Kun. Kazimieras Pukėnas. lt.wikipedia.org nuotr.

 Vytautas Valentinas ČESNULIS, Vilnius, www.voruta.lt

Kun. Kazimiero Pukėno gyvenimo aprašymui parengti daugiausiai rėmėmės archyvuose saugomais dokumentais ir Vilniaus arkivyskupijos kurijoje esančia kunigo asmens byla; pastarojoje yra ir paties kunigo 1966 m. lapkričio 8 d. Nemenčinėje rašyta biografija.

Gimtinė, mokslas gimnazijoje ir universitete

Šaltiniuose yra netikslumų apie kunigo gimtinę. Pasak Joniškio (Molėtų r.) bažnyčios knygų (Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius, fondas 342, klieriko asmens byla 15128; toliau – MAB, o skaičiai reikš fondo ir bylos numerius) gimimo ir krikšto metrikų išrašo, 1905 m. kovo 6 d. šioje bažnyčioje pakrikštytas Boleslovo ir Uršulės Petrėnaitės Pukėnų kūdikis Kazimieras, gimęs vasario 29 d. Inturkės parapijos Liepeliškių kaime. Išrašo tikslumą Vilniaus kurijos notaras patvirtinęs 1926 m. kovo 25 d., o nuorašo atitikimą originalui 1926 m. rugsėjo 28 d. patvirtino Vilniaus kunigų seminarijos rektorius J. Ušila. Apie tai, kad gimęs Liepeliškiuose, jaunasis klierikas 1926 m. rugsėjo 26 d. (MAB 318–26437) rašė autobiografijoje. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos brandos atestato nuoraše gimimo vieta taip pat nurodyta Liepeliškiai. O Vilniaus arkivyskupijos kurijoje esančioje byloje rašoma, kad kunigas gimęs valstiečių nuomininkų šeimoje Lapinės kaime, Švenčionių parapijoje, nors tokio kaimo Švenčionių krašte nėra. „Lietuvių enciklopedija“ (Bostonas, t. XXIV) kunigo gimtinę klaidingai nukėlusi į Gramackų kaimą prie Švenčionėlių.

Negi stojant į kunigų seminariją ar vėliau niekam neužkliuvo jaunuolio gimtadienis – vasario 29 d.? Juk 1905–ieji nebuvo keliamieji metai nei pagal Julijaus, nei pagal Grigaliaus kalendorius! Ši Joniškio bažnyčioje padaryta klaida lydėjo kunigą visą gyvenimą. Apvalūs jubiliejai minėti dažniausiai kovo 1–ąją.

Kazimiero Pukėno vaikystė prabėgo dabartiniame Molėtų rajone. Vaikelis buvo dar visai mažas, kai tėvai, iš vienos vietos į kitą klajoję žemės nuomininkai, apsigyveno Novosiolkos viensėdyje (buv. Videniškių apyl.). Berniukas mokėsi dviejų kaimų pradinėse mokyklose: iš pradžių vienerius mokslo metus rusiškoje mokykloje Girsteitiškyje, paskui per Pirmąjį pasaulinį karą Garšvėnuose įsikūrusioje lietuviškoje mokykloje. Baigęs pradinę mokyklą prašė tėvų leisti į gimnaziją, tačiau trūko lėšų ir apie metus niekur nesimokė. Kai tėvai persikėlė į Gramackus prie Švenčionėlių, paauglys 1919 m. įstojo į Švenčionių lietuvių gimnazijos antrąją klasę. Lenkų valdžiai 1921 m. gimnaziją uždarius, perėjo į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Gyveno Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto išlaikomame bendrabutyje. Gimnaziją baigė ir brandos egzaminus išlaikė 1926–ųjų gegužę. Egzaminai vyko lietuvių ir lenkų kalbomis. Gerai įvertintos tik religijos žinios, o visi kiti dalykai (lietuvių, lenkų, lotynų ir vokiečių kalbos, istorija kartu su mokslu apie Lenkiją, geografija, fizika su chemija, matematika) – patenkinamai. Nuo filosofijos propedeutikos (parengiamojo kurso) ir gamtos mokslų egzaminų atleistas. Tačiau valstybinė komisija pripažino K. Pukėną tinkamu aukštosioms studijoms. Egzaminų valstybinės komisijos pirmininkas Vilniaus universiteto dėstytojas daktaras Janas Otrembskis ir 6 komisijos nariai brandos atestatą pasirašė 1926 m. birželio 4 d.

Beje, gana daugelio XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios lietuvių kunigų, išskyrus nebent Petrą Kraujalį, pažymiai progimnazijose ar gimnazijose nebuvo aukšti – daugiausiai trejetai (pagal penkiabalę vertinimo sistemą). Tačiau iš to negalima daryti kategoriškos išvados, kad tie jaunuoliai buvę prasti mokiniai. Reikia turėti galvoje, kad ano meto rusiškose ar lenkiškose mokyklose besimokiusiems lietuviukams buvo nelengva reikšti savo mintis svetimomis kalbomis. Panašiai buvo ir kunigų seminarijose bei aukštosiose mokyklose. Dėstytojų ar profesorių kategoriška nuomonė apie klierikus ir studentus ilgainiui ne visada pasiteisindavo. Daugelio tų kunigų vėlesnė veikla įrodė, kad jie buvo gabūs ne tik Dievo žodžio skleidėjai; ne vienas jų pasireiškė kaip pasaulietinių knygų gimtąja lietuvių kalba autoriai, publicistai, įvairių mokslo sričių specialistai.

1926 m. rugpjūčio 31 d. K. Pukėnas Vilniaus kunigų seminarijos rektoriui parašė prašymą priimti jį į ketvirtą kursą. Prie brandos atestato nuorašo ir gimimo metrikų pridėjo Vytauto Didžiojo gimnazijos prefekto kun. Kristupo Čibiro raštą seminarijos valdybai. Pasak prefekto, gimnazijoje K. Pukėnas „kaip mokinys buvo pavyzdingo elgesio, pamaldus ir stropiai mokėsi religijos“. Todėl prefektas nematė jokių kliūčių jaunuolį priimti į kunigų seminariją.

Kadangi visa kunigų seminarija 1925 metais buvo įtraukta į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Filosofijos-teologijos fakultetą, tad ir K. Pukėnas priimtas į to fakulteto pirmąjį kursą, atitikusį seminarijos ketvirtą kursą. Paskaitos ir kiti užsiėmimai studentams teologams vykdavo daugiausia kunigų seminarijos patalpose. Studentų klierikų atostogų ir kitus reikalus spręsdavo seminarijos vadovybė. Minėtoje klieriko K. Pukėno asmens byloje yra per kelerius metus sukaupta įvairų rašytų dokumentų. Antai 1929 m. birželio 20 d. pažymėjime (už seminarijos rektorių jį pasirašęs kun. Valerijonas Meištovičius) nurodoma, kad seminarijos auklėtinis iki tų metų rugsėjo 26 d. 20 val. (!) išleidžiamas atostogų ir turi teisę nešioti sutaną. Pažymos dokumente liudija, kad nuo birželio 18 iki liepos 9 d. klierikas buvo Švenčionėliuose, nuo liepos 9 iki rugpjūčio 13 d. – Dieveniškėse, o nuo rugpjūčio 13 iki rugsėjo 26 d. – vėl Švenčionėliuose. Panašus pažymėjimas, galiojęs iki 1930 m. sausio 8 d. 20 val., išrašytas 1929 m. gruodžio 19 d. Iki 1932 m. sausio 8 d. dvejas trejas atostogas K. Pukėnas kasmet praleisdavęs Švenčionėliuose. Buvimą parapijose savo įrašais seminarijos pažymėjime patvirtindavo tų parapijų klebonai: Švenčionėliuose – kun. Ambraziejus Jakavonis. Pastarojo klebono 1931 m. kovo 3 d. teigiamas atsiliepimas apie K. Pukėną (Litterae testimoniales) yra MAB 318–1049.

