SSRS kariuomenės tankai Budapešte (1956 11 12) © Getty Images. www.vle.lt
Rimantas Matulis, Kaunas, www.voruta.lt
1956-57 m. mokiausi Kauno I-oje vidurinėje mokykloje Laisvės alėjoje, priešais Centrinį paštą. Per 1956 m. Vėlines daugelis pažįstamų pasakojo, kad Vėlinių dieną per Laisvės alėją pražygiavo tūkstančio žmonių demonstracija, protestuojanti prieš tarybų valdžios vykdomas represijas. Visi buvome girdėję apie prieš kelias dienas vykusį sukilimą Vengrijoje, siekiant išsilaisvinti iš Rusijos okupacijos ir apie daugelį suimtų žmonių po Vėlinių demonstracijos Kaune.
Tos kalbos sklido visus metus. Su draugais nutarėme kitais metais per Vėlines vėl rinktis kapuose ir pakovoti už Lietuvos ir Vengrijos išsilaisvinimą.
Atėjęs į kapines pamačiau, kad žmonių minia nuolat didėja, o būrys milicininkų stengiasi neprileisti žmonių prie Laisvės paminklo. Girdėjosi šūksniai „Tegyvuoja Vengrijos didvyriai!“. Aš, kaip ir daugelis kitų, vis ieškojau plyšio prie paminklo.
Staiga pamačiau, kad prie manęs artėja milicininkai. Kiek toliau, Vytauto prospekte matėsi išrikiuota rusų kariuomenė. Milicininkas pagriebė mane už rankos ir rusiškai liepė eiti kartu su juo. Jo tarsena aiškiai buvo gruziniška. Vėliau sužinojau, kad visus kitus sugautuosius tempė per dvigubą milicininkų eilę, o pastarieji mušė žmones su kuo pakliuvo, net ir su pistoletais. Tik dabar, senatvėje, supratau, kad galbūt milicininkas gruzinas ir išgelbėjo mane nuo smūgių.
Mane atvedė į saugumą (KGB) ir paliko II aukšte greta kitų suimtųjų. Ten ant grindų prasėdėjom iki ryto (man buvo 16 metų, ko gero, buvau jauniausias). Saugume girdėjome mušamųjų klyksmus, kažkas sakė, kad pas atvestuosius rado Lietuvos trispalvę.
Iš ryto mane nuvežė į teismą prie Šaričių bažnyčios Laisvės alėjos gale. Įvedė į teismo salę, o „teisėjas“ rusas rusiškai paklausė: „Ar buvai kapinėse“? Aš atsakiau: „Buvau“. „Teisėjas“ vėl rusiškai pasakė: „10 parų. Išveskit“. Kas aiškino, kad atėjo pamatęs būrį žmonių, gavo 15 parų.
Iš ten mane nuvežė į kalėjimą Mickevičiaus gatvėje. Kameroje buvo, atrodo, apie 40 kalinių. Iš kalbų supratau, kad tada buvo suimta apie 100 žmonių. Kameroje buvo keletas kėdžių ir gal suoliukas, bet neprisimenu tiksliai. Tačiau beveik visi gulėjome ant betoninių grindų. Aš buvau su boloniniu lietpalčiu, tai ant to lietpalčio atsigulė ir draugu tapęs Kęstutis Vaškelis. Jis gal pusmečiu buvo už mane vyresnis ir sėdėjo 15 parų. Dabar paskutiniuose Vengrijos įvykių minėjimuose su Vengrijos ambasada mes tik du sėdėjusieji ir tebedalyvaujame. Dauguma kitų jau palikę šį pasaulį.
Bet prieš kiek metų tremtinių būstinėje Kaune, Laisvės alėjoje, dar susirinkdavome gal iki dešimties. Dabar susitikimuose ir įvykių minėjime ambasadoje dalyvauja kalėjime nesėdėję mano klasės draugai Juozas Dapkevičius ir Tadas Šidiškis, kuriam, bėgant iš kapinių per tvorą anais atmintinais metais buvo pakibusios kelnės.
Tiek prisiminiau iš atminties.
