Tatjana Simanaitienė: „Ten, kur yra tradicijos, – vystoma istorinė atmintis, o tai ugdo ir stiprina visuomenės dvasią.“. ŠAVB nuotr.

Diana Janušaitė, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos vyresn. tyrėja, www.voruta.lt

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) tęsia tradiciją organizuoti respublikines ekslibrisų parodas. Šiais metais biblioteka kartu su Lietuvos dailininkų sąjunga kviečia paminėti 1928 m. Kaune surengtos pirmosios lietuvių ekslibriso parodos sukaktį ir dalyvauti 25-ojoje jubiliejinėje respublikinėje ekslibrisų parodoje.

Ekspozicijoje galima išvysti septyniasdešimt keturių menininkų darbus, sukurtus 2022–2024 metais. Šalia jau pripažintų, garbių kūrėjų (Alfonso Čepausko, Augustino Virgilijaus Burbos, Mikalojaus Povilo Vilučio ir kt.) darbų išvysite ir jaunų autorių (Ramūno Petrusevičiaus, Loretos Uzdraitės, Ugnės Rudinskaitės ir kt.) sukurtus ekslibrisus. Parodą jau buvo galima apžiūrėti Šiauliuose, Kaune, Vilniuje, o gruodžio 4 d. – sausio 5 d. ji bus eksponuojama Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje.

Siekdami populiarinti pradėtą veiklą ir skatinti visuomenę domėtis ekslibriso menu, pakalbinome didžiuose šalies miestuose gyvenančius ekslibrisų kūrėjus. Portalo „Voruta“ skaitytojus kviečiame skaityti interviu su dailininke Tatjana Simanaitiene, šiuo metu gyvenančia ir kuriančia Klaipėdoje.

 

Kada ir kaip susidomėjote ekslibrisais?

Už didelę paramą kūrybiniam gyvenimui esu labai dėkinga savo vyro tėvui a. a. Edmundui Simanaičiui. Jis buvo labai iškilus ir įvairiapusis žmogus, tremtinys, poetas, publicistas, Lietuvos ir Jonavos rajono politinis bei visuomenės veikėjas. Taip pat domėjosi ir kolekcionavo ekslibrisus, priklausė Lietuvos ekslibrisininkų klubui. Kadangi gaudavo pirminę informaciją apie Lietuvoje ir pasaulyje vykstančius ekslibrisų konkursus, renginius, parodas, savo sūnus ir mane skatino kurti ekslibrisus.

Pirmieji mano ekslibrisai buvo sukurti tarptautiniam ekslibrisų konkursui „Vilnius – Metropolis Lituaniae“, kurį 1989 m. Vilniuje organizavo grafikas Alfonsas Čepauskas. Tuo metu tai buvo ekslibrisų pakilimo laikotarpis, kai juos kūrė žinomiausi Lietuvos dailininkai. Minėtoje parodoje mano, dar tik trečio kurso studentės, darbai kabėjo lygiai toje pačioje vietoje kaip ir šios srities meistrų. Tuo metu visi vieni kitus be jokios konkurencijos priimdavo kaip sau lygų. Būtent ta pažintis su meistrais mane ir paskatino toliau domėtis šia kryptimi ir kurti ekslibrisus.

Ar ekslibrisų kūrimas jums yra sudėtinga veikla?

Ne, toks buvo mano gyvenimo būdas. Nuo 1989 m. iki 2000 m. ekslibrisus kūriau labai aktyviai. Tuo metu visa mano veikla buvo susijusi su knygos ženklais. Vėliau nuo to kažkaip nutolau. Iš pradžių domėjausi grafika, šilkografija, po to – tapyba ir akvarele, kuri ir dabar man yra aktualiausia.

Kaip pasirinkdavote temas ir simbolius savo knygos ženklams?

Dėl to man nekildavo jokių klausimų. Temas paskirdavo ekslibrisų konkursų organizatoriai, kolekcininkai. Pati asmenybė taip pat įpareigodavo pasidomėti, ką žmogus veikia, kokie jo hobiai, charakterio bruožai ir pan. Nebūdavo ilgų apmąstymų, ką dabar sukurti. Idėjos galvoje kildavo viena po kitos.

Kuri grafikos technika jums artimiausia?