Universiteto 1929–1930 mokslo metų egzaminų neišlaikiusių studentų sąraše (MAB 318–34814) ketvirtakursis K. Pukėnas įrašytas kaip neišlaikęs kanonų teisės egzamino.

O štai kai kurių dėstytojų atsiliepimai apie universitete besimokiusį K. Pukėną: kun. P. Kraujalio 1930 m. gruodžio 11 d. nuomone – negabus, bet malonus; kun. Urmanovičiaus – giedojimui nelabai tikęs. Išlaikęs žiemos sesijos egzaminus, K. Pukėnas 1931 m. vasario 2 d. įšventintas subdiakonu.

Voložino apskrities starosta (viršininkas) B. Vesiolovskis, išnagrinėjęs 26 metų klieriko K. Pukėno, gyvenusio Vilniuje, Tilto g. 12 ir kaltinamo sušaukus Lazdūnų kaime nelegalų susirinkimą, administracinės bausmės bylą, 1932 m. sausio 30 d. pripažino, kad šis pažeidęs dar 1919 metais Lenkijos Rytų žemėms išleistus potvarkius; per tardymą tai įrodyta. Todėl starosta klieriką nubaudė 6 savaitėms arešto. Starostos sprendimas išsiųstas į Vilniaus kunigų seminariją, iš kurios K. Pukėnas jį gavo kovo 3 d. (yra pakvitavimas, MAB 342–40080). Tačiau apie ką tame nelegaliame susirinkime buvo kalbama ir pan., starostos sprendime nerašoma. Tą pačią dieną dėl nelegalaus susirinkimo sušaukimą Voložino starosta nuo kaltės ir bausmės atleido 23 metų Vilniaus klieriką Konstantą Molį. Ar K. Pukėnas ir K. Molis „nusikaltę“ kartu ar atskirai, apie tai bylos dokumentuose nerašoma.

Universitetą K. Pukėnas baigė 1932 m., už darbą „Vytautas ir husitai“ gavęs magistro laipsnį. Birželio 29 d. įšventintas kunigu. Pirmąsias mišias atlaikė Švenčionėliuose. Dar prieš įšventinimą buvo sumanęs stoti į vienuolyną ir dėl to 1932 m. birželio 19 d. kreipėsi į metropolitą (MAB 318–1049). Tačiau vienuoliu netapo.

Prefektas Rakove. Studijos Liuvene

Universitetą baigęs naujakunigis paskirtas prefektu (kapelionu) į Rakovą Vileikos dekanate (dabar Baltarusijos Minsko srities Voložino rajonas). Tačiau ir būdamas už dešimčių kilometrų nuo gimtojo krašto, ryšių su juo nenutraukė, ypač su Švenčionėliais ir čia klebonavusiu A. Jakavoniu. Švenčionėliuose praleisdavo atostogas. Iš Švenčionėlių 1933 m. prašė celebreto (teisės laikyti mišias) beveik dviem mėnesiams – nuo birželio 26 iki rugpjūčio 20 d. – išvykti į Nepriklausomą Lietuvą. Laikraštis „Vilniaus aušra“ 1934 m. Nr. 9 rašė, kad Švenčionėlių parapijos Šv. Kazimiero draugijos skyrius, pirmiausia kunigų A. Jakavonio ir K. Pukėno rūpesčiu, pasistatė gražius namus. Ypač pasidarbavo visiems žinomas jaunas, pilnas gerų norų ir energijos, veiklus kun. K. Pukėnas. Namus rugpjūčio 12 d. pašventino Švenčionių dekanas D. Gailiušas. Pasak Antano Patacko (kn. „Kunigas AmbraziejusJakavonis“, Trakai–Vilnius, 1993, p. 30), A. Jakavonis ir K. Pukėnas 1933 m. susitarė, kad du trečdalius statybos išlaidų padengs A. Jakavonis, vieną trečdalį – K. Pukėnas. Statybai vadovavo J. Pukėnas. Piniginės paramos jis mėgino ieškoti Nepriklausomoje Lietuvoje, bet aukų buvo surinkta labai mažai. Kun. A. Jakavonis 1934 m. iškeltas į Eitminiškes, o Švenčionėlių liaudies namus lenkų valdžia 1936 m. uždarė kaip pavojingus statybos atžvilgiu, nors iškrausčius lietuvius jie tiko pasienio sargybos kareiviams apgyvendinti.

Arkivyskupas R. Jalbžikovskis pasktrė prefektą K. Pukėną klebono teisėmis administruoti Rakovo parapiją kun. Stanislovo Žuko atostogų metu nuo 1933 m. rugsėjo 14 d. iki spalio 1 d. Pukėnas prašė celebreto nuo 1934 m. liepos 19 d. iki rugpjūčio 2 d. išvykti į Varšuvą ir Čenstachavą. Nuo 1935 m. gegužės 7 d. iki 22 d. vėl ėjo Rakovo klebono pareigas. Gegužės 13 d. prašė arkivyskupijos priimti į katalikų bažnyčios globą schizmatikę (stačiatikę) Aleksandrą Nizninionek. Vilniaus ordinaras įgaliojo prefektą panaikinti jai bažnyčios bausmes. Mat į stačiatikių tikėjimą perėjusi moteris buvo ekskomunikuota (MAB3182–1960). Nuo 1935 m. liepos 22 iki rugpjūčio 24 d. iš Rakovo Pukėnas klebono pareigoms išsiųstas į Kaltanėnus pavaduoti atostogavusį kun. Nikodemą Vaišutį.

1935 m. rugsėjo 15 d. K. Pukėnas, jau kaip Žiupronių (dabar Baltarusijos Ašmenos r.) prefektas, paprašė arkivyskupo duoti jam raštišką leidimą trejiems metams – nuo tų metų rugsėjo 27 d. iki 1938 m. rugsėjo 1 d. – išvykti į užsienį, į Liuveno (Leveno) miestą Belgijoje studijuoti Liuveno katalikų universiteto Socialiniame institute. Arkivyskupas išvykti leido ir išsiuntė celebretą, kurį reikėjo kasmet atnaujinti. Celebretas pirmiesiems mokslo metams galiojo iki 1936 m. rugsėjo 1 d. Vėliau jis atnaujintas 1936 m. lapkričio 5 ir 1937 m. lapkričio 21 d. prašymu.

1935 m. lapkričio 3 d. laiške Vilniaus arkivyskupui iš Liuveno K. Pukėnas dėkojo už leidimą išvykti į užsienį. Socialinių mokslų pradžia Belgijoje atvykėliui buvo sunkoka, nes, kaip paaiškėjo, jis buvo labai silpnas „prancūzas“ ir negalėjo suprasti kai kurių profesorių. Nuotaika pagerėjo susipažinus su kunigais studentais iš Lenkijos. Gyveno pensionate, kuriame jau rado tris studentus lenkus ir vieną vietinį (adresas: Liuvenas, Notre Dame 27). Sąlygos panašios kaip ir Vilniuje: butas su išlaikymu per mėnesį kainavo apie 120 zlotų; tik ateityje pinigėlių trūks… Todėl prašė mišių stipendijos. Arkivyskupija lapkričio 7 d. atsakė, kad nei arkivyskupas, nei kurija padėti negali (MAB 318–1049).

Vytauto Didžiojo gimnazija. „Rytas“. Kariuomenės kapelionas

Grįžęs po studijų Liuvene 1938 m., K. Pukėnas dirbo kapelionu Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupijos Lietuvių katalikų akcijos generaliniu sekretoriumi, bet pareikalavus Vilniaus vaivadai L. Bocianskiui, lapkritį iš šių pareigų atleistas. Visus Lietuvių katalikų akcijos skyrius apskričių viršininkai uždarė; teko veikti nelegaliai.

