Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Dainora KANIAVIENĖ, Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė kraštotyros darbui, www.voruta.lt

Su Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia susiję daug vardų. Keli jų – įrašyti šventoriuje. Vienas iš jų – daugiau nei dešimtmetį šiai parapijai tarnavusio kunigo Juozapo Miklovo. Į Palangos parapiją kunigas J. Miklovas altaristos su vikaro teisėmis pareigoms atvyko 1978 m. Nuo 1985 m. tapo bažnyčios klebonu, kuriuo išdirbo iki pat mirties – trylika savo gyvenimo metų.

Su šiuo kunigu susiję daugelio palangiškių šeimų istorijos: jis tuokdavo jaunuosius, krikštydavo vaikus, ištiesdavo pagalbos ranką tiems, kuriems labiausiai jos reikėdavę. Visi jam buvo lygūs. J. Miklovo dukterėčia palangiškė Jovita atsimena, kaip jos dėdė išmaldą dalydavo nesirinkdamas, duodavo jos ir priklausomybės nuo alkoholio kamuojamiems žmonėms. Vėliau kelis iš jų ji regėjo dėdės laidotuvėse: „Stovi su palinkusia tulpe, iš visos širdies apsiverkęs šniurpščia, braukia ašaras į rankovę…“.

Garsėjo J. Miklovas visoje Žemaitijoje įtaigiais pamokslais. Juos prisimena daugelis palangiškių, varniškių, užsimenama apie juos ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šimtmečiui paruoštame redaktorės Danutės Mukienės leidinyje, kuriame išspausdinta ir Palangos kunigų vinjetė. Ten rašoma, kad pamokslams kunigas būdavo kruopščiai pasiruošęs. Keletą jautrių pasveikinimų, rašytų paskutiniaisiais jo gyvenimo metais, galima pasiskaityti poeto, daugelio knygelių vaikams autoriaus, žurnalisto Gedimino Griškevičiaus redaguotame laikraštyje „Palanga“, ėjusiame 1991–1992 m.

J. Miklovas – vienas iš laikraščio „Palanga“ redakcinės kolegijos narių. Pačiame pirmame „Palangos“ numeryje, išėjusiame 1991 m. sausio 1 d., parapijos klebonas sveikino miestiečius laikraščio gimtadienio proga, poetiškai drąsino atgimstančios tautos laisvę, skatino keltis ir statyti gyvenimą iš naujo, primindamas biblijinę istoriją apie izraelitus, grįžusius iš nelaisvės ir radusius sugriautą savo Jeruzalės šventovę. Tryliktame „Palangos“ numeryje, pačiame pirmame lape, galima rasti kun. J. Miklovo sveikinimą sulaukus šv. Velykų. Liko viso labo tik šie du jo parengti tekstai, iš kurių galima susidaryti įspūdį, negirdėjusiems gyvai jo pamokslų, apie šio kunigo jautrią ir poetišką sielą bei amžininkų pasakojimai, kuriuose klebonas atgyja kaip draugiškas, užjaučiantis, inteligentiškas ir doras žmogus. Žmogus, pats kilęs iš gausios šeimos, vėliau gausioje bendruomenėje, dalindamas gerumą, ir gyveno.

Gimė J. Miklovas 1919 m. gegužės 25 d. Abakų kaime (Kretingos r.). Abakai – kaimas pietrytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, keli kilometrai į pietvakarius nuo Kartenos, kairiajame Minijos krante, ties santaka su Kūlupiu ir Žvirgždų upeliu. Tarpukariu Abakai priklausė Budrių seniūnijai, tačiau, prasidėjus žemės reformai, 1922 m. kaimas išskaidytas į vienkiemius. 1923 m. jame buvo 37 ūkiai. Viename iš tų ūkių gyveno ir gausi Malvinos ir Jono Miklovų šeima, iš viso susilaukusi 17 vaikų. Juozapas buvo tryliktasis.

