A. A. Gliožaičio leidinio viršelyje kunigaikščio M. K. Radvilos portretas ir LDK 1613 m. žemėlapio fragmentas

Tomas DUKSA, Vilnius, www.voruta.lt

Artėjant valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejui, žymus geodezininkas, kartografijos istorikas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslo žurnalo „Geodezija ir kartografija“ ir kitų leidinių daugelio mokslinių straipsnių autorius Algirdas Antanas Gliožaitis skiria savo knygą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis ir jo variantai: sudarytas ir 1613 m. išleistas kunigaikščio M. K. Radvilos Našlaitėlio“ šiai svarbiai sukakčiai paminėti ir šio žemėlapio 400 metų jubiliejui. Šis kartografinis kūrinys – tai ilgokai nešiota ir brandinta autoriaus idėja, jis pasirodė tik šiemet, o ne 2013 m., kai vyko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio žemėlapio 400 metų jubiliejus. Priminsiu skaitytojams, kad A. A. Gliožaitis  tais metais  išleido žymiai didesnės apimties fundamentalią monografiją „Mažosios Lietuvos žemė XVIII–XX amžių dokumentuose ir žemėlapiuose“, o šio žemėlapio jubiliejui leidinyje „Gimtasis kraštas“ pateikė straipsnį „Kunigaikščio M. K. Radvilos žemėlapiui Magni Ducatus Lithuaniae – 400 metų“. Šį reprezentacinį leidinį (studiją), skirtą  M. K. Radvilos žemėlapiui, 2017 m. 100 egz. tiražu išleido leidykla „Gairės“, jo meninė redaktorė dailininkė Aušra Čapskytė. Ši knyga yra 21,5 x 30,5 cm formato, 230 puslapių apimties. Manau, autorius šį veikalą skyrė, bet nededikavo knygoje, dar vienai svarbiai datai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (trumpinys LDK) didiko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) 400 metų mirties sukakčiai pažymėti. Mano nuomone, šis mokslo leidinys istorijos tematika sudomins didelį Lietuvos geografų, kartografų, istorikų būrį. Knygą įsigyti turėtų būti suinteresuotos mokslo ir mokymo įstaigos, kurioms ji bus naudinga: Lietuvos istorijos instituto LDK istorijos skyrius, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto Kartografijos ir geoinformatikos katedra, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedra, Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Geodezijos ir kadastro katedra, Kauno kolegijos Technologijų fakulteto Geodezijos katedra ir kitos. Tačiau šia vertinga knyga (studija) galėtų pasidžiaugti taip pat Pasaulio lietuvių bendruomenės nariai iš 36 valstybių ir kiti besidomintys Lietuvos praeities kartografiniais objektais.

LDK 1613 m. žemėlapis su priedu – T. Makovskio pateiktais paaiškinamaisiais tekstais

Kaip žinome, žemėlapis „MAGNI DUCATUS LITHUANIAE CAETERARUMQUE REGIONUM ILLI ADIACENTIUM EXACTA DESCRIPTIO“ – „LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS IR JAI GRETIMŲ SRIČIŲ TIKSLUS APRAŠAS“  –  buvo išleistas Amsterdame, V. J. Blau leidykloje, 1613 m. A. A. Gliožaitis tyrinėdamas Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kartografinę veiklą savo knygoje ją nušviečia išsamiai ir įvairiapusiškai. Šioje studijoje analizuojami XVI a. pab. ir XVII a. pr. atlikti LDK žemėlapio sudarymo