Klaudijus Driskius ir Regimantas Pranaitis Slabadoje prie paminklo 1863 m sukilimui. Klaudijaus Driskio asmeninio archyvo nuotr.
Rokas Simanavičius, www.voruta.lt
Tapatybės virsmai, nuvedę į Baltarusiją
„Tapatybę pradėjau nagrinėti labai anksti. Viskas prasidėjo nuo įprastų klausimų,– kas aš esu, iš kur atėjau. Mano mama buvo puiki pasakotoja, tad tą patirtį pamažėle pradėjau fiksuoti“, – sako fotomenininkas, knygos „Tirpstanti tapatybė: Baltarusijos lietuviai“ autorius Klaudijus Driskius.
Pasak pašnekovo, mąstydamas apie tapatybę pirmiausia jis regi žmogaus charakterį – lūpas, veidą, laikyseną. K. Driskius pasakoja, kad metams bėgant tapatybės virsmų paieškos persikėlė į knygas ir parodas, kol galiausiai atėjo laikas pažvelgti, kaip gyvena lietuviai už sienos.
Taip pat skaitykite
„Panorau pažiūrėti, kas vyksta čia pat, šalia“, – tęsia fotomenininkas, ne vieną kartą aplankęs Baltarusiją ir kitas šalia Lietuvos esančias šalis. 2012-aisiais prasidėjusi K.Driskiaus kelionė po kaimyninę valstybę su pertraukomis tęsėsi šešerius metus. Per juos pašnekovas Baltarusijos lietuvius aplankė dvidešimt aštuonis kartus.
„Keliavome daugiausiai Astravo, Pelesos ir Smurgainių rajonuose. Vienos ekspedicijos metu su kolega Regimantu Pranaičiu už sienos praleisdavome dvi, tris, daugiausiai – keturias naktis“, – kelionės prisiminimais dalijasi žurnalistas.
Mes esame lietuviai
Pasak knygos autoriaus, vietinių prašė senųjų dainų, pasakojimų. Vieni juos laikė savais, antri – keistuoliais, treti–mokslininkais. „Svarbiausia buvo pažinti gyvenimą, kultūrą, buitį – jų aplinkoje“, – sako fotomenininkas ir priduria, kad žavu, jog nepaisant daugybės nepalankių oro sąlygų, okupacijų, nepritekliaus, šie žmonės išlaikė savo tapatybę.
„Kada domiesi etniškumu, jie nesupranta šio klausimo, save apibūdina tiesiog lietuviais“, – tęsia pašnekovas, pabrėždamas, kad šiems žmonėms artimiausias didžiausias miestas yra ne Baltarusijos sostinė Minskas, o vos už keliasdešimt ar dar mažiau kilometrų esantis Vilnius.
Ekspedicijos metu Klaudijus Driskius pamatė, kad Baltarusijos lietuviai yra ypač pamaldūs, tai liudija autentišką šimtametę praeitį. Jie itin laikosi kalendorinių papročių, kurie neatsiejami nuo tikėjimo. Visgi gerąją naujieną perduoti gimtąja kalba tampa vis sunkiau, o tam didžiausios įtakos turėjo lietuviškai kalbančio kunigo mirtis.
„Mišios beveik nevyksta lietuvių kalba, tai didelis nuostolis žmonėms. Galimybe melstis lietuvių kalba visada didžiavosi šis kraštas“, – pažymi žurnalistas.
Paklaustas apie labiausiai į atmintį įsirėžusį žmogų, K.Driskius sako norėtų prisiminti neseniai iškeliavusią Eleną Vaičiulytė, jos gerą širdį, paslaugumą. Kartu džiaugiasi, kad knygoje „Tirpstanti tapatybė: Baltarusijos lietuviai “ yra ir šios moters fotografijų.
Tiltai su demokratiniu pasauliu
Pasienio su Lietuva rajonuose vyrauja mišri kalba, dar vadinama „klegėjimu“. Iki 2018 metų į Baltarusiją keliavęs ir su vietos lietuviais bendravęs Klaudijus Driskius sako, kad baltarusių kalba girdima retai, panaši situacija ir dėl lietuvių kalbos. Nemažai šeimų yra mišrios, daugelio ryšiai su Lietuva arba aptrupėjo, arba visai nutrūko“, – kalba pašnekovas. Klaudijus Driskius mano, kad Baltarusijos ir Lietuvos pasienio religinis, socialinis, kultūrinis, kalbinis landšaftas vis labiau kis.
