Pokalbis su red. kun. P. Gaida

Jau geras ketvirtis šimtmečio, kai „Tėviškės Žiburių“ redakcijoje taip sėkmingai dirba redakcijoje kun. dr. Pranas Gaida. Tai gilios minties, aštraus įžvalgumo, talentingas kunigas. Aukštaitis, ukmergiškis, gimęs Pirmojo pasaulinio karo – 1914 – metais. Gimnazijos mokslus ėjo Širvintose ir Kėdainiuose, teologiją studijavo Kaune, Muenstery, Freiburge, Liuvene. Veiklus pavasarininkuose, ateitininkuose, angelaičiuose, buvęs tremtinių kapelionas Freiburge ir Belgijoj; filosofijos dėstytojas Kanados seminarijoj. Daugelio laikraščių ir žurnalų bendradarbis, kelių teologiškų-filosofiškų veikalų autorius. Tai darbštus kultūrininkas, turėjęs progos pažinti Vokietijos, Belgijos, Kanados kultūrinio gyvenimo polėkius. Mums įdomu tokį asmenį arčiau pažinti, tai kreipėmės į jį su pluoštu klausimų, kuriuos čia su jo atsakymais ir pateikiame:

–„Tėviškės Žiburiai“ eina jau geri trys dešimtmečiai. Jūs juos redaguojate jau beveik du dešimtmečius. Girdėti balsų, kad „T. Ž.“ pasidarė bene pats geriausias mūsų išeivijos savaitraštis. Kaip Jums pavyko viską suorganizuoti, kad „T. Ž.“ turi vedamuosius, svarius bendradarbius, įdomias ir greitas informacijas iš įvairių žemynų ir daug suglaustai pateikiamų žinių?

-„Tėviškės Žiburių“ redakcijoje dirbu nuo 1954 m. pavasario. Iki 1961 m. pavasario talkinau dr. Adolfui Šapokai, bet kai jis mirė, leidėjų buvau pakviestas perimti „T. Ž.“ redagavimą. Pradžioje teko dirbti su talkininkų kolektyvu, kuris paruošdavo atitinkamų skyrių medžiagą, vėliau į redakcinį darbą buvo pakviestas ir Vytautas Kastytis – Tvardauskas. Pastarasis paruošia kronikinius skyrius, politinių įvykių apžvalgas, ištaiso korektūras. Šalia redakcijoje dirbančių žmonių, „TŽ“ turi apstų būrį bendradarbių įvairiuose kraštuose. Tam buvo padarytas pagrindas jau dr. A. Šapokos laikais. Visą laiką ir po jo buvo stengiamasi telkti bendradarbius, nes be jų laikraštis darosi skurdus. Jei vien redakcijos žmonės turėtų užpildyti savaitraštį, greitai išsisemtų ir laikrašti nualintų. Redakcijai tenka tiesiogiai rūpintis vedamaisiais. Jais atsiliepiame į lietuviškojo gyvenimo opas, problemas, aktualijas, stengdamiesi atkreipti visuomenės dėmesį į taisytinus dalykus ir iškelti pozityvius reiškinius.

–Iš prigimties esate daugiau filosofinės krypties studijozas, knygų autorius. Kas paskatino eiti į žurnalą, į „Tėviškės Žiburius“ ir sėkmingai juose reikštis? Juk vieneriais metais gavote net geriausio žurnalisto premiją.

–Taip, filosofinė bei teologinė sritis mano širdžiai yra artima. Ja teko domėtis kaip studentui ir kaip dėstitojui (Mont-Laurier seminarijoje, Quebecke). Toje srityje gal būčiau ir toliau dirbęs, bet rūpėjo lietuviškieji reikalai. Juk pasitraukėm iš Lietuvos ne tam, kad stiprintume kitų tautų pozicijas. Kai gavau kvietimą iš „Tėviškės Žiburių“, mielai sutikau, manydamas, kad jiems būsiu reikalingesnis nei Quebecko prancūzams. Šį posūkį lengvino ir ta aplinkybė, kad spaudos darbas man taip pat buvo artimas. Dar Lietuvoje rašiau įvairiuose laikraščiuose – „Naujojoje Romuvoje“, „XX Amžiuje“, „Ryte“, „Židinyje“ ir kt. Jūsiškė žurnalistikos premija buvo maloni paskata dirbti toje srityje, tačiau nemanau, kad tai reikštų žurnalisto gerumą. Paprastai premija skiriama žmogui stipriau pasidarbavusiam toje srityje. Tokių premininkų jau yra keletas.