Kapelionų E. Basio ir K. Pukėno rūpesčiu naujųjų mokslo metų proga Vytauto Didžiojo gimnazijoje 1938 m. rugsėjo 18 ir 19 d. surengtos trumpos rekolekcijos lietuviams gimnazistams ir lietuviškų pradinių mokyklų mokiniams. Sakyti pamokslai, klausyta išpažinčių. Per Vilniaus šv. Mikalojaus parapijos globėjo šventę – atlaidus gruodžio 11 d. iškilmingą sumą bažnyčioje, asistuojant diakonams ir klierikams, atlaikė kun. P. Bieliauskas, o K. Pukėnas pasakė pamokslą.

1939 m. vasario pradžioje šv. Mikalojaus parapijos salėje įvyko Vidaus misijų draugijos eilinis susirinkimas; kun. K. Pukėnas pasakojo apie mėginimus įvesti Lietuvoje krikščionybę, o kun. K. Čibiras kalbėjo apie tomis dienomis mirusio popiežiaus Pijaus XI santykius su Lietuva. Vasario 16-ajai pritaikytą pamokslą Šv. Mikalojaus bažnyčioje K. Pukėnas pasakė per iškilmes šios šventės proga (pamaldas atlaikė P. Bieliauskas). Vasario 28 ir kovo 12 d. kunigai K. Čibiras, E. Basys ir K. Pukėnas vedė rekolekcijas šv. Mikalojaus parapijos Lietuvių katalikų akcijos mergaitėms. Vytauto Didžiojo gimnazijos vyresniųjų klasių moksleivių rekolekcijoms kovo 23–25 d. vadovavo K. Pukėnas. Birželio 11 d., sekmadienį, po Vilniaus krašto jaunimo išklausytų viešnagėn iš Nepriklausomos Lietuvos atvykusio vyskupo M. Reinio pamaldų Aušros Vartuose, apie 600 K. Pukėno ir E. Basio vadovaujamų jaunuolių aplankė Kalvarijų Kryžiaus kelią. Vakare jaunimas dalyvavo Meno ir literatūros draugijos surengtame vaidinime (vaidintos N. Gogolio „Piršlybos“), o pirmadienį aplankė žymesnes Vilniaus vietas ir kun. Petro Kraujalio kapą.

K. Pukėnas bendradarbiavo Vilniaus lietuvių katalikų spaudoje, rašė į kitus laikraščius („Kelią“, „Vilniaus rytojų“). Šalia tikrosios pavardės pasirašinėjo slapyvardžiais K. Kelkis, K. K-is ir kt. Į Vilnių siuntinėjo rašinius iš Liuveno. Pavyzdžiui, kun. Vincento Taškūno leistos ir redaguotos „Vilniaus aušros“ 1937 m. Nr. 11 išspausdintas didelis kun. K. Pukėno straipsnis „Sovchozai, kolchozai ir ūkininkai“. Jame bandyta parodyti komunizmo santykį su ūkininkija. Išvada: Tarybų Sąjungos kaime klestėjo baudžiavinis darbas. Gal išoriškai ir atrodo komunizmas gražiai, bet viduje yra supuvęs, nežmoniškas, vergiją tik duodąs, todėl nepasitikėkime jo gražiais žodžiais. Laikraščio Nr. 12 straipsnyje „Katalikų ūkininkų jaunimo suvažiavimas Louvaine“ – įspūdžiai iš Belgijos ūkiškojo jaunimo federacijos 10–mečio jubiliejaus, kai Liuveno miesto gatvėmis pražygiavo 20 tūkst. organizuotų jaunųjų ūkininkų katalikų.

Nuo 1932 m. K. Pukėnas veikė Vilniaus lietuvių švietimo draugijoje „Rytas“ ir Šv. Kazimiero draugijoje, gynė lietuvių reikalus Vilniaus kurijoje. Vilniaus vaivada 1938 m. vasario 28 d. „Rytą“ uždarė. Tačiau draugija veiklos nenutraukė, veikė nelegaliai. Jos valdybos 1939 m. birželio 24 d. posėdyje perskaityti daugelio norėjusių pasilikti draugijoje žmonių prašymai, tarp kurių – K. Pukėno. Visuotiniame narių susirinkime birželio 25 d. į draugijos valdybą vietoj A. Petraičio buvo išrinktas K. Pukėnas (kartu papildomai į valdybą išrinktas pedagogas Marcelinas Šikšnys). Valdybos nariams birželio 27 d. posėdyje pasiskirsčius pareigomis, K. Pukėnas tapo draugijos sekretoriumi ir dalyvaudavo valdybos posėdžiuose iki 1940 m. sausio 10 d. imtinai (MAB67–264/3). „Ryto“ valdybos posėdyje 1939 m. rugsėjo 2 d. išrinktas socialinio aprūpinimo skyriaus nariu (MAB 67–124/1).

Vilniui grįžus Lietuvai, „Ryto“ draugijai reikėjo persiorganizuoti, tarsi steigtis iš naujo. K. Pukėnas 1939 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministrą, prašė nubraukti tariamą „Ryto“ skolą su procentais, neva atsiradusią, kai visą draugijos turtą savo žinion perėmė lenkų valdžia; draugijos steigėjų vardu prašė leisti jai toliau veikti mūsų Tėvynės labui. K. Pukėnas 1939 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į vidaus reikalų ministrą (MAB 67–264/4). VRM Spaudos ir draugijų skyrius 1940 m. sausio 9 d. K. Pukėnui grąžino (raštą pasirašė draugijų referentas J. Kompaitis) steigiamos „Ryto“ draugijos įstatus ir prašymą, nes nebuvo pasirašytas 12 steigėjų ir nesumokėtas žyminis mokestis, prašyme nebuvo nurodytas draugijos steigėjų įgaliotinis, neaišku, kas prašymą pasirašė – Pukėnas ar Purėnas – ir t. t. Mat notaro Juozo Platakio 1939 m. gruodžio 16 d. patvirtintame draugijos statute buvo įrašytas Kazimieras Purėnas. J. Kompaitis 1940 m. vasario 22 d. „Ryto“ draugijos steigėjų įgaliotiniui K. Čibirui pranešė, jog vidaus reikalų ministras vasario 21 d. patvirtino draugijos įstatus ir leido jai veikti. Draugijos nariai buvo perregistruoti; K. Pukėnas į draugiją iš naujo įstojo 1940 m. kovo 8 d.

Baigiantis XX a. 4–tam dešimtmečiui suaktyvinta katalikiškos organizacijos Katalikų akcija (Nepriklausomoje Lietuvoje ji vadinosi Katalikų veikimu) veikla. Jeronimas Cicėnas knygoje „Vilnius tarp audrų“ (Vilnius, 1993, p. 109) rašo: Kai remiantis Lenkijos vyskupų suvažiavimo nutarimu 1938 m. Vilniaus arkivyskupijoje buvo pradėta plėsti Katalikų Akciją, lietuviai arkivyskupui iškėlė sąlygą, kad būtų sudaryta atskira lietuviškoji referentūra. Arkivyskupas sutiko. Referentu buvo pasirinktas jaunas ir energingas Belgijoje mokslus gilinęs kun. K. Pukėnas.

