Renginio dalyviai: (iš kairės) Antanas Čeponis, Tomas Jenkelevič, Eduardas Pontežis

Akvilė Narbutienė, Trakų viešosios bibliotekos vyr. bibliografė

Trečiadienio vakarą Trakų viešojoje bibliotekoje vyko trumpametražio filmo „Ukraina. Realybės akimirka“ peržiūra ir nuotraukų parodos pristatymas. Renginio svečiai – trys lietuviai – Eduardas Pontežis, Antanas Čeponis ir Tomas Jenkelevič, kurie teikia humanitarinę pagalbą Ukrainoje tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Vaizdo įrašais ir nuotraukomis jie fiksuoja Ukrainos žmonių atsparumą ir dvasią, parodydami pasauliui, koks iš tikrųjų yra gyvenimas karo įkarštyje.

Trumpametražis dokumentinis filmas „Ukraina. Realybės akimirka“ nufilmuotas antrosios kelionės į Ukrainą metu. Jame užfiksuotos istorijos apie žmones, su kuriais vaikinai susipažino teikdami humanitarinę pagalbą. Filmo premjera įvyko Vilniuje, MO muziejuje, kurioje dalyvavo ir visos keturios filmo herojės – tai buvo jų pirmoji kelionė į užsienį, paliekant gimtuosius namus. Nuotraukose užfiksuoti vaizdai nuo Lvivo iki Charkivo. Kiekviena nuotrauka pasakoja apie išlikimą, viltį ir stiprybę.

Susitikimo metu Antanas Čeponis teigė, kad pamačius situaciją gyvai atsiveria visai kitas požiūrio kampas. Ukrainos karo baisumai – tai ne tik statistika, tai – žmogiškos istorijos, kas yra žymiai svarbiau. Eduardas Pontežis atskleidė, kad sutikti ukrainiečiai nori kalbėti, išreikšti savo balsą. Jie išsilieja, išsipasakoja, vertina žmogišką ryšį. Tomas Jenkelevič savo kailiu pajuto, kokie išgyvenimai aplanko, kai reikia bėgti slėptis netoliese girdint sprogstančias bombas. Svečiai akcentavo, kad vietiniams pasakoti apie karo baisumus labai padeda juoko formatas, taip jiems lengviau susitaikyti su skausmu ir netektimis. Salėje nuskambėjus klausimui, kodėl dalis ukrainiečių neišvyksta, ieškodami prieglobsčio svetur, iš vaikinų lūpų nuskambėjo užtikrintas atsakymas: „Nes bijo, niekada nėra buvę užsienyje, neturi kur ir pas ką vykti, čia jų namai. Yra patriotų, kurie tvirtai deklaruoja: „Čia gimiau, čia užaugau, čia ir mirsiu.“

Vakaro svečiai žavėjo savo nuoširdžia atjauta Ukrainos žmonėms, trykštančiu užsidegimu ir energija padėti nukentėjusiems, drąsiais poelgiais ir besąlygišku tikėjimu savo veikla. Vaikinų iniciatyvos neremia jokia organizacija – visą humanitarinę pagalbą ir meninį projektą jie vykdo savo lėšomis. Vaikinai atskleidė, kad planuoja dar ne vieną kelionę į karo nualintą Ukrainą, tai – svarbi jų gyvenimo misija. Taip pat jie nori savo darbus pristatyti ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų Europoje, kad esantys toli nuo šio konflikto savo akimis pamatytų nepagražintą karo realybę.

Renginio herojus vienija ta pati iniciatyva – padėti Ukrainai. Teikdami humanitarinę pagalbą, atvirai bendraudami su nukentėjusiaisiais, jie sprendžia aktualias problemas ir stengiasi įkvėpti kitus. Jų nuomone, kad ir darant mažus dalykus, iš tikrųjų galima padaryti labai daug. Atsisveikindami, visiems susirinkusiems palinkėjo vertinti artimuosius ir draugus, kurie daro tai, kas jiems rūpi, nes žodis turi didelę galią.

Dėkojame vakaro svečiams už prasmingą ir kupiną vilties renginį.