ir leidybos darbai. Išskiriami LDK kartografavimo darbų pagrindiniai etapai: 1) lauko kartografavimo darbai ir LDK žemėlapio autorinio originalo braižymas apie 1590–1600 m.; 2) LDK žemėlapio leidybinio originalo braižymas ir žemėlapio spausdinimas apie 1600–1603 m., šioje studijoje žemėlapis sąlyginai įvardytas kaip LDK 1603 m. žemėlapis; 3) LDK 1603 m. žemėlapio tobulinimo darbai, atlikti po 1603 m., nubraižytas būsimo LDK 1613 m. žemėlapio autorinis originalas; 4) LDK 1613 m. žemėlapio spausdinimas Amsterdame, V. J. Blau leidykloje. Apie pirmąjį ir antrąjį darbų etapus rašoma pirmoje studijos dalyje, o apie trečiąjį ir ketvirtąjį – antroje studijos dalyje. Trečioje studijos dalyje aprašomi XVIII a. ir XIX a. bibliografiniai leidiniai, kuriuose įrašyti minėti žemėlapiai. Taip pat analizuojamos LDK 1613 m. žemėlapio studijos, atliktos XX a. ir XXI a. pr. Atkreipsiu skaitytojų dėmesį, kad LDK žemėlapis, sudarytas ir 1613 m. išleistas kunigaikščio Mikalojaus  Kristupo Radvilos Našlaitėlio, autorių domina daugiau nei 20 metų ir jis yra parašęs daug mokslinių straipsnių, kuriuose pabrėžiama šio kartografinio kūrinio svarba Lietuvos mokslui, istorijai, Lietuvos kartografijos paveldui. Žemėlapis pripažįstamas vienu geriausių Renesanso epochos kartografijos darbų. Beveik pusantro šimto metų jis buvo Europos kartografų kopijuojamas, perdirbinėjamas ir spausdinamas įvairiuose atlasuose. Šis žemėlapis atspindėjo to laikotarpio politinę, socialinę valstybės sanklodą, jos santykius su gretimomis valstybėmis. M. K. Radvilos 1613 m. žemėlapis yra vienas reikšmingiausių Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų, svarbus taip pat Europos kartografijai. Pabrėšiu, kad A. A. Gliožaitis aktyviai dalyvavo tarptautinėse mokslinėse konferencijose, kurios buvo skirtos šio žemėlapio 380, 400 metų jubiliejams pažymėti. Kunigaikštis M. K. Radvila gerai pažinojo kitų kraštų kartografų sudarytus LDK žemėlapius, kurie jau nebetenkino valstybės poreikių, todėl jis suprato naujo LDK žemėlapio naudą, detalaus žemėlapio būtinybę valstybės gynimui, tvarkymui, valdymui ir ryžosi šiam darbui. Žemėlapio įrašas liudija, kad žemėlapis išleistas M. K. Radvilos Našlaitėlio (lot. Nicolaus Christophorus Radzivilus). Autorius knygos (studijos) viršelio antroje pusėje rašo, kad „kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, kaip valstybės pareigūnas, suprato detalaus ir tikslaus žemėlapio svarbą valstybei. Jis ryžosi pradėti išsamesnio LDK žemėlapio sudarymo darbus. Tikėtina, kad kartografavimo darbai pradėti apie 1590 m. ir apėmė visą LDK teritoriją, buvusią didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais. Jie buvo baigti apie 1600 metus, o apie 1603 metus išspausdintas LDK žemėlapis. Kadangi tikslus pavadinimas nėra žinomas, šiame darbe jis yra minimas sąlyginiu pavadinimu LDK 1603 m. žemėlapis“. Valdant Steponui Batorui didelis dėmesys buvo skiriamas karinei kartografijai. Tikėtina, kad karaliaus kartografai turėjo ir būrį kvalifikuotų pagalbininkų, kurie galėjo talkinti sudarant M. K. Radvilos LDK žemėlapį.