Tėvai – griežti, auklėjo katalikiškai. Kun. J. Miklovas viename interviu, kurį davė G. Griškevičiui, yra sakęs: „[…] mano šaknys – doroje, senoviškoje šeimoje, kur tėvų žodis buvo šventas. Iš jų gavome Tiesos, Doros ir Gėrio pamokas.“ Iš visos gausios šeimos aukštuosius mokslus pabaigė tik jis vienas. Jį, Miklovų jaunėlį, finansiškai rėmė vyresnieji broliai ir seserys, kurie jau savarankiškai užsidirbdavę duonai. Mokėsi Juozapas Telšių, Vilniaus, Kauno kunigų seminarijose. Vilniuje teko kartu studijuoti su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. 1947 m. baigęs teologijos studijas, gegužės 4 d. Juozapas įšventintas kunigu. Kunigystės pradžia sutapo su didžiule tragedija. Pokario metais, 1948 m., iš Abakų kaimo į Sibirą ištremti 29 žmonės, tarp jų, gegužės 22 d., ir jo artimiausieji – brolių šeimos. Tėvas jau buvo miręs, o suimtą merdinčią Juozapo motiną represantai atvežė tik iki Kartenos ir prie jos sesers namelio su visais patalais, manydami, kad ji mirusi, išmetė ir paliko. Dar keli Juozapo broliai Ignas ir Vytautas pakliuvo į lagerius, tiesa, suimti jau ne gegužės 22 d., ir kalėjo atskirai. Vėliau, savo broliams, seserims, sugrįžusiems iš tremties vietų, lagerių, kunigas gelbėjo, kuo galėjo, nors ir pačiam nebuvo lengva.

1947 m. įšventintas į kunigus, J. Miklovas buvo išsiųstas į Luokės parapiją. Luokė randasi Telšių rajono savivaldybėje. Ten ir šiandien tebestovi medinė Visų Šventųjų bažnyčia, pastatyta 1774 m. Tai buvo pirmoji kun. J. Miklovo tarnystės vieta, paskui jis gavo paskyrimą į Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčią. Tuo metu iki pat 1951 m. klebonu ten dirbo žmonių mylimas muzikas, chorvedys kunigas Tadas Budraitis. Kai 1951 m. vasario 26 d. sovietų saugumas T. Budraitį suėmė ir nuteisė dešimčiai metų kalėti, klebonu į Švėkšną atkėlė kunigą Stanislovą Mažeiką.

Su S. Mažeika kun. J. Miklovui teko dirbti neilgai. 1952 m. balandžio 17 d. kun. J. Miklovas buvo paskirtas į Varnių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapiją. Joje dirbo iki pat 1963 m. Žemaičių muziejaus „Alka“ muziejininkė Alma Būdvytienė rašo: „Beveik 11 metų Varniuose dirbo kunigas kanauninkas Juozapas Miklovas. Varniškiai prisimena kunigą buvus gyvo būdo, energingą, pasižymėjusio iškalba ir labai įtaigiais pamokslais.“ Žemaičių Vyskupystės muziejuje saugoma nežinomo fotografo nuotrauka, kurioje klebonas kun. J. Miklovas ir kun. vikaras Stanislovas Juškys sėdi su Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios choristais.

Kai dirbo Varniuose, kunigas retsykiais užsukdavo aplankyti brolio šeimos. Jo dukterėčia Jovita pamena, kad visada suprasdavusi, kad atvyko dėdė: „Atvažiuodavo pas mano tėvus. Aš vaikas, dar prieangy, užuosdavau, kad dėdė jau čia. Jis rūkė. Tai pagal jo tabako kvapą suprasdavau. Jis visada atveždavo lauktuvių saldainių. O tais laikais, tai buvo stebuklas. Galėjai suvalgyti tiek, kiek lenda ir dar rytdienai likdavo! Ir duodavo tris rublius. Tai buvo dideli pinigai. Ir aš pirkdavau knygas, pasakų knygas.

