Vytauto Daraškevičiaus nuotraukose – Kovo 11-osios šventės ir ukrainiečių poeto Taraso Ševčenkos paminėjimo akimirkos Tarptautinėje Ukrainos mokykloje Vilniuje
Angelė Valienė, Tarptautinės Ukrainos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, www.voruta.lt
Vietos po saule tegu užtenka,
Tegu saulėgrąžų žydi laukai.
Broliai ir sesės, ištieskime ranką,
Kad vėl šypsotųs Ukrainos vaikai.
Gražina Pitrėnienė
Negalėdami sugrįžti į savo gimtąją šalį ukrainiečiai organizuoja ugdymą Lietuvoje. Taip buvusiose Edukologijos universiteto patalpose įsikūrė Tarptautinė Ukrainos mokykla Vilniuje. Tokio tipo mokyklos yra 11-oje Europos Sąjungos šalių ir egzistuoja jau 15-a metų. Lietuvoje šiuo metu yra apie 1230 mokinių ir 120 mokytojų Vilniuje ir Klaipėdoje, atidaromi nauji skyriai Kaune ir Šiauliuose. Mokykla yra nemokama ir išlaikoma iš valstybės biudžeto, dar vadinamo mokinių krepšelio. Ugdymas mokykloje vyksta ukrainiečių kalba pagal Ukrainos patvirtintą programą, pritaikytą Europos švietimo sistemai.
Sunku buvo suderinti Lietuvos ir Ukrainos švietimo programas, kai Lietuvoje mokymas mokykloje trunka 12 metų, o Ukrainoje – 11, kai mokiniai vertinami dešimtabalėje sistemoje, o Ukrainoje – dvylikos balų sistema. Kaip minėjau, mokyklai valdžios institucijos surado beveik nenaudojamas patalpas buvusiame LEU fakultete, jis buvo gerokai nusiaubtas ir apšnerkštas. Mokykla nuomojasi 1,5 tūkst. kv. metrų ploto patalpas. Jos buvo labai apleistos, kai kuriuose kabinetuose durys buvo išplėštos su visomis staktomis, laiptų pakopos nudaužytos.
Tačiau, kaip sako mokyklos direktorė Olena Vnukovska, – „geriau mokykloje be durų, nei slėptuvėje, virš kurios sprogsta bombos“. Mokytojai, pasiraitoję rankoves, valė patalpas, tinkavo, dažė klases.
Vaikai ant koridoriaus sienos nacionalinėmis spalvomis nutapė medį, ant jo kiekvienas priklijavo po lapelį su savo vardu ir miesto, iš kurio atvyko, pavadinimu.
„Tai suvienijo visų mūsų bendruomenę, nes žinojome, kad čia kuriame savo namus“, – pasakojo Olena Vnukovska apie sudėtingą mokyklos steigimo startą.
Pradžia buvo sunki, nors pamokos mokykloje vyko nuo 2022 m. rugsėjo 1-osios, oficialus dokumentas – higienos pasas – leidžiantis vykdyti ugdymo veiklą Tarptautinei Ukrainos mokyklai išduotas tik lapkričio 8 d. Dar keliomis savaitėmis vėliau mokyklai skirtas ir mokinio krepšelis.
Pritariu visiems, kurie sako „kaip negali nesižavėti mokyklos direktore Olena Vnukovska, kurios entuziazmas ir atkaklumas tapo atrama visai pabėgėlių bendruomenei – tai, kas padaroma per 3 metus, buvo padaryta per 3 mėnesius. Būtent per tris mėnesius buvo atidaryta ši mokykla. Dabar Vilniuje gyvenančių ukrainiečių vaikai gali mokytis savo gimtąja kalba ir iš savo valstybės vadovėlių. Valstybės, dėl kurios kaunasi ir žūsta tėvai“.
Direktorė Olena Vnukovska – charizmatiška ir visapusiška asmenybė, puikiai moka prancūzų kalbą, kuri jai suteikia elegancijos ir išskirtinumo. Nuostabu, ji dar ir skambina pianinu.
Olena Vnukovska – tikra eruditė, subūrė šaunų kolektyvą, trokštanti dirbti, pastebinti kiekvieną jo narį, surandanti jam gerą ir padrąsinantį žodį, įvertinanti kiekvieno pastangas.
O kokie šaunūs jos pavaduotojai – Oksana Voronecka, Justas Matviekas, Viktorija Kuruoglu, Julija Pschenichna ir kiti, visada padedantys, paslaugūs, geranoriški.
