Istorikės Tetianos Boriak, atvykusios į Lietuvą su dviem mažamečiais vaikais prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, kalba, pasakyta minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti:

111-oji devynerių metų karo, trunkančio daugiau nei 400 metų, diena.

Labai ačiū už pakvietimą. Visų pirma Ukrainos žmonių vardu leiskite išreikšti jums ir jūsų valstybei beribį dėkingumą už jūsų visapusę pagalbą šiame kare.

Turiu garbės kreiptis į jus reikšmingu ir neįtikėtinai sunkiu metu, pagerbiant atminimą tų, kuriuos ištrėmė ir sunaikino du totalitariniai režimai – nacių ir sovietų okupacija bei genocidas. Ukrainiečiai, kaip jokia kita sovietinio tautų kalėjimo tauta, yra patyrę visą rusiškojo imperializmo „žavesį“ ir patiria tai iki šiol.

Ukrainiečių pastangos išsikovoti savo valstybę 1917–1921 metais paskendo milijono Rusijos bolševikų, sutelktų Ukrainos klausimui spręsti, durtuvų pralietame kraujyje. Jie neslėpė savo užkariavimo politikos priežasčių: „be ukrainietiškos duonos, anglies, cukraus ir geležies rūdos Rusijos tarybinė respublika negalės egzistuoti“ (citata iš „Pravdos“, 1918).

Siekdama užgrobti Ukrainą, sovietų valdžia pirmąjį 1921–1923 metų badą panaudojo kaip politinę valstybės politikos priemonę. Manoma, kad mirė 900 000 ukrainiečių, o 1 milijonas ukrainiečių negimė.

Tačiau XX am. trečiajame dešimtmetyje Ukrainos nacionalinis judėjimas tik įsibėgėjo. Valstiečiai masiškai paliko kolūkius. Jie nuosekliai liudijo norą savo žemę dirbti savarankiškai. Likus keliems mėnesiams iki Holodomoro, 1932 m. rugpjūčio 11-osios laiške Stalinas piktai rašė: „Dabar svarbiausia yra Ukraina. Ukrainoje padėtis yra labai bloga pagal partiją, pagal sovietų, pagal GPU linijas. Jeigu mes dabar nepradėsime taisyti padėties Ukrainoje, galime prarasti Ukrainą… Pasikartosiu – galime prarasti Ukrainą“.

Dar vienas bandymas išspręsti Ukrainos klausimą ir sunaikinti tautinę tapatybę – 1932 m. rudenį ir 1933 m. pavasarį badas buvo antrą kartą panaudotas kaip viešosios politikos priemonė. Per plataus masto teismo kratas visoje Ukrainoje iš ukrainiečių valstiečių buvo atimtos ne tik grūdų atsargos, bet ir maisto produktai. Valstiečiams buvo uždrausta laisvai judėti respublikoje ir SSRS (taip buvo atimta teisė ieškoti maisto). Ukraina buvo sąmoningai paversta badaujančiu getu, o ukrainietis, šeimininkas savo žemėje, – elgeta, vergu, vagimi. Dėl maisto Ukrainos valstietis pažeidė visuotinius principus, nusileisdamas iki kanibalizmo.

Tuo pačiu metu įsibėgėjo represijos prieš ukrainiečių literatūrą („Sušaudytasis atgimimas“ – XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo represuota apie 200 ukrainiečių rašytojų); represijų sulaukė visa Ukrainos mokslų akademija, ukrainiečių kalbos rašyba, kultūra, menas, autokefalinė ortodoksų Bažnyčia, t. y. kėsintasi į pagrindinius Ukrainos žmonių tapatybės bruožus. Tai, kas nutiko, genocido koncepcijos autorius Raphaelis Lemkinas pavadino „klasikiniu genocido pavyzdžiu“. Pagal Jungtinių Tautų konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį (1948 m.) R. Lemkinas Ukrainos valstiečių badavimą laikė neatsiejama genocido prieš ukrainiečius dalimi. Tai buvo sąmoningas tautos kūno naikinimas, taip pat Ukrainos inteligentijos, kaip tautos proto, autokefalinės Ukrainos ortodoksų Bažnyčios – kaip tautos sielos, naikinimas.

