Prof. Vytautas LANDSBERGIS, Vilnius

Radviliškio kautynės, Radviliškio pergalė. Tai ypatinga istorija – ir tos vietos, ir Lietuvos – o su būdingais pasikartojančiais likiminiais bruožais.

Kas buvo priešas?

Lietuva – tarptautinėj košėj. Dvi Rusijos (balta ir raudona). Dvilypė Vokietija, išeinanti ir neišeinanti. Privalanti, bet nenorinti išeiti. Ir neaiškiai veikianti Antantė. Šiai atrodo svarbu, kad nebūtų karų, o kieno teisė ir teisybė – antraeilis dalykas. Tad lyg ne priešas, bet nebūtinai draugas.

Kas Lietuva? Jos irgi dvi netgi toje pačioje Nepriklausomybės pusėje. Kariuomenė ir Vyriausybė. Abiejų skirtinga ir skirtingai suvokta atsakomybė. Vieniems – aiškiau, nes mūšio lauke. Kitiems – plačiau besimalančios tarptautinės intrigos, tokių būtent minų ir pinklių laukas.

Siūbuojam kaip Antantė? Ar mušam aiškų priešą, nes jis juk nesiūbuoja, puola ir plėšia tiesiai.

Tas pat vyko su bermontininkais, tas pat po metų su Žulikovskiu. Gražiai mūsų liaudis pavadino tą apsimetėlį „maištininką“ – sutarties laužytoją. O avantiūristas generolas Bermontas pats pasivadino kunigaikščiu Avalovu.   Sudarė iš besitraukiančių ar belaisvių vokiečių neva „rusų“ kariuomenę kovai su bolševikais. O kad „kovosiąs“ Latvijos ir Lietuvos žemėse, tai iš tikrųjų ėjo kovoti prieš Latviją ir Lietuvą. Gal pasidarysiąs laikinai kokią plėšikų valstybėlę, o ta proga ir pralaimėję Didįjį karą vokiečiai čia, prie Baltijos, liktų nepralaimėję. Ne be reikalo Bermontą remia neaiškaus pavaldumo generolas von der Golcas.

Vis dėlto latviai, talkinami berods ir lietuvių, sumušė Bermontą prie Cėsio, juolab neatidavė Rygos. Plėšikai persimetė į šiaurės Lietuvą. Šiauliai, Radviliškis, strateginiai geležinkelio mazgai. Vokiečiai Berlyne lyg įsipareigoję Antantei, kad išsinešdins, bet vietinė kariauna, karininkija, nelinkę važiuoti namo iš senųjų Baltijos žemių; tai čia dar pravers Rusijos imperijos gynėjas, nepriklausomas „maištininkas“ prieš bolševikus… Panašiai vėliau maištininku Antantei dumti bus L. Želigovskis.

Lietuviai – kariuomenė ir partizanai – sumušė bermontininkus, užėmė Radviliškį negavę Vyriausybės leidimo, nes ta vis dar tarėsi, kad anie gal išsikraustys geruoju. Pulkininkas Kazys Ladyga berods net papeikimą gavo už pergalę. O kai lemtingąją antrąją mūšio dieną atskubėjo į veiksmų lauką Antantės delegacija – stokit, liaukitės, paliaubos! – tai pulkininkas V. Grigaliūnas-Glovackis liepė tiesiog suimti tuos aukštuosius kariškius, uždaryti ir saugoti kluone, kad netrukdytų. Šią funkciją vykdė kapitonas V. Landsbergis.

Ir vis dėlto diplomatija, Vyriausybė tąsyk tarė galutinį žodį.

Lietuvių kariuomenė turi atsitraukti, grąžinti išvaduotą Radviliškį vėl bermontininkams, kad tie galėtų išvažiuoti vis dėlto ir iš Šiaulių į faterlandą.

Berods, buvo svarstoma (ir Antantės įgaliotiniai gąsdinami), kad jei bermontininkai taps triuškinami maiše, gal ir kariami kaip Lietuvos plėšikai, tai gali įsikišti ginklo broliai iš Rytprūsių. Ką žinai. Galų gale abejopos lietuviškos pastangos, palikusios Radviliškio nugalėtojams ir kartėlio, davė vaisių; bermontininkų avantiūra baigėsi.

Prasčiau išėjo su lenkais, kad ir panaši buvo schema.

Staigus „sukilusių prieš Pilsudskį“ (jo paties pavedimu) dalinių žygis į neapginamą Vilnių, kad lietuviai nespėtų nė mobilizacijos paskelbti – ir toliau į Lietuvą užimti viską, kiek pavyks!..

Susitelkė Lietuva, trenkė jos kariai atgal užpuolikams į kaktą prie Giedraičių ir Širvintų, bėgo Liucjanas Želigovskis. Anot pusiau legendos, pratūnojo pasislėpęs po tiltu, o lietuvių kavalerija pralėkė nepastebėjus; todėl šis generolas plėšikas, mat veikęs asmeniškai, išvengė karo lauko teismo ir galimai sausos šakos.

Tiek vaizdų filmui, kurio vis dar nėra. Nė romano, tik dar nesunaikinti didvyrių kapai.

Žinia, ten tada vėl įsikišo Antantė – sustokit sustokit, nepulkit Vilniaus, mes išspręsim geruoju!..

Ir išsprendė, kad liktų Pilsudskiui – kitos valstybės Viršininkui su ilgais žemaičių šlėktos ūsais. Lietuvos kariuomenei užsimojus nušluostyti tuos ūsus ir atsiimant sostinę Vilnių, gal vis dėlto Viršininkas būtų ir pats pajudėjęs iš Varšuvos. Unaras neleistų kitaip, ir vėl būtų užviręs itin sunkus karas.

Taip Žulikovskis įsitvirtino. Pasidarė laikiną valstybėlę – akiodūmį Antantei, gal suderintą. Paleido nuo grandinių vietinių endekų neapykantą lietuviams ir gudams, išvarė šventą taikos arkivyskupą. Lietuvis ?! – ne!

Partizanus lietuvius šaudė Kirtimuose. (Mes ten dar netyrėm). Įvedė prievartinį lenkinimą, uždarė galų gale visas kaimų lietuviškas mokyklas, net skaityklas. Niokojo mūsų brolius devyniolika metų. Nesakykim, kad tai darė visi lenkai, bet lenkiški endekai. Tokia buvo aršiausiųjų nacionalistų santrumpa.

Padėtį lėmė ir tolimieji taikdariai, su kuriais pernelyg negalėjome pyktis.

Nūnai lenkų istorikai sako, kad lietuviai visgi pasimokę iš Pilsudskio–Želigovskio žygio į Vilnių, kai 1923-aisias atsiėmė Klaipėdą. Gal ir taip. O Vilniaus teko laukti dar šešiolika metų, kol grius klystančioji Lenkija, su visais aplink susipykusi.

Bene vienintelė Lietuva, kad ir skaudžiai nukentėjusi, tada užjautė lenkus nelaimės valandą.

Tiek žinių apie Radviliškį ir Vilnių mūsų nepriklausomybės karuose. 

Voruta. – 2013, kov. 16, nr. 6 (770), p. 4.