Tokiais žodžiais apibendrino savo pasisakymą apie Vasario 16-osios Akto signatarą, Valstybės Tarybos narį, vieną iš pirmųjų Rytų Lietuvos veikėjų Donatą Malinauską jo giminaitis Viktoras Jencius-Butautas, kalbėjęs signataro 140-ųjų gimimo metinių paminėjime Signatarų namuose Vilniuje.
Vakarui jaukumo ir šilumos suteikė kompozitoriaus Tomo Leiburo atlikti kūriniai fortepijonui.
Tuo tarpu Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko gimimo metinių paminėjimas tapo dar viena galimybe pasvarstyti, ar tinkamai įamžinamas Nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjų atminimas.
Signataro giminaitis Viktoras Jencius, vienintelis pranešėjas tą vakarą, manydamas, kad signataro gyvenimo ir veiklos faktai susirinkusiems yra žinomi, susikoncentravo ties klausimu: ar tinkamai yra įvertintas Donato Malinausko indėlis kuriant Nepriklausomos Lietuvos valstybę, jo kaip Vasario 16-osios Akto signataro ir Rytų Lietuvos veikėjo vaidmuo? Ir, tarsi atsakydamas į keltą klausimą, konstatavo: iki šiol istorikų šia linkme atlikti darbai esą nepakankamai išsamūs, o kai kurie neatitinka istorinės tiesos.
…Latgalių Krėslaukyje (Latvija) Lietuvos bajorų šeimoje 1869 m. vasario mėn. 23 d. gimusio Donato Malinausko pasaulėžiūroms ir lietuvybės dvasios formavimuisi daug įtakos turėjo motinos Alinos dėdė Bernardas Kęstutis-Gediminas, Alovės dvaro savininkas, kildinęs save iš kunigaikščio Gedimino. Mokęsis Vilniuje, Minske, Galicijoje ir Tabore (Čekija), sugrįžęs į Lietuvą 1895 m. D. Malinauskas gyvena Vilniuje ir greta esančiuose Trakų dvaruose. Būtent šiuo laikotarpiu, kupinas jaunatviškos energijos, jis aktyviai dalyvauja Vilniaus lietuvių kovoje dėl savo teisių Vilniaus katalikų bažnyčiose, siekia, kad bažnytinės apeigos būtų atliekamos lietuvių kalba. Tos kovos dėl bažnyčios metu jam pavyko tuomet uždraustomis lotyniškomis raidėmis išspausdinti kreipimąsi bažnyčios klausimu į vyskupą. Keli rusų valdininkai ir spaustuvė tuo metu buvo nubausti, o tas 1900 m. išspausdintas raštas įėjo į lietuviškos raštijos istoriją kaip vienas iš faktų, liudijančių apie to meto šviesuomenės kovą dėl lietuviškos spaudos.
Ir pagaliau 1901 metai… Šiandieną būtų sunku įsivaizduoti tą džiaugsmą ir visuotinį pakilimą, kai po didelių vargų Šv. Mikalojaus bažnyčia atgaunama lietuvių reikalams. Primindamas šį faktą V. Jencius pastebi, kad su šia būsimo signataro veiklos sritimi sietini dokumentai dar netolimoje praeityje buvo blokuojami, su jais neleista susipažinti. Pranešėjas tvirtino esąs įsitikinęs, jog ir šiandieną dalis dokumentų nėra išslaptinti.
D. Malinauskas buvo Lietuvių sąjungos lietuvių kalbos teisėms bažnyčiose ginti įsteigėjas ir kurį laiką pirmininkas. Dėl šio savo veiklos tarp lenkų įgijo „litvomano“ vardą. Iš dalies būtent tai tapo priežastimi, kad, pasibaigus I pasauliniam karui ir lenkams okupavus Vilnių ir tą Trakų apskrities dalį, kurioje buvo jo palivarkai, jis negalėjo grįžti į tėviškę, tačiau savo idėjas stengėsi įgyvendinti kitais būdais.