Pasiaukojantys ir savo darbą gerai išmanantys mokytojai, nusipelnę pagarbos, daugiausia moterys, kurių dauguma vyrų kaunasi fronte.
Mokytojai, techninis personalas, valytojos, ateinantys tėvai, žodžiu, visi čia dirbantys žmonės nėra priešiškai nusiteikę ir atžagarūs. Visas kolektyvas labai draugiškas.
„Esame džiaugsmo mokykla“, – sako mokytoja Svitlana Kulinič, – aplink juokas sprogta, negirdime sirenų, nėra jokio pavojaus. Vilnius mus pasitiko labai šiltai. Lietuvoje ramu – visi tai supranta.
Smagu, kad visi čia gyvenantys ukrainiečiai džiaugiasi laisve, eina ten, kur nori, nes yra saugūs.
Ir iš tiesų Lietuva ir jos sostinė yra priebėga karo vaikams. Lietuvių kalbos žodyno dešimtame tome yra žodžio priebėga paaiškinimas. „Priebėga yra vieta, kur galima prisiglausti, gauti globą, paramą“.
Dešimtokei Marijai Tymčik Tarptautinė Ukrainos mokykla tiesiog nuostabi, labai gerai, kad čia padaryta viskas, kad mes – karo vaikai – kažką mokėtume.
2023 m. liepos 1 d. Tarptautinėje Ukrainos mokykloje įvyko šventė „Išleistuvės – 2023“, kuri vyko Rotušės aikštėje.
Vilniaus savivaldybės atstovas, Artūras Zuokas, dalyvavęs šventėje, kalbėjo: „Karo vaikams ši diena viena svarbiausių dienų gyvenime. Vilniaus Rotušėje iškilmingai įteikti valstybiniai atestatai 120 Ukrainos abiturientų Vilniuje ir 28 Klaipėdoje. Kartu supranti, kad kai kuriems jaunuoliams tai ne tik atestatas, bet ir kvietimas į kariuomenę. Tarptautinė Ukrainos mokykla Vilniuje bene vienintelė tokia Europoje suteikia galimybę karo pabėgėliams – vaikams mokytis ir baigti mokslus gimtąja kalba ir gauti savo valstybės – Ukrainos – abituriento diplomą. Žiūrėdamas į šiuos vaikus gali didžiuotis kiekvienu iš jų“.
Kaip sako direktorės pavaduotoja Viktorija Kuruoglu, – „vaikai yra svarbiausia ką turi suaugusieji. Mūsų pareiga padaryti viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad kiekvienas jąustų apsaugą, saugumą, palaikymą, rūpestį ir meilę. Turime padaryti viską, kad mūsų vaikai gyventų taikioje šalyje, nes jie yra kiekvieno iš mūsų tęsinys. Jie yra Ukrainos ateitis. Tegul kiekvienas vaikas gyvena mylinčioje šeimoje ir turi laimingą ir nerūpestingą vaikystę“.
Surinkau savo mokinių autentiškus liudijimus, ką jiems teko iškęsti pirmosiomis karo dienomis. Jų pasakojimai man primena Salomėjos Nėries eilėraštį:
„Skrenda neganda juoda…
Šliaužia didelis šešėlis, –
Merkias saulė, vysta gėlės“.
Kai vasarį prasidėjo karo veiksmai, mano mokiniai išgyveno apšaudymus, nepriteklių, šaltį, baimę, matė degančius namus, aptemusį dangų, kraupius vaizdus, girdėjo žūstančiųjų dejones, bombų sprogimą, kulkų zvimbimą, visur tvyrantį karo tvaiką.
Dužo vaikų širdys, jie tapo karo pabėgėliais, karas vieniems mažesnę, kitiems didesnę žymę paliko veiduose, kitų žvilgsnis net širdį veria, jie jau daug pajutę, ištvėrę. Karas jiems jau nebe žaidimas.
Devintokė Marija pasakoja: „Į Lietuvą atvykau iš Charkovo su visa šeima ir šunimi. Jau vasario 24 d. ryte išgirdau pirmuosius sprogimus, jiems dažnėjant ir garsėjant nulėkėme į garažo rūsį. Ten iš padangų ir antklodžių pasiklodavome lovą ir kiekvieną naktį taip nakvodavome. Dieną prieš mūsų išvykimą į Lietuva raketa pataikė į garažą ir jis sudegė“.
