Nuotraukos iš pernykščio metų pabaigos literatų klubo sambūrio, dalyvavo Utenos, Dusetų, Zarasų literatų klubų atstovai. Autorės nuotr.

Dalia SAVICKAITĖ, Ignalina, www.voruta.lt

Jeigu prieš dvidešimt metų Ignalinos turizmo informacijos centras būtų sumanęs leisti literatūrai svarbių vietų žemėlapį, rajone beveik nebūtų ką pažymėti lankytino objekto ženklu… Rašytojų gimtinių ar veiklos vietų Ignalinos rajone mažai. Gal dėl sunkių šalies paribyje gyvenančių žmonių išlikimo sąlygų, gal todėl, kad šalia kuriančiųjų esantiems nebuvo laiko paskatinti kurti, gal pasigesta kuriančiųjų statuso „įdokumentinimu“, t.y. įtraukimu į respublikinius rašytojų sambūrius, atsakingų asmenų suinteresuotumo… bet šalyje vertinamų ir žinomų rašančiųjų čia buvo mažai. Minėjome tik garbųjį profesorių, Nepriklausomybės akto signatarą Česlovą Kudabą… Šiandien šio krašto literatūriniai keliai jau veda pas dr. Bronių Šablevičių, kraštiečius Petrą Panavą, Juozą Jakštą. „Dainingasis“ poetas Petras Gaulė paskutiniuosius gyvenimo metus kūrė Ignalinoje. Išskirtinis reiškinys – kunigo Kazimiero Vaičionio „Jeremiada“. Jų kūryba savo žinomumu jau „iššokusi“ iš Ignalinos. Džiugina, kad Rašytojų sąjungos narė Gintarė Adomaitytė savo knygų pristatymuose mini gyvenanti Ignalinoje. Dėmesio jau nusipelno ir ilgametė Ignalinos savivaldybės viešosios bibliotekos literatų klubo „Lelija“ kuriantieji. Ypač brandūs Nijolės Labuckaitės – Bielinienės, Agotos Rimutės Rimšelienės ir Rimutės Skunčikienės kūriniai. Jausmingi Linos Kovalevskienės, Lolitos Reifonaitės, Olgos Paukštienės posmai pakeri daugelio širdis. Tikrai gaila, kad šių moterų niekas nepastūmėjo tapti Rašytojų sąjungos narėmis: jei ne dėl savęs, tai nors dėl rajono šlovės… Nes visas krašto intelektualusis gyvenimas kuria jo vertę… Ačiū, kad jos, publicistai Br. Šablevičius, Aidas Dolotovas, novelistas Alfredas Bacys kuria ir yra „Lelijos“ klubo reprezentatyvumo liudytojai.

Dabartinė klubo veiklos kuratorė V.Mesropian

Visi judėjimai turi pradžią ir savo „signatarus“. Po 1980-ųjų metų, kuomet į tuometinę Ignalinos centrinę biblioteką atvyko dirbti gana gausus (ir didžiąja dalimi iki šiol tebedirbantis) jaunų specialistų pulkas, bibliotekoje pradėjo kurtis ir naujos veiklos kryptys. Laimos Andrijauskienės iniciatyva įsikūrė knygos mylėtojų klubas, kurio veikla sutraukė ne tik skaitančius, bet ir kuriančius. Pirmoji jo pirmininkė buvo Birutė Menčienė. Iškalbingos mokytojos Irenos Šaltienės pagalba jame buvo pristatomos įvairios knygos, vyko aptarimai. Tuomet Ignalinoje vasaromis lankėsi gausybė įdomių meno žmonių, vykdavo susitikimai su jais. Tai didino visų klubo narių kūrybines kompetencijas. „Naujos vagos“ laikraštyje atsirado puslapis „Vaivorykštė“, kuriame buvo pristatomi kūrėjai, jų leidiniai ir renginiai, brandi kūryba ir pirmosios publikacijos. Pamažėle klubo veikla pradėjo koncentruotis apie labiau kūrybiškumo plėtra suinteresuotus asmenis – rašančiuosius. 1986-ieji, kuomet „Nauja vaga“ publikavo žinią apie klubą, yra laikomi šio klubo įkūrimo metais. Tad šiemet jam-30. Veikla vyko keliomis kryptimis: atliko sociokultūrinę žmonių telkimo, edukacinę – knygų pasaulio pažinimo ir specifinę – literatų telkimo funkcijas. Bibliotekininkių, kuravusių klubo veiklą patirtis, pasufleravo, kad laikas „specializuotis“, kad reikalingi keli klubai. Taip, buvusio pagrindu, atsirado literatų klubas „Lelija“, skaitytojų klubas ir pagyvenusių žmonių klubas „Rudenėlis“. Kadangi pirmojo klubo branduolys telkėsi po literatų vėliava, jubiliejų švenčia būtent jie. Nuolatinė, ilgametė klubo veiklos kuratorė, renginių organizatorė – Irena Marudina.