Taigi prie Vilniaus katalikų akcijos instituto buvo įsteigtas Lietuvių katalikų akcijos referatas (sektorius). Vilniaus–Trakų ir Švenčionių apskrityse steigėsi Katalikų akcijos lietuviški skyriai, tačiau jie veikė neilgai: po poros mėnesių veto tarė Vilniaus vaivada, ir apskričių starostų sprendimu skyriai buvo uždaryti. Arkivyskupas K. Pukėną atleido iš pareigų. Vilniaus lietuvių laikraštis „Aidas“ apie tai pirmą kartą pranešė 1938 m. gruodžio 8 d. Nr. 73: Kun. K. Pukėnas, kaipo lietuvis, jam pavestą darbą lietuvių tarpe atlikdavo sėkmingai. Iki šiol jau visoje eilėje parapijų jis yra suorganizavęs katalikiškai akcijai vesti Jaunimo Sąjungos skyrius – atskirai berniukų ir atskirai mergaičių. Antrą kartą apie K. Pukėną „Aidas“ parašė gruodžio 13 d. Nr. 75. Anot Vilniaus lenkų laikraščio „Słowo“(1938 m. gruodžio 13 d.), kun. K. Pukėną atleidus, vaivada tuojau panaikino Švenčionių ir Vilniaus–Trakų apskričių starostų sprendimą ir tuo pačiu leido lietuvių katalikų akcijai veikti. Pasak J. Cicėno, arkivyskupas naujuoju referentu paskyrė kun. V. Taškūną, kurijai nuolaidų ir klusnų. Deja, organizacijos skyriai savo pirmykščio veiklumo nebeatgavo. Tuomet K. Pukėnas paskelbė kreipimąsi į jaunimą (cituojama iš J. Cicėno knygos p. 109): Jaunime, neilgai man teko organizuotai dirbti su Tavim, bet tas nors ir trumpas darbo laikas negalės taip greit išdilti iš mūsų jaunų širdžių; supratom viens kitą, įsigijom abipusiško pasitikėjimo, pasiryžom žengti pirmyn tiesos, šviesos – Dievo ir Tėvynės keliais, bet, deja, reikia skirtis… Užtikrinu Tave, kad mintimis ir širdimi aš būsiu visada su Tavim susirinkimuose, šiaudinėje pastogėje ir darbo lauke. Atsisveikinu su Tavim, Jaunime, mūsų šūkiu – Veik!.

1938 m. gruodžio 15 d. į Vilniaus vaivadijos įstaigą buvo pakviesti lietuvių veikėjai: pavasarį uždarytos Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys M. Šikšnys, taip pat kun. V. Taškūnas, R. Mackevičius, A. Valaitis, J. Cicėnas ir A. Mačionis. Jiems pareikšta, kad Vilniaus lietuviai gali paruošti naujos lietuvių mokslinio pobūdžio draugijos įstatus. Juos patvirtinus, draugijai bus atiduotas visas uždarytos LMD turtas („Aidas“, 1938 12 17 Nr. 77). Šv. Mikalojaus parapijos salėje įvyko lietuvių visuomenės atstovų susirinkimas. Nutarta steigti Lietuvių mokslo mylėtojų draugiją. Tačiau vaivadijos valdžios reikalavimu 1939 m. sausį iš draugijos steigėjų turėjo būti išbraukti kunigai K. Čibiras ir K. Pukėnas.

1938 m. Kalėdų antrosios dienos rytą K. Pukėnas kartu su Juliaus Siniaus vadovaujamu „Varpo“ choru traukiniu išvažiavo į Kauną. Tą pačią dieną choras dainavo Įgulos bažnyčioje, paskui dar surengė kelis koncertus Kaune ir provincijoje. Į Vilnių K. Pukėnas grįžo 1939 m. sausio 3 d. („Varpas“ grįžo sausio 11 d.).

Lenkiškai rašytame 1939 m. lapkričio 23 d. rašte arkivyskupui K. Pukėnas prašė leisti užimti kapeliono vietą Lietuvos kariuomenėje. Kurijos kancleris A. Savickis K. Pukėno prašyme lapkričio 24 d. prirašė: Tuo reikalu su pasiūlymu turėtų kreiptis Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas kun. Sabaliauskas. Kariuomenės vyriausiasis kapelionas kanauninkas Adolfas Sabaliauskas (kaip rašytojas jis labiau žinomas Žalios Rūtos slapyvardžiu) lapkričio 28 d. pareikalavo paskirti kapelioną į Vilnių atsikėlusiam kariuomenės 1 pėstininkų pulkui. Vilniaus kurija lapkričio 30 d. sutiko, o Kauno metropolitas Juozapas Skvireckas gruodžio pradžioje pulko kapelionu ir švietimo vadovu paskyrė K. Pukėną. Be to, nuo gruodžio 1 d. jam pavesta laikyti pamaldas lietuviams Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje. K. Pukėnas buvo pirmasis Vilniaus arkivyskupijos kunigas, tapęs Lietuvos kariuomenės dalinių kapelionu, 1939 m. rudenį įžengusių į Vilnių. 1 pulko kapeliono pareigas ėjo iki 1940 m. birželio, o pamaldas Šv. Jono bažnyčioje laikė iki 1941 m. rugsėjo 17 d.

Rusų ir vokiečių kariuomenių mūšių metu 1941 m. birželį–liepą K. Pukėnas neišvažiuodamas iš Vilniaus gyveno šv. Mikalojaus parapijos namuose Šv. Mikalojaus g. 8 su kun. E. Basiu. Kai kurie kiti kunigai, tarp jų ir E. Basys, norėjo iš Vilniaus išvykti (nuo liepos 15 d. atitinkamus leidimus išduodavo speciali vokiečių įstaiga Passierscheinamt; E. Basys leidimo negavo). K. Pukėno sėslumą patvirtina Vilniaus arkivyskupijos gaunamųjų ir siunčiamųjų raštų dienynas (MAB318–1049).

Trakų mokytojų seminarija

1941 m. rugsėjo 17 d. K. Pukėnas paskiriamas Trakų mokytojų seminarijos kapelionu. Be tikybos, seminarijoje K. Pukėnas dar dėstė Lietuvos istoriją ir visuotinę istoriją. Kurijos kancleris A. Savickis 1941 m. spalio 6 d. raštelyje (MAB 318–19110) užfiksavo, kad tą dieną kurijoje apsilankęs Trakų vikaras Vaitiekus Tiška (Tyszko)pranešė, jog neseniai paskirtas Trakų lietuvių mokytojų seminarijos kapelionas kun. K. Pukėnas sakė tik politinio pobūdžio pamokslus. Apskritai jie daro įspūdį, kad netrukus turėtų prasidėti lenkų karas su lietuviais. Lietuviai mokomi, skatinami, kaip turėtų išnaikinti lenkus. Ragino bažnyčioje giedoti lietuvių tautinį himną, kuris absoliučiai neturi nieko bendra su religija. Kartą iš sakyklos dėstė himno „Lietuva, tėvyne mūsų“ turinį.

Iki Trakų V. Tiška apie metus vikaravęs Valkininkuose. Lietuviškai nemokėjęs vikaras valkininkiečiams nepatiko ir, arkivyskupijai sumanius iš Valkininkų iškelti jų pamėgtą vikarą Juozą Poškų, 1941 m. kovo 19 d. grupė pasipiktinusių parapijiečių parašė arkiv. Jalbžikovskiui: Paimat iš mūsų Mokytoją kun. Poškų, paimkit žaibo greitumu iš mūsų kleboną Abaravičių ir kun. Tiškų. Nes per vienas duris išeis kun. Poškus, per kitas duris išeis klebonas ir Tiškus. O jaunoji karta taip pasielgs dabartiniais laikais; jei Jūs jų nepasiimsit iš Valkininkų šiomis dienomis, tai mes patys pristatysim (MAB 318–1129). Kai kuriuose dokumentuose kunigas Tiška vadintas kitais vardais – Stanislovu Adalbertu. Pavyzdžiui, MAB 318–4740, arkivyskupijos dekanatų, klebonų ir vikarų 1942 m. sąraše, suminėti visi to meto Trakų kunigai: klebonas Liudvikas Kliukas, vikarai Petras Vasiucionekas ir Stanislovas Adalbertas Tiška, katechetas Kazimieras Pukėnas. V. Tiška gimęs 1915 m. Centrinėje Lenkijoje, Vloclaveko apskrityje. Trakuose dirbo nuo 1941 m. gegužės 6 d. Iš Trakų 1944 m. liepą perkeltas vikaru į Paberžę, o 1945 m. vasarį vikaru į Adutiškį (MAB318–22809, 533, 29461). Tiesa, klebono L. Kliuko sudarytame Trakų bažnyčios tarnautojų 1941 ar 1942 metų birželio 7 d. sąraše (MAB 318–22809) pažymėta, kad S. Tiška mokėjo lenkų, lietuvių ir lotynų kalbas.

