Pulkininkas Petras Tarasenka. Natalijos Tarasenkaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Gintautas ŠEIKIS, www.voruta.lt

Petro Tarasenkos (1892–1962) – – kariškio, istoriko archeologo, muziejininko, rašytojo ankstyvasis gyvenimo laikotarpis iki 1915 metų yra palyginti mažai nagrinėtas ir aprašytas. Trūksta istorinių šaltinių, išlikę tik fragmentiški liudininkų prisiminimai. Pats P. Tarasenka apie savo artimus gimines, vaikystės ir jaunystės laikotarpį savo prisiminimuose užsiminė gana skurdžiai, nors šis laikotarpis ir Rytų Aukštaitijos kraštas visą gyvenimą jam išliko brangus ir artimas, o jo aplinka ir žmonės formavo  jį kaip asmenybę.

Šaknys- Karališkiai

P. Tarasenkos gimtinė – Karališkių kaimas Balninkų valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Šiandien tai Anykščių savivaldybės Kurklių seniūnijai priklausantis kaimas, besiribojantis su Molėtų ir Ukmergės savivaldybių žemėmis ir prigludęs prie Karališkių ežero. Karališkių kaimas nuo senų laikų priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdoms kaip ir kiti aplinkiniai Balninkų kaimai. Karališkių kaimo pavadinimas siejamas su gyventojų privilegijomis: ten gyveno karališkieji valstiečiai, baudžiavos laikais nėję lažo.

Ieškant P. Tarasenkos kilmės šaknų, negalima nepaminėti Karališkių sentikių bendruomenės, su kurios istorija susiję jo protėviai. Tai viena įdomesnių ir retesnių Lietuvos teritorijoje egzistavusių sentikių bendruomenių, praėjusi ilgą transformacijos kelią iš sentikystės į vientikystę ir iš vientikystės į stačiatikybę.

Į Karališkius ir jo apylinkes pirmieji sentikiai atsikėlė XVIII amžiaus viduryje. Pagrindiniame sentikių istoriniame rašytiniame šaltinyje „Degučių metraštyje“ įrašyta: „…šiais 1742 metais Lietuvoje Karališkių kaime maldos namai įkurti, Gudiškių vienuolyno dvasios tėvo Naumo Saveljevičiaus palaiminti“.

Jei 1765 metais minimos tik 6 rusų sodybos, tai po 1782–1784 m. Pabaisko dekanato parapijų vizitacijos pažymima, kad Balninkų parapijos Karališkių kaime gyvena 335 bogomolai (taip šiame dokumente įvardinti sentikiai).

Vienas ryškiausių Karališkių bendruomenės įvykių – 1813 m. tame pačiame „Degučių metraštyje“ užfiksuotas ir aprašytas Rusijos caro Aleksandro I apsilankymas, keliaujant iš Paryžiaus į Sankt Peterburgą senuoju keliu pro Karališkius. Metraštyje rašoma: „jam esant dviejų šūvių atstumu Karališkių gyventojai ir kiti, tiek vyrai, tiek moterys, pasipuošę šventiniais drabužiais, carą pasitiko ir carui „Ura“ šaukė. Vėliau nuėjo caras į maldos namus, kur meldėsi ir gavo dvasios tėvo Nazarijaus Jakovlevičiaus palaiminimą“.

1869–1872 m. religinės reformos metu Karališkių sentikių bendruomenėje įvyko transformacija – sentikių bendruomenė palaipsniui tapo vientikiais. Tai palietė ir P. Tarasenkos protėvius.

Kada tiksliai į Karališkius ir jų apylinkes atsikėlė jo protėviai, sunku pasakyti, bet tikrai daug anksčiau nei XIX a. viduryje. Viena aišku, kad protėviai buvo sentikiai. Paties P. Tarasenkos ir jo giminaičių prisiminimuose minimos Rytų Ukrainos apylinkės, iš kurių po religinių neramumų į Lietuvos teritoriją persikeldavo ištisi kaimai.

1873 m. spalio 29 d. P. Tarasenkos senelis iš gretimo Merečiškių kaimo, priklausančio dabartinei Anykščių savivaldybės Kurklių seniūnijai, vedė Mariją Jevgenevną. Jų santuoką Karališkių maldos namuose įformino vientikių šventikas Vasilijus Darendovas, dalyvaujant jo padėjėjui (greičiausiai zakristijonui) Ivanui Andrijanovui.