Labai geranoriškai apie pirmųjų Ignalinos literatų kūrybą, publikuotą „Vaivorykštėje“, 1988 m. rašė poetas, eseistas, vertėjas Alfonsas Bukontas. Savo straipsnyje jis jau tuomet Petrą Panavą įvardijo kaip „permetantį tiltą tarp rajono literatų kūrybos ir dabartinės lietuvių poezijos“, kaip žmogų, „demonstruojantį atsakomybę už savo ir savo kartos likimą“. Savo straipsnyje A.Bukontas džiaugiasi kūrėju Vladu Vaitkevičiumi, kuriam „paklūsta vaizdų plastika, kuris brendo tyliai ir kantriai ieškodamas tinkamos formos, vienintelio tikro žodžio“. Jis džiaugėsi pagaliau save atradusia Marija Čepulėniene, sėkmingai „tarp minties, jausmo ir vaizdo“ sugebančia išbalansuoti A.R.Rimšeliene, pabarė S.Šutaitę (Žalnieriūnienę), kad „turėdama dovaną lengvai eiliuoti dažnai sumažina sau reikalavimus“, ragino„labiau išjausti atsakomybę už kiekvieną eilutę“. Ypač daug šiltų žodžių jis skyrė N.Labuckaitei-Bielinienei. Straipsnio autorius, analizuodamas jos kūrybą, teigė, kad nėra atskirų rajonų poetų – „yra tiesiog poezija ir nepoezija“. A.Bukontas rašė, kad poetės „žodyje telpa didelis pasaulis su tautosakos atgarsiais, su šiandieninėmis amžiaus dramom ir išgryninta žmogaus širdies galia“. Ir šiandieniniai šios autorės kūrybos skaitytojai galėtų pasakyti tą patį ir atitarti, kad jos poezijoje atsirado tiesiog vyriška žodžio taupumo galia, žodyje atrandami sąskambiai atspindintys patiriamos emocijos garsą… Profesionalas pastebėjo, kad ignaliniečių tarpe labai populiarios miniatiūros. Jų kūrėjai – J.Mačinskas, M.Čepulėnienė, A.Kruopytė, O.Uborevičiūtė, R.Kišiūnaitė ir savo pirmąją knygelę tuomet jau išleidęs Br.Šablevičius. Džiaugėsi, kad novelistikos pozicijų niekam neužleidžia Alfredas Bacys. Jis rašė, kad „beveik visos jo novelės konstruojamos lyrinio „koliažo“, primenančio „sąmonės srautą“, principu“, pagiria, kad autorius „jaučia kalbą, sumaniai naudoja detales, įtikinančiai perteikia psichologiją“ ir „davė pylos“ už nuo prozos atsiliekančią poeziją… Reta kūrėjų būryje – prokuroro – profesija, gal kiek palengvina šias kūrėjo nuodėmes, kiekvienas bėgant metams turi galimybę tobulėti… A.Bukontas, rašydamas apie tuomet aktyviai rajono periodikoje besispausdinusius, džiaugėsi ir Broniaus Paukštės humoreskomis, ragino ir kvietė visus aktyviau veikti publikuojant publicistikos darbus, nes Rimanto Šinkūno ir Aldonos Kruopytės publikacijų permainoms besiruošiančiam rajonui tikrai esą per mažai. A.Kruopytė – aktyvi Sąjūdžio šauklė – vėliau ruošė šiam judėjimui skirtą puslapį laikraštyje, parašė keletą knygelių, o jos sūnėnas Kęstas Čeponis minėjo, kad yra dar vienas niekur nepublikuotas jos rankraštis. Garbingai mokytojai,šviesuolei sakiusiai, kad „daugeliui iš mūsų trūksta tikėjimo žmogumi. Ir ar įmanoma be švento tikėjimo laisva Lietuva kurti tą Lietuvą?“ mūsų pareiga, tikriausiai, būtų pasirūpinti jos kūrybos publikavimu.

