiką“: kai kurie iš tiesų pakankamai garbingi autoriai išgarbinami, kaip dideli autoritetai, vien tam, kad jų vardais A. Bučys galėtų pridengti savo fantazijas.

Bet to, šio J. Jakšto pažiūrų apvertimo aukštyn kojomis priežasčių reikėtų ieškoti ir fundamentaliame A. Bučio nesugebėjime suprasti skirtumo tarp sąvokų „rex“ ir „karalius“. Apie tai jau minėjau ir ankstesniame straipsnyje – niekas dėl to nepasikeitė. Tad A. Bučys mielai cituoja J. Jakšto pastebėjimus apie lotynišką sąvoką „rex“ nuo seniausių laikų tiek, kiek jie jam tinka ir patinka. Ir, žinoma, „nepastebi“, kad J. Jakštas aiškiai suvokė skirtumą tarp lotyniško žodžio „rex“ ir slavizmo „karalius“.

A. Bučiui patikę samprotavimai apskritai yra taikomi žodžio „rex“ vartojimui Vakarų Europoje V–VIII a., kuomet žodžio „karalius“ nebuvo nė vienoje kalboje, o ir Karolis Didysis, iš kurio vardo jis nukaltas, dar nebuvo gimęs.

„Lotyniškas žodis rex virto mūsų karaliumi, sekant slavų pavyzdžiu. Vakarų ir iš dalies pietų slavai pasidarė karaliaus žodį iš Karolio D., frankų karaliaus, kai jis, plėsdamas savo valstybę į rytus, pasiekė paelbės ir pakarpačių slavus. (…) Kai slavuose paplito karaliaus vardas aukščiausiam valdovui žymėti, Vakarų rex jau buvo galutinai subažnytėjęs. Bažnytinės apeigos — patepimas šventaisiais aliejais ir vainikavimas karališku vainiku —buvo įsitvirtinusi būtinybė karaliaus poaukščiui gauti,“ – aiškina J. Jakštas. Ir tai, žinoma, yra visiškai suprantama ir pagrįsta žinomo mokslininko pozicija.

Kartu pacituoti J. Jakšto žodžiai gražiai paaiškina labai svarbų dalyką – kodėl būtent žodis „karalius“, bet ne žodis „rex“, – yra sietinas su popiežiaus pripažinimu ir bažnytinėmis apeigomis, kaip būtina sąlyga šiam titului gauti.

Tik popiežiaus pripažintas „rex“ gali būti tapatinamas su žodžiu „karalius“ (lenkų „król“, čekų „král“, rusų „король“, serbų „кра̑љ“, makedonų „крал“ ir kt.). Ir tai yra specifinis slaviškosios ir su ja susijusios Europos dalies terminas (lietuvių „karalius“, latvių „karalis“, vengrų „király“).

„Kunigas“ ir „kunigaikštis“

Šioje vietoje turbūt reikėtų paaiškinti ir dar vieną aplinkybę. Savo pusantro kilogramo knygoje A. Bučys, be kita ko, linkęs pripažinti, jog lietuviškas žodis „kunigas“ iš tiesų reiškia tą patį, kaip ir „karalius“, bet, girdi, deja, deja, dabartinėje lietuvių kalboje šis žodis jau yra įgavęs katalikų dvasininko prasmę, ir „mėginimas atsukti žodžio prasmių evoliuciją atgal“ esąs beprasmiškas (A. Bučys, „Lietuvių karaliai…“, p. 532).

O kaip gi tos pačios šaknies žodis „kunigaikštis“, kuris tokios „prasmių evoliucijos“ nepatyrė ir yra vartojamas ta pačia prasme iki šiol? O štai čia įsijungia A. Bučys, kaip nusipelnęs liaudies etimologas, ir išaiškina, kad, esą, žodžio „kunigaikštis“ priesaga „-aikštis“ (anot, Antano Salio, durstytinė: iš -ait- ir -st-) reiškianti kilmę, tad „kunigaikštis“ reiškiąs „kunigo sūnų“, o „kunigo sūnus“ – tai jau ne pats „kunigas“, o žemesnis titulas (A. Bučys, „Lietuvių karaliai…“, p. 526–527).

Štai ir dabar A. Bučys kartoja ir savo knygoje pareikštą teiginį, esą žodis „kunigaikštis“ esąs „vėlyvas“: „žinome lietuvių kalbininkų išvadą, jog pats žodis kunigaikštis lietuvių raštijoje atsiranda tik XVI amžiuje“.