1874 m. rugpjūčio 19 d. gimė Natalija Zubrickaja, P. Tarasenkos motina, kuri rugsėjo 7 d. pakrikštyta toje pačioje cerkvėje. Vėliau Zubrickių šeimoje gimė dar dvi mergaitės – Praskovija ir Ksenija. Tačiau gimdydama Kseniją mirė jų motina, Tarasenkos senelė, kuri palaidota Karališkių kapinėse. Jauniausią iš seserų priglaudė giminaitis – Karališkių maldos namų šventikas (V. Darendovas ar I. Andrijanovas). Vyriausiajai iš seserų – aštuoniolikmetei Natalijai pasipiršo to paties amžiaus jaunuolis Feodulas Tarasovas, Maksimo sūnus, iš netolimo Miškiniškių kaimo (dabar Anykščių savivaldybės Skiemonių seniūnija), gimęs Pumpėnų valsčiuje (dabar Pasvalio savivaldybė).

Karališkių Švenčiausios Dievo Motinos Globos Cerkvė. 1957 m. Kęstučio Rimo asmeninio archyvo nuotrauka

1893 m. sausio 20 d. jau minėtas vientikių šventikas V. Darendovas Karališkių maldos namuose įformino F. Tarasovo ir N. Zubrickajos santuoką. Kraičio jaunoji gavo nedidelį žemės sklypą prie pat cerkvės. Įrašas cerkvės knygoje liudija, kad 1893 m. gruodžio 18 d. jauniesiems Tarasovams gimė sūnus Piotras, kurį 1894 m. sausio 2 d. Karališkių cerkvėje pašventino minėtasis dvasios tėvas V. Darendovas. Bažnytiniame įraše naujagimis ir jo tėvai įvardijami stačiatikiais. Kūdikio krikšto tėvai buvo Jeremijus Danilovičius Zubrickis ir jo žmona Marfa Zubrickaja (Andrijanova) – greičiausiai giminaičiai. Ši data vėliau buvo pamiršta, ir P. Tarasenka visą gyvenimą laikė save gimusiu 1892 m. gruodžio 19 d.

Pagal Karališkių cerkvės įrašus, esančius Lietuvos valstybės istorijos archyve, Karališkių kaimo kapinėse 1898 m. rugsėjo 9 dieną palaidota Jefrosija Jegorovna Zubrickaja. Tai tikriausiai Petro Tarasenkos prosenelė iš motinos pusės ir vyriausia žinoma jo artima giminaitė. 1910 m. tose pačiose kapinėse palaidota 70-metė Ksenija Klementjevna Tarasova, gimusi Pumpėnų valsčiuje, – tai greičiausiai Petro Tarasenkos senelė iš tėvo pusės.

Įrašas Karališkių cerkvės bažnytinėje knygoje apie Petro Tarasenkos gimimą ir krikštą.  Lietuvos valstybinio istorijos archyvo nuotr. f.605,ap.20,b. 553, l.82v-83, 

Kada ir kodėl Petro Tarasovo pavardė pakeista į Tarasenkos, nėra aišku. Kauno apskrities archyve saugomuose Alantos pradžios mokyklos dokumentuose pažymėta, kad 1905 m. vasario 20 d. pradžios mokyklos baigimo pažymėjimas buvo įteiktas mokiniui Tarasenko Piotrui Feodulovičiui – pagal metrikus Tarasovui. Kai 1912 m. į Alantos pradžios mokyklą jis atvyko dirbti mokytoju, oficialiuose Kauno gubernijos mokytojų sąrašuose yra jau Tarasenkos pavardė, nors dauguma jo artimųjų (tėvas, brolis, brolio vaikai) turėjo Tarasovų pavardes.

