1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS, pradėjus karą prieš Lenkiją, jos padėtis tapo beviltiška. Lietuva neužpuolė Lenkijos ir palankiai priėmė besitraukiančius lenkų karinius dalinius. Buvo internuota keliolika tūkstančių lenkų kareivių bei karininkų, dalis iš jų buvo ir Kaišiadoryse (tuo metu aš mokiausi Kaišiadorių pradinės mokyklos VI skyriuje). Prie geležinkelio stoties buvo įrengta stovykla lenkų pabėgėliams. Mokiniai, žinoma, buvo jų stebėtojai. Matėme daug lengvųjų mašinų, jose sėdinčias ponias su šuneliais. Mes širdyje vaikiškai pykome: kodėl jos vietoje šunelių nepaėmė daugiau žmonių, kad neatitektų vokiečiams.
1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir SSRS sutartis, kuri perdavė Lietuvai Vilnių su apylinkėmis, t. y. tik ¼ Vilniaus krašto teritorijos, bei įleido į Lietuvą svetimos kariuomenės dalinius. Taigi 1939 metais Lietuva atgavo Vilniaus kraštą. Trakai grįžo Lietuvai ir vėl tapo apskrities centru. Okupacijos metu, Trakų įstaigos buvo įsikūrusios Kaišiadoryse, paliekant APSKRITIES vardą. Mano gimimo metrikų, kaip ir tėvų, senelių, prosenelių, įrašai liudija, kad visi esame gimę Trakų apskrityje, Smilgių kaime. Nors aš gimiau, kai Trakai buvo okupuoti. O dabar apskrities įstaigos iš Kaišiadorių vėl yra iškeltos atgal į Trakus.
Tūkstančiai išsiilgusių lietuvių, tarp jų ir kaišiadoriečiai, lankė Trakus, grožėjosi pilies liekanomis, deklamavo Maironio eilėraštį „Trakų pilis“ ar skandavo žodžius „mes be Vilniaus nenurimsime“. Iškilo nauji uždaviniai.
Vienas iš pirmųjų uždavinių Vilniaus krašte atgaivinti LIETUVYBĘ. Kaišiadorių gimnazija suorganizavo mokinių choro išvyką į Trakus. Kartu važiavau ir aš, nors dar mokiausi Kaišiadorių pradinės mokyklos VI skyriuje. Sunkvežimio vairuotojas, pas kurio draugę nuomavau kambarį, paėmė kartu ir mane. Vos atvykome, sunkvežimį apsupo lenkiškai kalbantys paaugliai, jie garsiai skandavo „klumpi pšijahali“, spjaudė mašinoje esančius mokinius. Choro vadovas mokytojas Poniuškaitis prašė, kad mūsų mokiniai tik nesimuštų. Pasirodymas vyko parapijos salėje, dainuojančius mūsų choristus apmėtė kiaušiniais. Žiūrovų buvo nedaug.
Kitas žingsnis – lietuviškos mokytojų seminarijos įkūrimas Trakuose.
1920-1939 m. Trakuose veikė mokytojų seminarija, kurioje lietuvių ir baltarusių kalbos buvo dėstomos tik kaip atskiros disciplinos (seminarijoje buvo rengiami mokytojai sulenkintoms Vilniaus krašto pradinėms mokykloms).
Lietuviška Trakų mokytojų seminarija įkurta 1940 m. liepos mėn. Ji ruošė pradinių klasių mokytojus lietuviškoms Vilniaus krašto mokykloms (tai poreikio reikalas ilgai lenkintame Vilniaus krašte).1957 m. mokykla buvo perkelta į Naująją Vilnią. 1949 m. mokytojų seminarijos – pavadintos pedagoginėmis mokyklomis. Taigi Vilniaus aukštesniosios pedagogikos mokyklos ištakos – lietuviška Trakų mokytojų seminarija.
Trakų mokytojų seminarijos veiklos pradžia
Trakų mokytojų seminariją įkūrė pirmasis direktorius Juozas Mačiulis, kuriam talkino raštvedys Kazys Tunkevičius ir du sargai. Nuo 1940 m. rugsėjo 16 d. pradėjo dirbti 8 mokytojai, o spalio mėn. – trys bendrabučio darbuotojai.
