Mitingo dalyviai: priekyje „Spartuolio“ žurnalistai Kazys Šliužas ir Stasys Stacevičius (poetas), dešinėje prie krašto tautiniais drabužiais apsirengusi trakietė Ona Sipavičienė. Tolumoje matyti Jono Kasperavičiaus kryžius su saulute. Leono Stosiūno nuotr.

Rasa Jakubauskienė, „Trakų žemės“ laikraštis

Šiandien minime 35-erių metų sukaktį, kai, siekdami taikiai pasipriešinti sovietinės Rusijos okupacijai, trijų Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – gyventojai stojo į 650 km rankomis susikibusių žmonių grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Menančių šį istorinį įvykį kasmet vis mąžta ir išgirsti istoriją iš pirmų lūpų darosi vis sudėtingiau. Tačiau, laimei, UAB „Trakų žemės“ direktorius ir Trakų rajono laikraščio „Trakų žemė“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius vis dar yra tas gyvasis liudininkas, galintis pasidalyti patirtimi ir nuotaikomis iš Baltijos kelio, juo labiau –redakcijoje kabo Baltijos asamblėjos Jam skirta padėka už išskirtinius nuopelnus organizuojant Baltijos kelią, Baltijos kelio 20-mečio proga.

Gerbiamas Juozai, nuo to istorinio momento, kai visų trijų Baltijos valstybių piliečiai stovėjo susikibę rankomis, praėjo 35-eri metai. Kokius prisiminimus apie jį tebesaugote?

Labai prasmingus. Tai – istorinis įvykis visoms trims Baltijos valstybėms ir jų gyventojams. Jis taip pat yra svarbus ir pasauliniu mastu. Baltijos kelias supurtė totalitarinę valstybę, kuri vadinosi SSRS, ir todėl šlovė ir garbė tiems, kurie tai sumanė ir įgyvendino, bei tiems, kurie dalyvavo Baltijos kelyje…

Baltijos kelias buvo skirtas Molotovo–Ribentropo pakto metinėms paminėti, nes šio pakto, priimto 1939 m. Maskvoje, pagrindu Sovietų Sąjunga ir hitlerinė Vokietija pasidalijo Europą ir tuo pačiu visos trys Baltijos valstybės atiteko Sovietų Sąjungai. Todėl Baltijos kelias buvo pradžių pradžia viešai paminėti sovietų okupaciją ir pareikšti, kad Lietuvai reikia nepriklausomybės, kad Lietuva turi būti nepriklausoma valstybė. Baltijos kelias – tai visų trijų Baltijos valstybių referendumas už nepriklausomybę, kurios piliečiai jau tam buvo pasiruošę… Štai ką reiškia Baltijos kelias.

Kiekvienai Lietuvos savivaldybei Baltijos kelyje buvo skirta tam tikra atkarpa. Kokioje dalyje, t. y. nuo kur iki kur stovėjo iš Trakų rajono atvykę Lietuvos piliečiai?

Visoms savivaldybių Sąjūdžio taryboms arba tiksliau – visiems rajonams buvo skirti tam tikri kilometrai, kad gyventojai sustotų ir susikibtų rankomis. Tai buvo padaryta, atsižvelgiant į gyventojų skaičių. Trakams, kurių sudėtyje buvo Elektrėnai, Vievis, Grigiškės, atiteko 2 km, Širvintų rajone, nuo Musninkų–Širvintų kelio iki Viesų sankryžos, už mūsų toliau stovėjo Kaišiadorių sąjūdininkai, su kuriais ir buvo surengtas bendras mitingas 19.00 val. Trakų rajono mastu į Baltijos kelią organizavo sąjūdininkai (rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas inžinierius iš Elektrėnų Aleksandras Klumbys) šiose vietose: Elektrėnuose, Vievyje, Grigiškėse, Lentvaryje, Rūdiškėse, Onuškyje, Dusmenyse, Aukštadvaryje, Semeliškėse, žinoma, – ir Trakuose. Į Baltijos kelią važiavo ir atskiros organizacijos su savo darbuotojais, daug buvo gėlių ir, žinoma, – radijo aparatų, dažniausiai VEF, pagamintų Rygoje. Jie buvo pastatyti ant mašinų stogų, kad girdėtų Lietuvos radijo pranešimus.

Ar šiandien ta vieta yra kaip nors pažymėta, ar daug turime tos dienos istoriografijos?