Karališkių kaime gyveno daugiausia rusų tautybės gyventojai, kurie vertėsi žemdirbyste, žvejyba ir dailidės amatu. Tačiau iš nederlingos, paežerėse išsimėčiusios žemės pragyventi buvo labai sunku. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje carinėje Rusijoje priėmus alkoholio monopolio įstatymą, miestuose ir miesteliuose kūrėsi degtinės monopoliai su visa tam reikalinga infrastruktūra: gamyba, transportavimu ir prekyba. Daugelis Karališkių kaimo gyventojų įsitraukė į šį verslą ir dažniausiai užsiiminėjo degtinės pervežimu. Su degtinės monopolio atidarymu Alantoje susietas tolesnis Tarasovų šeimos likimas. Petro Tarasenkos tėvas F. Tarasovas, gana mokytas žmogus, įsidarbino Alantos degtinės monopolyje ir apie 1902 m. su šeima persikėlė į Alantą (tuo metu- Owanta).

Vaikystės metai -Alanta

Alantoje Tarasovai iš vietinio gyventojo Vladislovo Drazdausko išsinuomojo dalį namo netoli tuo metu statomos naujos bažnyčios. Kitoje namo pusėje gyveno pats savininkas. Apie 1907 m. jis tą namo dalį pardavė buvusiam Alantos bažnyčios vargonininkui Florijonui Targonskui, su kurio šeima Tarasovai palaikė gerus santykius, F. Targonskas turėjo įtakos būsimojo archeologo ir rašytojo pasaulėžiūrai. P. Tarasenkos šeima šiuose namuose gyveno iki 1914 m. rudens, kai Petras buvo mobilizuotas į carinę armiją kovoti fronte, o jo šeima – tėvas Feodulas, motina Natalija, seserys Katerina, Valentina ir brolis Anatolijus – evakavosi į Rusijos gilumą.

P. Tarasenkos Panevėžio mokytojų seminarijos baigimo diplomas. Lietuvos valstybinio centrinio archyvo nuotr., f.631, ap.7, b.323, l.3.

Tėvas F. Tarasovas Alantoje dirbo degtinės monopolio, kurio pastatas buvo pietinėje miestelio pakalnėje, vedėju.

1902 m. P. Tarasenka pradėjo lankyti Alantos valdišką dviklasę  pradžios mokyklą, kuri buvo pastatyta 1884 m. Petrui dar tebesimokant ar truputį vėliau, medinis mokyklos pastatas ir šalia esanti karčema sudegė, o mokykla buvo laikinai perkelta į bažnyčios špitolės patalpas.

Mokyklos vedėjas (mokytojas) tuo metu buvo Jakovas Možeiko, Tarasovų šeimos bičiulis, vienos iš dukrų krikšto tėvas.

1905-ieji metai į palyginti ramų Alantos gyvenimą atnešė sumaišties: miestelyje vienas po kito vyko prieš carinę valdžią nukreipti mitingai, kuriuos organizavo vietiniai ir apskrities socialdemokratai. Šie įvykiai tiesiogiai palietė ir P. Tarasenkos šeimą: maištautojai nuniokojo degtinės monopolio patalpas, išdaužė langus, sunaikino prekes.

Vadovaudamas degtinės monopoliui, F. Tarasovas sugebėjo išlaikyti savo gausią šeimą, išleisti vaikus į mokslą. Jis buvo gerbiamas žmogus Alantoje. 1911 m. Alantoje steigiant Vartotojų kooperatyvą, F. Tarasovas buvo vienas iš jo steigėjų ir kandidatų į pirmininkus greta tokių žymių žmonių kaip varpininkas daktaras J. Gaidys-Gaidamavičius, dvarininkas K. Kozioll-Pochlevskis. Tai rodo Alantos bažnyčios archyve surasti dokumentai. F. Tarasovas alantiškių prisiminimuose išliko kaip šviesus, gerai lietuviškai kalbantis, gerų patarimų vietiniams gyventojams negailintis, niekada neatsisakantis padėti žmogus.

Nedaug išliko atsiminimų apie P. Tarasenkos motiną Nataliją. Tai buvo tyli, pamaldi, vaikų priežiūra ir auklėjimu besirūpinanti moteris, per didžiąsias religines šventes su šeima aplankanti Karališkių maldos namus, kapines, kur palaidoti artimieji, gimines, kurių tuo metu ten dar daug gyveno.