Trakuose K. Pukėnui teko dirbti su dviem klebonais – Liudviku Kliuku ir Florijonu Neviera (pastarasis pakeitė L. Kliuką, perkeltą į Senuosius Trakus). Kai kur rašoma, kad iš Trakų K. Pukėnas atšauktas 1943 m. rugpjūčio 30 d. Tačiau rugpjūčio 30–ąją jis tik kreipėsi į arkivyskupijos administratorių M. Reinį prašymu nuo rugsėjo 16 d. atleisti iš mokytojų seminarijos kapeliono pareigų. M. Reinio rugpjūčio 30 d. rezoliucija: Ad preces solvimus (atleisti pagal prašymą, MAB 318–1049). (Priminsime, kad Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžikovskis 1943 m. kovo 22 d. vokiečių buvo išvežtas į Marijampolę ir uždarytas į tenykštį marijonų vienuolyną; į Vilnių Jalbžikovskis grįžo 1944 m. rudeniop, kai Marijampolę užėmė grįžusi Raudonoji armija.) Iš Trakų atšauktas Pukėnas buvo paskirtas kapelionu Vilniaus prekybos mokykloje.

Iš parapijos į parapiją

1944 m. liepos 17 d. arkivyskupijos administratorius E. Basys K. Pukėną paskyrė Vilniaus katedros vikaru. Šis nesutiko bendradarbiauti su tarybiniu saugumu ir nuėjęs pas arkiv. Jalbžikovskį pasiprašė perkelti kur nors kitur. Vysk. M. Reinio 1944 m. spalio 10 d. išsiųstas vikaru į Daugėliškį Švenčionių dekanate pas kleboną Julijoną Steponavičių (MAB318–98), o gruodžio 9 d. Kazitiškyje (dabar Ignalinos r.) mirus kun. Bobinui, paskirtas ten vikaru (1944 m. rugsėjo 7 d. Kazitiškio klebonu buvo paskirtas kun. Vladislovas Gimžauskas, MAB 318–15560).

Arkivyskupija 1945 m. gegužės 24 d. liepė K. Pukėnui persikelti į Dūkštą Breslaujos dekanate ir pakeisti kunigą M. J. Skardinską (greitai buvo įsteigtas Dūkšto dekanatas, kuriam priklausė ir Kazitiškis). Dūkšto dekanas, Rimšės klebonas kun. Petras Mankus birželio 4 d. netgi pranešė arkivyskupui, kad K. Pukėnas jau perėmė Dūkštą ir žada duoti pas save kambarį kun. Skardinskui, kurio į klebonus nepriėmė Kazitiškio parapijos komitetas (MAB 318–30644). Kol atvyks naujas klebonas, aptarnauti Kazitiškio parapijos dekanas pasiuntė Dūkšto vikarą Joną Deksnį. Lenkiškai nemokėjusį J. Deksnį Dūkšte pakeisdavo diakonas Vladislovas Jašukas (po penkerių metų paskirtas vikaru į Trakus). Tačiau E. Basys (tik jau kaip kurijos kancleris) 1945 m. birželio 5 d. pranešė K. Pukėnui: Metropolijos Kurija prašo, kad Tamsta laikinai susilaikytumėte su persikėlimu į Dūkštus, kol kun. M. Skardinsko padėtis galutinai išaiškės. Tuo tarpu Dūkšto parapijos komitetas birželio 7 d. parašė metropolitui Jalbžikovskiui: Mes, Dūkšto parapijos komitetas, visų parapijiečių vardu nusižeminę nuoširdžiai dėkojame mylimam ir gerajam ganytojui už paskirtą Dūkšto parapijai kleboną kun. Pukėną. Dūkšto parapijiečiai prašė paimti kun. Skardinską, nes jam klebonaujant parapija visai pakriko, žmonės pradėjo girtuokliauti ir atsitolino nuo bažnyčios. Tačiau perėmęs parapiją K. Pukėnas pasisveikino su parapijiečiais ir … išvyko atgal į Kazitiškį. Savo ruožtu dekanas P. Mankus birželio 12 d. rašė arkivyskupijai, kad K. Pukėnas jokiu būdu negali toliau pasilikti Kazitiškyje, turėtų tuojau pat išvažiuoti bent į Dūkštą. Kazitiškį laikinai galėtų paimti kun. Deksnys. Kodėl K. Pukėnui Kazitiškyje nebuvo galima pasilikti, deja, nepaaiškinta.

Arkivyskupas Romualdas Jalbžikovskis, gavęs du vagonus savo ir artimiausių bendrų turtui susikrauti, 1945 m. liepos 9 d. išvažiavo į Lenkiją. Gyveno Balstogėje ir iki mirties 1955 m. balandžio 19 d. valdė Lenkijai priklausiusią Vilniaus arkivyskupijos dalį, formaliai tebebūdamas visos Vilniaus arkivyskupijos metropolitas.

Kun. Mykolas Jonas Skardinskas (Skardinskis) paskirtas į Linkmenis. Tačiau apie pustrečio šimto pasirašiusių parapijiečių 1946 m. liepos 1 d. kolektyviai skundėsi dėl jo arkivyskupijai ir prašė iškeldinti. Be to, parapijiečiai dar priminė: …Linkmenyse klebonaujant kunigams Pšemeneckui ir Zarembai buvo labai kritęs bažnyčios autoritetas, tik kunigams a. a. Montvilai ir Gumbaragiui pavyko pakelti tikybinį lygį. Mečislovas Pšemeneckas Linkmenyse dirbo iki 1936 m. vasario, o jį pakeitęs Ignotas Montvila mirė 1942 m. birželio 19 d. Nuo tų metų rugsėjo vidurio Linkmenyse klebonavęs Karolis Gumbaragis čia dirbo neilgai; 1944 m. vasarą NKVD jį suėmė kunigaujantį Švenčionyse. M. J. Skardinskas iš Linkmenų perkeltas į Reškutėnus. Vėliau, anot arkivyskupijos 1947 m. balandžio 30 d. rašto, jis pakeitė Rūdiškių parapiją administravusį Lentvario kleboną Kazimierą Kulaką (MAB 318–29500).

NKVD kalėjimas ir lageriai

Iš Kazitiškio K. Pukėnas niekur neišvyko. Čia padirbėjo apie pusmetį, kol 1945 m. birželio 22 d. Švenčionių apskrities saugumas jį suėmė. Pernakvojęs NKVD patalpose Ignalinoje, kitą dieną išvežtas į Švenčionių kalėjimą. Karo tribunolas pirmą kartą Pukėną teisė 1945 m. per Kalėdas. Išteisino, bet kalinys pasiliko kalėjime. Antrą kartą teisęs 1946 m. rugsėjį karo tribunolas vėl nenuteisė. Tačiau kunigas į laisvę neišėjo, o buvo nuvežtas į Švenčionėlių geležinkelio stotį, iš ten – į Vilnių, į Lukiškes. Čia gretimoje kameroje kalėjo kunigai Vladas Mironas ir Karolis Gumbaragis, kun. prof. Fabijonas Kemėšis.

Kazitiškio parapija ilgesniam laikui liko be klebono. Todėl parapijos komitetas kreipėsi į Vilniaus arkivyskupą (gauta 1946 m. liepos 31 d.): Manome, Jūsų Ekscelencija jau žinote, kad prieš metus laiko Kazitiškio parapija neteko jai brangaus žmogaus kun. Pukėno.

Čia bebūdamas kleb. kun. Pukėnas, pasižymėjęs energija ir darbštumu, atliko daug naudingo darbo bažnyčiai ir tikintiesiems. Todėl Kazitiškio parap. kunigo trūkumą šiandien dar labiau atjaučia (MAB 318–123).

Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius Mečislovas Reinys 1946 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininką Justą Paleckį – prašė ištirti K. Pukėno bylą ir padaryti atitinkamus patvarkymus. Mat 1945 m. birželį suimtą ir į Švenčionių kalėjimą uždarytą Kazitiškio kleboną K. Pukėną Vidaus reikalų liaudies komisariato kariuomenės karo tribunolas tų metų gruodžio 25 d. sesijoje Švenčionyse išteisino. Tačiau iš kalėjimo kunigas nebuvo paleistas. Jau Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės karo tribunolas 1946 m. rugsėjo 14 d. Švenčionyse antrą kartą nagrinėjo K. Pukėno bylą ir kaltinamąjį vėl išteisino, nes kaltinimus rado nepagrįstus. Teismo sprendime pasakyta, kad K. Pukėnas paleidžiamas į laisvę. Deja, ir po šio sprendimo kunigas jau trečią mėnesį kalėjo Švenčionių kalėjime. Pasak M. Reinio, arkivyskupijoje trūko kunigų, nes daugelis kunigų lenkų išvažiavo į Lenkiją. LTSR AT prezidiumo Malonės prašymams išžiūrėti komisijos atsakingasis sekretorius L. Veržbavičius 1946 m. gruodžio 19 d. kurijai atsakė, kad arkivyskupijos raštas persiųstas LTSR vidaus reikalų ministrui, ir tiek (MAB 318–1049).

Nors karo tribunolas du kartus K. Pukėną buvo išteisinęs, tačiau Ypatingasis pasitarimas prie TSRS vidaus reikalų ministro Lukiškėse laikytam kunigui 1947 m. rugsėjo 27 d. vis vien skyrė 10 metų pataisos darbų. Po savaitės – etapas „su daiktais“.

Pluoštą K. Pukėno prisiminimų iš lagerių išspausdino Vilniaus laikraštis „Vakarinės naujienos“ 1991 m. rugpjūčio 27 ir 28 d. Pasak prisiminimus pristačiusio kun. Ričardo Jakučio, firma „Poligrafija“ planavo išleisti K. Pukėno prisiminimų knygą „Kunigas U 7483“. Deja, knyga neišėjo.

Taigi K. Pukėnas ir kiti nuteistieji traukiniu vežti į Rytus. Iš vagono išlaipinti Oršoje, Rytų Baltarusijoje, ir uždaryti persiuntimo kalėjime. Miestas sugriautas, o kalėjimas likęs. Kaliniai rusai juokavo, kad vokiečiai bendradarbiavo su bolševikais ir paliko kalėjimus bolševikų prašomi, kad rusai galėtų savus areštuoti ir turėtų kur juos patalpinti. Kalėjimo kamera gana didelė – skirta 58 žmonėms, tačiau jų buvo apie 200. Duonos dienos norma – 450 gramų. Pro langą K. Pukėnas kalėjimo pasivaikščiojimo aikštėje atpažino vyskupą Teofilį Matulionį.

Toliau per Maskvą, Raudonosios Presnios kalėjimą, – į Komijos ATSR. Čia miško ruošos punkte K. Pukėnas buvo paskirtas laužo kūriku. Šiaip darbas lyg ir nesunkus, tačiau nebuvo sausų malkų. Lagerio „ponai“, nedirbę vagys profesionalai (воры в законе) įsakė kapoti ir nešti į laužą lentas.

Iš Komijos lagerio K. Pukėnas vėliau perkeltas į Sibirą, į Irkutsko sritį. Bratskas, Oziorlagas, ligoninė už 40 km nuo Taišeto… Ligoninėje kunigui teko pabendrauti su senuku Erichu Cechlinu, Vokietijos pasiuntiniu Kaune 1933–1940 metais.

Baigiantis kalinimo laikui, Vilniaus kurija 1956 m. birželio 20 d. išrašė K. Pukėnui pažymėjimą (rusiškai), kad 1932 m. jis buvo įšventintas ir turi teisę atlikinėti visas Katalikų bažnyčios apeigas. Pažymėjimą pasirašęs kurijos kancleris Česlovas Krivaitis.

K. Pukėnas išlaisvintas 1956 m. lapkričio 13 d. Parvykęs į Lietuvą gavo Pabaltijo karinio tribunolo iš Rygos pranešimą, kad Ypatingojo pasitarimo sprendimas panaikintas ir byla nutraukta. Grįžęs iš lagerio, kruvinu prakaitu ten uždirbtų 2 000 rublių K. Pukėnas paaukojo Švenčionėlių bažnyčios statybai.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas 1990 m. sausio 23 d. kunigą reabilitavo.

Lentvaris. Riešė. Rūdiškės

Sugrįžus į Lietuvą pirmoji darbo vieta buvo Lentvaris – vikaro pareigos. Čion jį jau 1956 m. lapkričio 24 d. paskyrė Panevėžio vyskupas ir Vilniaus kapitulinis vikaras Kazimieras Paltarokas. K. Pukėno rūpesčiu Lentvario bažnyčioje sugrąžintos lietuviškos pamaldos. Susitaręs su klebonu Kazimieru Kulaku, 1957 m. liepos 17 d. prašė arkivyskupijos vadovybės 4 savaičių poilsio Palangoje. K. Paltarokas atostogauti leido nuo liepos 24 iki rugpjūčio 24 d.

„Lietuvių enciklopedijoje“ rašoma, kad iš tremties 1956 m. K. Pukėnas grįžo į Trakus, o vėliau paskirtas Kauno kunigų seminarijos dėstytoju. B. Kviklys taip pat rašė („Lietuvos bažnyčios, V.Vilniaus arkivyskupija, I“, Chicago, 1985, p. 205), kad iš tremties grįžęs K. Pukėnas dirbo dėstytoju Kauno kunigų seminarijoje. Tačiau ši informacija nepagrįsta, juolab kad ir Vilniaus arkivyskupijos kurijoje esančioje kunigo byloje apie tai nėra nė žodelio.

K. Paltarokas 1957 m. lapkričio 6 d. K. Pukėną paskyrė Riešės parapijos administratoriumi. Perimti parapiją reikėjo iš Kalvarijų dekano kun. S. Voronovičiaus (vysk. K. Paltarokas mirė 1958 m. sausio 3 d.). Dirbdamas Riešėje, 1959 m. birželio 30 d. Pukėnas paprašė arkivyskupijos vadovybės atostogų sveikatai pataisyti nuo liepos 10 iki rugpjūčio 10 d. Arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus Julijono Steponavičiaus rezoliucija prašyme: Leidžiame išvykti atostogų, suradus atostogų laikui pavaduotoją.

Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos apaštališkasis administratorius J. Steponavičius 1961 m. rugpjūčio 10 d. raštu K. Pukėną paskyrė Rūdiškių parapijos administratoriumi. Raštas siųstas į Riešę. Paskui kunigas tapo Rūdiškių klebonu, tačiau neilgam.

35 metai Nemenčinėje

Vilniaus arkivyskupijos kapitulinis vikaras Česlovas Krivaitis K. Pukėną paskyrė Nemenčinės parapijos vikaru adjutoriumi. Nors raštas apie šį paskyrimą pasirašytas 1962 m. gegužės 19 d., tačiau į Nemenčinę K. Pukėnas atvyko ir eiti pareigas pradėjo tik liepos 26 d.; nuo rugpjūčio 2 iki rugpjūčio 15 d. atostogavo. Vos pradėjęs dirbti Nemenčinėje Pukėnas ėmė ruošti vaikus Pirmajai komunijai, vadovaudavo tradicinėms Piemenėlių mišioms. Į vietos valdžios grasinimus turėjo vienintelį atsakymą: Toliau kaip į Sibirą neištrems, o ten jau esu buvęs. Nemenčinėje pragyveno iki mirties.

Dirbant Nemenčinėje tekdavo padėti ir kaimyninėms parapijoms. Antai 1962 m. spalio 12 d. jam pavesta nuo to mėnesio 14 d. iki kol bus atšauktas aptarnauti Sužionių parapiją; lapkričio 21 d. pavesta nuo 25 – tvarkyti Buivydžių parapijos reikalus. Mirus Eitminiškių klebonui, aptarnauti tą parapiją, kol bus paskirtas naujas ganytojas, K. Pukėnui pavesta 1963 m. rugpjūčio 29 d. Kartu su Nemenčinės altarista kun. Pranciškum Radziševskiu aptarnauti Eitminiškių parapiją vėl teko 1967 metais (pavesta lapkričio 11 d.) kunigo Silvestro Malachovskio ligos metu. Laikinai padirbėti reikėjo ir Riešėje.

