Dabartinio Lietuvos ir Lenkijos santykių aktualumo kontekste pasitaiko politologinių žvilgsnių tai į 1920-ųjų, tai į 1990-ųjų istorinę praeitį. Kai pamatau tekstuose netikslumų, kartais komentuoju paaiškindamas arba atitaisydamas. Taip dabar Delfi paskelbtos ir cituojamos Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo V. Sirutavičiaus mintys skatina atsiliepti.
Kai 1990-1991 m. ėmėmės normalizuoti abiejų išsilaisvinusių valstybių santykius, neišvengiamai kildavo, tik visai neaštriai, ir Vilniaus klausimas. Neaštriai, nes Lenkijos politikai sutiko, kad teritorinių pretenzijų negali būti, esame jau susiklosčiusiose sienose. Apie tai kalba ir Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo aktas, nurodęs į Helsinkio konferencijos Baigiamojo akto principą. Todėl nė mažiausios teritorinės diskusijos nebuvo.
Ponas Vladas Sirutavičius, kažin ar tada politiškai gyvenęs, teigia, jog tūli lietuviai reikalavę Lenkijos atsiprašymo „už tai, ką ten pridirbo L. Želigovskis“. Pirmiausia vertėtų žinoti, kad Lenkijai ir mums „pridirbo“ ne L. Želigovskis, o Juzefas Pilsudskis, slapčia susimokęs ir pasiuntęs Želigovskį su kariuomene. Ši nebuvo privati. Dėl sąžiningų atsiprašymų, ar tai Lenkijos, SSRS ar Vokietijos, visada leistina tikėtis, gal kiek ir pageidauti to kada nors ateityje (tokia formuluotė yra 1991-1992 m. Lietuvos sutartyje su Rusijos Federacija), bet kaip nors primygtinai „reikalaudami“ atrodytume nerimtai, ir to nebuvo.
Taip pat skaitykite
Tad ir sakymai, neva radikali atsiprašymo nuostata „ėmė dominuoti“ Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, neatitinka tikrovės. Įvertinimas, apibūdinimas – to išties derėjo siekti, ir Lenkijos pusė neatmetinėjo šios temos; bet jau prezidento Algirdo Mykolo Brazausko 1993 m. sudaryta derybų delegacija nusileido, kad Vilniaus konflikto tema būtų išskirta iš sutarties į atskirą deklaraciją, o paskui su visu deklaracijos projektu ir palaidota.
1994 m. pasirašytoje sutartyje keistai pripažįstama, kad šiandien Lietuvos sostinė yra Vilnius, o Lenkijos – Varšuva. Sykiu patvirtintas dabartinių teritorijų vientisumas. Kad Vilnius ir praeityje buvo Lietuvos sostinė – LDDP derybininkai nesugebėjo įrašyti net to. Tačiau sutarties preambulėje galima dar kai ko įžvelgti. Ten pasirašančiosios šalys, tai yra, Lenkijos ir Lietuvos valstybės, apgailestavo tarpusavio valstybinius konfliktus po Pirmojo pasaulinio karo apskritai ir pasmerkė „smurto naudojimą“, kurio esą buvę „abiejų tautų tarpusavio santykiuose“. Didžiausias ginkluoto smurto veiksmas, laužant paliaubų sutartį ir neįveikiama jėga staigiai užpuolus, neabejotinai buvo Vilniaus užėmimas 1920 m. spalį (toliau siekiant net Kėdainių). Taigi jis, tarp kitų smurto veiksmų, 1994 m. sutartyje galų gale ir pasmerktas Lenkijai išvengus atskiro įvardijimo.
O ar oficialiosios Rusija su Lenkija kada nors pribręs nuoširdžiam apgailestavimui dėl okupacijų – pamatysime. Anot Radoslavo Sikorskio, Vilnius devyniolika metų priklausė Lenkijai, ir viskas. Ko čia ginčytis, užkariavo ir priklausė. „Zdobył mieczem Żeligowski“.
Keista skaityti p. V. Sirutavičiaus žodžius, neva Vilniaus ir Varšuvos santykiai 1990-1991 m. buvę blogesni, negu dabar, „lyderiai net rankų vienas kitam nepaduodavo“. Bent vieno tų lyderių būtų visai lengva telefonu paklausti, nereiktų rašyti iš lubų. Su Lenkijos prezidentu V. Jaruzelskiu susitikau 1990 m. liepos 15 d. Žalgirio lauke, buvo minimos 580-osios mūšio metinės. Prezidentas priėmė kariškoje palapinėje, visai netrumpai kalbėjomės apie einamąją politiką, aiškinau apie mūsų problemas po sovietų blokados, būsimas derybas. Po to sėdėjome priekyje greta ir abu viešai sakėm kalbas per iškilmę. Lietuvos delegacija nešė trispalvį vainiką. Ką ir kalbėti apie lenkų politikų ir visuomenės simpatijas po Sausio 13-osios.
Tiesa, bendros politinių santykių deklaracijos rengimas ėjo lėtokai, Lenkijos pusė atidėliodavo delegacijų susitikimus, bet su užsienio reikalų ministru K. Skubyszevskiu buvom Varšuvoj atskirai susitikę, aptarinėjom dalykus (padavėm kits kitam rankas, pone Sirutavičiau), ir 1992 m. sausio 13-ąją Vilniuje deklaracija buvo pasirašyta.
Su naujuoju prezidentu L. Walęsa būdavo kai kurių problemų; susitikti vengė, tad pasikeisdavom laiškais dėl jį dominančių dalykų. Vaizdelis, neva susitikę nepaduoda kits kitam rankos – vėl iš fantazijos srities. Šiaip jau diplomatinio elgesio problemas priskirčiau vienai pusei ir asmens charakteriui (dabar tai vėl patyrėme). Bet rugpjūčio pučui Maskvoje žlugus pats paskambino ir linksmai pasveikino, kad atkuriame diplomatinius santykius – siunčiąs į Vilnių ambasadorių. Per Viršūnių susitikimą 1992 m. liepą Helsinkyje jau pasikvietė išgerti šampano. Gal ir mažą „žytnios“, dabar jau gerai neprisimenu. Dar sykį susidaužėm taurėmis Vilniuje, jam ir A. M. Brazauskui pasirašius 1994 m. sutartį.
Papasakojau visa tai, kad naujųjų laikų Lietuvos istorija nebūtų rašoma iš gandų ir apkalbų. Be to, ir diplomatiniuose santykiuose, ir rašant apie juos, reiktų vengti provincialaus mėgėjiškumo.
A. Solomino nuotr.
Nuotraukoje: Europarlamentaras prof. V. Landsbergis