Veimaro bibliotekos LDK 1613 m. žemėlapio, išspausdinto iki 1631 m. kopija, sieninis variantas, patalpintas A. A. Gliožaičio leidinyje

Tai pirmasis Lietuvos žemėlapis, kuris buvo sudarytas remiantis LDK teritorijos matavimais ir atitiko aukščiausius to meto kartografijos reikalavimus. Žemėlapyje patikslinta daugelio miestų, miestelių ir vietovių lokalizacija, pažymėti hidrografijos ir kiti geografiniai elementai, nubraižyta tiksli Dniepro vaga (jai skirta atskira žemėlapio dalis), pridėtas LDK aprašymas. Pirmą kartą parodytas administracinis suskirstymas, valstybės sienos, gausu istorinės ir politinės informacijos apie valstybę. 1613 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapį tyrinėjo ir tyrinėja Lietuvos ir kitų šalių istorikai, kartografai. Detalesni LDK 1613 m. žemėlapio tyrinėjimai yra atlikti Lenkijoje ir Lietuvoje. Lietuvos mokslininkai paminėtą žemėlapį yra pavadinę epochiniu kūriniu ir svarbiu šalies kultūros paminklu. Pažymėsiu, kad A. A. Gliožaitis yra išsamiai susipažinęs su ankstesnių metų tyrėjų darbais, tai atsispindi jo studijos III dalyje. Šioje knygoje A. A. Gliožaitis atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos kartografų atliktos žemėlapio studijos 1928–1990 m. (išleistos iki Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečiu) buvo publikuotos moksliniuose leidiniuose, kurie leisti mažu tiražu ir buvo įslaptinti, todėl išsamiau su jomis yra susipažinę tik dalis kartografų. Susipažinkime su paminėto laikotarpio svarbiausiais darbais. Pulkininkas leitenantas, Lietuvos kariuomenės Karo topografijos skyriaus Kartografijos dalies viršininkas J. Andrius 1937 m. paskelbė studiją 1613 m. Lietuvos žemėlapis. J. Andrius išanalizavo jo sudarymo ypatumus, įvertino jį kartografiniu ir matematiniu požiūriais. Šis autorius daro išvadą, kad žemėlapio sudarymas buvo kolektyvinis darbas, kuriam vadovavo ir kurį finansavo kunigaikštis M. K. Radvila, todėl žemėlapis turi būti vadinamas jo vardu. J. Andriaus nuomone, nėra išlikę dokumentų apie Tomo Makovskio indėlį į žemėlapio sudarymą, o yra daromi tik įvairūs spėliojimai, dažniausiai tendencingi. J. Andriaus išvados radikaliai skiriasi nuo kai kurių Lenkijos mokslininkų išvadų, kuriose žemėlapio autoriumi įvardijamas T. Makovskis. Spaustuvininkas, menininkas ofortistas, graveris, istorikas T. Makovskis 1613 m. parašė LDK geografinį-istorinį aprašymą Palankiam skaitytojui (Benevolo Lectoris). Jo pabaigoje yra monograma T. M. Pol.Geograph. Kai kurie Lenkijos tyrinėtojai teigia, kad jis sudarė LDK 1613 m. žemėlapį, tačiau tą patvirtinančių dokumentų kol kas nerasta. Kaip teigia knygos autorius, surasti biografijos duomenys liudija, kad T. Makovskio Nesvyžiuje nebuvo, kai buvo renkama informacija, atliekami reikalingi matavimai ir braižomas LDK žemėlapio originalas (apie 1590–1600 m.). Taigi nėra visiškai aiški ir jo monogramos reikšmė po tekstu Palankiam skaitytojui, priklijuotu po LDK 1613 m. žemėlapiu. Knygos autorius buvo gerai susipažinęs ir su prof. Vaclovo Chomskio (1909–1976) 1948 m. disertacija, kurios tema „1613 m. Lietuvos žemėlapis, jo analizė ir vertinimas Lietuvos kartografinio vaizdo raidoje“. Anot žymaus Lietuvos geografo prof. V. Chomskio, „1613 m. Lietuvos žemėlapis nėra paprastas Lietuvos kunigaikštystės žemėlapis, bet stambus Lietuvos kartografijos studijų objektas“. V. Chomskis, vertindamas 1613 m. LDK žemėlapį, nurodė, kad „Lietuvos kartografija nuo pat formavimosi pradžios, kad ir lėtai, bet žengė į priekį. XVI a. pabaigos Radvilos kolektyvo kartografinės veiklos dėka ji įkopė į aukščiausio renesanso ir didžiųjų atradimų epochos kartografines viršūnes.