Iš Charkovo Artūras pasakojo: „Šis karas nusinešė mano močiutės gyvybę. Ji išėjo į parduotuvę ir į ją pataikė raketa“.
Šeštokė Jekaterina pasakojo: „Man skaudu buvo žiūrėti į sugriautus namus Ukrainoje ir mirštančius žmones. Noriu, kad kuo greičiau ateitų ramybė“.
Aštuntokui Prokopiečui karas atėmė tėvelį.
Devintoko Maksimo liudijimas: „ Noriu papasakoti, kaip atsidūriau Lietuvoje. Prasidėjo karas ir mūsų miestą Geničeską užėmė priešas. Ilgai kankinomės, bet tada, kai tiesiog neturėjome jėgų gyventi, teko palikti miestą. Gerai, kad prieš išvykdamas su šunimi pažaidžiau, nes neseniai sužinojau, kad už nieką rusai nunuodijo mano šunį. Tada mano visa šeima verkė“.
Viką vasario 24 d. pažadino tėvas ir pasakė, kad prasidėjo karas. „Labai išsigandau ir iš balkono nubėgau žiūrėti, kas vyksta gatvėje, joje paniškai lakstė žmonės, zujo mašinos, buvo girdėti ir sprogimai. Prie mano namo atskriejo raketa ir iš jo išdužo visi langai. Buvo labai baisu, todėl aidint sprogimams palikome Ukrainą.
Sofija iš 8 a: „Esu iš Luhansko srities. Tikriausiai namo negrįšiu. Man gėda ten būti. Mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė“.
Volodymir Kovtun iš 10 b: „Dabar jaučiuosi labai blogai, nes aplinkybės privertė suaugti, sunku psichiškai ir morališkai, mane labai palaiko mano mergina ir pusbrolis. Labai ačiū Lietuvai, Vilniui ir kiekvienam lietuviui už galimybę būti Jūsų svečiu ir jaustis saugiam“.
Marina Urban iš 10 a pastebi, kad lietuviai yra labai dosnūs ir dėl to labai dėkinga, kad priėmė, daug padėjo ir dar padeda.
Edikui iš 10 klasės patinka Lietuva, jis aplankė beveik visus jos miestus ir teigia: „Lietuviai draugiški, kultūringi, 10 balų iš 10“.
Oleksandras Kulikovas iš 10 b klasės sako: „Aš labai dėkingas Lietuvai, kad priėmė mane, ji tapo mano antraisiais namais. Ji padeda mano broliams ukrainiečiams iš naujo pradėti gyventi. Ačiū, Lietuva. Už mūsų ir jūsų laisvę“.
Reikėtų priminti, kad Oleksandras yra mokinių parlamento prezidentas ir jis pats stengiasi padėti ukrainiečiams prisitaikyti Lietuvoje, kad visi jaustųsi kaip namie.
Oleksandro bendraklasė Liza Pichshida džiaugiasi: „Vilniuje virš mano galvos raketos neskraido, tai yra priežastis džiaugtis. Bet mano šalis vis kariauja, ir mano širdis kraujuoja. Ukraina, aš tave myliu. Ačiū, Lietuva, kad mane priėmei.
Maksimas Lynčevskis, turintis menininko gyslelę, dėkoja artimiesiems ir Lietuvai.
„Labai ačiū mūsų artimiesiems ir Lietuvai už pagalbą ir mūsų priėmimą. Viskas bus gerai, Ukraina. Lietuva ir Ukraina – seserys amžinai. Šlovė Lietuvai ir Ukrainai. Kartu į pergalę. Apskritai Lietuva yra gera, svetinga šalis. Tik čia norėtume apsilankyti ne tokiu pretekstu, nesislėpdami nuo karo“.
Kristina Cirek iš 10 a: „Iš pradžių netikėjau, kad prasidėjo karas, man atrodė, kad nori mus pagąsdinti, bet kai pamačiau išsigandusią mamą, išgirdau sprogimus, skrendančias raketas, supratau, kad tai ne pokštas. Dabar beveik metai, kai esu Lietuvoje, pasiilgau savo namų, draugų ir artimųjų. Bijau sužinoti, kas dabar vyksta Ukrainoje, bet šalia manęs yra nauji draugai ir giminaičiai, kurie man padeda susidoroti su skausmu. Lietuvoje yra daug gerų žmonių, geriausias žmogus, kurį pažįstu, yra mano lietuvių kalbos mokytoja Mis Andželė, ji mums įdomių dalykų pasakoja, rūpinasi ir padeda.
