Jonas UŽURKA, Vilnius

Išaušo 1990 m. sausio aštuntosios rytas. Mūsų, Krašto apsaugos departamento Vilniaus zonos štabo kabinetuose, Jogailos g.10, pilna žmonių.

Prirūkyta, geriame arbatą, valgome sumuštinius, įdėmiai klausomės radijo. Dokumentai jau išvežti, stalčiai, spintos tuščios, tikriname, kas turi kokį ginklą. Gauname žvalgų postų pranešimus. Jaučiame, kad greitai bus atomazga. Tik ar kruvina.

Įstaigų, irgi įsikūrusių šiame pastate, žmonės žiūri į mus su gailesčiu, baime, užuojauta.

Atsargiai klausia:

– Vyrai, ar jūs beveik beginkliai nebijote?

Juk prieš jus tokia jėga. O jeigu jus užpuls ir mus suims?

Ką mes galime atsakyti?

– Visiems tučtuojau vykti į Aukščiausiąją Tarybą, jedinstvenininkai šturmuoja rūmus,

– pagaliau gauname lauktą komandą.

Paliekame keletą moterų darbuotojų, nedidelę apsaugą ir bėgame į AT rūmus. Aplink minios žmonių, lozungai: „Šalin Lansbergį“, „Deputatai, su jumis visa Lietuva.“ Triukšmas, stumdimasis, minia linguoja, siūbuoja. Daužomi centrinių durų langai, rūmų apsauga atmuša paklaikusią „darbo liaudį“ vandens čiurkšlėmis. Pagaliau pusgirtė „darbo liaudies“ minia nustumiama. Renkasi minios žmonių – Lietuvos gynėjų. Taikus perversmas šiandien neįvyko. Metę raudonas vėliavas, jedinstvenininkai išsilaksto.

Rūmuose jau susikaupė nemažai gynėjų. Bendromis jėgomis atlaikėme puolimą. Viduje buvo ir milicijos OMON‘o būrys (apie dvidešimt žmonių). Jie ginkluoti kaip reikiant, mes daugiausiai lazdomis, tik vienas kitas turėjo šiokį tokį ginklą.

Dienai baigiantis buvo sudarytas gynybos štabas, kovinio budėjimo grafikai, pastatyti postai. Aplink rūmus jau rinkosi vis gausesnės minios žmonių. Vakare šie milicininkai, rusiškai keikdamiesi, ne tik dėl to, kad iškviesti, išbėgo iš rūmų. Mes nedelsdami imame ruoštis gynybai. Sunešėme ginklus, temdėme langus, nešėme smėlio maišus, krovėme ant palangių. Iš lauko aplink AT buvo statomos betoninės ir kitokios užtvaros, kliūtys.

Taip ruošiantis gynybai praėjo sausio devintoji ir dešimtoji. Viduje virė gynybinis darbas – minuojamos prieigos, dalijami ginklai, sprogmenys, dalijomės kovine patirtimi. Šalimais stovėjo ir visai jauni vaikinai, ir žilagalviai uostę paraką, „afganai“. Gavome dujokaukes, miegojome kabinetuose, mūsų Vilniaus zonos būrys – AT bibliotekoje. Kai kas atsinešė miegmaišius. Valgėme valgyklose – rūmuose buvo dvi. Deputatams buvo nepatogu dirbti, tačiau jie jautėsi daug saugiau ir drąsiau. Rūmų požemiuose savanoris R. Kazėnas įrengė tirą – šaudyklą, remontavo, surinkinėjo ginklus. M. Stakvilevičius niurzgėjo:

– AT pavertė arklide, prisigrūdo, prirūkė, net pavalgyti ramiai negalima.

O Č. Juršėnas vakarais su mumis ne vieną partiją šachmatų sužaidė, šmaikščiai atsikirsdavo į įvairias replikas.

„Jedinstveninkai“ pralaimėję mūšį vėl iš visų pakampių rinkosi šį kartą jau tik prie bibliotekos. Neramios žinios ir iš Šiaulių, ir iš Klaipėdos, ir Vilniaus kas valandą pasiekdavo mūsų ausis: „Lietuvos avialinijos“ paralyžiavo darbą, siunčia gaisrines mašinas šturmuoti AT, šalina iš darbo Lietuvai palankius žmones; suaktyvino veiklą V. Lazutkos SSKP; sąjunginio pavaldumo įmonės nepripažįsta Lietuvos įstatymų, ruošiasi mitingams ir streikams; Burokevičiaus „antroji valdžia“ atvirai kyla prieš teisėtą Lietuvos valdžią… Naujienos perduodamos iš lūpų į lūpas. Sklando įvairiausi gandai, kad sovietinė armija Šiaurės miestelyje sustiprinta desantininkais, kad jie nebeklauso M. Gorbačiovo, kad puls AT, kad atsiunčiama smogikų „Alfa“ grupė.

Sausio vienuoliktoji. Suaktyvėja sovietinės armijos technikos judėjimas Vilniuje. Tūkstančiai žmonių apsupa AT. Lietuva blokuojama iš išorės. Sovietinės dezinformacijos priemonės skleidžia pasauliui melą, blokuojamas radijo ryšys, televizija, Šturmuojami Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamentas, suimami keli darbuotojai, užimta telefono ir telegrafo stotis. Dabar aišku – beliko Vyriausybė ir AT.