Tik XVI amžiuje! Gerbiamas Algimantai, o jums žinomi kokie nors lietuviški tekstai, parašyti iki XVI amžiaus? Neslėpkite, pasidalinkite šiomis žiniomis, jeigu jums žinomi tokie faktai. Tai bus tikra sensacija… O jei nežinomi, tai gal korektiškiau būtų pasakyti, kad žodis „kunigaikštis“ lietuvių raštijoje žinomas net nuo pačių seniausių lietuviškų tekstų pasirodymo XVI amžiuje?

O dabar konstatuokime dar vieną faktą: nei XVI amžiuje, nei kada nors dar, žodis „kunigaikštis“ nėra turėjęs jokios A. Bučio pramanytos „kunigo sūnaus“ prasmės. Taip vadinti patys Lietuvos didieji kunigaikščiai (ne jų sūnūs). „Kunigaikštis“ – tai visiškas žodžio „kunigas“ senąją prasme sinonimas, neįgavęs vėlesnės dvasininko prasmės, o išlikęs išimtinai pasaulietiniu terminu.

Funkcijų pasiskirstymas tarp vieno ir to paties titulo variantų („kunigas“ ir „kunigaikštis“) įvyko tada, kai žodis „kunigas“ įgavo ir dvasininko reikšmę. To pasiskirstymo prireikė, kad šie žodžiai nesusipainiotų. Lygiai taip pat savo reikšmėmis pasidalino ir du iš tos pačios šaknies kilę lenkų kalbos žodžiai – „ksiądz“ („kunigas, dvasininkas“) ir „książę“ („kunigaikštis“). O šių terminų giminystę lėmė tai, kad katalikų dvasininkai irgi buvo vadinami kunigaikščiais – lotyniškai dvasininkams taikytas terminas „duces spirituales“ („dvasiniai kunigaikščiai, vadai“), skiriant juos nuo „pasaulietinių kunigaikščių“ („duces saeculares“), taip pat vartotas terminas „principes ecclesiastici et seculares“ („bažnytiniai ir pasaulietiniai kunigaikščiai“).

Kitaip sakant, žodis „kunigaikštis“ yra visiškai lygiavertis ilgainiui prasmę pakeitusio „kunigo“ senosios prasmės sinonimas, jo versija, tinkama ir šiuolaikinei lietuvių kalbai. Šiame kontekste visi išvedžiojimai, kodėl, esą, mes negalime vartoti senojo tradicinio mūsų valdovų titulo, netenka prasmės. Taip, „didysis kunigaikštis“ (su galimu senesniu „didžiojo kunigo“ variantu) yra vienintelis tradicinis Lietuvos valdovų titulas tiek istoriografijoje, tiek ir XIII–XIV a. politinėje realybėje. Išvedžiojimai apie tariamai žemesnę, nei pietų ir vakarų slavų „karalius“, jo prasmę yra niekuo nepagrįsti.

Kodėl Vytautui reikėjo karaliaus karūnos?

Tik vėliau, Lietuvai jungiantis su Lenkija, dėl faktiškai stipresnės Lenkijos pozicijos šiame junginyje, atsirado „karaliaus“, kaip aukštesnio titulo samprata. Iš čia kyla ir Vytauto siekis gyvenimo pabaigoje „paaukštinti“ savo titulą iki „karaliaus“.

Čia, suprantama, buvo ne tik ir ne tiek titulo, kiek realaus Lietuvos ir Lenkijos lygiateisiškumo pripažinimo tarptautiniu mastu klausimas. Vytautas ir nepriimdamas jokio naujo titulo, kaip Lietuvos didysis kunigaikštis, jautėsi lygiaverčiu Jogailai valdovu, tačiau jam šitą faktinę padėtį reikėjo formalizuoti. Nors lotyniškasis titulas „rex“ yra neutralus lietuviškų ar lenkiškų titulų atžvilgiu („karalius“ ar „didysis kunigaikštis“) ir tik nuo interpretacijos priklausė, su kuriuo jis bus sutapatintas, tikėtina, kad aprašant realybę lotyniškai, dėl Lenkijos įtakos Vytauto laikais jau ir lietuviškai buvo kalbama apie Vytautą, kaip galimą „karalių“.

Vytauto karūnacijos nesėkmė lėmė tai, kad Lietuvos valdovai liko su savo tradiciniu didžiojo kunigaikščio titulu, kurį naudojo ir iki krikšto, kas yra akivaizdžiai paliudyta A. Bučio atkakliai ir principingai ignoruojamuose didžiojo kunigaikščio Algirdo dokumentuose.

Ką gi, siekis perrašyti istoriją yra sunki našta. Pusantro kilogramo popieriaus tam nepakanka. Nepadės ir dar pusantro kilogramo, jeigu jie bus parašyti su tokiu pat neišmanymu, tendencingumu, šaltinių nutylėjimais ir siekiu savaip išvartyti jų turinį bei istorikų, kuriais neva remiamasi, pozicijas.