Žinią apie prasidėjusį karą dešimtokas Oleksandras išgirdo Vilniuje, dėl ko jis dėkingas motinai, kad ji pasielgė išmintingai ir teisingai atveždama anksčiau jį į Lietuvą. „Tą rytą, kai Rusija užpuolė Ukrainą, atsikėliau anksčiau ir pirma, ką išgirdau, buvo mamos žodžiai mano močiutei: „Ar tu mane girdi, važiuok pas mus. Karas prasidėjo“. Ta žinia mane pribloškė ir tą dieną jaučiausi kaip ne savas. Galva buvo lyg švino pripilta, negalėjau nė žodžio pratarti, kaip baisu buvo“.
Galina iš Charkovo pabudo nuo sprogimų, kurie labai išgąsdino ir sukėlė jai siaubą. „Mano proseneliai ir seneliai atsidūrė okupacijoje be ryšio, maisto ir vandens. Sviedinys pataikė į mano tetos namus. Iš mano gimtojo Charkovo kai kurių gatvelių liko tik krūvos degėsių“.
Turbūt nėra Ukrainoje nė vienos šeimos, nenukentėjusios nuo karo. Į Lietuvą atsikraustyti mano mokinius privertė pragariškos aplinkybės, jie bėgo iš karo draskomos Ukrainos. Žiaurumai sukrečia. Mokiniai neužmirš karo pradžios ir to, kas dabar tebevyksta, neužmirš nuo sprogimų drebančios žemės, šaižiai kaukiančių sirenų, virš galvų krentančių balistinių raketų, sprogimų, nuo kurių drebėjo žemė.
Norėčiau atskirai pakalbėti apie Mariupolį, apie kurį rašoma knygoje „Zelenskis“ (Sergejus Rudenko). „Mariupolis – nuostabus, klestintis miestas, įsikūręs Azovo jūros pakrantėje. Iki karo jame gyveno pusė milijono žmonių, Prasidėjus karui, per 45 dienas Putinas šį miestą pavertė Stalingradu. 2014 metais Mariupolį ginklu atkovojo Ukrainos kariuomenė. Prieš aštuonerius metus šio miesto gyventojai „rusų pavasariui“ ištarė griežtą „ne“. Už tai rusai neklusniesiems atkeršijo, lygindami su žeme Mariupolio gyvenamuosius pastatus, gimdymo namus, ligonines, prekybos centrus, vaikų darželius ir mokyklas. Priešo aviacija raketomis subombardavo dramos teatrą, kurio rūsyje slėpėsi žmonės. Po teatro griuvėsiais žuvo per 300 žmonių. Lakūnų nesustabdė net šalia teatro pastato didžiulėmis raidėmis užrašytas žodis „Vaikai“. Dar beveik 100 tūkstančių Mariupolio gyventojų patyrė visišką blokadą. Jie liko be vandens, be elektros ir be maisto. Rusų nužudytus savo giminaičius ir kaimynus žmonės laidojo šalia gyvenamųjų namų ir vaikų žaidimų aikštelėse. O rusai mobiliuosiuose krematoriumuose degino nužudytųjų kūnus, taip slėpdami savo karo nusikaltimų įrodymus. Tuo metu „Azov“ pulko kariai ir jūrų pėstininkai didvyriškai laikėsi prieš 10 tūkstančių karių turėjusią rusų kariuomenę, pradėjusią Mariupolio apgultį“. Mariupolis, kuris dar 2021 metais buvo Ukrainos kultūros sostinė ir pripažintas saugiausias Ukrainos miestas buvo beveik nušluotas nuo žemės paviršiaus. Mariupolis – tai masinės kapavietės su taikių gyventojų palaikais, šimtai nužudytų žmonių. Likimas mane suvedė su gražių ir liūdnų akių ukrainiete Anželika iš Mariupolio. Jai teko ištverti 36 dienas apšaudomame rūsyje, matyti šeimos ir artimųjų mirtis. Per stebuklą jai pavyko išsigelbėti. Paklausta, ar ji kada grįšianti į Mariupolį, atsakė, kad į kapinyną niekada negrįš.
Įsiveržus Rusijai į Ukrainą ir pradėjus aktyvius karo veiksmus, šalia šio uostamiesčio ir mieste lietuvių kino režisierius Mantas Kvedaravičius ten nuvyko kurti filmo „Mariupolis 2“ tęsinio. 46 metų režisierių nužudė Rusijos kariai jam bandant palikti Mariupolį.