1905 m. P. Tarasenka baigė pradžios mokyklą ir, kaip jis pats rašys savo biografijoje, dirbo raštininku Alantos valsčiuje. Greičiausiai paauglys dirbo raštininko pagalbininku, nes oficialiame to laikotarpio Alantos valsčiaus valdininkų sąraše jo pavardės nėra. Vėliau savo atsiminimuose P. Tarasenka prisimins, kad parašęs vieną raštą lietuviškai ir iš raštininko pareigų už tai buvęs atleistas. Nors tuo metu jau buvo jaučiamas liberalesnis carinės valdžios požiūris į lietuvių kalbą ir kultūrinį judėjimą, carinio režimo cenzūrą dar pajausdavo ir eiliniai gyventojai, ir valdininkėliai, ir kai kada lietuviai viršaičiai. Pavyzdžiui, už tai, kad mokykloje nebuvo stačiatikių ikonos, vietos viršaitis Umbrasas „buvo pasodintas į daboklę ant penkių dienų“ – taip rašė to meto laikraštis „Vienybė“ Šiuo gyvenimo laikotarpiu P. Tarasenka sutiko du žmones, kurie vėliau meiliai minimi atsiminimuose arba tapę jo ,,Užburtų lobių“kūrinio herojų prototipais, – tai senelis Yla ir piemuo Pilimonas.

Jaunystės draugai P.Tarasenka ir J.Siminkevičius  Pasuojės kaime 1960 m. gegužė. Autoriaus asmeninio archyvo nuotrauka

Keli kilometrai nuo Alantos, pakeliui į gimtuosius Karališkius, senose mažytėse Laičių kaimo kapinaitėse išlikęs kapo kauburėlis, ant kurio apie 1960 m. giminaičių pastatytas paminklas su užrašu: „Užburtų lobių pasakotojas Kazimieras Yla 1850–1930“. Seni Petro Tarasenkos bičiuliai iš Pasuojės kaimo – Ona ir Jurgis Siminkevičiai, 1956 m. gavę dovanų ką tik išleistą knygą „Užburti lobiai“, padėkos laiške Petrui Tarasenkai rašė: „Ylos sūnus sužinojęs atėjo paskaityti, reikia, sako, mano anūkams įsigyti tokie raštai“. Greičiausiai tai Kazimiero Ylos sūnus Vacys Yla, tuo metu gyvenęs Jaurų kaime. Senuose prisiminimuose minima, kad Ylos, buvę baudžiauninkai, gyveno ir ėjo lažą netoli dabartinio dvaro, tačiau vėliau patekę pono Tadeušo Pac-Pamarnecko nemalonėn ir buvo nutremti į Jaurų pelkyną.

Daug sunkiau atskleisti piemens Pilimono asmenybę, tačiau tikriausiai jis irgi realiai egzistavo. Greičiausiai su juo P. Tarasenko susipažino besimokydamas Anykščių pradžios mokykloje. Savo biografijoje jis rašė: „Kai dar mokiausi pradinėje mokykloje ir iš vienos mokyklos teko pereiti į kitą ir gyventi bendrabutyje, tuomet susipažinau su Pilimonu, kuris mokėsi vienoje klasėje“.

Paauglystė-Anykščių pradžios mokykla ir Panevėžio mokytojų seminarija

Alantoje buvo tik dviklasė pradžios mokykla, todėl 1906–1908 m. P. Tarasenka mokslus tęsė Anykščių pradžios mokykloje. Tuo metu šioje mokykloje vyr. mokytoju dirbo Pavelas Borovikas, antruoju – lietuvis Jonas Šlepilaitis.

Baigęs Anykščių pradžios mokyklą, 1908 m. rudenį P. Tarasenka įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Joje tuo metu mokėsi daugiausia rusų tautybės stačiatikių vaikai. Panaikinus spaudos draudimą, nuo 1906 m. jau galėjo mokytis ir katalikų tikėjimo jaunuoliai, tačiau 1907 m. duomenimis iš 132 moksleivių buvo tik 8 lietuviai. Nuo 1906 m. rugsėjo iki 1908 m. spalio seminarijoje lietuvių kalbą dėstė žymus kalbininkas, lietuvių bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis. Jis buvo vienintelis lietuvis mokytojas seminarijoje, o P. Tarasenka buvo pirmasis rusas iš seminarijos studentų, 1908 m. rudenį užsirašęs pas J. Jablonskį mokytis lietuvių kalbos.