Ir vėlesniais metais klubo kuravimo darbus tęsė I.Marudina. Jai tapus senjore, darbai vėl sugrįžo į L.Andrijauskienės rankas, o dabar jie patikėti jaunai bibliotekininkei Virginijai Mesropian.Pastaroji klubo veiklą kuruoja jau nesant jokio pirmininko… Keitėsi ir pirmininkai. Jam vadovavo Marija Čepulėnienė, Agota Rimutė Rimšelienė, Rimutė Skunčikienė, Lina Kovalevskienė, o pastaruosius metus nėra jokio… Straipsnio autorė, kaip jau galinti save vadinti ilgamete klubo nare, pamena, pastarųjų trijų pirmininkių veiklą. Net pirmininkavimas klubui turėjo šių autorių kūrybai savitų atspalvių: A.R.Rimšelienė ieškojo žmogaus prasmės tarp dangaus ir žemės, kviesdavo literatus vykti pabendrauti į atokiausias, tikrai ir Dievo, ir žmonių primirštas rajono vietoves, budino sielas siekti grožio. R.Skunčikienė – pirmininkė, telkusi pakylėtam dvasingam pokalbiui, inicijavusi susitikimus su kitų rajonų kūrėjais, vietos rašančiųjų širdis gaivinusi Poezijos pavasario paukščių plazdenimu. Pati būdama kultūros darbuotoja, organizuodama renginius rasdavo vietos ir scenografijos, ir kitiems estetiniams dalykams. Mano manymu L.Kovalevskienė – šiame darbe neišnaudotas, bet tiesioginiame darbe labai užimtas žmogus su dar neišaiškintu potencialu ir paskubėjęs atsistatydinti…

Paskelbus Nepriklausomybę gyvenimas virte virė.1995 m. N.Labuckaitė-Bielinienė ir A.R.Rimšelienė jau buvo „Ūkininko“ redaktoriaus suburtos Kaimo rašytojų sąjungos narėmis. Šios organizacijos narėmis tapti pretendavo ir jaunos kūrėjos iš Palūšės L.Brazauskaitė ir Ž.Gudelytė (dabar – vilnietės). 1996 m. R. Skunčikienės poezijos knygą anonsuojantis M.Stundžia rašė: „Autorė apnuogina jausmą (beje, nenuslysdama į banalumą) su moterišku maksimalizmu, tačiau tyrai, su dramatišku skaidrumu. <…> Ji ieško mūsų buvimo esmės, meilės apsireiškimo ir jos mirties žmogaus prigimtyje, santykyje su amžinąja gamta“. Daugelio tuomet rašiusiųjų „skatintojas“ buvo puikusis a.a. mokytojas Petras Mikštas. Pats ilgą laiką dirbęs „Naujos vagos“ redakcijoje, kuri buvo bene vienintelė poetų „scena“, jis ne tik moraliai paremdavo, bet ieškodavo ir rasdavo galimybes publikuoti jų kūrybą. Jis kartu išgyvendavo pirmosios publikacijos siaubą, padėdavo nesijausti nuogais ir tuščiais prieš amžinai iš lyrikų besišaipančią kliką… Kaip rašė Vida Žukauskaitė „Svarbu žmogui būti pastebėtam, įvertintam, padrąsintam, mat daugeliu atveju poetas nėra turgaus prekeivis, alkūnėmis prasivalantis kelią ir prekystalio gabalą savoms prekėms…“