Varniuose dėdė turėjo biblioteką. Buvo toks mažas nameliukas prie Varnelės. Jis ir dabar tebėra. Ten buvo didžiulės, pilnos knygų, lentynos. Ir aš ten prapuldavau. Jis labai slėpė savo biblioteką. Leido skaityti, bet draudė kam nors apie ją pasakoti. Aš ir nepasakojau. Kur tos knygos dabar yra, deja, aš nežinau. Dėdė buvo mažakalbis, nieko nesipasakodavo. Įvairias detales iš jo gyvenimo sužinojau daug vėliau, jau Lietuvai esant laisvai.

Gyvendamas Varniuose, dėdė pastoviai remdavo jaunus klierikus, ypatingai – našlaičius. Atsimenu vieno vaikino vardą – Ignas vardu jis buvo. Dėdė davė jam pinigų sutanai nusipirkti.

Dėdė labai mylėjo gyvūnus. Atsimenu nutikimą su paprastu šuniuku vardu Riksis. Buvau dar vaikas, o šunelio vardas iki šiandienos įstrigęs. Šunelį rado našlaitėlį, eidamas pirtin, kai viešėjo pas savo tetą Kotryną Kartenoje. Kažkas buvo išmetę jį mirčiai. Parsinešė dėdė tada jį mažutį užantyje ir, sako žemaitiškai, kad užteks ir jam tos ožkos pieno. Užteko.

Kai kunigavo, pastoviai turėdavo dvi geltonas kanarėles. Jam labai patiko kaip jos čiulba. Jos čiulba, o jis rašo pamokslą.“
Nuo 1963 m. Mažeikių parapijoje J. Miklovas dirbo iki 1978 m. Apie šį jo kunigystės etapą atsitiktinai daugiau sužinota jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kai J. Miklovo dukterėčia viešėjo Amerikoje, Detroite, nuoširdžiai išsikalbėjo su Detroito Dievo Apvaizdos lietuvių parapijos klebonu kun. Ričardu Repšiu ir sulaukė klausimo, ar ji neturinti giminystės saitų su kunigu J. Miklovu. Gydytoja patvirtino esanti jo dukterėčia ir tada sužinojo, kad jos dėdė sovietmečiu buvo vienas iš pogrindinės kunigų seminarijos dėstytojų, konkrečiai – vienas iš kun. Ričardo Repšio dėstytojų. Pogrindžio kunigų seminarija, įsteigta 1970–1973 m., viena iš religinio pasipriešinimo formų Sovietinėje Lietuvoje. R. Repšys į pogrindinę kunigų seminariją įstojo 1975 m. Ar vėliau dar joje dėstė kun. J. Miklovas, nežinoma. Deja, daugiau pasiklausti ir paties kunigo jau nebegalime…

Paklausus, ką reiškė turėti dėdę kunigą sovietinėje Lietuvoje, Jovita atsiduso: „Turėti dėdę kunigą buvo didžiulis kryžius. Mokykloje pastoviai „tarkuodavo“. Aš dar nebuvau komjaunuolė. Naiviai buvau įsitikinusi, kad man to komjaunimo visai nereikia, nes aš gerai mokausi. Buvau naivi, galvodama, kad gerai mokydamasi įstosiu, kur noriu. Nors baigiau ir išlaikiau egzaminus aukščiausiais balais, bet mano charakteristika, kuri buvo svarbi stojant… Charakteristikas tuomet rašė miesto komjaunimo komitetas. Ją reikėjo pristatyti aukštajai mokyklai. Ten buvo įrašyta, kad dėdė kunigas turi didelės įtakos šeimai. Bet tai jau kompromisinis įrašas. Jei ne mano auklėtojas, rusų kalbos mokytojas, Vilniuje apsigynęs disertaciją, kuris atvažiavo specialiai į miesto komjaunimo komitetą ieškoti kompromiso, būčiau gavus rekomendaciją eiti į gamybą padirbėti ir durys į aukštąją mokyklą būtų užsitrenkę ilgam. Būti kunigo dukterėčia sovietinėje Lietuvoje buvo nelengva. Materialios naudos jokios, o nukentėti vien už tai galėjai visada. Bet pamatuoti dvasinės naudos neįmanoma. Ji buvo didžiulė.“