„Astravas jau tapo energetikų miesteliu, kuriame statomi namai, infrastruktūra, ten dirbantiems žmonėms. O žvelgiant į dabartinę situacija, nepaisant promaskvietiško režimo įtakos, manau lietuvių gyvenvietės Baltarusijoje yra tiltai, kurie veda į Lietuvą, į Vakarų pasaulį“, – optimizmo nepraranda fotomenininkas.
Durklas krašto lietuvybei
Daugeliui Baltarusijos ir Lietuvos siena neįveikiama. Dėl to mes tam tikra prasme jautėmės pasiuntiniais“, – nelengvą Baltarusijos lietuvių realybę režimo kontekste įvertino K.Driskius.
Situacijos nelengvina ir šiemet uždarytos lietuviškos Pelesos ir Rimdžiūnų mokyklos.
„Tai labai didžiulis durklas to krašto lietuvybei. Kita vertus, kaip jau ne kartą pabrėžiau, tai labai stiprūs žmonės. Žinau, kad darbuojasi vadinamieji daraktoriai, veikia sekmadieninės mokyklos, kuriose ne viešai mokoma lietuvių kalbos. Tokių žmonių yra tiek Baltarusijoje, tiek Lietuvoje“, – apie lietuvybės puoselėjimą dalijosi pašnekovas. Klaudijus Driskius apgailestauja, kad dėl iš esmės pablogėjusios padėties vos kelios jo knygos pasiekė kaimyninę šalį. Fotomenininkas tikisi, kad kai tik bus galimybė, nuvyks į Baltarusiją ir supažindins vietos lietuvius su šiuo leidiniu. O kol kas tikisi, kad ateinančių metų pradžioje visoje Lietuvoje pristatys parodą, skirtą Baltarusijos lietuviams, kuri vieną dieną keliaus ir į netolimą užsienį.
Tinklalaidės įrašas: https://soundcloud.com/xfmlt/tinklalaide-socio-tirpstanti-lietuviska-tapatybe-baltarusijoje
Tinklalaidėje išgirsite:
00:00 – Tapatybės klausimo aktualumas;
02:10 – Kas sudaro tapatybę?
03:37 – Kodėl pasirinkta Baltarusija?
06:31 – Ypatingi sunkumai Baltarusijos lietuviams;
06:49 – Ekspedicijos vieta ir laikas;
08:13 – Nematoma ekspedicijos pusė;
09:58 – Bendravimo su Baltarusijos lietuviais pradžia;
13:28 – Koks Baltarusijos lietuvių gyvenimas?
15:06 – Ryšys su Baltarusijos lietuviais;
17:10 – Lietuvybė Baltarusijoje;
19:44 – Tikėjimo svarba tapatybės išsaugojimui;
22:34 – Sunku pasakyti tikslų Baltarusijos lietuvių skaičių;
22:56 – Lietuvių kalbos paplitimas Baltarusijoje;
24:22 – Ar įmanoma išsaugoti tiprstančią tapatybę?
25:28 – „Atskirtosios Lietuvos“ pasakojimai;
26:56 – Besikeičiantis lietuviškų kaimų kraštovaizdis;
28:07 – Kas šiandienos kontekste yra Lietuvos – Baltarusijos siena?
29:38 – Ar Baltarusijos lietuviai yra rėžimo įkaitai?
33:34 – Nepaprastas jausmas žvelgiant iš Baltarusijos į Lietuvą;
34:26 – Žmonės, kurie liko atminty;
37:14 – Baltarusijos lietuviai ilgisi Lietuvos;
39:15 – Baltarusijos lietuvių vargai;
40:17 – Apie uždarytas lietuviškas mokyklas Baltarusijoje;
41:58 – Neviešos lietuvių kalbos pamokos;
43:04 – Rusiško pasaulio idėja Baltarusijoje;
45:00 – Baltarusijos lietuvių santykis su vietinėmis administracijomis;
47:20 – Knyga, kuri nepasiekė Baltarusijos lietuvių ir būsima paroda;