P.Tarasenkos ,,Užburtų lobių“  prototipo senelio Ylos kapas Laičių kaimo kapinaitėse. Autoriaus nuotrauka

Besimokydamas seminarijoje, P. Tarasenka domėjosi archeologija ir Lietuvos istorija. Į jo rankas pateko nedidelė archeologo E. Romanovo knygutė „Drevnost severozapadnogo kraja“, kurioje buvo aprašyti ir Lietuvos archeologiniai paminklai. Ši brošiūra P. Tarasenką taip sudomino, kad jis išmoko ją beveik atmintinai.

Vasaros atostogų metu P. Tarasenka sugrįždavo į Alantą, domėjosi senovės paminklais, radiniais. Savo biografijoje rašė: „Besimokydamas Panevėžio mokytojų seminarijoje stebėjau žuvavimą ežere. Kai žvejys ištraukė tinklą – „trubicą“, nustebau pamatęs, kad vietoje molinių svarelių tinklas nusagstytas akmeniniais kirvukais, kas tai per daiktai aš žinojau, bet kad jie randasi Lietuvoje, tai buvo naujiena. Žvejys pasakodavo, kad tai Perkūno kulkos, jais Perkūnas muša velnius ir t. t. Pavyko tuomet gauti du kirvukus.“

Panevėžio seminarijos laikotarpio archyvinė medžiaga, kuri Pirmojo pasaulinio karo metais išvežta į Mstislavlį (Rusija), 2012 m. buvo aptikta Minsko istorijos archyve. Ją patyrinėjus, tikriausiai rastųsi įdomių naujų personalijų ir kultūros faktų.

Jaunasis mokytojas-Alantoje

Baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, 1912 m. rugpjūčio 1 d. P. Tarasenka pradėjo dirbti Alantos pradžios mokykloje. Nors naujasis mokyklos pastatas 1911 m. jau buvo pradėtas statyti, bet pirmus metus jam dar teko darbuotis kukliose buvusios špitolės patalpose, kuriose dėl vietos stygiaus net mokinių skaičius buvo ribojamas. Tuo metu mokykloje mokėsi daugiau kaip 100 mokinių. Be P. Tarasenkos dirbo dar du mokytojai – vedėjas suvalkietis Adomas Kliučinskas, baigęs Veiverių mokytojų seminariją, ir iš Sankt Peterburgo atvykusi mokytoja J. Jarmolajeva. P. Tarasenka per mėnesį gaudavo 28 rublių 20 kapeikų atlyginimą ir dar papildomai po keletą rublių už gimnastikos pamokas.

1912–1914 m. gyvenimo laikotarpio P. Tarasenkos veiklos Alantoje negalima atskirti nuo miestelio šviesuomenės, inteligentijos, viso miestelio kultūrinio gyvenimo, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo labai aktyvus. Nors P. Tarasenka mokė vaikus rusų kalba, kaip prisimena jo mokiniai, jis nevengdavo vartoti lietuvių kalbą, aiškindamas kai kuriuos dalykus, su mokinių tėvais bendraudavo lietuviškai, iš jo asmeninės bibliotekos buvo galima gauti paskaityti ir vieną kitą lietuvišką knygą ar periodikos leidinį.

Sudegus Alantos senajai medinei mokyklai, vedėjas A. Kliučinskas ir jaunasis mokytojas P. Tarasenka aktyviai prisidėjo prie naujos mokyklos statybos, kreipėsi į mokinių tėvus ir apylinkės gyventojus, prašydami visokeriopos paramos. 1913 m. rudenį Alantoje atsidarė nauja mokykla su erdviomis klasėmis ir net gimnastikos sale. Mokykla pastatyta valsčiaus gyventojų lėšomis ir suprojektuota taip, kad prireikus būtų galima pristatyti antrąjį aukštą ir išplėsti iki 4 skyrių. Tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo mokykla liko dvimetė.

Alantos kultūrinis gyvenimas pagyvėjo, kai čia 1913 m. pavasarį atsikėlė dirbti vargonininkai ir būsimieji kompozitoriai Juozas Gruodis ir Juozas Karosas, kurių rūpesčiu Alantos naujoje bažnyčioje buvo įrengti žymios Karaliaučiaus Bruno Goebelio firmos vargonai, tuo metu vieni geriausių Aukštaitijoje.