Dar aiškiau supratome, kad be kraujo neapsieisime. Dar rimčiau ruošėmės – sunešėme kas turėjo ginklus, sprogmenis; prisiekėme, kas spėjo ir norėjo atliko išpažintį. Iš rūmų pasitraukė ne vienas neištvėręs įtampos. Nesmerkėme. Tikslinome postams užduotis. Aš vykdžiau Vilniaus zonos gynėjų štabo viršininko pareigas. Bendravau su savo bendražygiais „afganais“, kurių visas būrys buvo kuo ryžtingiausiai nusiteikęs ginti savo Tėvynę.

Sausio tryliktoji. Apie rūmus tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Dega laužai. Vyrai ir toliau iš lauko tvirtina AT prieigas. Šmižinėja ir įtartini tipai, ne vieną mūsų sargybiniai sulaikė. Likome užbarikaduoti, atskirti nuo viso pasaulio – Pilėnų gynėjai ir tiek. Šiaurės miestelyje ginkluojasi persirengdami „jedinstveninkai“, ruošiama kovinė technika ir ginkluotė puolimui, vyksta karo tarybos pasitarimas, posėdžiauja Lietuvos komunistinis CK su „nacionaliniu gelbėjimo komitetu“. Lietuvos AT ir Vyriausybė priima nutarimus dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti, kreipiasi į pasaulį. Visi laukiame puolimo. Aš paskambinau į namus, visi atsisveikina su savaisiais, telefonai užimti. Pasiėmiau šautuvą, stoju prie lango priešais posėdžių salę. Deputatai eina prie mikrofono, kalbasi su tūkstančiais AT gynėjų. Žmonių minios, dega laužai…

Staiga pasigirsta riaumojimas. Mūsų pusėn rieda šarvuočiai, tankai, sunkvežimiai. Prašliaužia plieninė gyvatė per tiltą, plienu žvanga palei Nerį link AT. Laikas ne tik man sustoja. Tankai pakeltais vamzdžiais prašliaužia pro rūmus, ropoja link televizijos bokšto. Apie vidurnaktį rūmai sudreba nuo pabūklų šūvių prie televizijos bokšto. Garsai man tūkstančius kartų girdėti, šį kartą sudrebina širdį. Šūviai nutyla. Televizija kolaborantų kruvinuose naguose. Ir štai nuo kalno šarvuočiai su tankais rieda žemyn. Negi dabar mūsų. eilė. V. Landsbergis reikalauja iš žmonių trauktis nuo AT. Žmonės galingai atsako: „Ne“. Ir dar tvirčiau, dar ryžtingiau juosia AT savo kūnais ir rankomis. Kas laimės dvikovą – plienas ar dvasia?

Po vidurnakčio tankai rieda nuo Tauro kalno, gėdingai pasuka link Šiaurės miestelio, sulenda už vartų…

Išaušo ilgai lauktas kitos dienos rytas. Leningradas, Maskva, Londonas reikalauja nutraukti žudynes, M. Gorbačiovas neatsako į Lietuvos vadovų skambučius, miega… Minske pailsėjusi per mūsų kruviną naktį, pagaliau atvyksta Federacijos Tarybos delegacija, savo akimis mato besiginančią Lietuvą. Pasaulis stebi Dovydo kovą su Galijotu.

Nutilo tankų žlegėjimas Vilniaus gatvėmis, B. Jelcinas tramdo kruvinus sovietinius kareivas, pučistus ir kolaborantus. Mūsų širdyse Gedulas. Lydime žuvusiuosius į Antakalnio kapines. Kolaborantai ir toliau rezga pinkles… Baigiasi sausis. Gynėjų būriai išeina iš AT rūmų. Išeiname kaip nugalėtojai. Išeinu ir aš, grįžtu į įprastą tarnybos vietą, skubame atkurti Lietuvos gynybinę sistemą…

Dažnas dabar pasakytų, kad šitaip buvome tik pagąsdinti, kad nieko rimta nebuvo ruošiama. Todėl drįstu priminti faktais, kad buvo ruošiamasi kuo rimčiausiai smaugti mūsų Laisvę, tačiau mūsų Ryžtas, Valia nugalėjo plieną. Galijotas mus ruošėsi labai rimtai užsmaugti, telkdamas visas jėgas, kūrė kruvinąjį Maskvos scenarijų pagal šiuos veiksmus: SSRS KGB svarsto Lietuvos kompartijos CK sekretoriaus Burokevičiaus prašymą įrašyti į jų įskaitą karinių dalinių komunistus, pasiųsti į Lietuvą greito reagavimo dalinius; siūloma įsteigti „socializmo gelbėjimo komitetą“, išleidžiamas dekretas dėl SSRS karinių dalinių panaudojimo vaikinų šaukimui į SSRS armiją Lietuvos teritorijoje, reikalaujama įvesti prezidentinį valdymą nepaklusniose respublikose, įstatymiškai atrišamos kariškių rankos jėga imti televizijas ir kitas masinės informavimo priemones; išleidžiamas įsakymas dėl bendro milicijos ir armijos patruliavimo miestuose. Ir dedamas taškas pasirengimui numatomiems būsimiems kruviniems veiksmams – įsakoma įvesti desantininkus į Pabaltijo respublikas. Šitaip Kremlius priėmė sprendimą panaudoti sovietinę armiją valstybiniam perversmui Vilniuje, šiuos planus ir kruvinus scenarijus patvirtino dar iki sausio aštuntosios.

Visus šiuos planus istoriškai galinga, dvasiškai išdidi mūsų Tauta paleido vėjais…

Andriaus Petrulevičiaus nuotr.

Voruta. – 2011, saus. 7, nr. 1 (715), p. 4, 16.