Pirmiausia reikia priminti skaitytojams, kad tą vakarą jau buvo pastatytas gal penkių metrų ąžuolinis kryžius, kurį pašventino Trakų bažnyčios klebonas Vytautas Pranciškus Rūkas. Tas kryžius stovi ir šiandien, tik užaugo aplinkui jį pasodintos eglaitės. Kryžių pagamino aukštadvarietis tautodailininkas Jonas Kasparavičius su sūnumis Ramūnu ir Vidu. Jis buvo pastatytas Baltijos kelio išvakarėse, o per mitingą jį pašventino Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis ir kiti kunigai. Ten ir vyksta minėjimo renginiai. Važiuodami autostrada Panevėžio link, dešinėje pusėje galime matyti kas kelis kilometrus pastatytus įvairius Baltijos kelio ženklus. Kiekvienas rajonas statė savo Baltijos kelio ženklus, beje, jie visi labai prasmingi, dažniausiai pagaminti tautodailininkų.

Buvote vienas iš Trakų rajono organizatorių, 1989 m. rugpjūčio 23-ąją vedusių Trakų rajono gyventojus į Baltijos kelią. Kaip, kokiu būdu pavyko viską organizuoti, kaip keliavote?

Rajono valdžia netrukdė dalyviams samdytis transportą, bet dauguma važiavo savo automobiliais ir iš darboviečių. Ir kolūkių sąjūdininkai irgi galėjo kooperuotis ir vykti tarnybiniu transportu. Šiandien yra proga prisiminti ir padėkoti  Dusmenų kolūkio pirmininkui Anatolijui Kuchalskiui, Onuškio kolūkio pirmininkui Marijonui Michalkevičiui, Semeliškių – Rostislavui Kosmačiui,  Beižionių – Algirdui Sadkauskui, Trakų teismo pirmininkui – Jonui Kryževičiui, Trakų vandentiekio direktoriui – Jonui Puišiui, Trakų elektros tinklų direktoriui – Jonui Kriaučiūnui ir daugeliui kitų tuometinių vadovų, kurie kartu su savo darbuotojais dalyvavo Baltijos kelyje. Trakų miesto dalyviai gyventojai važiavo su Trakų autotransporto įmonės autobusu, kuriame ir aš važiavau. Mano šeima, žmona ir abi dukros, važiavo asmeniniu automobiliu „Žiguliu“ tiesiai į Viesas. Bet labai daug automobilių nepasiekė numatytos vietos dėl transporto spūsčių – mašinų buvo tiek daug, kad jos negalėjo judėti Baltijos kelio link…

Kas keliavo kartu su Jumis ir maždaug kiek gyventojų atstovavo Trakų rajonui Baltijos kelyje?

Iš Trakų rajono galėjo būti apie du tūkstančius dalyvių. Niekas jų neskaičiavo, nebuvo jokios apskaitos, tiesiog reikėjo užimti tuos du kilometrus ir sustoti vienas šalia kito bei susikibti rankomis, klausyti Lietuvos radijo pranešimo 19 val. Po kiek laiko praskrido lėktuvas ir barstė gėles ant asfalto. Trakų ir Kaišiadorių gyventojų mitingą ties Viesų sankryža aprašė tuometis Trakų rajono laikraštis „Spartuolis“, kurio redaktoriumi tada man teko būti. Jis atspausdino net Kaišiadorių vyskupo Juozapo Matulaičio kalbą, pasakytą mitingo metu. Beje, vyskupas į mitingą atsivežė 10 kunigų iš įvairių parapijų: kun. Jonas Sabaliauskas (Elektrėnai), Romualdas Šalčiūnas (Vievis),  kun. Jonas Danilevičius (Birštonas), kun. Jonas Dobrovolskas (Širvintos), prel. Jonas Jonys (Kaišiadorių kurija) ir kt. Tai buvo įspūdinga ir labai gražu. Bet buvo dar  įdomesnis dalykas: Trakų bažnyčios klebonas Vytautas Pranciškus Rūkas turėjo Kanadoje nusipirktą filmavimo kamerą ir visą mitingą nufilmavo su garso įrašu – tokiu būdu paliko istorijai autentišką liudijimą. Ta filmuota medžiaga yra pas UAB „Aidas“ savinininką Česlovą Rulevičių. Buvo mūsų mitinge labai garbingas svečias Leonas Stosiūnas  iš Kanados. Jis – semeliškietis, buvo atvykęs aplankyti savo giminių. Leonas fotografavo mitingą ir Baltijos kelią su spalvota juosta ir vėliau atsiuntė spalvotų fotografijų. Tai buvo staigmena ir naujiena. Trakiškė Gelena Drungilienė dalyvavo Baltijos kelyje su šeima ir daug fotografavo, rengė parodas kartu su Romualdu Lanku. Dar reikia būtinai paminėti elektrėniškį inžinierių ir fotografą Vytautą Suslavičių – yra daug jo Baltijos kelio fotografijų… Beje, įvairiose fotografijose matyti ir „Spartuolio“ redakcijos žurnalistai: Sigita Nemeikaitė, Kazimieras Šliužas, Stasys Stacevičius.