Jis buvo suimtas ir sušaudytas, bet sužadėtinė surado jo kūną ir parvežė į Lietuvą. Mokiniams skaičiau Laimos Žemulienės straipsnį „Meilė iki paskutinio atodūsio“, jiems priminiau, kad Ukrainoje tragiškai žuvusio kūrėjo M. Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“ pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu Europoje.
Šį filmą ypač rekomendavau pažiūrėti savo mokiniams.
Iš Mariupolio kilęs Oleksandras Lameko mokosi mūsų mokykloje. Jo liudijimas: „Atvykau į Lietuvą, ji leido man atsipalaiduoti po siaubo, kurį patyriau Ukrainoje. Šis karas atėmė mano vaikystę, namus, iš mano gimtojo miesto liko tik griuvėsiai“.
Oleksandras Lameko puikus šokėjas, Mariupolyje pradėjo lankyti pramoginius šokius, ten daug pasiekė, bet prasidėjo karas ir jis manė, kad jo kaip šokėjo karjera baigėsi, bet aš jį skatinau nenurimti ir vytis svajonę šokti. Ji išsipildė, kai jis surado šokių klubą „Ratuto“. Oleksandras pasakoja: „Kai nuėjau ten pirmą kartą, pajutau, lyg man išaugo sparnai ir buvau labai laimingas. Nepaprastai džiaugiuosi, kad vėl galėsiu šokti“.
Pasaulis būtų gražesnis, kad jame būtų tokių mokinių kaip Oleksandras ir kiti. Visi mūsų mokyklos mokiniai yra šaunūs ir visi kabinasi į gyvenimą.
Beveik visi mano kalbinti vaikai yra be galo dėkingi Lietuvai už šiltą priėmimą. Julija Iljina, 8 a klasės mokinė, pasakojo: „Nuo karo pradžios atvykau į Lietuvą, o tiksliau nuo vasario 28 d. Čia man padėjo atvykti Lietuvos savanoriai. Kai atvykau čia, Lietuvos valstybė mane priėmė labai šiltai, už ką esu nuoširdžiai dėkinga. Dabar jau daugiau kaip metus esu Lietuvoje, per juos pavyko šiek tiek išmokti lietuviškai, aplankiau daug naujų vietų ir sutikau daug nuostabių žmonių. Apskritai man labai patinka Lietuva ir žmonės, kurie mane čia supa. Esu labai dėkinga visiems lietuviams, kurie palaiko Ukrainą ir padeda mums ukrainiečiams“.
Marija Tymchik – 8 c klasė: „Lietuvoje patekome pas nuostabius žmones, nuoširdžius iki sielos gelmių. Lietuva yra graži ir nuostabi. Ačiū Jai“.
Nazar Derkač – 10 a klasės mokinys negaili žodžių Lietuvai ir mokyklai. „Esu iš Kijevo srities, bet dėl karo turėjau palikti savo namus. Lietuvoje gyvenu apie 8 mėnesius. Mano nuomone, tai viena magiškiausių šalių. Viešnagės Vilniuje metu mano gyvenimas labai pasikeitė, atradau daug naujų dalykų sau ir noriu čia likti amžinai. Aš mokausi Tarptautinėje Ukrainos mokykloje, tai geriausia mokykla šiame žavingame mieste. Protingi mokytojai ir vaikai šioje mokykloje“.
Labai nuoširdi ir atvira yra Katia Tsyhankova. Jos pasakojimas: „Man 13 metų. Aš mokausi aštuntoje klasėje. Man labai patinka Lietuva. Čia yra daug gerų ir malonių žmonių, o Lietuva labai graži. Bet kad ir kaip čia būtų gera, mes su šeima norime grįžti namo į savo Berdjanską. Tai yra kurortinis miestas prie Azovo jūros, 100 km iki Mariupolio. Mes buvome ką tik atnaujinę ir atstatę savo namą, bet prasidėjo karas, teko palikti namus, nes ėmė trūkti maisto, nebuvo šviesos, buvo labai šalta, pradėjo dingti merginos nuo 15 metų. Priešas įsiveržė į mūsų namus, žudė artimuosius, draugus, kariškius, brolius, seseris, tėvus… Nekalbėkime apie blogį, bet paklausykite kaip man sekasi Lietuvoje. Mums labai pasisekė, kad joje sutikome labai gerų žmonių – vieni iš jų Diana ir Silvija. Jos padeda nenusiminti, bet yra ir tokie, kurie nenori, kad mes čia būtume. Papasakosiu apie vieną situaciją, važiavau autobusu namo, paskambino draugė, atsakiau jai ukrainietiškai, už nugaros sėdėjo moteris ir vyras, jie pradėjo blogai kalbėti apie mane, lyg karas Ukrainoje prasidėjo dėl manęs. Man buvo liūdna ir skaudu, kad niekas iš autobuse buvusių žmonių jų nesustabdė“.