Mokytojas P.Tarasenka Alantoje. Natalijos Tarasenkaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Vėliau J. Karosas savo autobiografinėje knygoje: „Patiko graži gamta, patiko nauji pažįstami. Artimiau susidraugavome (kartu su J. Gruodžiu) su lietuviška mokyklos vedėjo A. Kliučinsko-Kliučiaus šeima, su jaunu mokytoju Petru Tarasenka, gerai kalbėjusiu lietuviškai, turėjusiu didelę bibliotekėlę įvairios literatūros“. P. Tarasenkos draugystė su J. Karosu nenutrūko visą gyvenimą, ypač buvo glaudi 1932–1940 m. jiems gyvenant Kaune.

Alantos jaunųjų bičiulių kompaniją papildė studentės Tumaitės ir jų broliai bei Pranas ir Jonas Vžešniauskai (pastarasis – žymaus dirigento prof. Vytauto Viržonio tėvas).

Alantoje buvo nuolat rengiami lietuviški vakarai, suburtas puikus choras, įkurtas mėgėjų teatras. Vienas aktyviausių organizatorių buvo artimas P. Tarasenkos draugas Juozas Jankauskas iš Motiejūnų kaimo. Alantoje buvo veikli Blaivybės draugija, minėto Jankausko iniciatyva įkurtas lietuviškas švietėjiškas būrelis „Vilniaus Aušra“. Kultūriniai vakarai dažniausiai vykdavo Blaivybės draugijos arba Vartotojų kooperatyvo patalpose, karčemos pastato salėje. Renginiuose buvo aktyvus ir jaunasis mokytojas. Su daugeliu jaunystės draugų ir pažįstamų P. Tarasenką likimas suves ir vėliau, jau tarnaujant Lietuvos kariuomenėje. Kaune kariuomenės štabe dirbs su kariuomenės savanoriu Vilhelmu Balandžiu. Jie, kaip ir P. Tarasenka, vėliau bus apdovanoti aukščiausiu tarpukario Lietuvos apdovanojimu – pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiumi. Tačiau P. Tarasenkos didžiausias pomėgis ir aistra Alantoje buvo domėjimasis krašto praeitimi, jos istoriniais ir archeologiniais paminklais. Į šią veiklą jis įtraukė ne tik mokinius, bet ir suaugusiuosius. Jis taip sudomino Aluntos vikarą Petrą Kubilių, kad šis pats pradėjo rinkti ir kolekcionuoti archeologinius radinius.

P. Tarasenka savo atsiminimuose rašė: „1912 m. pradėjau mokytojauti Alantos mokykloje. Vieną šeštadienį parodžiau mokiniams akmeninį kirvuką, paaiškinau ir paprašiau kas turi atnešti. Pirmadienį jų sunešė ar trisdešimt. Toks buvo jų gausumas. Mano kolekcija didėjo, bet pradėjo kirvukus rinkti ir kunigas vikaras.“

Mokytojaudamas P. Tarasenka susipažino su to meto žymaus  archeologo Fiodoro Pokrovskio leidiniais. Juose buvo minimos jam pažįstamos vietos, todėl jis pradėjo jas lankyti, kartu ieškodamas senovės paminklų. Į kompaniją pasikvietė gerą piešėją gimnazistą Jurgį Gaidamavičių (tikriausiai alantiškio varpininko daktaro Jono Gaidžio-Gaidamavičiaus jauniausiąjį sūnų). Jie ne tik apžiūrėdavo archeologinius paminklus, bet ir piešdavo įdomesnius etnografinius objektus. „Visokios medžiagos prisirinkome, o čia dar Yla pasipainiojo su savo legendomis ir pasakomis“, – rašė P. Tarasenka. Jis tada jau buvo girdėjęs apie T. Tiškevičiaus, A. Kirkoro, V. Nagevičiaus, L. Kšivicko, V. Šukevičiaus ir kitų archeologų darbus. Dalį jų galėjo turėti savo bibliotekėlėje, kuri po karo kartu su surinkta archeologine kolekcija, deja, dingo – „karo metu Lietuvoje palikti rinkiniai, knygos, užrašai žuvo, buvo mano „geradėjų“ išnešioti“.

P. Tarasenka su bičiuliais Alantos apylinkėse apie 1913 m. Iš dešinės į kairę: pirmas -P. Tarasenka, trečias—Juozas Gruodis,  ketvirtas – Juozas.Karosas. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.