Pirmieji seminarijos mokytojai buvo: A. Vokietaitis. P. Šernas, V. Varcinka, V. Arnatauskas, L. Matusevičienė, M. Vaitulioninė, J. Normantas, T. Petružytė, M. Rimkutė. Vėliau seminarijai plečiantis augo mokytojų ir moksleivių skaičius.
Mokyklos direktoriai ir jų pavaduotojai:
1940 m. liepos mėn. – Juozas Mačiulis.
1940 m. rugpjūčio mėn. – Vincas Makutėno
1943 m. rugsėjo mėn. – Bronius Kulys
1944 m. sausio mėn. – Petras Šernas
1945 m. sausio mėn. – Bronius Poniuškaitis
1946 m. spalio mėn. – Stasys Markonis
1947 m. rugsėjo mėn. – Mečys Skerla
Mokslo dalies vedėjai:
1946 m. vasario mėn. – Augustas Stalerūnas, nuo rugsėjo mėn. – J. Vidūnas.
Trakų mokytojų seminarijoje buvo išleista 15 laidų – 776 pradinių klasių mokytojų.
Dauguma į seminariją stodavo iš Trakų apylinkės, o po respublikos suskirstymo rajonais (1950 m.) stojančiųjų geografija išsiplėtė. Moksleiviai buvo priimami mokytis su nebaigtu ir pilnu viduriniu išsilavinimu, o nuo 1991 m. tik su viduriniu.
Daviniai: Vilniaus aukštesniosios pedagogikos mokyklos metraštis, parengė A. Rakauskas.
Vilnius, 2000 m. [internetas].
Vilniaus aukštesniosios pedagogikos mokyklos ištakos – Lietuviška Trakų mokytojų seminarija, įkurta 1940 m. liepos mėn.
Į 1940 m. Trakuose įkurtą lietuvių mokytojų seminariją dirbti ir mokytis išvažiavo dalis Kaišiadorių mokytojų bei mokinių. Kiek prisimenu ten dirbo mokytojai: Bronius Poniuškaitis, Jadvyga Sidaraitė, J. Normantas. Baigęs 1939 m. Kaišiadorių gimnaziją – Augustas Stalerūnas, jo draugas Griškevičius (jis vėliau dirbo žemės ūkio ministerijoje juristu. Jo žmona – Vilniaus VII vid. m. istorijos mokyt.).
Direktorius – Stasys Markomis ir jo brolis Markauskas. Kitų nežinau. Išvardintus mokytojus pažinau. Vieni iš jų vieni mane mokė Kaišiadorių gimnazijoje. Tai Jadvyga Sidaraitė ir J. Normantas. Su kitais dirbau, pvz., Stasys Markonis (1951–1961 m. jo vadovaujamoje Telšių vid, mokykloje istorijos mokyt. ir mokymo dalies vedėjas), Augustas Stalerūnas – mano pusbrolis.
Ką žinau apie minėtus mokytojus?
Jadvyga Sidaraitė baigė dvimetį mokytojų institutą. Kurį laiką mokytojavo Trakuose, Kaišiadorių amatų mokykloje. Man besimokant Kaišiadorių gimnazijoje (1940–1946) dėstė lotynų kalbą ir psichologiją. Reikli, mokė analizuoti žodžius ir sakinius, reikalaudavo žodžių tiesioginio, o sakinių literatūrinio vertimo. Įgijome tvirtus pagrindus, to užteko ir studijuojant Vilniaus universitete. Jos broliai: Vytautas – teologijos daktaras, kiek girdėjau dirba Kauno kunigų seminarijoje. Jis rašo „mes kilę iš Kaišiadorių žemės. Tėvas Ignas Sidaras iš Rumšiškių. Šiek tiek giminiavomės su pačiu Jonu Aiščiu-Aleksandriškiu. Jo močiutė buvo Sidaraitė. Tėvukas kurį laiką gyveno Amerikoje, užsidirbo pinigų. Grįžęs Kaišiadoryse nusipirko namą, vedė. Brolis Antanas baigė kūno kultūros institutą, ilgai dirbo Ignalinoje. Vyriausias Kostas studijavo konservatorijoje, dainavo operoje. Kai opera kėlėsi į Vilnių, neturėdamas kur ir iš ko Vilniuje gyventi, grižo į Kaišiadoris. Kurį laiką dirbo Kaišiadorių gimnazijoje muzikos mokytoju.“
Kurį laiką direktoriumi dirbo Stasys Markonis, gimęs 1902 XII 26 d. Slabadoje (Ukmergės rajone) – 1973 III 27 d. Vilniuje 1925 m. baigė kunigų seminariją, 1937 m. atsisakė kunigystės. Nuo 1944 m. 17 metų mokytojavo: Ukmergės gimnazijoje dėstė tikybą, dirbo Trakų mokytojų, vėliau Telšių mokytojų seminarijose direktoriumi, 1949–1961 m. – Telšių Žemaitės vid. m. direktoriumi. 1961–1973 m. Ateizmo muziejaus direktorius. Parašė autobiografinę apybraižą „Didžioji iliuzija“ (1963). Rašė spaudoje. S. Markonio žmonos Olgos duktė Vijolė Lalytė-Ivanauskienė tapo gydytoja, gyvena Vilniuje ir dirba Kauno gatvėje esančioje poliklinikoje.