Iš pradžių Telšių taikomosios dailės technikume (dabar Vilniaus dailės akademijos padalinys) įgijau pramoninio dizaino specialybę. Vėliau studijavau architektūrinį dizainą Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute. Galima sakyti, kad su grafika manęs niekas nesieja, bet mano dėstytojai – prof. Petras Gintalas Telšiuose ir a. a. prof. Rimvydas Mulevičius Kaune – davė man stiprius piešimo ir tapybos pagrindus. Be to, mano vyras buvo aukštos kategorijos šilkografijos meistras. Kadangi ekslibrisuose man norėjosi spalvos, tam reikėjo daug sluoksnių, todėl jis padarydavo želatininę formą, tą sudėtingiausią dalį, kurios aš taip niekada ir neišmokau, o po to viską pati atspausdavau. Vėliau supratau, kad vyro negaliu taip eksploatuoti, o ir galimybės atsirado kitokios. 1995 m. grafikas Algis Kliševičius mane paragino išbandyti kompiuterinę grafiką, tačiau šia technika sukūriau tik vieną ekslibrisą, kuris jam ir buvo skirtas. Grafikas Valerijonas Vytautas Jucys savo senamiesčio studijoje mus su vyru Lemturiu Simanaičiu mokė linoraižinio. Tai graži technika, bet čia reikia daug patirties, kad tekstus išraižytum tvarkingai, todėl galiu sakyti, kad man artimiausia buvo kalkografijos technika.

Ar žymite savo bibliotekos knygas?

Taip, savo ekslibrisus klijuoju į didesnius albumus, kadangi jie yra didesnio formato. Turiu ir mažesnių, juos man sukūrė vyras. Taip pat kolekcionuoju kitų autorių knygos ženklus. Suprantate, tais laikais kasmet vykdavo įvairūs ekslibrisininkų susitikimai, seminarai ir juos organizuodavo taip, kad šalia vyktų aukcionai ir būtų suplanuotos apsikeitimo vietos. Prie manęs savaime prieidavo koks kolekcininkas ir paklausdavo, gal norėčiau savo ekslibrisą išmainyti į kieno nors kito. Taip jų prisirinko daug, specialiai nekolekcionuojant. Vėliau supratau, kad tarp jų yra labai vertingų, pavyzdžiui, dailininko Antano Kmieliausko ekslibrisų. Prisimenu, Čekijoje vykusio aukciono metu A. Kmieliausko darbą labai greitai pardaviau ir tų pinigų užteko ilgam. Iš viso savo kolekcijoje turiu apie septynis šimtus įvairių autorių knygos ženklų. Galbūt tai nėra labai gausi kolekcija, bet ir nemaža.

Ar sulaukdavote privačių užsakymų?

Taip, sulaukdavau. Man ypatingai patiko bendravimas su žurnalistu, savaitraščio „Tremtinys“ redaktoriumi, ekslibrisų kolekcininku Romualdu Jurelioniu. 1991 m. jis man padovanojo savo knygos „Šedevrai šiandien“ antrąją dalį, kurioje eilėmis aprašė žymių dailininkų paveikslus. Knyga man buvo padovanota su sąlyga, kad pagal išsirinktus opusus, sukurčiau atitinkamus ekslibrisus. Temos buvo tokios: Rubenso „Andromeda ir Persėjas“, Džordžonės „Judita“, Mateikos „Barbora ir Žygimantas“, Simlerio „Barbora ir Žygimantas“, Ticiano „Danaja“, Rembranto „Danaja“, Karjanio „Gundymas“, Puseno „Scipiono kilniaširdiškumas“, nežinomo dailininko „Dedalas ir Ikaras“, Repino „Burliokai prie Volgos“, Rembranto „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“, Rembranto „Nakties sargyba“. Nusprendžiau tris ekslibrisus skirti R. Jurelioniui pagal Rubenso „Andromedą ir Persėją“, Rembranto „Danają“, nežinomo dailininko „Dedalą ir Ikarą“. Dabar šie kūriniai yra saugomi Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde.

Ateityje bibliotekai norėčiau palinkėti išleisti ne tik Lietuvos ekslibrisų kūrėjų enciklopedinį žinyną, bet ir kolekcininkų. Kolekcininkai yra dailininkų varomoji jėga, jie pasiūlo temas ir skatina kurti. Tai galiu pasakyti ir pagal save, nes jų dėka tobulėjau ir formavausi kaip asmenybė.

