Lukiškių aikštė (rekonstrukcija, 2018, architektai Gintaras Čaikauskas, Linas Naujokaitis, Kęstutis Akelaitis, Virginija Venckūnienė, Alicija Grigūnienė, Vytenis Raugala, Faustas Lasys) © Norbert Tukaj, vle.lt

Zigmas TAMAKAUSKAS, Algimantas MIŠEIKIS, Lietuvos Laisvės kovų dalyviai, www.voruta.lt

       Istorinėje  Lukiškių aikštėje įrengus šimašišką smėlio dėžę su drumzlino vandenio    kubilu, vėl atsinaujino jau seniai pradėtos diskusijos dėl šios aikštės paskirties ir dėl joje būsimo mūsų istoriją reprezentuojančio paminklo. Šiuo klausimu dar kartą norime pareikšti ir mūsų – laisvės kovos dalyvių nuomonę.

        Kai kas nori, kad Lietuva ir jos sostinė Vilnius neturėtų lietuviško drabužio, neturėtų lietuviškos  tautinės dvasios išraiškos.  Vieni čia statė Puškino paminklą   Gedimino pilies  papėdėje,  Jekaterinos antrosios  – prie Katedros, kiti Lukiškėse norėjo  įtaisyti  mūsų sostinės grobiko  – Pilsudskio aikštę. Sovietiniai  okupantai  Vilniuje  pridaigino leninų, stalinų, kapsukų, dzeržinskių atvaizdų.  Kyla klausimas  – kodėl taip ilgai nesugebame ar nenorime    priimti tinkamo mūsų tautinę dvasią  atitinkančio sprendimo dėl Lukiškių  aikštėje reprezentuojančio  Lietuvos nueitą  kelią į Laisvę paminklo statybos. Gal tai trukdo padaryti iš patamsių kylančios antilietuviškos, mūsų tautinę dvasią neigiančios  kosmopolitinės  jėgos, kurios net bandė kritikuoti mūsų naujai  išrinktą   Prezidentą, kam jis inauguracijos metu  pagarbiai stabtelėjo prie Aušros Vartų ir prie dr. Jono Basanavičiaus paminklo.

        „Išrinktųjų“ komisijos narių balsu primestai „Bunkerio kalvelės“ statybai svarų  prieštaraujantį  žodį tarė buvę Lietuvos partizanai, Laisvės kovų dalyviai, kuriems lyg norima adresuoti  šį vadinamą paminklą, neturėsiantį   jokios reprezantacinės  išraiškos. Už šį projektą nebalsavo ir dauguma piliečių, dalyvavusių pačiame balsavimo procese.  „Bunkerio kalvelė“  lyg primintų  Antuano  de Sent Egziuperi vaikystėje  skaitytos knygos  „Mažasis princas“  herojaus  simbolinį piešinį,  panašų į skrybėlę, kuris turėtų  lyg atitikti mintį – smauglys, ryjantis dramblį…  Tokios „skrybėlės“  mums tikrai nereikia , nereikia jos ir Lietuvos laisvės kovotojams.

      Lietuva prieš karą Kaune  pastatė pagal turimus  išteklius Laisvės paminklą, pakankamai  prasmingą bei didų, simboliškai vaizduojantį Lietuvą  – sparnuotą Laisvės angelą, laikantį vienoje rankoje sutraukytas nelaisvės grandines, o kitoje – iškeltą Laisvės vėliavą ( skulptorius Juozas Zikaras). Karolio Reisono sukurto pjedestalo šoninėse  plokštėse  užrašytos vietos, kuriose mūsų karžygiai  Nepriklausomybės kovose  nugalėjo į mūsų kraštą  besiskverbiančias svetimas kariuomenes.  Pastatyti tokį  paminklą  pirmosios  Respublikos sąlygomis matyt buvo paprasčiau, suprantamiau ir sėkmingiau.

         Neramiai stebime kai kurių mūsų istorikų, kaip pavyzdžiui, A. Nikžentaičio ir jo pasekėjų skatinančią      į nekur nevedančią  begalinę diskusiją   dėl Lukiškių aikštės  paminklo statybos. Viltį teikia neseniai Seimo priimtas Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymas.

        Apie „kalvelę“ savo nuomonę jau pasakėme. Realistiška Vyčio skulptūra atrodė priimtina, bet kai ant žemo postamento pasirodė skulptūros maketas plačią erdvę turinčioje aikštėje, kilo mintis, ar tai viskas, ką gali šiandieninė Lietuva. Kai mistinė sudarytos komisijos narių  dauguma nubalsavo už „kalvelę“, Kauno valdžia Vyčio statybos idėją  tuojau pat nusprendė įgyvendinti  Kaune. Per labai trumpą laiką  ją realizavo, pavadindama pastatytą skulptūrą  „Laisvės kariu“ su Romo  Kalantos  jaunatvišku veidu  (skulptūros  autoriaus Arūno Sakalausko teiginys). Vėl kyla klausimas, ar ją dabar reikėtų tiražuoti Vilniuje?  Ar tai būtų mūsų pergalės obeliskas? Turbūt ne.  Juo labiau  netaptų tokiu obelisku ir tas „bunkeris“, vadinamas „kalvele“.

Partizaninį karą laimėjo Lietuva, laimėjo Jono Žemaičio-Vytauto, Adolfo Ramanausko- Vanago, monsinjoro Alfonso Svarinsko ir kitų paaukojusių savo gyvenimą Lietuvai idėjos. Laimėjo Vasario 16-osios, Birželo sukilimo, 1949 metais pasirašytos Deklaracijos ir Kovo 11-osios  idėjos. Ir  sausio 13-oji- mūsų dvasinės  pergalės diena. Turime tai  išdrįsti  aiškiai ir garsiai  pasakyti. Vilnius – Lietuvos širdis. Ji turi plakti  mūsų pergalės ritmu. Tas turėtų atsispindėti ir Vilniaus  centrinės aikštės paminkle. Vyčio simbolis, kaip ir mūsų  Tikėjimas, visada buvo mūsų pergalės ženklas. Vytis neturėtų stovėti buitiškai ant žemės. Jis turėtų būti ant postamento, kuris papildytų ir paminklo pagrindinę mintį. Toks yra  Vytauto Didžiojo paminklas Kaune. Jame pavaizduotos figūros ne Vytautą kelia, bet prieš Vytauto Didžiojo vadovautą  Lietuvos galybę lenkiasi. Ir Laisvės paminklo postamente įrašytos  kovų vietos papildo, paryškina paties paminklo idėją.  Lukiškių aikštėje turėtų  švytėti Vytis ant obelisko, paženklinto  mūsų pergalės bareljefais ar tekstais. Tokį paminklą įsivaizdavo ir  Algimanto apygardos  Kunigaikščio Margio rinktinės žuvusi partizanė poetė Diana Glemžaitė: „O juk bus dar diena, kai pro  vėliavų  plazdantį  mišką / Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!“.