1951–1961 m. pagal paskyrimą dirbau S. Markonio vadovaujamoje Telšių Žemaitės vid. mokykloje istorijos mokytoju ir direktoriaus pavaduotoju.
Augustinas Stalerūnas, Augusto Trakų Mokytojų seminarijoje dėstė matematiką. Gimė 1921 m. sausio 27 d. Piplių sodžiuje, Žaslių valsčiuje, Trakų apskrityje. 1931 m. baigė pradinę mokyklą, 1938 m. baigė Kaišiadorių gimnaziją. Tik baigęs gimnaziją dirbo Trakų Mokytojų seminarijoje, vėliau baigė ekonomiką Kaune ir dirbo formacijos srityje, Miręs. Jo žmona Valerija Stalerūnienė gyvena Vilniuje. Duktė ištekėjusi ir su šeima gyvena Kaune.
Jo brolis Alfonsas Stalerūnas gimęs 1923 m. Piplių kaime. 1946–1955 m. kalėjo Intoje. Dabar gyvena Kaišiadoryse, apakęs, meninės prigimties, įvairių amatų specialistas. Leidinyje „Sulaužyti kryžiai“ rašo „Dirbome dviem pamainom siuvimo fabrike (Mordovija 14-tas lagpunktas). Nemažai lietuvių, tarp jų ir Antanas Miškinis, dirbo sukirpimo ceche. Su dideliais aštriais peiliais detales čia pjaustė augaloti plačiapečiai vyrai – Alfonsas Stalerūnas, Petras Vainilavičius…190 psl. Gyvena Kaišiadoryse. Seserys: Vladislava Markevičienė ir Janina Stalerūnaitė dirbo ir gyvena Grigiškėse.“
Mokiniai, išvykę mokytis į Trakų Mokytojų seminariją, kurie 1940 m. baigė Kaišiadorių Nr. 1 pr. mokyklos VI skyrius: Miknevičiūtė Stefanija ir Česnaitė Vladislova su kuria 1938 m. kartu baigėme Palomenės pradžios mokyklą. Dirbo mokytoja tėviškėje.
Miknevičiūtė Stefanija – „Vėtra“, „Audra“ gyveno Antanaičių kaime, dirbo Žaslių vlsč. Nėprėkštos kaimo mokykloje. Ryšininkė užverbuota būrio vado Perkūno-Jaromsko. Tai buvo jo pagrindinė ryšininkė 18–19 metų amžiaus. Suimta 1946 m. Lagerio vieta Magadanas. Paleista 1947 metais. Dokumentų sąrašuose rašoma Mikelkevičiūtė-Burbienė Stefanija, Kazio.
Pastaba. 1863 m. sukilimo pirmieji daliniai formavosi Neprėkštos miškuose ir pirmasis sukilėlių susirėmimas įvyko ties Krušonių kaimu – netoli Smilgių kaimo – Palomenės apylinkėje.
Klausėte apie mokytoją Praną Kvietkauską.
P. Kvietkauskas 1936 m. įstojo į Kaišiadorių valstybinę gimnaziją ir 1939/1940 m. ją baigė. Jis rašo, kad 1943 m. mokytojaujant Kaišiadorių gimnazijoje susipažino su Gerardu Žilinsku, tapo „prieteliais“. Dėstė fiziką. 1945 m. buvo pasiustas į VU Fizikos–matematikos fakultete suorganizuotus mokytojams pasitobulinimo kursus. Mokslo metams pasibaigus, liepos 8 d. buvo suimtas, tardomas Kaišiadorių, Trakų ir Vilniaus rūsiuose bei, neradus kaltės, 1945 m. vasario 5 d. išleistas.