Iš viso Ukraina dėl Holodomoro prarado 4,5 mln. žmonių, o tai reiškia, kad Ukraina prarado beveik 15 proc. savo gyventojų.

Garsiai kalbėti apie Holodomorą buvo draudžiama – mano prosenelis Ivanas Borjakas gavo 10 metų priverstinio darbo stovyklose už prisiminimus apie badmetį 1933 m. pradžioje. Nepaisant to, liudininkai nepamiršo Holodomoro ir bandė pasiekti išorinį pasaulį bei jį perspėti apie Rusijos raudonojo imperializmo pavojus. Po 90 metų išgirdau lietuvio migracijos pareigūno pasakojimą apie jo senelio pabėgimą nuo Holodomoro iš Čerkasų srities į Sarkatvelą. 2006 m. Ukraina pagaliau pagerbė bado aukas – parlamentas Holodomorą pripažino genocidu.

Holodomoras nebuvo vienintelis ukrainiečių žudymo įrankis. Per dekulakizacijos kampaniją (1930–1931 m.) iš Ukrainos buvo ištremta 250 000 ukrainiečių valstiečių; 1932 m. buvo represuota 71 500 ukrainiečių; ir 1937–1938 m. buvo nuteisti beveik 200 000 ukrainiečių, iš jų daugiau nei 120 000 buvo nuteisti mirties bausme. 1939 m. 14 proc. Gulago kalinių buvo ukrainiečiai. 1939–1941 m. į SSRS buvo ištremta iki 20 proc. ką tik prijungtos Vakarų Ukrainos gyventojų.

Per Antrąjį pasaulinį karą netekome apie 9 mln. ukrainiečių – tiek civilių, tiek karių. Ukrainos sukilėlių armija, kaip ir Baltijos tautų partizanai, iki šeštojo dešimtmečio vidurio desperatiškai priešinosi nacių ir sovietų okupantams.

Pokario represijos reiškė nuo 600 000 iki 800 000 Vakarų Ukrainos gyventojų ir 190 000 Krymo totorių deportaciją. 1947 m. spalį operacijos „Vakarai“ metu iš Vakarų Ukrainos buvo deportuota daugiau nei 77 000 ukrainiečių; o 1948 metų gegužę, per operaciją „Pavasaris“, iš Lietuvos deportuota apie 40 tūkst. žmonių. Trečiasis 1946–1947 m. badas nusinešė daugiau nei 700 000 ukrainiečių gyvybių.

Per 70 „taikių“ sovietų valdymo metų buvo nužudyta ir represuota daugiau nei 7 mln. ukrainiečių. Nužudytų ir represuotų ukrainiečių (neįskaitant karo aukų) – 1 mln. per 10 metų, 100 tūkst. per metus, daugiau nei 270 kasdien…

Tačiau tautų kalėjimo žmonės ir toliau priešinosi, o viena iš pasipriešinimo formų buvo jų įvykdyti susideginimo aktai: 1968 metais pagrindinėje Ukrainos gatvėje – Vasylis Makukhas, 1972 m. Kaune – Romas Kalanta, o 1978 m. prie Taraso Ševčenkos kapo Kanive – Oleksa Hirnyk.

Prieš plataus masto karą 2022 m. vasario 24 d. baigiau disertaciją apie pabėgėlius iš SSRS po Antrojo pasaulinio karo ir net neįsivaizdavau, kad ketvirtadienį, vasario 24 d., parašius apie aną karą, nauja grėsmė įsiverš į mano, mano šeimos ir mano šalies gyvenimą kaip trečiasis pasaulinis karas.

Jau balandžio 3 d. perskaičiau rusų fašisto Timofejaus Sergejevo programinį dokumentą apie mano tautos genocidą: Rusijos Federacija paskelbė sprendžianti Ukrainos „denacizacijos“ klausimą, šį sprendimą lydėjo „deukrainizacijos“ ir „deeuropeizacijos“ procesai. Ukraina buvo paskelbta „dirbtine antirusiška konstrukcija“. Okupantai taikėsi į daugumą ukrainiečių, kuriuos imperija pavadino „naciais“.