Pasak pranešėjo, daug „baltų dėmių“ vis ar tebėra slaptos to meto lietuvių patriotų draugijos „Dvylika apaštalų“, veikusios Vilniaus krašte, įkūrime ir veikloje: nėra žinomos visos jos narių pavardės, nėra identifikuotas net pastatas, kuriame ši draugija rinkdavosi. Iš dalies tokia padėtis išlieka dėl tų pačių priežasčių: istorikai ignoruoja „Dvylikos apaštalų“ veiklos svarbą. Kaip kad nutyli ir D. Malinausko veiklą, susijusią su Vytauto kulto įtvirtinimu Lietuvoje. Tuo tarpu būtent D. Malinausko rūpesčiu buvo įsteigta Vytautava, jis dėjo daug pastangų, siekdamas identifikuoti Vytauto Didžiojo palaidojimo vietą.
Reziumuodamas savo pasisakymą, V. Jencius teigė: „Donato Malinausko asmenybė nėra tinkamai įvertinta, nes yra nepatogi dominuojančiam kairiajam sparnui“.
Daktarė Aldona Kačerauskienė papildė pranešėją žiniomis apie šviesią Malinauskų giminę: mokyklos mecenatę Signataro seserį, Vytautavos įsteigimo aplinkybes ir tai, kad Onuškio bendruomenė (Vytautava yra greta Onuškio) gerbia 1941 m. tremtinio signataro Donato Malinausko, jo sesers ir žmonos Filomenos, kuri 1942 m. mirė iš bado Sibire (Altajaus krašte), atminimą.
Prisiminus Onuškį ir jo mokyklą, tarp pranešėjo ir svečių įsiplieskė diskusijos. V. Jenciui išsitarus, kad Onuškio mokyklai nebuvo suteiktas signataro D. Malinausko vardas „vien dėl to, kad Lopata traktavo, jog D. Malinauskas Akto pasirašymą pramiegojo“, Onuškio vidurinės mokyklos direktorės pavaduotoja Stasė Masilionienė susirinkusiems (taip pat ir pagrindiniam vakaro prelegentui) karštai aiškino, jog mokykla puoselėja Signataro atminimą ir vardo suteikimas – tik laiko klausimas.
Onuškio klebonas Algimantas Gaidukevičius pakvietęs visus atvykti į kasmetinę Donatui Malinauskui skirtą šventę, nes „daug pasidarbavęs ir išgyvenęs Donatas Malinauskas buvo karštas savo krašto entuziastas ir visada tikėjo savo krašto ateitimi“.
Čia tiktų priminti, kad Vasario 16-osios klubas siekia, jog visų dvidešimties Vasario 16-osios Akto signatarų vardai būtų suteikti mokykloms. Gražiai derėtų istorinės atminties puoselėjimas ir patriotizmo ugdymas.
O šių eilučių autorius, įsijungdamas į klausiamųjų vakaro intonacijų chorą, leidžia sau garsiai pamąstyti: galbūt ne vien Signataro Donato Malinausko atminimas nueina užmarštin? Galbūt ir kai kurie kiti iš dvidešimties signatarų visuomenei nėra plačiai žinomi… Tiek, kad galėtume tvirtinti, jog pažįstame savo istoriją ir galime vadintis jos piliečiais.
Tiesa, ne taip seniai buvo sukurtas ir per LTV transliuotas režisieriaus Justino Lingio filmas „Vasario 16-osios signatarai“. Tai neabejotinai reikalingas filmas, tačiau drįstu viltis, kad dėl savo chrestomatiškumo tapo tik pirmąja kregžde. Prisidedu prie tų, kurie tikisi sulaukti atskirų kūrinių apie kiekvieną iš signatarų. Tik tada galėtume viltis pažinti juos plačiąja žmogiškąja prasme.