–Esate parašęs tokius įžvalgios minties veikalus, kaip „Išblokštas žmogus“, „Milžinas, didvyris, šventasis (žmogiškosios pilnaties vizija), „Didysis nerimas“. Juose gvildenate benamio žmogaus, gyvenimo turiningumo bei prasmingumo klausimus, iškeliate žmogaus širdies nerimą bei Dievo ieškojimą. Kaip manote, ar lietuviškoji išeivija nėra pasimetusi, ar ji atlieka savo paskirtį savo tautos ir žmonijos atžvilgiu?

–Mūsų išeivija, masiškai persikeldama po II pasaulinio karo į laisvojo pasaulio kraštus, pergyveno gana gilų lūžį – psichologinį, sociologinį, filosofinį – pasaulėžiūrinį. Po 30 ar 40 metų gyvenimo svetimuose kraštuose nebeesame tokie pat lietuviai, kokie buvome Lietuvoje. Reikėjo prisitaikyti ir prie naujo gyvenimo sąlygų, ir nenutraukti ryšio su lietuvišku gyvenimu bei Lietuva. Vienus naujasis gyvenimas taip absorbavo, kad beveik nutraukė ryšius su lietuviškuoju gyvenimu ir pačia tauta. Ypač stipriai veikė ekonominiai motyvai. Juk naujoji mūsų išeivija atvyko alkana ir, galėtume sakyti, apiplyšusi. Dėlto visi kibo į ekonominę sritį, kurioje daugelis pasimetė. Nukentėjo moralinės, religinės ir kultūrinės vertybės. Vis dėlto mūsų išeivija kaip visuma nepaklydo nei Lietuvos, nei visuotiniame fronte. Savo paskirtį jinai atlieka, bet, deja, ne 100%. Žvelgiant į mūsiškės išeivijos skaičius, matyti, kad jos darbai visose srityse galėtų būti žymiai didesni bei reikšmingesni. Padėtį sunkina ir tai, kad išeivijoje nėra visiems priimtino pakankamai tvirto autoriteto, kuris galėtų pastoviai orientuoti visą išeiviją. Tai ne tik mūsų, lietuvių, silpnybė, bet ir kitų panašių tautinių grupių.

–Kaip spaudos žmogus, redagavęs ir anglišką knygą apie Kanados lietuvius, pažįstate to krašto lietuvių gyvenimą. Kokios viltys ilgiau išlikti periodinei Kanados lietuvių spaudai, kad ir patiems „Tėviškės Žiburiams“?

–Kanadoje turime tris periodinius: savaitraščius „Nepriklausomą Lietuvą“, „Tėviškės Žiburius“ ir dvimėnesinį žurnalą „Moterį“. Jie visi iki šiol įrodė savo gajumą: „N. Lietuvai“ 40 metų, „T. Žiburiams“ 30, „Moteriai“ 25. Ligšiolinis jų gajumas teikia vilčių ir ateičiai. Jų viltį stiprina ir tai, kad skaitytojų ratas nesiriboja vien kanadiečiais. Jie (laikraščiai)yra savotiški lietuviškos gyvybės rodikliai: kol gyvi laikraščiai, tol gyvas ir lietuviškasis gyvenimas. Jų amžius priklauso daugiausia nuo skaitytojų: kol bus pakankamas skaičius skaitytojų, tol eis ir laikraščiai. Ligšiolinė Kanados lietuvių kultūrinė veikla rodo, kad mūsų žmonėse yra dar daug entuziazmo, kurį perima ir dalis jaunosios kartos. Žinoma, juo toliau, juo bus sunkiau.

–Jūs studijas gilinote Vakarų Vokietijoje ir Belgijoje, dirbote Kanados religinėse bei kultūrinėse institucijose, kaip vertinate kultūrinį Kanados gyvenimą, kaip stiprus Kanados gyventojuose religinis reiškimasis?

–Taip, teko būti daugiakultūrinės Kanados tarybos nariu, Ontario provincijos gero piliečio medali tarybos nariu, teko dalyvauti Quebecko prancūzų gyvenime. Kultūrinis Kanados gyvenimas tebėra jaunas, dar neturintis savo tvirtų tradicijų. Dėlto talentai, ypač iš Britanijos ir JAV-bių, Quebecke – iš Prancūzijos. Bet palengva tas kultūrinis gyvenimas stiprėja, įleidžia šaknis savarankėja. Tas procesas yra remiamas federalinės valdžios ir provincijų vyriausybių. Jis tebėra lėtas, nes pagrindinis gyventojų dėmesys tenka ekonominei gerovei.