Išėjus pirmai N.Labuckaitės – Bielinienės knygelei, „Vorutoje“ apie jos kūrybą A.Motiejūnienė rašė:„ypatingas minties ir žodžio švytėjimas, taupi frazė ir gilūs apmąstymai, siekiantys aprėpti žmogaus ir tautos visumą, suvokti savo paskirtį ir likimą“. Straipsnio autorė pastebėjo, kad iš pirmo žvilgsnio poetės kūryba atrodo sudėtinga „nelengvai įsileidžiantį eilinį skaitytoją per simbolių labirintus“, nes „gyvenimas tai – aukojimas, kur viskas šventa, tikra ir teisinga“. Mėgėjui jos poezija gal sudėtinga ir todėl, kad joje nėra išgryninto skausmo, džiaugsmo ar patoso. Jos žodis suaugęs su išgyvenimo turiniu, kaip sako straipsnio autorė „filosofiškai gili, vyriškai tvirta ir moteriškai subtili, trapi“.A.G. Rimšelienė pasirodžius knygelei apie savo kūrybą sakė: „Pirmiausia noriu save iš naujo suvokti laiko kontekste. Kasdienybė vis labiau skubina ir dažnai verčia išeiti iš savęs. Nuolatinis ėjimas į išorę nualina vidinį pasaulį. Tačiau „trečioji akis“ vis budi ir laukia, kad pasaulis dar ne kartą nušvis ypatinga šviesa“. Ji poetė – matematikė, o paklausta apie šį paradoksą atsakė dr. J.Kubiliaus žodžiais „…Jam pritrūko fantazijos būti matematiku, tai išėjo į poetus“. Jos manymu, matematika ir poezija daug labiau susijusios nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Pirmieji Nepriklausomybės metai buvo palankūs leidybai. Tautiečiai pradėjo save įprasminti ne tik sodindami medžius ir statydami namus bei gimdydami sūnus, bet ir išleisdami savo knygas. Kaip ir visame kame, dalis jų – žavesio nesuteikia, bet kiekviena iš jų – neginčijamai buvo vienokio ar kitokio pažinimo šaltinis. Atsirado darbo vertintojams, padaugėjo respublikinių poetinių sambūrių ir konkursų. Mūsų regione itin aktyviai veikė Birutės Kurgonienės vadovaujamas Rytų Lietuvos kultūros centras, kuriame aktyviai darbavosi ir dabar plačiai žinomas Vilniaus mokytojų namų darbuotojas Juozas Žitkauskas. Kasmet vykdavo Rytų Lietuvos kūrėjų konkursai. Juose aktyviai dalyvaudavo ir ignaliniečių klubas. Vertinimo komisijos keisdavosi, bet jose dirbdavo solidūs ir žinomi žmonės: J.Aputis, A.A.Jonynas, R.Kašauskas, A.Skyrelis, V.Girdzijauskas ir kt. Kraštotyriniuose rinkiniuose yra daug aprašymų apie šiuos konkursus, bet, regis, sėkmingiausias klubui buvo 1999 m. Jašiūnuose vykęs trečiasis „Gimtosiomis literatų pėdomis“ vykęs konkursas: aukščiausiai įvertintas buvo Br. Šablevičius už prozos knygelę „Dugne pasaulis kitoks“, II-o laipsnio diplomu šio straipsnio autorė už publicistiką, asmeniniais prizais už kūrybiškumą apdovanoti A.Bacys, L.Kovalevskienė,V.Juršėnienė. Pirmajame konkurse Ukmergėje už savo poeziją aukščiausiai įvertinta N.Labuckaitė-Bielinienė.Penktojo konkurso apdovanojimai ir literatų sambūris R.Skunčikienės iniciatyva vyko Č.Kudabos gimtinėje. Apie 80 Rytų Lietuvos kūrėjų lankėsi Didžiasalyje ir Tverečiuje. Jame paskatinamąjį apdovanojimą pelnė A.R.Rimšelienė. Didesni ir mažesni poezijos pavasariai suko žmonėms galvas įvairiose rajono vietose. Šių renginių dalyviai nuolat buvo ir Ignalinos r. kūrėjai, jų svečiai iš Utenos, Visagino, Zarasų literatų klubų.