1978 m. kun. J. Miklovas gavo paskyrimą altaristos su vikaro teisėmis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje Palangoje. Dirbo kartu su profesoriumi, bažnytinės teisės daktaru, žydų gelbėtoju ir politiniu kaliniu kun. Kazimieru Prialgausku, kuriam 1988 m. rugpjūčio 2 d. mirus, į jo laidotuves susirinko per 60 kunigų ir būrys tikinčiųjų. Vysk. Antanas Vaičius kartu su 37 kunigais koncelebravo šv. Mišias ir pasakė pamokslą. Per gedulingas apeigas pamokslą pasakė kanauninkas J. Miklovas. Atsisveikinimo žodį prie kapo tarė kun. dr. Petras Puzaras ir kun. Alfonsas Svarinskas.

Nuo 1985 m. kun. J. Miklovas buvo paskirtas Palangos parapijos klebonu. Nors sveikata sparčiai silpo, tačiau darbų nei apimties, nei tempo jis nemažino: „Klebono namų durys Janonio gatvėje patyliukais prasiverdavo net prieš vidurnaktį, ir nors labai nuvargęs, jis dosniai dalindavosi gyvenimiškąja išmintimi ir patarimais, kuriuos tebevienija vienintelė gija – tiesa ir žmogiškumas. Juozas Miklovas labai džiaugėsi, kad „po 60 metų Palanga vėl turės savo laikraštį“ ir buvo smagu, kad neilgai svarstęs, dvejojęs sutiko būti „Palangos“ laikraščio redakcijos tarybos nariu ir mūsų darbe patarė, padėjo“, – prisimena pirmasis laikraščio „Palanga“ redaktorius G. Griškevičius. Kad dėdė būdavo nuolat labai užsiėmęs, pamena ir jo dukterėčia. Jis nuolat kažką veikė, daug dirbo. Tai atsiliepė jo sveikatai. Tada dar niekas nekalbėjo apie perdegimo sindromus, nuovargis būdavo nuolatinis kunigų, gydytojų gyvenimo palydovas.

1989 m. rugpjūčio 23 d. kun. J. Miklovas iš Palangos išvyko į Baltijos kelią. Iš kurorto tuomet išvyko daug palangiškių. Lygiai prieš trisdešimt metų, 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines, lietuviai, latviai ir estai sustojo į gyvąją žmonių grandinę ir taip sujungė trijų Baltijos šalių sostines, simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos ir išreikšdami norą būti laisvais. Baltijos kelio juostoje kunigui J. Miklovui teko būti netoli Joniškio. Ant šieno kaugės, apklojus ją balta staltiese, jis laikė mišias.

1991 m. gegužės 24-ą, dieną prieš 72-ąjį gimtadienį, žydint soduose obelims, kai Palangoje viešėjo poetas Bernardas Brazdžionis, į susitikimą skubėdamas „Palangos“ laikraščio redaktorius G. Griškevičius, pakeliui sutiko kunigą Juozapą Miklovą: „Jis taikė užlipti ant šaligatvio, bet koja vis ieškojo bortelio… „Eikite, vaikai, jums dar reikia eiti. Susitikite su Bernardu. Aš jį pažįstu. Aš einu paskutinįjį kartą pažvelgti į mūsų jūrą. Greitai išnyks šviesa akyse, nes „šposus“ krečia tas mano guzelis… Eikite, jums dar reikia eiti, būkite tvirti ir teisingi ir nerodykite ašarų.“

Klebonas neklydo, liepos 18 d. – išėjo, eidamas 72 gyvenimo metus. Palaidojo jį Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje.