Vytautas GULIOKAS, Kaunas

Lietuvos piliečių šeimų tremtys į Sovietų Sąjungos tolimus Rytinius rajonus 1941 – 1953 metais mūsų šalies istoriją paženklino kraujuojančiomis žaizdomis. Tarp šių tremčių ypatingai išsiskyrė 1941 m. birželio mėn. 14 d. įvykdyta šeimų trėmimo akcija, prasidėjusi 4 val. ryto. Okupantams pavyko užslaptinti paruošiamuosius veiksmus ir šeimos, pakliuvusios į tremiamų asmenų sąrašus, buvo užkluptos visiškai nelauktai. Tiesiog negalima įsivaizduoti, kaip šioje situacijoje kiekviena šeima galėjo  skirto valandos – dviejų laiko tarpo pasiruošti kelionei į nežinią. Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje vyrai buvo atskirti nuo savo šeimų ir patalpinti į  traukinį, skirtą kelionei kitu adresu. Tremties vietoje daugelis moterų su vaikais vėliau buvo perkelti į Sibiro Užpoliario rato rajono žuvininkystės  įmones. Šios tremties metu akistatoje tarp išlikimo ir mirties atsidūrė 14.595  Lietuvos gyventojai.
Apie tragiškas mūsų tautiečių  1941 metų tremties kančias ir pastangas išgyventi yra nemažai paskelbta spaudoje, įamžinta kino juostose. Kiek mažiau yra žinoma apie tuo metu Lietuvoje gyvenusių tautinių mažumų patirtas 1941 metų tremties nuoskaudas.  Iš tautinių mažumų šios tremties metu daugiausiai nukentėjo žydų tautybės Lietuvos gyventojų. Tuo metu mūsų šalyje jų gyveno 208,4 tūkst.  Iš jų 1660 buvo ištremta, apie 500 įkalinta. Prasidėjus 1941 m. birželio 22 d. SSSR – Vokietijos karui žydų tautai tragiška lemtis įgavo krauju paženklintą pagreitį.  2014 metais minimą 70 metų sukaktis, kada hitlerininkai, akistatoje su jiems nepalankia karo baigtimi, 1944 metais negailestingai sunaikino paskutinius žydų getų gyventojus – nuo kūdikių iki paliegusių senolių, nespėjusių numirti natūralia mirtimi.  Žydų tauta tapo kruvina auka dviejų politinių sistemų, iš kurių kiekviena buvo užsimojusi savo ideologija užvaldyti jei ne visą pasaulį, tai bent Europą. Antrojo pasaulinio karo baigtimi, žlugus nacistinės Vokietijos sanklodai, Sovietų Sąjungoje žydams ypatingo nuolankumo  ir užuojautos   nebuvo. Visame pasaulyje paplitęs sionistinis judėjimas, siekiantis atkurti pilietinius namus žydų tautai – įstorinę valstybę Palestinos žemėje, Tarybų valdžios buvo persekiojamas.  Komunistinės ideologijos kūrėjai skaitė, kad žydai nėra tauta, atitinkanti marksistinės ideologijos pagrindiniams reikalavimams: istoriškai susiklostęs žmonių bendrumas, atsiradęs teritorijos, kalbos, ekonominės ir psichologiniai sanklodai.  Žydų tauta buvo išsisklaidžiusi  po visą pasaulį, neturinti savo teritorijos.  Žydų tautybės SSSR piliečiai buvo persekiojami ir puldinėjami: plačiai žinoma 1953 metais visą Sąjungą apėmusi Kremliau žydų – gydytoju byla, kurie buvo nepagristai apkaltinti siekiais pakenkti pačiam Stalinui ir jo artimiausiai aplinkai.  Atskiri asmenys buvo persekiojami ir jiems taikomos kliūtys,  siekiantiems po 1970 metų išvykti  į istorinę savo valstybę Izraelį. Tada atvirai vadinti save žydu tautybės piliečiu buvo blogo tono požymis.