2001 m., minint klubo 15-ąsias metines, direktorės Leonoros Pakalnienės rūpesčiu, buvo išleista Ignalinos literatų kūrybos rinktinė „Aukštaitiškas kalbėjimas į širdis“. Jame buvo publikuota 40-ies autorių kūryba. Tai išties buvo didelis įvykis visai rajono jautrių širdžių bendruomenei. Gražiai pristatyta Ignalinoje rinktinė vėliau buvo aptarta ir atokesnėse rajono vietovėse. Į susitikimus su rajono žmonėmis važiavo vis besikeičianti kūrėjų „komanda“.

Praėjo 15 metų. Šiemet klubui trisdešimt. Pasikeitė kuriančiųjų veidai. O.Paukštienės, V.Eitminavičienės, L.Savickaitės eilės virto dainomis, A.R.Rimšelienės – giesmėmis, N.Labuckaitės-Bielinienės „Didžiagirių daina“ – saugomų teritorijų himnu. Sujaudinta literatų klubo bendruomenė vis dažniau užsuka į biblioteką. Jau pora mėnesių kas antrą savaitę juos sukviečia bibliotekos projekto „Mano dienoraščio puslapiai“ veiklos. Jose literatai ne tik susitinka su savo srities profesionalais – rašytojais, bet ir gauna žinių apie literatūros žanrų įvairovę ir ypatumus, redaktoriaus funkcijų subtilumus ir sunkumus, bando save, skaito savo kūrybą ir ruošiasi šventei. Projektui vadovaujanti ir pokalbius moderuojanti VšĮ „Meno bangos“, kurių vadovus G.Adomaitytę ir M.Kraptavičių miestelėnai žino iš daugybės renginių neregiams ir kitoms socialiai jautrioms gyventojų grupėms, „išjudino“ rajono rašančiuosius ir privertė savanoriškai priimti sprendimą inventorizuoti savo kūrybą. Projekto rezultatas bus – nauja Ignalinos rašančiųjų knyga!

Dabar vyksta intensyvūs jos ruošimo darbai. Ne ką mažesnis galvos skausmas kamuoja ir bibliotekos vadovę Loretą Aleknienę, darbuotojas V. Mesropian ir L.Andrijauskienę.Anapilin išėjo savo plunksnos ašaras popieriuje palikę O.Černiauskaitė, D.Daukšienė, J.Jadzevičius, S.Šutaitė-Žalnieriūnienė,E.Vinkleris…Ar išsijudins ir į Ignalinos kuriančiųjų pasaulį sugrįš nebesipublikuojanti, bet puikiai rašanti Asta Palikšaitė, išvykęs iš miestelio ir apylinkių jaunimėlis su nuostabiąja Agne Dilyte avangarde, ar atras noro bene vyriausias rajono poetas Antanas Navackas publikuoti savo kūrybą? Ar knygas išleidę A.Karmonas, R.Ramanauskienė, kiti ras noro pateikti savo publicistikos? Kiek „neformalių“, t.y. dar klubo nariais netapusių poetų ir publicistų, pasiseks „atrasti“ knygos sudarytojams, sužinosime tik ją perskaitę.Visi laukia šventės, kuri nepraeina sulig ta diena. Visi laukia kuriančiųjų „sąvado“, kuris atsakingiems už rajono įvaizdį galėtų tapti ir informacijos šaltiniu, kuriuo remiantis suaktyvėtų pagalba norintiems tapti Lietuvos rašytojų sąjungos nariais. To reikia ne tik pačiam kūrėjui, bet ir rajono istorijai. Taip kaip Utenoje, kur meras, suvokiantis žodžio skambesnio galią, į ją padėjo ateiti visam būriui kūrėjų, o šie savo ruožtu papildė rajono vizitinę kortelę, savo reikšmingumu nuspalvino rajono turistinį žemėlapį naujomis spalvomis.