1914 m. rugpjūčio viduryje su Alanta atsisveikino P. Tarasenka ir J. Gruodis. P. Tarasenka nuo rugsėjo 1 d. paskirtas dirbti į Tirmūnų pradinę mokyklą Utenos valsčiuje, bet jau spalio mėnesį jis išvyko į Sankt Peterburgą. J. Gruodis, gavęs alantiškių mecenačių Kazielaičių finansinę paramą, išvyko studijuoti į Maskvos konservatoriją.

Sugrįžimai

Retoki buvo P. Tarasenkos apsilankymai gimtinėje. Įdomu tai, kad pirmuoju Petro Tarasenkos sugrįžimu į tėviškę sąlyginai galima laikyti 1920 metus, kai jaunas Lietuvos armijos karininkas dalyvavo mūšiuose ties Želva, Balninkais ir Karališkiais.

Išliko prisiminimų apie 1936 m. vasarą jo vykdytus Vargulių piliakalnio ir netoliese esančių Perkalių kasinėjimus, kai buvo samdomi aplinkinių kaimų vyrai. Vyresnio amžiaus vietiniai žmonės labai domėjosi archeologo darbu, tik ne visi šį darbą suprato. Tačiau visi be išimties pabrėždavo Petro Tarasenkos sąžiningumą. „Tokio teisingo, gero ir nuoširdaus žmogaus mes nebuvome sutikę. Tai ne Balninkų žydeliai, su kuriais tenka šimtą kartų derėtis, kol sumoka uždirbtus pinigus“ – taip kalbėjo aplinkinių kaimų gyventojai.

Senieji alantiškiai dar prisimena, kaip tarpukaryje P. Tarasenka keletą kartų buvo atvykęs į Alantą. Aplankydavo gerą pažįstamą Florijoną Targonską, namelį, kuriame gyveno. Apsistodavo dažniausiai Pasuojės kaime šalia Alantos pas vaikystės ir jaunystės draugus Oną ir Jurgį Siminkevičius. Aplankydavo prie Virintos upės gyvenantį garbaus amžiaus Steponą Vžešniauską, su kurio sūnumis Pranu ir Jonu, dirigento profesoriaus Vytauto Viržonio tėvu, bendravo (1940 m. Vžešniauskai pasikeitė pavardę į Viržonių)

Aukštas, išvaizdus, visada su pulkininko uniforma ir ant krūtinės prisegtu Vyčio Kryžiumi, praeidamas grįstomis Alantos miestelio gatvėmis, P. Tarasenka atkreipdavo ne vieno alantiškio, ypač alantiškės dėmesį.

Lankydamasis gimtosiose vietose jis visada stengdavosi aplankyti ten esančius archeologinius paminklus, visada keliaudavo pesčiomis  besigrožėdamas Rytų Aukštaitijos gamtos grožiu.  „Visą Lietuvą išvaikščiojęs, pasenau, bet šių kelionių negaliu atsižadėti. Lyg pasakų vanduo jos gaivina mano silpstančias jėgas, iš naujo išžiebia meilę žmogui ir gimtajam kraštui. Ypač malonu keliauti aukštaičių vieškeliais. Vingiuoja, rangosi jie lyg žalčiai visomis kryptimis tarp kalnų ir ežerų. Kitas žiūrėk įsidrąsinęs žiebia vietoje per aukštas kalvas, bet kur nors klony užtinka ežerą ir nedrįsdamas jo perkirsti pasuka į šalį, šliejasi prie krantų, o paskui lyg susigėdęs savo bejėgiškumo, neria į mišką“, – gyvenimo pabaigoje rašė P. Tarasenka.