Religinis gyvenimas, mano manymu, yra pakankamai gyvas, turi gana senas tradicijas, tačiau rodo silpnėjimo ženklų, ypač Quebecko provincijoje. Prieš 30 metų Quebeckas dar buvo stipriai religingas, bet dabar Quebecko nebegali pažinti. Mat, jo religinis gyvenimas buvo atremtas į tradiciją, ir kai po II Vatikano santarybos ši buvo pajudinta, subraškėjo visas tradicinis pastatas. Žinoma, prasidėjo ir nauji europiniai vėjau, nepalankūs senajai Quebecko tradicijai. Yra jau atsigavimo bei atsinaujinimo ženklų, bet tai ilgo proceso pradžia.

–Jūs iš tolimesnės perspektyvos stebite JAV-bių lietuvių gyvenimą. Įdomu būtų išgirsti, kaip vertinate šio mūsų krašto lietuvių kultūrinį, visuomeninį ir politinį gyvenimą? Ko, Jūsų nuomone, reikėtų periodinei lietuvių spaudai?

-Mums kaimynystėje gyvenantiems, JAV-bių lietuvių gyvenimas yra „didieji vandenys“. Kanadoje turime 25.000 lietuvių, o JAV-bėse yra daugiau nei dešimt kartų. Dėlto ten yra pagrindinė išeivijos bazė visose srityse. Per ištisą imigracijos šimtmetį ten yra daug padaryta. JAV-bių lietuvių gyvenimas yra toks įvairus ir platus, kad vienu sakiniu neįmanoma aptarti. Jame yra daug kūrybinių jėgų, bet netrūksta ir ardomųjų. Gėrimės pozityviais darbais, liūdime – dėl negatyvių. Mažiausiai ardančių jėgų matyti kultūrinėje srityje. Galbūt dėlto joje daugiausia ir pasiekiama. Liūdniausia padėtis matyti visuomeniniame – politiniame gyvenime. Jame daug kovingumo, gerokai ardančio tarpusavio santykius. Nesugebėjimas sudaryti bendro fronto politinėje – visuomeninėje veikloje yra didžioji JAV-bių lietuvių silpnybė, kuria naudojasi Lietuvos pavergėjai ir jų simpatikai. Prie šios silpnybės puoselėjimo prisideda ir kai kuri spauda. JAV-bų lietuvių spauda yra gausi, turi gerų ir gabių pajėgų, bet stokoja stipresnio bei gyvesnio turinio, modernesnės formos, vienijančios nuosaikumo linkmės. Tai nereiškia, kad kituose kraštuose yra geriau. Kiti kraštai tikisi iš JAV-bių lietuvių spaudos daugiau, nes JAV-bių lietuviai turi žymiai daugiau intelektualių pajėgų.

–-Ar manote kad JAV-bių ir Kanados lietuvių bendravimas vystosi reikiama kryptimi ir kokių pataisų siūlytumėte įvesti?

–Aplamai imant, abiejų minėtų kraštų lietuvių bendravimas, bent iki šiol, buvo korektiškas. Jis daugiausia vyksta Bendruomenės rėmuose – vienų ir kitų atstovai dalyvauja suvažiavimuose, kai kurie didieji renginiai (dainų ir tautinių šokių šventės) buvo organizuojami vieni kitiems talkinant. Kanados lietuviai dosniai remia Vliko darbus, nors jų dauguma atliekama JAV-bėse. Ryšį su Vliku jie palaiko daugiausia per Tautos Fondą. Tiek Bendruomenės, tiek Vliko darus Kanados lietuviai labai vertina ir nori matyti atliekant juos koordinuotai, nes visi esame tame pačiame fronte. Vidaus kovos amerikinėse (lietuvių) viršūnėse neigiamai atsiliepia ir į Kanados lietuvius, bando įtraukti ir juos į skaldančias intrigas. To neturėtų būti. Be to, Kanados lietuviai santykiuose su JAV-bių lietuviais organizuotame darbe kartais jaučia „didžiojo brolio“ laikyseną, nenorą pripažinti mažesnio dalininko įnašo bei pastangų.

–Kanados prancūzuose jaučiami separatistiniai polinkiai. Ar ten nėra įsimaišiusių svetimų valstybių, konspiracinių sąjūdžių įtakos? Ar Kanados prancūzai pasiliko Kanados dalimi?

–Kanados prancūzai sudaro nepilną trečdalį krašto gyventojų. Kolonijiniais laikais pralaimėję kovą su anglais, jie pateko anglų rankosa 1763 m. Apie du šimtmečius jie vargo, kol įsitvirtino, ypač Quebecko provincijoje. Ir kai joje apsilankė Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle, ištarė magiškus žodžius: „Vive le Quebec libere!“, tada Quebecko prancūzuose ėmė gana staigiai stiprėti savarankiškumo polinkis (buvęs gyvas ir anksčiau), kuris vėliau susiformavo į politinį sąjūdį, reikalaujantį pilnos nepriklausomybės.

