Seimo kanceliarijos nuotrauka (autorė Olga Posaškova)

Ukrainos Aukščiausiosios Rados Pirmininko Ruslano Stefančuko kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime.

Jūsų Ekscelencija ponas Prezidente, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke, gerbiamas ponas Sauliau, ponas Ministre Pirmininke, jūsų Ekscelencija, gerbiami ponai ir ponios, Nepriklausomybės Akto signatarai, gerbiami draugai ir didžioji Lietuvos tauta, šiandien man yra labai didelė garbė, Ukrainos Parlamento vardu ir Ukrainos tautos vardu būti čia ir pasveikinti jus su nepriklausomybės atkūrimo 35-ųjų metinėmis, Lietuvos Respublikos nepriklausomybe.

Ukrainiečiai labai gerai žino ir atsimena, ką Lietuvai reiškia būtent tas įvykis, kuris įvyko prieš 35-rius metus. Kai tomis istorinėmis dienomis buvo priimtas sąžiningumo aktas. Aktas, kuris atkuria Lietuvos valstybingumą. Tais laikais būtent Lietuva buvo pirma, kuri nuėjo į laisvės kelią ir buvo pavyzdys, tame tarpe ir Ukrainai.

Ukrainiečiai labai nuoširdžiai žavisi Lietuvos didvyriškumu, kuri visam laikui išėjo iš tautų kalėjimo. Ukrainiečiai iš visų jėgų žiūrėjo, kaip iš Baltijos vėjas nešė nepriklausomybės siekį, kur prasidėjo Rusijos imperijos žlugimas. Jūs, lietuviai, liekate pavyzdžiu Ukrainai – solidarumo, ištikimybės ir tikro broliškumo pavyzdžiu.

Leiskite man Ukrainos Aukščiausiosios Rados, tų ukrainiečių, kurie ir toliau kovoja vardu padėkoti tau – o didžiulė Lietuvos tauta. Aš norėčiau padėkoti už palaikymą, kai yra mums sunku, už pasiryžimą atiduoti paskutinį, už tą aštrų suvokimą koks yra pavojus, kuris eina iš Rytų, ir mes niekada niekada nieko nepamiršime. Mes buvome, busime visada jums dėkingi. Ir jūs visada galėsite atsiremti į mūsų petį.

Gerbiami draugai, šiandien yra jūsų diena ir ji turi tokia ir likti visam laikui. Ir aš labai noriu, kad jūs visi žinotumėte, kaip sunku mums bebūtų, kokių išbandymų mums reikėtų praeiti ateityje, mes niekada nenustosime kovoti už tą mūsų šventą, ką mes turime – už mūsų laisvę ir nepriklausomybę, už mūsų žemę, mūsų vaikų ateitį. Aš tik prašau jūsų ir toliau padėti mums, Ukrainai, visais įmanomais būdais. Jūsų palaikymas yra labai svarbus šiandien, kada mes dedame labai daug pastangų, kad mes galėtume mūsų grobėjus sulaikyti, kada mes bandome parodyti visam pasauliui kas yra agresorius, o kas yra būtent auka; kas gina savo žemę, o kas puola svetimą žemę; kas nori būti kaip euroatlantinės bendruomenės dalis, o kas nori išplatinti į ją savo neapykantą, visą kagėbistinę esmę.

Gerbiami mūsų draugai, mes būtinai išgyvensime, kaip ir jūs išgyvenote ir 1990 metų pradžioje. Mes būtinai pasidarysime didžiulės šeimos, euroatlantinės šeimos šalis. Mes prisiminsime visas mūsų aukas ir, kai bus ta pergalės diena, mes sugiedosime mūsų šalių tautines giesmes, kur uninosonu bus tokie žodžiai, kurie skambės iš jūsų himno:

„Lietuva, Tėvyne mūsų,

Tu didvyrių žeme,

Iš praeities Tavo sūnūs.

Te stiprybę semia.“

Ir Ukrainos himno dvasią, ir kūną mes padėsime link mūsų laisvės ir parodysime, kad mes, broliai, esame kazokiškos prigimties. Šlovė Ukrainai, šlovė Lietuvai! Ačiū jums!