Papasakokite kokią istoriją apie ekslibrisą iš savo patirties.

Papasakosiu apie vieną įvykį, kuris pastūmėjo kitą. 1994 m. kelionėje į Tarptautinės ekslibriso mėgėjų asociacijų federacijos (FISAE) kongresą, vykusį Italijoje, Milane, susipažinau su dailininku Mariumi Liugaila. Po dvejų metų jis su manimi vėl susisiekė ir pakvietė kartu su vyru vykti į FISAE kongresą Čekijoje, Chrudime. Tuo metu kelionėms neturėjome pinigų, todėl sutikome su malonumu. Tai buvo puiki galimybė susipažinti su bendraminčiais, dailininkais, kolekcininkais, galerininkais ir savotiškai pasitikrinti, ar eini tinkama kryptimi. Taip užmezgiau naują pažintį su Suomijos ekslibrisų klubo pirmininku Tauno Piiroinenu. Iš jo sulaukiau pasiūlymo atvykti į Suomiją ir klubo nariams paskaityti pranešimą apie Lietuvos ekslibrisus. Žinoma, sutikau, nors turiu pripažinti, kad tuo metu anglų kalba buvo rimta kliūtis, nepaisant to, viskas pavyko puikiai. Dar po metų pati globojau suomių ekslibrisų klubo narius Lietuvoje. Klaipėdoje jiems surengiau Lietuvos ir Suomijos dailininkų ekslibrisų parodą ir aukcioną. Vėliau kartu nuvykome į Kryžių kalną, Kauną ir galiausiai į Vilnių, kur supažindinau su Lietuvos ekslibrisininkų klubo nariais. Taip klubo pirmininkas Alfonsas Čepauskas ėmė palaikyti ryšius su suomiais.

 

Kokias matote ekslibriso raidos tendencijas?

Mūsų šalyje seniausias knygos ženklas buvo sukurtas 1518 m. Žygimantui Augustui. Tai rodo, kad Lietuvos ekslibrisai turi turtingą istoriją. Žinoma, istorijoje buvo tiek pakilimų, tiek nuosmukių. Man pasisekė, kad nuo 1989 m. iki 2000 m. ekslibrisas Lietuvos dailininkams buvo tarsi langas į platųjį pasaulį. Knygos ženklą užtekdavo įdėti į voką ir jis be jokios cenzūros pasiekdavo adresatą. Šiais laikais situacija šiek tiek pasikeitė. Manau, šiuolaikiniai menininkai ekslibrisų šiek tiek neįvertina, ir visai be reikalo, juk jie susideda iš dviejų dalių: piešinio ir tekstinės informacijos, o šiuolaikiniai menai turi vizualiąją dalį, kuri dažniausiai turi būti pagrįsta koncepcija, būtent čia ir matau ekslibrisų ateitį. Žiūrėkit, juk šiuolaikinės technologijos yra labai pažengusios. Bet kurioje kitoje medijoje galima sukurti didžiulio formato ekslibrisą, vėliau jį nufotografuoti, nukopijuoti, sumažinti ir vėl jį įklijuoti į knygą.

Ką manote apie bibliotekos iniciatyvą gaivinti tradicijas ir organizuoti respublikines ekslibriso parodas?

Jūsų biblioteka atlieka nuostabią misiją. Ten, kur yra tradicijos, – vystoma istorinė atmintis, o tai ugdo ir stiprina visuomenės dvasią.

Kuo jums asmeniškai svarbus dalyvavimas 25-ojoje Lietuvos ekslibriso parodoje?

Smagu vėl po dvidešimties metų sugrįžti prie ekslibrisų ir išbandyti naują techniką.

Kokie yra tolesni jūsų kūrybiniai planai?

Jau kurį laiką eksperimentuoju su augalinių dažiklių pigmentais ant popieriaus. Faktiškai pasigaminu sau akvarelę pati. Kurti su tokiais dažais yra daug įdomiau, nes išgaunami netikėti efektai. Tikiuosi, kad šią techniką kada nors panaudosiu ir ekslibrisų kūryboje.

Projektą „Dvidešimt penktoji Lietuvos ekslibriso paroda“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

Projekto partneriai: Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilniaus grafikos meno centras, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Galaunių namai-muziejus, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.