“ Turbūt šie profesoriaus kadaise išsakyti žodžiai paskatino A. A. Gliožaitį imtis 1613 m. žemėlapio studijos ir žemėlapį kaip tyrimo objektą tyrinėti. Kuo išsiskiria A. A. Gliožaičio mokslinė studija lyginant ją su kitų tyrinėtojų darbais? Leidinio autorius, kaip ir prof. V. Chomskis, J. Petrulis (1922–2010), į savo tyrimo objektą – 1613 m. LDK žemėlapį – žiūrėjo kaip į sudėtingą kartografinį kūrinį ir jį tyrinėjo kompleksiškai, pateikdamas papildomos medžiagos apie kunigaikščio M. K. Radvilos asmenybę, šio žemėlapio sudarymą, jo redagavimą, įvertindamas jo matematinį tikslumą, atlikdamas žemėlapio paaiškinamųjų tekstų, geografinių elementų ir kitų žemėlapio komponentų analizę. Tai liudija surinkta nauja gausi informacija, kurią jis pateikė žemėlapių, kitų iliustracijų, lentelių, schemų pavidalu, susipažinęs su daugiau nei 240 įvairių šaltinių medžiaga. Studijoje pateikta 119 žemėlapių ir kitų iliustracijų. Leidinio autorius pažymi, kad „tai pirmas išlikęs LDK žemėlapis, kuriame nubraižytas jos herbas Vytis“. Šios studijos darbo tikslas buvo supažindinti su Lietuvos istorine ir kartografine raida, išryškinti 1603 m. ir 1613 m. žemėlapių ypatumus, nustatyti šio kartografinio kūrinio autorystę ir pateikti apie žemėlapį savas išvadas. Toks autoriaus požiūris į šį darbą leido pasiekti norimą rezultatą – pateikti skaitytojams aktualią studiją iš Lietuvos kartografijos istorijos. Kaip pažymi leidinio autorius, daugelis ankstesnių tyrėjų neturėjo galimybės pasinaudoti archyvine medžiaga, todėl tuo metu negalėjo būti surasta išlikusi informacija apie šį žemėlapį. Autorius rašo, kad ,,po 1990 m. susidomėjimas Lietuvos istorija ir kartografija buvo nepaprastai didelis, atsirado galimybė nevaržomai naudotis archyvais ir sovietmečiu įslaptintais bibliotekų fondais“. Šį kartografinį kūrinį A. A. Gliožaitis tyrinėjo keliais moksliniais aspektais. Jis pažymi, kad kai kuriais klausimais ankstesnių tyrinėtojų pateiktos išvados yra nevienareikšmiškos, ypač dėl žemėlapio autorystės, kuri kėlė nemažai painiavos, todėl savo studijoje ypatingą dėmesį skyrė šiai problemai spręsti. Buvo atliktas autorystės tyrimas. Taigi dėl žemėlapio autorystės nesutariama ir dar tebesipainiojama. A. A. Gliožaitis atkreipia dėmesį į mokslininkų istoriko prof. Juozo Jurginio (1909–1994) ir kultūros istorikės Ingės Lukšaitės 1981 m. studijoje „Lietuvos kultūros istorijos bruožai“ išsakytas nuostatas. Paminėtų autorių studijoje pateikiama tiksli informacija apie žemėlapį. Akcentuojama, kad kuriant žemėlapį dalyvavo įvairių profesijų žmonės, kad  buvo jo sudaryti du variantai (1603 m. ir 1613 m.). Minimas 1603 m. variantas – tai vadinamasis T. Makovskio Lietuvos žemėlapis arba žemėlapis, šio leidinio studijoje įvardytas kaip LDK 1603 