Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos 25 -ečio akimirkos. A. Virvičienės nuotr.

Aušra VIRVIČIENĖ, Vilnius, www.voruta.lt

„Mama sakė, kad okupantai nenorėjo Lietuvos paleisti…kad būtume nepriklausomi.“ „Taigi aš pati piešiau tą vėliavytę. Turiu pieštukų. Geltoną, žalią ir raudoną“. „Aišku, kad moku. Tėveliai himną dainuoja jau seniai, tai ir aš. Kartais tik eilutės susipina.“„Kodėl sūnaus vežimėlį apjuosėme trispalve? Mes esame patriotai. Ir mūsų vaikai yra ir bus auklėjami šia dvasia“.

Praėjus 25-eriems metams nuo tų atmintinų dienų taip ir panašiai buvo kalbama sostinėje Kovo 11 – ąją. Aplink Seimo rūmus susirinkusi daugiatūkstantinė minia nekantriai laukė eisenos. Spietėsi aplink milžinišką ir ilgą tūkstančių rankų laikomą Lietuvos vėliavą. Stipri emocija šįmet sklandė ore. Tokia, kokią seniai buvo galima justi.

Iškilmingą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25 – erių metų jubiliejaus minėjimą galėjome ir matyti, ir girdėti per įvairias žiniasklaidos priemones. Bet prasmingiausia yra „būti čia, Nepriklausomybės aikštėje, prie Lietuvos Respublikos Seimo, – juk čia, šiuose rūmuose, prieš ketvirtį amžiaus buvo paskelbta, kad Lietuva vėl yra Nepriklausoma valstybė“ – taip sakė absoliučiai visi, susirinkę tiesiog pabūti, prisiminti, pagerbti ir pasidžiaugti tuo, ką turime.

„Mums labai svarbu, kad į šiandienos iškilmes atvyko ir Islandijos – pirmosios valstybės, pripažinusios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, prezidentas Olafuras Ragnaras Grimssonas. Jei ne ši valstybė ir jos piliečiai, išdrįsę tai padaryti, neaišku, kiek dar būtume laisvi su savo pačių valia ir atkaklumu atkurta Nepriklausoma Lietuva“, – minėjo ne vienas Gedimino prospekte Vilniuje kalbintas žmogus.

Iškilmėse kalbėjęs Islandijos prezidentas sakė, kad „mažosios tautos siekia įkvėpimo, kylančio iš laisvės ugnį išsaugojusių kartų kolektyvinės atminties, iš jų kultūros, iš kalbos paveldo, iš savybių, išlikusių po karų ir kitų šalių priespaudos. Kaip V. Landsbergis yra sakęs, jo svajonė išsipildė mažiausios Europos tautos – Islandijos veiksmų dėka. Kai tuo tarpu kitas tautas paveikė vertinimai, kuriuos dažniausiai viena kitai taiko didžiosios šalys. Ši svajonė taip pat lydėjo Lietuvos žmones ir kitas Baltijos valstybių tautas kelionėje, kurios tikslas buvo užtikrinti tvirtą padėtį Europos nepriklausomų valstybių šeimoje ir galiausiai narystę Šiaurės Atlanto aljanse.“

Šiemet viskas kažkaip kitaip. Vėl justi susitelkimas, toks, kaip prieš 25 – erius metus. Veidai šviesūs, kartu – šiek tiek susirūpinę, bet laisvi. Viso pasaulio valstybių vėliavų gausa liudija, kad mes ne vieni.

„Žinot, kuomet prie Seimo buvo keliamos visų trijų Baltijos valstybių vėliavos, skambėjo jų himnai, mano širdis mušė tokį patį ritmą, kaip ir tada –  1990 – ųjų Kovo 11 – ąją ir 1991 – ųjų Sausio 13 – ąją. Pirmąjį kartą iš džiaugsmo, antrąjį iš skausmo, o šiandien – ir džiaugsmas, ir nerimas kažkoks…juk suprantate – Ukraina išgyvena tą patį, ką ir mes tada. Dieve saugok mus nuo imperinių Rusijos užmačių,“ – mintimis dalijosi viena vilnietė.

Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis prisimena: „kai griaudė agresija, liejosi kraujas, o pasaulis tylėjo, buvome čia, toliau statėm ir gynėm valstybę. Kartais kas nors klausdavo: nejau tikitės įveikti imperiją? Atsakydavau: mums nereikia pergalės prieš ką nors. Mes norime taikos ir Taikos sutarties.“

Gedimino prospektu ėjo Lietuva, Latvija, Estija. Ėjo Lenkija ir Ukraina. Europos Sąjunga ir JAV. Ėjo pasaulis.

Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso narys Džonas Šimkus Kovo 11 – ąją priminė, kad „per 50 metų, kada Baltijos valstybės buvo okupuotos Sovietų Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Kongresas tvirtai ir nuosekliai atsisakė teisiškai pripažinti Latvijos, Estijos ir Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Nepaisant Maskvos pastangų ištrinti nepriklausomybę iš žmonių atminties, Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių piliečiai niekada neprarado vilties vėl gyventi demokratiškoje, laisvoje šalyje. Ir kad jų svajonė – džiaugtis visiška nepriklausomybe taps realybe. Šiandien mes džiaugiamės, galėdami kartu švęsti turtingą Lietuvos, kuri yra pilnateisė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos narė, istoriją.“

Viskas šią atmintiną dieną buvo svarbu. Su šiokia tokia nerimastim buvo laukta Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos eitynių. Tačiau „O džiaugsme!“, tautininkai taip ramiai, rimtai ir pagarbiai įvykdė savo misiją, kad nejučia pasidžiaugi: demokratija, ta, kurios taip siekėme, tampa kūnu. Tautinės eitynės, kaip ir dauguma kitų – turi teisę egzistuoti šalia visų kitų, neįžeidžiančių rasės, tikėjimo, politinių pažiūrų. Menkų nesusipratimų buvo ir bus, tačiau svarbiausia, kad turime tai, ko ir siekėme. Todėl būkime tolerantiški, tiesa, ir pastarajai (tolerancijai), pasak dalies kalbintų eitynių dalyvių, „yra ribos“. Kaip jau visada būna, ta pati didžioji, svarbiausioji ir gražiausioji 25 – ųjų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinių dalis, tos rimtos, džiugios ir gražios eitynės buvo svarbios tik mums, mūsų kaimynams ir pasaulinei žiniasklaidai. Kadangi okupacijos dešimtmečiai mus itin gerai išmokė pažinti mus okupavusiuosius, nė kiek nebuvo keista, kad būtent tautinių eitynių kaip hienos supuolė filmuoti ir kitaip įamžinti Kremliaus žiniasklaida. Kas ką įžeis, ką sumuš? Prieš ką pasisakys? O gal nuskils įamžinti skriaudžiamus kitataučius, kitaip atrodančius? Ką gi, lieka tik amžina frazė: „nepasiduokime provokacijoms“ ir dabar jau mokykimės naujos – „atpažinkime provokatorius visur – realioje ir informacinėje erdvėje“.

Mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė: stiprūs būsime tik tiek, kiek būsime vieningi. „Prieš 25 metus vieninga Lietuva įrodė, kad mūsų Laisvės troškimo neįmanoma nutildyti. Esame viena Lietuva. Kartu dainuojanti ir kelianti Trispalvę. Kartu sauganti brangiausią, ką turime – Lietuvą kaip savo namus. Tegul Lietuva kiekvieną iš mūsų įkvepia taikai, kūrybai ir pasididžiavimo jausmui“.