Nicola Fioravanti/unsplash.com

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Visiškai priartėjo Visų Šventųjų diena ir Vėlinių metas. Prisimename ir pagerbiame mirusius, meldžiamės už gyvuosius. Degame žvakutes, o kai kur užkuria laužus, nes Vėlinių ugnis nuo seno užima ypatingą vietą Mirusiųjų pagerbimo apeigose. Prisimenu: vakaro tamsoje šviečia visos miestelio kapinės, o susikaupusių žmonių veiduose paslaptingai šmėžuoja žvakių ugnelių atšvaitai, ir visa tai virsta neišpasakyta nežemiška atmosfera…

Bet aš ne apie tai. Net ne apie Heloviną – iš už Atlanto importuotas pamėklių linksmybes, iškreipiančias tikrąją Vėlinių paskirtį. Tiesą sakant, jos žeidžia mano tų šventų vakarų miestelio kapinėse atmintį…

Šį kartą prisimenu Šventąją žemę. Kaip daugeliui musulmonų didžioji gyvenimo kelionė – į Meką, taip katalikui – į Jeruzalę. Daugybė piligrimų iš Tel Avivo į šį šventą miestą keliauja pėsčiomis vadinamuoju Kryžiaus keliu – piemenų takais, per molynus, erškėtynus, eukaliptų giraites.

Bet šiandien ši žemė nusėta bombų duobėmis, artimųjų netekusių raudomis ir masiniais sugriovimais. Kieno tai žemė šiandien, nelabai ir svarbu, nes žmogaus gyvybė neturi tautybės ar religinės priklausomybės žymės. Artimieji Rytai vėl ugnyje, tik šį kartą ta ugnis – ne šventės atributas. Čia puotauja mirtis, neapykanta ir kerštas.

Po tokio išsamaus įvado nusileiskime ant žemės. Visų Šventųjų dienos išvakarėse Izraelis žadėjo užkurti tikrą pragarą „Hamas“ grupuotės smogikams. Izraelio naikintuvai mėto gilumines bombas ant Gazos ruožo požeminių taikinių. Tel Avivas tvirtina, kad ir sugriautos ligoninės požemiuose buvo įkurtas šios grupuotės štabas. Nors „Hamas“ tvirtina, kad jo kovotojai yra pasirengę atremti Izraelio atakas, tačiau prieš amerikietiškus F-16 jie bejėgiai. Kitas reikalas, jei prieš teroristines grupuotes reikės kovoti visomis penkiomis kryptimis: Golano aukštumose, Vakarų krante, prieš „Hesbollah“ grupuotę ir Sirijos placdarme. Tuomet į karą gali pasijungti visas arabų pasaulis, įskaitant Iraną, kuris kol kas grasina tik žodžiais, ir netgi Rusija, kuri ir šiame regione vaizduoja taikdarę.

Visos kortos buvo atskleistos, kai „Hamas“ judėjimo delegacija su politinio biuro vadovu Mousa Mohammedu Abu Marzooku spalio 26 d. atvyko derybų į Maskvą. Nors dėl visa ko paskelbta, kad Putinas jų nepriims, bet Izraelio žiniasklaida pranešė, kad su judėjimo lyderiais Putinas kalbėjosi nuotoliniu būdu. Oficialiai derybos vyko dėl maždaug 230 įkaitų išvadavimo iš teroristų nelaisvės. Tačiau ne paslaptis, kad „Hamas“ tikisi ne tik politinės, bet ir karinės paramos kare prieš Izraelį. Ir ne tik „kalašnikovais“, bet ir raketomis „žemė – oras“ bei „žemė – žemė“. Beje, pagal rusišką licenciją šie ginklai jau gaminami Palestinos požeminėse gamyklose.

Dėl tokių „Hamas“ ir Maskvos ryšių pasipiktino Tel Avivas, kuris buvo užėmęs nuosaikią poziciją, sakykime, karo Ukrainoje atžvilgiu. Kremliui ištikimi propagandistai tvirtina, kad Maskva mielai priims ir Izraelio užsienio reikalų ministerijos delegaciją, tačiau mažai tikėtina, kad ji pasibels į Kremlių su ištiesta ranka. Ypač po to, kai jame prieš tai pabuvojo dar ir Irano užsienio reikalų ministro pavaduotojas Ali Bagheri-Kani. Kokius klausimus ši trijulė sprendė Maskvoje, galima tik numanyti, bet tik ne vien įkaitų išvadavimą…

Kitaip sakant, tarptautinės bendruomenės akyse Putinas atskleidė visas kortas. Rusijai dabar sunkus metas: reikia nesugadinti santykių su Izraeliu, kuris yra svarbus žaidėjas regione (o per Tel Avivą palaikomi kontaktai ir su Vašingtonu), bet ir remti arabų pasaulį bei jo radikalias karines formuotes. Kariauti keliais frontais – tai kur kas sunkesnė užduotis negu pergalingas žygis Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.

Tačiau Putiną „maitina“ tai, kad tas Vakarų pasaulis nevieningas. Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja priėmė rezoliuciją, kurioje neliko „Hamas“ pasmerkimo. Vašingtonas ramina Tel Avivą, jog Izraelis turi atidėti antžeminį reidą į Gazos ruožą. JAV vidinis susiskaldymas po to, kai Atstovų rūmų vadovu išrinktas respublikonas Mike‘as Johnsonas, tik pagilėjo. Laukiama, kad Ukrainos klausimu tarp 80-mečio JAV prezidento Joe Bideno ir pagrindinio Kongreso padalinio prasidės principinis konfliktas, ypač artėjant prezidento rinkimams. O kas nukentės? Žinoma, demokratinės, laisvės trokštančios, prieš agresiją ir terorą kovojančios jėgos visame pasaulyje…

Kitaip sakant, kai mes šių lapkričio švenčių metu žvakučių šviesoje prie kapo panirsime į gilius apmąstymus ir minėsime savo iškeliavusius artimuosius, bent dalelę tylios maldos skirkime ir tiems, kurie kenčia nuo maniakų bepročių rankos ir dega ne šventoje, o teroristų užkurtoje ugnyje. Naivu, bet tikėkime: gal nuo mūsų maldos pasaulis bus geresnis.