Vis dėlto šis sąjūdis neapėmė visų prancūzų. Net žymi dalis Quebeco prancūzų pasisakė prieš tokį atsiskirymą. Dar mažiau šalininkų rado šis sąjūdis prancūzuose už Quebeco provincijos ribų, nes Quebeco atsiskyrimas jiems reikštų neišvengiamą sutirpimą angliškame katile. Beto, visiems aišku, kad ekonominė Quebeco būklė labai pasunkėtų atsiskyrus. Dėlto net didžiausi atsiskirymo šalininkai siūlė politinę nepriklausomybę, bet ekonominę sandraugą su Kanada. Per referendumą dauguma kvebekiečių pasisakė prieš atsiskyrimą. Jie, atrodo, mano, kad prancūzai visais atžvilgiais daugiau laimės pasilikdami Kanados rėmuose, nes gali veikti netik Quebeco, bet ir visos Kanados mastu.

Kanados prancūzai turi savo rankose viską, išskyrus kariuomenę, užsienio politiką, finansus. Ekonominėje srityje taip pat yra gerokai pažengę. Tokiose sąlygose tauta gali ne tik normaliai vystytis, bet ir klestėti bei skleisti savo kultūrą visoje Kanadoje. Laisvės jie turi dabar nemažiau, kaip ir jų dalininkai anglai, nors ir daug gausesni. Dėlto neatrodo, kad prancūzai atsiskirs nuo Kanados, nors tos linkmės sąjūdis visuomet bus gyvas. Jie kada nors kiltų visuotinis prancūzų sąjūdis atsiskirti demokratiniu keliu, niekas Kanadoje negalės jų nuo to sulaikyti. Šiuo metu Quebeco sąjūdžiui už nepriklausomybę vadovauja pekistų partija (Partis Quebequois), kurioje yra ir gana stipraus marksistinio elemento.

-Kokių lengvatų susilaukia Kanados lietuviai iš gyvenamo krašto vyriausybės ir ko panašiai turėtų ieškoti mūsų ateiviai JAV-bese?

–Nors dabartinis Kanados ministeris pirmininkas P. E. Trudeau turi daug priešininkų, tačiau reikia pripažinti, kad jis 1971 m. paskelbė daugiakultūrę politiką, pripažįstančią visų tautinių grupių kultūras kaip Kanados gyvenimo dalį dviejų oficialių kalbų (anglų ir prancūzų) rėmuose. Jo vyriausybė įvedė daugiakultūrių reikalų ministerį, per kurį tautinės grupės gauna lėšų kultūrinei savo veiklai. Tuo gausiai pasinaudojo ir lietuviai. Lėšų gavo ir jų ansambliai, ir šventės, ir Lietuvių Dienos, ir vadovėliai (A. Rinkūnas), ir šeštadieninės mokyklos (per provincijų vyriausybes). Net Pasaulio Lietuvių Dienos Toronte gavo stambią federalinės vyriausybės paramą. Sunku būtų ką konkretaus pasakyti šia prasme apie JAV-bių lietuvius. Jie geriau žino savo krašto galimybes. Girdėti, kad ir jie gauna lėšų kai kuriem dalykam, pvz. švietimui. Žinoma, visur reikia belstis.

– Kokie Jūsų paties ateities kūrybos ir darbo planai?

-Pagrindinis mano rūpestis, kad „Tėviškės Žiburiai“ stipriai šviestų dabartinėse tautos sutemose. Antra, esu paruošęs leidinį apie taurųjį Lietuvos kankinį arkivyskupą Teofilijų Matulionį. Dalį to leidinio sudaro medžiaga, paruošta okupuotoje Lietuvoje. Jau dveji metai jis yra leidėjo  – Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos – ir jos leidinių redaktoriaus kun. prof. A. Liuimos, SJ rankose. Norėtųsi, kad greičiau jis išvystų laisvojo pasaulio šviesą. Kokie galės būti tolimesni darbai, pasakys laikas.

– Ačiū už malonų pokalbį, linkime palankaus laiko ir sėkmės darbuose ir sumanymuose.

Kalbėjosi Juozas Prunskis

„LIETUVIŲ DIENOS“  Nr. 9 (308) 1980 m. lapkričio mėn. (JAV)

Voruta. – 2013, rugpj. 17, nr. 17 (781), p. 10.