Padirbėti Eitminiškėse teko ilgiau, nors papildomas krūvis nedžiugino. Arkivyskupijos valdytojas Č. Krivaitis 1969 m. balandžio 2 d. pranešė K. Pukėnui neturėti jokių abejonių dėl Eitminiškių parapijos laikino aptarnavimo. Su kun. P. Radziševskiu reikės darbuotis ir toliau, kol ten bus paskirtas klebonas. Arkivyskupijoje trūko kunigų, todėl daug kur vienas kunigas aptarnaudavo dvi parapijas.

Č. Krivaičio 1964 m. gegužės 6 d. raštu K. Pukėnas atleistas iš Nemenčinės vikaro adjutoriaus pareigų ir paskirtas klebonu. Bažnyčią ir jos inventorių jam perduoti turėjo kurijos kancleris Stanislovas Mažeika su arkivyskupijos konsultoriumi, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu Algirdu Gutausku, dalyvaujant bažnyčios komiteto atstovams. Prisiekti reikėjo A. Gutauskui. Kitą tokį pat gegužės 6 d. raštą kurija adresavo K. Pukėnui, kaip arkivyskupijos tribunolo viceoficiolui.

1962–1990 m. K. Pukėnas buvo Kalvarijų dekanas (dekanu 1962 m. spalio 5 d. paskyrė mons. Č. Krivaitis), 1964–1975 m. – Vilniaus arkivyskupijos tribunolo viceoficiolas. 1989 m. vasario 1 d. jam suteiktas Jo Šventenybės kapeliono – prelato – vardas.

Kurija 1965 m. kovo 1 d. telegrama K. Pukėną pasveikino su amžiaus 60-mečiu. Telegramą pasirašė arkivyskupijos valdytojas Č. Krivaitis, kancleris S. Mažeika, kun. Valeikis.

Dėl neaiškių priežasčių kurija planavusi K. Pukėną iš Nemenčinės perkelti kitur. Kunigas gavo mons. Č. Krivaičio 1968 m. gegužės mėn. (diena neparašyta) raštą, kad susidarius neišvengiamoms aplinkybėms jis atleidžiamas iš Nemenčinės klebono bei Kalvarijų dekano pareigų ir skiriamas Varėnos parapijos klebonu. Į naują vietą vykti nedelsiant. Varėnos parapiją reikės perimti iš kun. K. Gailiaus, dalyvaujant Varėnos dekanui kun. K. Gajauskui. Tačiau tąkart perkėlimas neįvyko. Matyt, norėta K. Pukėną iš Nemenčinės klibinti ir vėliau, nes 1968 m. lapkričio 13 d. rašte arkivyskupijos valdytojui jis, neva primindamas, kad iš Vilniaus išvykus kurijos notarui J. Poškui, bažnytiniam teismui būtinas kitas notaras, pažymėjo: …Dėlei to prašau mane palikti vietoje: išrautas senas medis nudžiūsta – vaisių neduoda, panašiai yra ir su senu kunigu. Kai negalėsiu dirbti ir sielovada Nemenčinėje kentės, aš pats paprašysiu atleisti. Tuo tarpu dar dirbu, niekas priekaištų dėl sielovados nedarė – prašau nieko naujo man nesiūlyti. Su kun. P. Radziševskiu Nemenčinėje abu susitvarkydavo.

Pats K. Pukėnas stengėsi nusimesti Kalvarijų dekano pareigas. Raštą, kad jų atsisako, kurijai parašė 1968 m. liepos 17 d., o norų nepatenkinus, 1969 m. balandžio 3 d. vėl kreipėsi į Č. Krivaitį, kad dekano pareigų atsisako dar kartą. Atsakyti neskubėjęs arkivyskupijos valdytojas tik rugsėjo 23 d. paprašė K. Pukėno ir toliau būti Kalvarijų dekanu.

Tuo laikotarpiu K. Pukėnas kasmet prašydavo atostogų sveikatai taisyti. 1970 metais atostogavo nuo liepos 27 iki rugpjūčio 27 d. Jį pavadavo kun. J. Sobolevskis. 1971 metais atostogavo nuo liepos 20 iki rugpjūčio 20 d., 1972 metais – visą rugpjūtį, o jį pavadavo kun. J. Vaitonis. Tų metų pabaigoje K. Pukėnas vėl buvo išleistas pasigydyti, o gydimosi laikotarpiui gruodžio 11 d. Nemenčinei paskirtas vikaras kun. Antanas Čiūras.

Kunigai K. Garuckas, A. Merkys, B. Laurinavičius, K. Pukėnas, S. Valiukėnas ir P. Sviontekas 1975 m. balandžio 28 d. kreipėsi į TSKP CK generalinį sekretorių, TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumą, TSRS generalinį prokurorą, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumą, LTSR prokurorą ir visų vyskupijų kurijas dėl nuteistų už religinės literatūros spausdinimą Pauliaus Petronio, Petro Plumpos, Jono Stašaičio ir Virgilijaus Jaugelio. Pareiškime pabrėžiama, kad TSRS ir LTSR konstitucijos garantavo religijos ir spaudos laisvę, tačiau Lietuvos valdžia neleido katalikams spausdinti religinės literatūros. LTSR Aukščiausiojo teismo prašoma panaikinti 1974 m. gruodžio 24 d. nuosprendį nuteistiesiems.

1975 m. rugsėjo 30 d. arkivyskupijos valdytojui Č. Krivaičiui K. Pukėnas parašė, kad nuo spalio 1 d. atsisako Bažnyčios teismo viceoficiolo pareigų: važiuojant iš Nemenčinės autobusai būna perpildyti, juose sunku išstovėti, o parapijai žadėtas pagalbininkas vikaras nepaskirtas.

Vikaro adjutoriaus ar bent vikaro kooperatoriaus Nemenčinės parapijai K. Pukėnas prašė 1978 m. spalio 23 d. Mat šlubavo 73 metų kunigo sveikata, jis dažnokai sirguliuodavo. Tiesa, buvo priekaištų ir K. Pukėnui dėl jo būdo, pavyzdžiui, dirbant arkivyskupijos tribunole ir kt. Tai matyti iš jo byloje Vilniaus kurijoje esančių dokumentų.

1981 m. lapkričio 24 d. vakarą Vilniuje buvo mirtinai sužalotas Adutiškio klebonas, Lietuvos visuomeninės Helsinkio grupės narys kun. Bronius Laurinavičius. Anot „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ Nr. 50, per jo laidotuves Adutiškyje lapkričio 27 d. vienas iš pamokslininkų buvo kun. K. Pukėnas, kurį su velioniu jau senokai siejo artima pažintis (pavyzdžiui, K. Pukėnas su kitais kunigais dalyvavo B. Laurinavičiaus, anuomet Švenčionėlių klebono, motinos laidotuvėse 1962 m. sausį). Papasakojęs apie velionio kunigo kuklų gyvenimą ir kt., pamokslininkas baigdamas kalbėjo: Mes pažadam eiti tavo pramintais takais, kad būtų laimingi visi Lietuvos tikintieji, visi lietuviai. Knygos „Objektas „Intrigantas“. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“ (Vilnius, 2002) p. 344 velionio giminaitė Jadvyga Laurinavičiūtė–Pranskienė pateikė kitą ištrauką iš Pukėno pamokslo: Pylė ateizmo šiukšles ant Tavęs, bet Tu nepalūžai, ėjai Dievo keliu išdidžiai. Sugniuždė Tavo veidą, bet nesugniuždė Tavo sielos ir nuveiktų darbų.