m. žemėlapis. Knygos trečioje dalyje, kurioje aptariami LDK 1603 m. ir 1613 m. žemėlapiai bibliografiniuose leidiniuose, A. A. Gliožaitis pažymi, kad Rusijos 1614 m. žemėlapio pastaboje paminėtas Lietuvos žemėlapio, arba LDK 1603 m. žemėlapio, pavadinimas jį perrašinėjant keitėsi: 1614 m. žemėlapio Tabula Russiae pastaboje dalies bibliografų leidiniuose LDK 1603 m. žemėlapio pavadinimas Lithuaniae tabula, kitų  bibliografų šaltiniuose –  Magni Ducatus Lithuaniae tabula geographic.  Manytina, kad jau po išleisto LDK 1613 m. žemėlapio, kurio pietinė riba yra 49° paralelė, T. Makovskis LDK 1603 m. žemėlapį, kuris pietuose siekė Juodąją jūrą, leidyklai siūlė 1614 m. Rusijos žemėlapio pietinei daliai patikslinti. Leidykla tuo nepasinaudojo, bet apie tai Rusijos žemėlapyje įrašė pastabą. Šio leidinio autorius 167 psl. rašo, kad  „LDK 1603 m. žemėlapis nėra rastas, apie jį jokiuose šaltiniuose nėra aptikta, jokios išsamesnės informacijos, išskyrus tai, kas parašyta Rusijos 1614 m. žemėlapio pastaboje, bet XVIII ir XIX a. bibliografiniuose leidiniuose yra minimas kaip 1614 m. T. Makovskio Lietuvos žemėlapis“. Dauguma tyrėjų, iš jų A. A. Gliožaitis, Algirdas Gustaitis, Jokimas Petrulis, Aloyzas Samas ir kiti, yra priėję prie išvados, kad žemėlapis sudarytas vykdytojų kolektyvo, kurį subūrė ir kuriam vadovavo bei lėšas skyrė kunigaikštis M. K. Radvila Našlaitėlis. A. A. Gliožaitis ir kiti tyrėjai įsitikinę, kad tai buvo LDK Valakų reformos buvę organizatoriai ir vykdytojai, karinės kartografijos specialistai. M. K. Radvilai talkino vaivadijų vadovai, aukštas pareigas užėmę valstybės pareigūnai bei tarnautojai, iš jų kunigaikštis K. V. Ostrogiškis (1526–1608). Manytina, kad žemėlapio sudarymas buvo aptartas su tuometiniu LDK didžiuoju kunigaikščiu Zigmantu III Vaza. M. K. Radvila Našlaitėlis tam darbui buvo atitinkamai pasiruošęs. Žinių  buvo įgijęs  Leipcigo ir Strasburgo aukštosiose mokyklose, apkeliavo Vakarų Europą ir Italiją, Artimuosius Rytus ir Egiptą, Viduržemio jūros salas, buvo gerai susipažinęs su geografijos, matematikos ir astronomijos mokslais. 1582–1584 m. dalyvavo piligriminėje kelionėje į Šventąją Žemę, iš kurios grįžęs ir pradėjo organizuoti visoje kunigaikštystėje lauko kartografavimo darbus. Iš laiško, rašyto Kijevo vaivadai V. Ostrogiškiui, matyti, kad M. K Radvilai organizuoti lauko kartografavimą padėjo Ostrogiškis, kuris, be kita ko, parūpino ir Dniepro bei jo intakų brėžinius. M. K. Radvila organizavo LDK lauko kartografavimo darbus, juos finansavo ir iš dalies redagavo žemėlapį. Lauko kartografavimo, duomenų apdorojimo ir žemėlapio braižymo darbus atliko kartografų kolektyvas. M. K. Radvila žemėlapį parengti spaudai ir spausdinti nutarė Amsterdame, nes manė, kad užsienyje išleistas žemėlapis bus vertingesnis ir populiaresnis. Ir neapsiriko, nes žemėlapis tikrai buvo labai vertinamas. Atlikus duomenų analizę ir įvertinimą, šioje studijoje pristatyti naujausi tyrimai ir išvados. A. A. Gliožaitis pabrėžia, kad T. Makovskis yra autorius LDK 1613 m. žemėlapio priedo (geografinio-istorinio LDK aprašymo iš trijų spaudos lapų Palankiam skaitytojui) ir kad studijoje sužadinta diskusija apie LDK žemėlapio autorystę negali