Į Katios pasakojimą norėčiau įterpti vieną komentarą. Labai gaila dėl Katios, bet galbūt ją užsipuolę žmonės buvo tie, kurie dėjo gvazdikus ant priešų tanko, nes Komunikacijos agentūros „Idea Prima“ partnerio, konsultanto Lino Damanskio įsitikinimu, lietuviai yra vieni didžiausių su agresoriais iš Rusijos kovojančių ukrainiečių palaikytojų pasaulyje. Sakyčiau, kad lietuviai yra vieni labiausiai atjaučiančių ne tik ukrainiečius, bet ir visus kitus pabėgėlius. Žinoma, visokių žmonių ir visokių nuomonių yra, bet manyčiau, kad negatyvios nuostatos ukrainiečių atžvilgiu Lietuvoje yra pavienės“, – kalbėjo L. Damanskis. „Prieš šią situaciją man labai patiko Lietuva, bet po šio įvykio viskas pasikeitė. Ir aš dar labiau noriu namo. Žinoma, čia labai gera, bet namuose dar geriau. Esu labai dėkinga Lietuvai ir visiems, kurie mums padeda. Labai džiaugiuosi, kad yra tokių kaip jūs. Labai ačiū už palaikymą. Visiškai sutinku su Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu, kuris suteikė Lietuvos sostinei Vilniui „Miesto gelbėtojo“ vardą. Tikiu, kad tai tiesa, nes mus labai šiltai priėmė Vilnius. Labai ačiū už viską, net ir nemalonias situacijas. Labai ačiū Lietuvai“.
Beveik visų mokinių svajonės grįžti į Ukrainą.
Aštuntokės Viktorijos svajonė: „Dabar svajoju, kad karas tarp Ukrainos ir Rusijos baigtųsi Ukrainos pergale. Kaip bus miela grįžti namo. Atvykusi į savo gimtąją nepriklausomą Ukrainą tiesiog verksiu iš džiaugsmo ir pasididžiavimo Ukraina. Noriu įkvėpti gimtojo krašto oro, apkabinti artimuosius, eiti tuo keliu, kurį turiu, žinoma, nuo vaikystės, aplankyti mano mėgstamiausias vietas. Taip pat svajoju kasdien pasivaikščioti su savo broliuku, patobulinti anglų kalbos žinias ir nuvažiuoti su draugais prie ežero. Jo vanduo yra švarus ir skaidrus. Deginsimės po šiltais saulės spinduliais ir mokysimės gerai plaukioti. Šiuo metu avietės ir serbentai mane pamalonins geru derliumi. Močiutė iš jų keps pyragą, kuris ištirps burnoje“.
Aleksejaus Slobožanskio iš 8 c godos: „Mano svajonė grįžti namo, jausti savo žemę, vaikščioti po ją basomis kojomis“.
Nastios Uvarovos 9 a klasės mokinės svajonė: „Mano svajonių profesija – lietuvių kalbos mokytoja. Noriu ja dirbti, nes dievinu lietuvių kalbą, jos melodingumą, o noriu išmokti lietuvių kalbą, nes tai yra žmonių, kurie man padėjo po vasario 24 d., kalba. Labai mėgstu lietuviškus papročius ir tradicijas. Jei grįšiu į Ukrainą, noriu toliau mokytis ir mokyti šios kalbos“.
Kartu su ukrainiečiais dalyvaujame valstybinių, kalendorinių ir kitų švenčių renginiuose. Ypač įspūdinga buvo prieškalėdinė šventė, naujųjų metų sutikimas.
Grupė mokytojų ir mokinių dramatiškos Sausio 13-osios dienos išvakarėse, vadovaujami mokytojos Mildos Stanevičienės lankėsi Seime, ten apžiūrėjo žymiausias Parlamento sales, sužinojo daug istorijos faktų.