Šv. Mišių pamokslą kun. K. Pukėnas sakė per B. Laurinavičiaus palaikų perlaidojimą Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje 1988 m. lapkričio 26 d. Tą pamokslą knygoje apie kun. Laurinavičių cituoja perlaidojimo dalyvis kun. Algimantas Keina (p. 489):

Ši diena yra savotiška, – kalbėjo kun. K. Pukėnas, – iš vienos pusės liūdna – stovi karstas mūsų mylimo draugo, Švenčionėlių ir Adutiškio klebono, iš kitos pusės, – džiugi diena, nes grįžo į savo vietą. Buvo ištremtas ir grįžo. Šiandien, prisimindami amžinatilsį kunigą Bronių, sakome – jis taip pat aukojosi kitiems.

Jis norėjo, kad šeimos būtų šventos, gausios, blaivios. Jis matė pražūtingus girtavimo padarinius.

Jis kvietė tikinčiuosius sąmoningai tikėti, mylėti savo kraštą, matyti vargstančius savo brolius.

Užtariant Motinai Marijai tegul jis išprašo mūsų šeimoms, jaunuomenei ryžto ne tik iškelti vėliavas, bet ir būti laisviems širdyse nuo visokio blogio.

Arkivyskupijos valdytojui kun. A. Gutauskui 1983 m. vasario 14 d. rašytame laiške K. Pukėnas pasiskundė, kad griūdamas ant ledo labai susimušė koją. Negalėjo nueiti į bažnyčią ar nuvažiuoti pas ligonį. Prašė vikaro adjutoriaus arba skirti parapijai kitą kleboną, o jį palikti altarista: naujam klebonui ateityje dar galėtų padėti.

1987–1988 m. vyko Nemenčinės bažnyčios remontas. Dėl pablogėjusios sveikatos K. Pukėnas 1988 m. birželio 10 d. pirmą kartą pasiprašė atleidžiamas iš Nemenčinės klebono pareigų. Bažnyčios komitetas dėl remonto ir jam skirtų lėšų panaudojimo 1989 m. balandžio 2 d. pasiskundė arkivyskupijai. Kai kurie parapijiečiai panašius skundus arkivyskupijai rašė 1990 m. balandį–gegužę, nors kitas Nemenčinės kunigas Ričardas Jakutis dėl remontui panaudotų lėšų jokių priekaištų neturėjo. Galbūt dėl tų skundų K. Pukėnas 1989 m. sausio 8 d. dar kartą prašė atleisti jį iš Nemenčinės klebono pareigų ir skirti parapijai kitą administratorių; prašymą motyvavo senyvu amžiumi.

Eitminiškių šventoriuje pastatytas architekto Napalio Kitkausko suprojektuotas paminklas pusdevintų metų čia dirbusiam aktyviam lietuvybės skleidėjui ir lenkų Armijos krajovos partizanų 1943 m. per Velykas žiauriai nukankintam kunigui Ambraziejui Jakavoniui. Kunigo kūnas nerastas. Paminklą 1988 m. balandžio 24 d. pašventino Nemenčinės klebonas K. Pukėnas. A. Patackas minėtoje savo knygoje rašo: Kun. K. Pukėno liudijimu, tiktai 1939 m., Vilniaus krašto dalį prijungus prie Lietuvos, Eitminiškėse buvo įvestos lietuviškos pamaldos. Į jas susirinkdavo vietiniai lietuviai mokytojai ir dar keletas senų žmonių (p. 31). Toliau: Kun. K. Pukėno liudijimu, Eitminiškių parapijos vietiniai senyvo amžiaus gyventojai žino, kur žudikai padėjo kun. Jakavonio lavoną, bet klausiami atsako: „nie viem“ (nežinau). Slepia. Bijo pasakyti (p. 36). Kunigas Jakavonis Lietuvą, lietuvius mylėjo, bet neapykantos lenkams nejautė. Jis lenkų neskriaudė, bet ir lietuvių skriausti neleido, – teigia kun. Pukėnas (p. 43). Tik knygos autorius nenurodė, iš kur tokių žinių pasisėmęs: ar girdėjęs iš paties kunigo K. Pukėno ir gal net jo pasakojimą užrašęs, ar apie tai tik paskaitęs kokiame leidinyje.

1990 m. birželio 7 d. K. Pukėnas dėl kanoniško amžiaus (85 metų) ir pablogėjusios sveikatos vėl pasiprašė atleisti jį iš Nemenčinės klebono ir Kalvarijų dekano pareigų. Arkiv. J. Steponavičiaus birželio 11 d. raštu atleistas, tačiau paliktas Nemenčinės parapijos garbės klebonu. Jam padėkota už darbą. Bažnyčią ir jos inventorių reikėjo perduoti naujam Nemenčinės parapijos administratoriui kun. R. Jakučiui, dalyvaujant Kalvarijų dekanui kun. J. Baltušiui ir bažnyčios komiteto nariams.

K. Pukėnas nevengė pastabų dėl kai kurių arkivyskupijos vadovybės ar kitų Bažnyčios pareigūnų veiksmų. Pavyzdžiui, arkivyskupui J. Steponavičiui adresuotame rašte, arkivyskupijoje gautame 1990 m. rugpjūčio 17 d., tarp kita ko, priekaištavo dėl žurnalo „Katalikų pasaulis“ pabranginimo – tai nepadėjo ideologinėje kovoje. Pareiškime arkivyskupui metropolitui A. J. Bačkiui 1995 m. gegužės 16 d. piktinosi leidimu svetimšaliui kunigui šv. Mišias laikyti Nemenčinės miestelio stadione. Rašte A. J. Bačkiui rugpjūčio 6 d. išreiškė nuomonę, kad Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčią reikėtų atiduoti Lietuvos kariuomenės reikalams.

Vysk. J. Tunaitis 1990 m. rugsėjo 10 d. prašė Vilniaus rajono savivaldybės Socialinio aprūpinimo skyriaus skirti K. Pukėnui pensiją: etatinėse pareigose jis išdirbęs daugiau kaip 8 metus, o kalėjime ir lageriuose – 11,5 metų.

K. Pukėno kunigystės 60 metų sukaktis ir 30 metų kunigavimas Nemenčinėje pagerbtas 1992 m. birželio 27 d.

K. Pukėnas, Nemenčinės garbės klebonas, teologijos magistras, socialinių mokslų licenciatas, monsinjoras, mirė 1997 m. balandžio 19 d. – tuo metu buvęs seniausias kunigas visoje Vilniaus arkivyskupijoje. Palaidotas Nemenčinės šventoriuje. Laidotuvių pamaldoms vadovavo Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. Koncelebracijoje dalyvavo Rusijos europinės dalies apaštališkasis administratorius arkivyskupas Tadeušas Kondrusevičius, Vilniaus vyskupas augziliaras Juozas Tunaitis ir didelis būrys kunigų. Velionio bendramokslis monsinjoras Juzefas Obrembskis prie kapo duobės sakė, kad tai buvo kunigas, kurio žodžiuose nebuvo dviprasmybių. Ten pat kalbėjęs Nemenčinės miesto meras Mečislavas Borusevičius perskaitė miesto tarybos nutarimą velionio vardu pavadinti vieną miestelio gatvių.

K. Pukėną pažinojęs kun. Vaclovas Aliulis pasakoja: Sovietiniai lageriai nepalaužė jo gyvenimo džiaugsmo. Nemenčinėje mokamai derino parapijiečių – lietuvių ir lenkų – poreikius. Buvo įdomu ir nesunku su juo bendrauti, jautėme jo atlaidumą žmonių silpnybėms. Kunigų vaišėms vadovaudavo kasdienišku kunigišku sąmoju, neliesdamas opių priespaudos sąlygomis temų (V. Aliulis. Vieno žąsiaganio istorija. Vilnius, 2007, p. 89).

Kazimiero Pukėno atminimą – kunigo 100–metį – Nemenčinės parapijiečiai iškilmingai pagerbė 2005 m. birželio 26 d.

Voruta. – 2009, gruod. 19, nr. 24 (690), p. 8.

Voruta. – 2010, saus. 9, nr. 1 (691), p. 8.
Voruta. – 2010, saus. 23, nr. 2 (692), p. 8.