Tarp tremiamų šeimų iš Lietuvos 1941 metais buvo įrašytas Pasvalio miestelio gyventojas Zakas Meeris (g. 1892 m.) ir penki jo šeimos nariai: žmona Nachoma (g. 1895 m.),  dukros Riva (g. 1927 m.), Libe (g. 1930 m.), sunūs Jankelis, vėliau tapęs Jakovu (g.1924 m.) ir (Gabrielius (g. 1939 m.). Pagrindu tremčiai jo byloje buvo nurodyta: turėjo parduotuvę su 350 tūkst. litų metine apyvarta, ne kartą buvo pareiškęs nuomonę prieš sovietinę santvarką. Prieš tai 1940 m. rugsėjo 27 d. buvo nacionalizuoti Meerio Zako namas Pasvalyje, parduotuvė su ten esančiomis už 27.814 litų vertės prekėmis. Viena iš šios šeimos, dar gyvuojanti ir gyvenanti Kanadoje Toronto mieste, Meerio dukra Riva Zakaitė –  Glozman, prisimena savo  šeimos ištakas ir pastangas tapti pasiturinčiai šeimai.  Jos senelis Azriel Zakas XIX a. pabaigoje išvažiavo į Johanesburgą Afrikoje (dabar Pietų Afrikos respublika), kur tuo metu plūdo tūkstančiai emigrantų aukso ir deimanto  paieškai. Sugrįžęs prieš Pirmąjį pasaulinį karą,  Azriel už sukauptas santaupas Afrikoje, pirko miško plotą, Įkūrė lentpjūvę, Pumpėnų gyvenvietėje Pasvalio rajono pastatė erdvų namą.  Vėliau su sūnumi Meeriu – trijų aukštų mūrinį namą Pasvalio centre, išvystė prekybą. Šiame pastate sovietų valdžia buvo įkūrusi polikliniką, Pumpėnuose – kultūros namus. Šie abu pastatai ir šiuo metu naudojami vietinės visuomenės socialinėms reikmėms. Zako Meerio tėvas Azrielis su žmona gyveno atskirai ir į tremtis tuo  metu jų nepalietė. Riva Glozman įsitikinusi, kad jie žuvo kartu su kitais 1350 savo tautiečiais – Pasvalio miestelio ir jo apylinkių gyventojais, 1941 m. rugpjūčio 25-26 dienomis, sušaudytais  Žadeikių miško 135 kvartale  4,5 km. nuo Pasvalio. Iš šios šeimos giminaičių pavyko gyvai palikti jos tetai Fridai, kurią išgelbėjo viena lietuvių šeima. Taip tragiškai savo gyvavimą baigė Pasvalio žydų bendruomenė, šiame mieste skaičiuojanti daugiau nei 400 metų gyvavimo istoriją, palikusi ženklų įnašą į šio rajono socialinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo sanklodą. Istoriniuose  šaltiniuose randama, kad 1600 metais Pasvalyje gyveno 90 miestelėnų, kurių tarpe 2 žydai. Jų skaičius sparčiai didėjo. Prieškaryje žydai sudarė 7,6 procentus miestelio gyventojų.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         Pasvalio Levens pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja metodininkė Vlada Čirvinskienė straipsnyje „Pasvalio žydų visuomenė: papročiai ir tradicijos“ (https://voruta.lt/pasvalio-zydu-visuomeninis-gyvenimas-paprociai-ir-tradicijos/ rašo: „Tarp žydų nebuvo veltėdžių. Pasvalio žydai buvo labai vieningi. Supirkinių kainas jie nustatydavo turgadienio išvakarėse, susirinkę į sinagogą… Žydai buvo išdidus, nors ir kuklūs, draugiški, labai nuoširdus žmones…Dažnai žydai minimi kaip darbštūs, protingi, išsilavinę žmones…. Jų – aukšta kultūra“.
Į Partizansko miško pramonės ūkį 1948 metais buvo ištremti ir ten dirbo tremtiniai iš Lietuvos. Nemaža dalis jų buvo atvežti iš Šeduvos apylinkių,  kurios ribojosi su Pasvalio rajonu – Jakovo Zako gimimo vieta Pumpėnai. Sibiro  platumų masteliais tai buvo labai arti. Jakovas Zak 1951 metais dėl savo socialinės praeities  buvo pašalintas iš ketvirto kurso Krasnojarsko miško technikos instituto ir išsiustas tęsti tremtį į Partizansko miško pramonės ūkį. Po kiek laiko jis buvo paskirtas inžinieriumi darbo saugai ir dažnai lankydavosi miško ruošos darbo vietose – kirtavietėse, kur dirbo jo žemiečiai, bet niekada su jais nebendravo, kaip su žmonėmis iš gimto krašto. Kodėl jis pasirinko jų atžvilgiu neutralią tylos poziciją – pasakojimas vėliau? Nuo kitų miško ūkio centrinės kontoros darbuotojų Jakovas Zakas  išsiskyrė santūrumu, atidumų bet kuriam asmeniui, inteligentiška laikysena. Vieną kartą apsilankęs vienoje darbo vietoje, kur grupė paauglių lietuvaičių ruošė trasą busimam medienos iš kirtaviečių išvežimo keliui žiemos metu – šalino augmeniją. Vietovė buvo užpelkėjusi ir mergaitės buvo priverstos braidyti baloje turimu skurdžiu apavu, kuris kojas nesaugojo nuo drėgmės. Pamatęs šį vaizdą, inžinierius tą pačią dieną išreikalavo iš miško ruošos punkto viršininko – išduoti mergaitėms guminius batus.