sumenkinti T. Makovskio, kaip LDK ofortisto ir graverio, indėlio į to meto kultūrą, kuris žinovų yra palankiai vertinamas. Knygos autorius studijos 174 psl. pažymi, „kad dalis 1990 m. nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos istorikų bei kultūros darbuotojų dar ir dabar kai kurių Lenkijos istorikų suklaidinti tendencingai rašo, kad tai T. Makovskio žemėlapis“. Knygos santraukoje dėl žemėlapio autorystės A. A. Gliožaitis pateikia išvadą, kad „išlikusi ir surasta informacija liudija, kad LDK žemėlapiui sudaryti XVI a. pabaigoje buvo suburtas vykdytojų kolektyvas. Jį subūrė, jam vadovavo ir pagrindinius žemėlapio sudarymo darbus (nustatė žemėlapio turinį, parinko darbų metodiką, mastelį, redagavo ir kt.) atliko kunigaikštis M. K. Radvila. Jis turėjo tam tikslui tinkamą išsilavinimą – 1563–1567 m. studijavo geografiją, matematiką, astronomiją Vakarų Europos universitetuose. Kunigaikščio M. K. Radvilos rūpestingu darbu ir lėšomis yra sudaryti ir išleisti du LDK žemėlapiai. Pirmas – 1603 m., kuris neišlikęs arba nesurastas. Konkretesnės informacijos apie jį kol kas nėra, bet kartografijos istorikų studijose bei XVIII ir XIX amžių bibliografiniuose leidiniuose įvairiais pavadinimais yra minimas.  Antras – 1613 m., kuris iki 1631 m. spausdintas kaip sieninis, o vėliau apkarpytas ir spausdintas įvairiais variantais. Atlasų leidėjų nubraižytos jo sumažintos kopijos, kurios XVII–XVIII a. publikuotos atlasuose“. A. A. Gliožaičio knygos turinys suskirstytas į pratarmę, įvadą ir tris dalis. Knygos pabaigoje pateiktos autoriaus išvados, studijos santrauka lietuvių, anglų, lenkų kalbomis, post scriptum, darbe naudotų santrumpų ir svetimžodžių reikšmės, terminų aiškinimas, iliustracijų sąrašas, lentelių sąrašas, literatūra ir šaltiniai, asmenvardžių rodyklė.

Vilniaus universiteto Geomokslų instituto prof. V. Chomskio vardo auditoriją puošia LDK 1613 m. žemėlapis

Pristatydamas A. A. Gliožaičio leidinį, tikiu, kad jis ir toliau vykdys šio laikotarpio mokslinius tyrinėjimus ir tęs darbus, skirtus LDK žemėlapiams. Pažymėsiu, kad knyga yra verta ne tik lietuviškai skaitančių dėmesio, bet ir žymiai platesnio skaitytojų būrio, todėl šiandieną yra aktualus jos vertimas taip pat į kitas kalbas. Turėkime vilties, kad artimiausioje ateityje jam ar kitiems tyrėjams pavyks atrasti dar vieną kunigaikščio, Trakų, vėliau Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos kolektyvo kartografinės veiklos kūrinį – pirmąjį  LDK 1603 m. žemėlapį su senosiomis didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų sienomis. Tai istorinis žemėlapis su didžiule 700 000 kv. km LDK teritorija, kurios pietinė siena siekė Juodąją jūrą, Krymo chanatą. Dėl savo didelės teritorinės apimties ir grafinės medžiagos jis būtų vertingas ne tik Lietuvos, bet ir Gudijos bei Ukrainos geografinio ir kartografinio pažinimo istorijai. Kaip teigia leidinio autorius, manoma, kad šis LDK žemėlapis galėjo būti išspausdintas Nesvyžiuje, Gdanske arba Augsburge. LDK 1603 m. žemėlapio atradimas pradžiugintų Lietuvos visuomenę, kartografus ir istorikus taip, kaip šiemet pradžiugino Vokietijoje atrastas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas lietuvių kalba.