1945/1946 m. 8 kl. mokiniams fiziką dėstė daktaras Gerardas Žilinskas, kartu dirbo ir VU dėstytoju. P. Kvietkausko atsiminimai apie G. Žilinską yra straipsnis „Mūsų doktor“.
Daktaras Gerardas Žilinskas, Vilnius 2006,169 pl.
Džiaugėsi žmonės atgavę Vilnių ir savo apskrities centrą Trakus, bet dar labai skauda širdį, kad Vilniaus krašte nyksta lietuviškas žodis.
Papasakosiu, kaip mano gimtajame Smilgių kaime, Kaišiadorių rajone, lenkams okupavus rajono centrą Trakus, žmonių ir Palomenės parapijos klebono kunigo Vincento Valavičiaus vaiko gimimo metrikuose įrašyta, kad gimė Trakų apskrityje bei atitinkamas kaimas, pvz., aš gimiau Trakų apskr. Smilgių k. Palomenės parapijoje.
Prisimenu atvejį, kai parapijiečiai įeidami į Palomenės bažnyčios vidų, įmesdavo į prie durų kabančią dėžutę raštelius su savo pageidavimais. Reikalavo panaikinti lenkiškus užrašus esančius ant bažnyčios sienų kabančiuose paveiksluose, kitaip neis į bažnyčią. Vieną sekmadienį, atėję į bažnyčią, pamatėme tokį vaizdą – visi lenkiški užrašai paveiksluose buvo užtraukti baltomis užuolaidėlėmis.
Palomenės parapijiečiai nemokėjo lenkų kalbos, nors apylinkių miestelio gyventojai dauguma kalbėjo lenkiškai. Senieji kaimo gyventojai meldėsi lenkiškai, to juos išmokė kunigai einant Pirmosios Komunijos. Kai 1934 metais pradėjau eiti į Smilgių pradinę mokyklą buvau ruošiama Pirmajai Komunijai. Mano senelė (tėvo motina Uršulė Ivoškienė) paklausė manęs: „Argi yra ir lietuviški poteriai?”. Gavus teigiamą atsakymą, atsisėdo šalia manęs ir kartu mokėmės maldų „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ ir „Tikiu į Dievą Tėvą“. Liko laiminga, kad galėjo melstis lietuviškai.
Kaimo jaunimas turėjo kitą priemonę prieš lenkiškumą. Į kaimo vakaruškas ateidavo ir lenkiškai kalbančių kaimų jaunimas. Kalbos problemą išspręsdavo posakiu „jei išgirsime nors vieną lenkišką žodį – užsikimš durys“ reiškia gausit į kailį. To užtekdavo.
Žaslių bažnyčioje šis klausimas buvo sprendžiamas kitaip. Atėję lietuviai sėsdavo į vieną suolų pusę, o lenkai – į kitą. Kiekvieni pradėdavo giedoti bažnytines giesmes savo kalba, kurie garsiau giedodavo, ta kalba būdavo laikomos šv. Mišios. Kai to neužtekdavo, pradėdavo vieni kitus stumdyti iš bažnyčios – laimėjusių kalba – laikomos pamaldos. Žmonės, kaip mokėjo, taip kovojo už lietuviškumo išlikimą ir sustiprinimą savo gimtose žemėse, nelaukė valstybės pagalbos. Įvykių nemačiau, bet girdėjau pasakojimus.
Tikiuosi, kad mūsų vyriausybė neliks abejinga ir spręs Lietuvių kalbos išlikimo klausimą Vilniaus krašte.
Tikiu, kad ir lenkai mokysis lietuvių kalbos, kaip ir kitų tautybių žmonės gyvenantys Lietuvoje.
Nuotraukoje: 1941-1962 m. m. Kaišiadorių gimnazija buvo įsikūrusi trijuose pastatuose. Pirmajame šio pastato aukšte buvo 4 klasės, o antrame – direktoriaus kabinetas mokytojų kambarys, biblioteka, raštinė ir dvi klasės