Kad mokiniai prisijaukintų Vilnių, vedžiau į renginius, skirtus Vilnius-700, pasakojau miesto istoriją, rodžiau bažnyčias, lankėmės muziejuose, netgi dalyvavome Užgavėnių eitynėse Vilniaus gatvėmis.
Kolegijos salėje paminėjome Kovo 11-ąją ir įžymiojo ukrainiečių poeto Taraso Ševčenkos metines. Iš ukrainiečių lūpų skambėjo lietuviškos dainos, eilėraščių posmai. Savo mokinius išmokinau šokti lietuvišką ratelį „Pučia vėjas, neša laivą, nuneš mane į Lietuvą“, Taraso Ševčenkos eilėraštį. „Garsingam Vilniuje“ mokiniai skaitė ukrainiečių ir lietuvių kalbomis. Vilniuje yra gyvenęs Tarasas Ševčenka, kuris vėliau rašė savo bičiuliui: „Vilnius ir mano širdžiai taip pat brangus, kaip ir tavajai“.
Per lietuvių kalbos pamokas stengiuosi supažindinti su lietuvių tautos tradicijomis ir papročiais, ieškoti bendrų sąsajų su ukrainiečių tradicijomis ir papročiais. Net vieną kartą juos nusivedžiau į žymaus etnologo Liberto Klimkos paskaitą „Velykų papročiai“, ji vyko Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universitete. Ne viską jie ten suprato, bet džiaugiuosi, kad bent vienas kitas žodis įkrito į jų sąmonę. Ir tai gerai.
Lietuvių kalbos mokytoja Milda Stanevičienė yra paskelbusi apie Tarptautinėje Ukrainos mokykloje 2023 m. gegužės 17 d. vykusią netradicinę lietuvių kalbos pamoką drauge su garbingu svečiu – žinomu rašytoju, kino ir teatro režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu. „Mūsų mokiniai kartu su lietuvių kalbos mokytojomis – Angele, Elena, Gerda ir Milda – parengė programą pagal rašytojo kūrinius, skaitė ištraukas, laiškus knygų autoriui, vaidino dialogus. Mokyklos parlamento prezidentas Aleksandras ir gidas Marijanas puikiai vertė iš lietuvių kalbos į ukrainiečių kalbą. Rašytojas Vytautas V. Landsbergis ne tik šiltai bendravo su moksleiviais, bet ir demonstravo trumpametražius filmus, kuriuos jo organizuotoje kūrybinėje stovykloje sukūrė Lietuvos ir Ukrainos vaikai. Dėkojame rašytojui už prasmingus, gilius, kupinus meilės ir išminties kūrinius“.
Vieną pamoką esu paskyrusi temai „Kas sieja Vilnių su Ukraina“. Šiandien Vilniaus mieste yra bent penkios gatvės, savo pavadinimais tiesiogiai susijusios su Ukraina ar žymiais jos žmonėmis. Tai Lvivo, Taraso Ševčenkos, Kijevo, Ukrainiečių ir pati naujausia – Ukrainos Didvyrių. Žinoma, Vilniuje yra ir daugiau gatvių, kurios su Ukraina ar ukrainiečiais siejasi per mūsų bendrą istoriją.
Vilniuje, nuošaliame kieme netoli Aušros vartų, unitų šventovė – Švč. Trejybės, arba Bazilijonų, bažnyčia. Ukrainiečiams jos lankymas virto politiniu gestu, nes unitų tikėjimas reiškia kitokią negu rusų tautinę tapatybę. Čia saugoma ir Šv, Juozapato Kuncevičiaus relikvija, atgabenta iš Romos Šv. Petro bazilikos.
Siūlau paskaityti Birutės Valionytės knygą „Didžioji Lietuva“ – vieną iš tomų, skirtų bendrai Lietuvos ir Ukrainos istorijai. Supažindinusi su ta knyga, leidžiu ją pavartyti, siūlau perskaityti šią knygą „Ukraina Lietuvos epocha 1320-1569 m.“, išleista 2010 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro.
Įdomus faktas iš istorijos: „Žygimantas Augustas mėgo klausytis ukrainietiškų dainų“, – tą pasakiau, kai buvome Valdovų rūmuose.
Kiekviena tauta turi savo didvyrių, ukrainiečiams tokia kertinė asmenybė yra poetas, rašytojas, dailininkas Tarasas Ševčenka (1814-1861), kuriam vien Ukrainoje pastatyti 1384 paminklai. Yra paminklas Tarasui Ševčenkai ir Vilniuje, Arklių g. 26.