Taip susiklostė, kad šių eilučių autorius, 1948 metais su tėvais atvežtas į Partizansko miško pramonės ūkį, ir darbą pradėjęs miške darbininku, vėliau baigė Krasnojarske miško pramonės technikumą, nuotoliniu būdu institutą ir nuo gamybos meistro kilo pareigose. Susisiejantys darbo santykiai suartino su Jakovu Zaku, kuris jau dirbo centrinėje įmonės kontoroje gamybos skyriaus viršininku, buvo vedęs žmoną Liudmilą, pedagogę. Tapome artimiau pažįstami šeimomis. Mūsų vyriausios dukros: Zakų Irina, mūsų Nemira Minos vidurinės mokyklos mokėsi vienoje klasėje. 1962 metais Jakovas Zakas iš vyriausiojo inžinieriaus pareigų buvo perkeltas į kitą įmonę aukštesnėms pareigoms. 1975 m. jis tapo kombinato „Krasnojarsklies“ viršininko pavaduotoju, kurio pavaldume buvo dešimtys Krasnojarsko krašto miško pramonės ūkių Per visą iki šiol laikotarpį vieni kitų nebuvome pametę iš akiračio – jautėsi nenuspėjamo ryšio sąsaja. Viskas atsistojo į savo vietas, kada 1992 metais visiškai netikėtai paskambino Jakovas Zakas ir pasiūlė susitikti, iš karto sunku buvo suvokti… Panevėžyje, kur jis, atvykęs iš Krasnojarsko, buvo apsistojęs su jaunesniosios dukros Allos vyru Viktoru Pesegovu, tuo metu  pradedančiu veiklą verslininku. Šis vienas iš pirmųjų Krasnojarsko mieste įkūrė pirmą juvelyrinių dirbinių komercinę parduotuvę, užmezgė prekybinius ryšius su Izraeliu. Susitikimas buvo jaudinantis, praskleidęs to meto nutylėjimo uždangas. Į klausimą, kodėl jis tuo metu neišdavė savo kilmės. Jakovas aiškino – vengė  galimo šantažo iš KGB organų pusės. Buvo patenkintas, kad suprasdamas lietuvių kalbą, savo adresu iš lietuvių blogų replikų negirdėjęs, kai tuo tarpu kitų atžvilgių buvo prisiklausęs įdomių dalykų. Šio susitikimo metu  Panevėžyje su Jakovu Zaku atsikūrė jo mesta replika beveik prieš trisdešimt metų. Tada Partizansko miško pramonės ūkyje į mūsų butą  buvo užėjęs Jakovas ir mano mama pietums patiekė  patiekalą:  šviežias namines virtas savo gamybos dešras su garuose paruoštais raugintais kopūstais. Jis  tada atidžiai pažiūrėjo į garuojančią lėkštę ir ištarė: “Kaip man visa tai  pažįstama“. Tikriausiai, jis tą akimirką mintyse buvo sugrįžęs į tėvų namus Pasvalyje.
Jakovas Zakas buvo gana dažnas svečias Lietuvoje. Svajojo čia apsigyventi ir ruošė tam sąlygas. Ūmi liga 2006 m. rugsėjo 20 d. nutraukė jo siekius. Palaidotas Krasnojarske žydų kapinėse. Prieš mirtį jis buvo įkurtos žydų bibliotekos Krasnojarske mecenatu. Jo svajotą kelią į Lietuvą pratęsė dukros Irinos Briuchnovos sūnus Romanas. Pastarasis, baigęs Krasnojarsko technologinį universitetą, 2009 metais atvyko į Kauną. Per metus įsisavino lietuvių kalbą, sėkmingai pradėjo darbą vadybininko pareigose privačioje įmonėje. Kauno technologiniame universitete įgijo magistro laipsnį, lietuvių kalba apgynęs baigiamąjį darbą „Užsienio investicijų srautai Lietuvoje“.  Čia sukūrė šeimą: žmona buvusių Lietuvos tremtinių dukra Natalija. Auga šauni dukrytė Alisa. Romano tėvai  Irina ir Jurijus Briuchanovai, šiuo metu gyvenantis Krasnojarsko mieste, taip pat yra dažni svečiai Lietuvoje. Trauka protėvių žemei yra vienas iki šiol nepaaiškintas fizikos ar kokios tai kitos mokslo šakos dėsnis.

Nuotraukoje: Du inžinieriai – du buvę tremtiniai Krasnojarsko krašto miško kirtėjų meistriškumo konkurso metu: (iš kairės) Jakovas Zakas ir V. Štrek, vokietis 1941 m. su tėvais ištremtas iš Pavolgio Vokiečių autonominės respublikos.