Kaip ir SSRS, Rusija šiuo metu deportuoja ukrainiečius iš laikinai okupuotų teritorijų. Šiuo metu tai yra 1 400 000 ukrainiečių, įskaitant daugiau nei 240 000 vaikų. Jie atsiduria atokiausiuose, skurdžiuose Rusijos regionuose, be pragyvenimo ir bendravimo priemonių. Rusija jau parengė įstatymų pataisas ukrainiečių vaikų įvaikinimui palengvinti. Informacijos apie dešimčių tūkstančių ukrainiečių likimą nėra. Nemažai Ukrainos miestų – Mariupolis, Volnovacha, Popasna, Rubižnė, Lisičanskas, Iziumas, Severskodoneckas, taip pat daugelis kaimų buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Kaip ir ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, Rusija toliau „eksportuoja“ Ukrainos grūdus. Bombarduojamos talpyklos, saugyklos, žemės ūkio technika, minuojami laukai ir jūros, blokuojami Ukrainos uostai. Badas gresia ne tik Ukrainos valstiečiams, kaip ir 1933 m., bet ir daugiau nei 300 mln. žmonių. Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas ciniškai kaltina JAV ir Ukrainos prezidentus dėl tariamo jų noro suorganizuoti „badą planetoje“.

Puolimas prieš ukrainiečių tapatybę nesiliauja. Okupantai ukrainietiškas knygas (ypač apie Ukrainos istoriją) pradėjo deginti ir naikinti laikinai okupuotose teritorijose 2014 m., tai daro ir šiandien. Tuo pačiu metu primetama Rusijos švietimo sistema, importuojami rusų istorijos, kalbos, literatūros vadovėliai.

Imperija atvirai pareiškė norą atkurti SSRS, šį kartą nedalyvaujant ukrainiečiams. Okupuotose teritorijose Rusijos agresorius grąžina į gatves dekomunizuotus sovietinius vardus arba skiria naujus. Melitopolyje – Sudoplatovo (enkavėdisto, daugelio Ukrainos politikų žudynių organizatoriaus) vietoj Doncovo (politiko, publicisto); tarp Mariupolio paminklų – Leniną.

5 milijonai ukrainiečių tapo pabėgėliais, apie 4 milijonai – šalies viduje perkeltais asmenimis; žuvo 287 vaikai (dėl karo veiksmų tikslių skaičiavimų atlikti neįmanoma). Visiškai ar iš dalies sunaikinta apie 7 000 gyvenamųjų pastatų, daugiau nei 1 800 švietimo įstaigų, daugiau nei 700 sveikatos priežiūros įstaigų, 350 kultūros paminklų; okupantai apiplėšia muziejus ir grobia muziejines vertybes.

Neseniai šešių šalių, tarp jų ir Lietuvos, parlamentai balsavo už tai, kad Rusijos nusikaltimai Ukrainoje būtų pripažinti genocidu.

Ukrainiečiai savo nenugalima dvasia primena rusams jų nusikaltimus. Savo sąskaitas pateikia ir Europos bendruomenė: ant Ukrainai tiekiamų raketų olandai rašo „už MN-17“, lenkai – „Už Katynę“, „Už Kačinskį“, čekai – „Už šūvį 1968 m. Prahos pavasarį“.

Jie bando mus nužudyti – ištrinti savo nusikalstamos imperinės praeities atmintį; paslėpti pavogtą istoriją (juk Rusijos valiuta grivina yra ne Rusijos, o Ukrainos nacionalinė valiuta, o trišakis, kaip kunigaikščio Vladimiro Didžiojo valstybės simbolis, yra ne Rusijos, o Ukrainos herbas) ir pasisavinti Kyjivo metropolitą; tęsti savo imperinį egzistavimą užkariaujant naujas teritorijas ir pagaliau išspręsti Ukrainos klausimą.

Jei Ukraina žlugs, laimės ne teisinė, o fašistinė valstybė. Pasaulis niekada nebebus saugi vieta mums ir mūsų vaikams. Ir toliau siekime bendros pergalės prieš paskutinę imperiją! Už mūsų ir jūsų laisvę!