Paskutinis P. Tarasenkos susitikimas su Alanta ir jos žmonėmis įvyko 1960 m. gegužę. Šio susitikimo iniciatorius buvo Alantos mokyklos mokytojas Adolfas Pranckūnas, kuris tuo metu vadovavo mokyklos kraštotyros būreliui. Apsistojo svečias Pasuojės kaime pas Siminkevičius, susitiko su mokiniais kraštotyrininkais, su jais aplankė gretimus Antakščių ir Maišiakulės piliakalnius. Pilnutėlėje mokyklos salėje pasisakė tarsi savo gyvenimo ataskaitą: „Aš dirbau tam, kad žmonės suprastų, gerbtų save ir žengtų į šviesesnę ateitį, kad pamiltų darbą, tėvynę. Aš patenkintas, kad galiu atsiskaityti jums, aluntiškiai“. Alantos moksleiviams jis pakartoja savo užburtų lobių esmę: „Žmogus – užburtas lobis. Mes ieškome lobių: kada pabaigiame septynmetę mokyklą – imame varinius pažaliavusius pinigus, kada pabaigiame vidurinę – imame sidabrą, pabaigę aukštąjį mokslą – auksą, o dar vėliau – deimantus. Todėl visi mokykimės, kad rastume deimantus“.

Tačiau turbūt svarbiausias P. Tarasenkos sugrįžimas į Alantą buvo jo pasirodžiusi knyga „Užburti lobiai“, kurią galima  pavadinti „Ode gimtinei“. Autorius sulaukė alantiškių prašymų susitikti, pasidalinti įspūdžiais.

Gimtoji Alanta. Autoriaus asmeninio archyvo nuotrauka

Jaunystės draugas Pranas Viržonis dėkodamas rašė: „Brangus prieteliau Petrai, skubinu išreikšti savo nuoširdžiausią padėką už vakar gautą dovaną „Užburti lobiai“. Tikrai nepatikėsi padaręs man didelį malonumą. Ypač malonu prisiminti vaikystės dienas, tas visas vietoves ir žmones ir įvykius jau tolimos praeities laikų iš savo gimtojo miestelio. Tad sveikinu, mielas drauguži, išleidus tą spausdintąjį žodį. Tikrai bus prisiminimas jaunystės dienų ir savo vaikystės draugo Petro“.

Juozas Baltušis apie šią nedidelę knygutę parašė- ,,galima  pasakyti, kad ,,Užburti lobiai“ – tai retrospektyva į vaikystę. Tik žmogus, sukaupęs gyvenimišką patirtį, gali taip ryškiai pažvelgti į ryškiausius vaikystės epizodus. Daug ką galima užmiršti gyvenime. Ir užmirštame visi labai daug ką. Tačiau dar niekas  pasaulyje nėra užmiršęs savo vaikystės. Nužingsniuok pusšimtį metų, nužingsniuok tris šimtmečio ketvirčius, o vaikystė vis gyva ir gyva tavo sąmonėje. Šviesi ar niūri, linksma ar liūdna, vis tiek apsisiautusi romantika, pasmilkusi vaiskiu pavasarišku rūku, taip tyškinančiu daiktus ir žmones, dienas ir metus ir tokia brangi kiekvieno širdžiai.“

Petras Tarasenka ,,Užburtuose lobiuose“ kaip niekas kitas sugebėjo  vietos dvasią  atskleisti per ryškius veikėjus ir istorinius įvykius. Genius loci sklaido kiekviename knygos puslapyje, pagauna, užburia skaitytoją ir nuneša į tolimą paslaptingą Aluntos krašto praeitį.

Šaltiniai ir literatūra

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 605, ap. 20, b. 553.

Lietuvos valstybės centrinis archyvas, f. 631, ap. 7, b. 323.

Baltarusijos nacionalinis valstybinis archyvas, f. 2419, ap.1,  b. 16.

*1884-1902 m. dirbo Vilniaus Senienų muziejaus direktoriumi. Už archeologinę veiklą apdovanotas Imperatoriškosios rusų archeologijos komisijos sidabro medaliu, 1893 m. išrinktas Imperatoriškosios Maskvos archeologijos draugijos nariu-korespondentu. F. Pokrovskis laikomas žymiausiu XIX a. pabaigoje Lietuvoje dirbusiu archeologu. Pagrindinis jo indėlis – sistemingas archeologijos objektų kartografavimas. F. Pokrovskis paminklus kartografavo inteligentų užpildytų anketų pagrindu, taip pat stengėsi panaudoti visą jam prieinamą archeologinę ir geografinę literatūrą. Jis sudarė pirmąjį Lietuvoje pilną Lietuvos (išskyrus Užnemunę) archeologinį žemėlapį. F. Pokrovskis žinomas ir kaip pilkapių tyrinėtojas, preciziškai aprašęs dirbinius ir jų radimo aplinkybes, bei kaip aktyvus muziejininkas.