Tarasas Ševčenka vadinamas nacionaliniu Ukrainos poetu. Jaunystėje tarnavo dvarininkui Pavelui Engelhartui, su kuriuo 1829-1831 m. gyveno Vilniuje. T. Ševčenka vėliau rašė bičiuliui: „Vilnius ir mano širdžiai taip pat brangus prisiminimais, kaip ir tavajai…“. manoma, kad miestas poetui svarbus ir dėl čia patirtos pirmosios meilės. Eilėraštis „Garsingam Vilniuje įvyko…“ (1848) tikriausiai paskatintas 1832 m. VU uždarymo.
Garsingam Vilniuje įvyko
Ne per seniai baisių dalykų.
Tada dar veikė… Žodis tas
Eilutėn nesutilps, ko gero…
Kad kiltų krašto sveikata,
Ligoninę ten atidaro.
O bakalaurus, studentus
Išvaiko: pas Aušros vartus
Neva kepurių nenuvožia.
Kvailys matyt iš pusės žodžio.
Bet to studento negaliu
Aš niekai pavadint kvailiu.
Prakilnios grafienės.
Buvo rimtas ir protingas
Ir pas motę vienas.
Mokėsi ne kaip ponaitis.
Kepurėlę kėlė
Prieš Aušros vartus. Nelaimės
Nieks nesitikėjo.
(…)
Viename iš Vilniaus universiteto kiemų yra paminklinė lenta T. Ševčenkai.
Įžymiai ukrainiečių poetei Lesiai Ukrainkai (Larisai Kosač), kuri 1885 m. lankėsi Druskininkuose, skirta atminimo lenta papuošė Tarptautinės Ukrainos mokyklos fasadą. Ji lyg valstybingumo ir tautinio tapatumo simbolis. Ačiū Ukrainos ambasadai Lietuvoje ir Vilniaus kolegijai.
Mane žavi Ksenijos ir Kirilo motina Julija Pschenichna, kuri visapusiškai lavina savo vaikus, vežioja juos į būrelius, įvairius renginius ir kaip rašo direktorės pavaduotoja V. Kuruoglu „Ukrainiečiai – nugalėtojų, stiprių ir nepalaužiamos dvasios, nepaprastai tikslingų žmonių tauta“. Tai nuolat įrodinėja 6 c klasės mokinys Kiril Pschenichny – nuo šiol Lietuvos dziudo federacijos Ukrainos atstovas. Nuoširdžiai sveikiname Kirilą, linkime nesustoti ties tuo, ką pasiekei ir laukiame nuostabių pergalių.
Prie Viktorijos sveikinimų Kirilui reiktų pasakyti, kad Kirilas ir jo sesutė nuostabūs vaikai, gerai išauklėti, karštai mylintys Ukrainą ir Lietuvą.
Neabejoju, kad Ukraina greitai laimės ir bus laisva, mano mylimi mokiniai ir gerbiami kolegos sugrįš į savo gimtuosius namus, džiaugsis gyvenimu, juoksis, taikiai gyvens savo šalyje.
Linkiu, kad visi gyventų savo namuose, miegotų savo lovose, gertų arbatą iš savo puodukų, laisvai vaikščiotų po savo namus, kiemą ir miesto gatvėmis.
Jaučiu Ukrainą, kuri yra plėšiama, murdoma, niokojama. Priimu širdimi karo vaikų, kurie aplenkė mirtį, skausmą ir noriu jiems tik gera, vaikai neturėtų matyti kaip žudomi žmonės, griaunami miestai. Myliu visus mokinius, ir protinguolius, ir neklaužadas.
Ukraina visą laiką mano širdyje, trokštu palengvinti mokinių dalią, bet labai norėčiau, kad pasistengtų išmokti kalbą tos šalies, kuri juos priglaudė ir sušildė.
Skatinu, kad jie mokytųsi lietuvių kalbos iš aplinkos, pavartytų lietuviškus interneto portalus, įsijungtų lietuvišką TV kanalą.
Noriu, kad kuo greičiau pasibaigtų protu nesuvokiamas karas. Visi tiki pergale, ir aš tikiu.
Noriu, kad juoda neganda nežudytų žmonių, nekristų bombos, kad dangus būtų giedras.
Nesutrypkit saulėgrąžos žiedo –
Juk į saulę geltoną jisai panašus.
Tegul ašaros skausmo per veidą nerieda,
Ir taika tesugrįš į kiekvienus namus.
Gražina Pitrėnienė