Įprasta, kad tokių renginių metu gyventojai būna nusiteikę pakylėtai, draugiškai. O kokios nuotaikos vyravo tąkart?

Visi buvo pakilios nuotaikos, nes, galima sakyti, susirinko bendraminčiai, kurie matė tokio susibūrimo jėgą ir jautė, kad į Lietuvą ateina didelės pertvarkos ir pasikeitimai. O svarbiausia, jie pamatė, kad Sąjūdis yra ta jėga, kuri Lietuvai neša išsilaisvinimą, Sąjūdis tapo pripažinta politinė jėga. Toks mitingas ties Viesų sankryža su įgarsinimu ir garsiakalbiais, kuriuos parūpino Kaišiadorių sąjūdininkai, buvos didelė naujovė ir rodė Sąjūdžio jėgą, pripažinimą viešojoje erdvėje ir to laiko visuomenėje. Norėčiau priminti, kad ir kitose Baltijos kelio vietose buvo rengiami mitingai, kurių dienotvarkėse buvo Molotovo–Ribentropo pakto pasmerkimas, sovietų trėmimų Lietuvoje paviešinimas ir reikalavimas atskleisti, kas tai darė, reikalavimas reabilitacijos ir nubausti kaltinininkus, o svarbiausia – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

 Žiūrint iš laiko perspektyvos, Jūsų nuomone, ar pavyko pasiekti Baltijos kelio tikslą, įgyvendinti tada jame stovėjusių lietuvių svajones, puoselėtas viltis?

Be abejonės. Niekas negalėjo patikėti, kad Baltijos kelias atvers tokias dideles pertvarkas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje ir visoje Sovietų Sąjungoje. Visi tai jautė ir matė, kad kažkas bus didingo, kad kažkas turi įvykti. Tai buvo didžioji lietuvių tautos svajonė, kuri buvo susijusi su Lietuvos valstybingumo atstatymu, su sovietų okupacijos padarinių panaikinimu, sovietų kariuomenės iš Lietuvos išvedimu. Pagaliau – su Lietuvos laisvės atgavimu…

Gerbiamas Juozai, kaip manote, kaip atrodytų Baltijos kelio šūkiai ir idėjos šių dienų kontekste?

Tais laikais tai buvo labai drąsu. Iki paskutinės dienos daugelis lietuvių galvojo, kad Baltijos kelias neįvyks, nes nebuvo tinkamos komunikacijos, pranešimų, išskyrus „Atgimimo bangą“ ir Sąjūdžio informacijos kanalus. Štai kur buvo pagrindinė priežastis. Tačiau, kaip buvo jau minėta anksčiau, valdžia nesipriešino ir buvo kalbama, kad tai buvo „perestroikos“ dalis.

Deja, prieš ketverius metus žurnalisto ir visuomenininko Andriaus Tapino organizuotas Baltijos kelias Baltarusijai palaikyti nedavė norimų rezultatų. Kaip manote, kodėl, ko pritrūko?

Čia yra skirtingi dalykai, nes Baltijos kelias jau buvo pribrendęs lietuvių sąmonėje ir dėl to lietuviai drąsiai išėjo į Baltijos kelią, tikėdami savo ateitimi. Šiuo atveju Baltijos kelias į Baltarusiją buvo ankstyvas, nes diktatorius remiasi karine jėga ir jėgos struktūromis, todėl Baltijos kelias negalėjo būti toks masiškas, jame negalėjo dalyvauti baltarusiai iš Baltarusijos.

Ką galėtumėte palinkėti lietuviams šio istorinio įvykio sukakties proga?

Turime mokytis ir žinoti savo tautos ir valstybės istoriją, juk lietuvių valstybingumas siekia XIII a., Mindaugo laikus, juk jis – pirmasis Lietuvos karalius. Kiekvienas lietuvis turi didžiuotis savo valstybingumu. O nežinodami savo valstybės istorijos, mes esame vaikai, kaip teigia vienas senas posakis. Pažiūrėkite, kokie nearti dirvonai laukia mūsų! Vien Lietuvos rezistencijos istorija – kiek turime nežinomų didvyrių kapų. Kada apie juos sužinosime ir juos reikiamai pagerbsime? Jie negali likti nežinomi, juk yra išlikę dokumentų. Turime skirti daugiau lėšų šių asmenų paieškai bei viešinimui plačiajai visuomenei. Tokia pati situacija yra ir su mūsų tremties istorija. Daugelis šių bylų guli nepaliestos, neperžiūrėtos, nes nėra kam, nėra likusių giminių, kurios jais domėtųsi, vadinasi, tai turi daryti bendruomenės – juk lėšų tam galima surasti, o autorių, kurie tuo domisi, irgi yra, tik reikia juos paskatinti.

 

Gerbiamas Juozai, labai dėkoju Jums už prisiminimus ir pokalbiui skirtą laiką.

Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