Autonomininkų plakate užrašas: „Sąjūdis tai nacizmas“ | Archyvinė nuotr.

Vidmantas Valiušaitis, www.alkas.lt

Praėjusią vasarą, kai dar dirbau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, buvo svarstomas vienos Lenkijos įstaigos pageidavimas paimti iš Tuskulėnų memorialo aukų palaikų pavyzdžius, kad pagal DNR tyrimus būtų nustatyta, „kurios iš aukų yra lenkai, o kurios ne“…

Buvo pasigirdę nuomonių, o gal čia nieko tokio, „lai pasiima lenkai, lai patyrinėja…“

Ačiū Dievui, tame pasitarime buvo užtektinai valstybiškai mąstančių žmonių, o ypač iš URM’o, kurie pareiškė gana kategorišką nuomonę.

Čia vis dėlto yra Lietuvos valstybės, ne kitų valstybių dalykas. Tuskulėnų memoriale palaidotos ir pagerbtos aukos yra Lietuvos piliečiai, totalitarinio režimo kankiniai. Jie žuvo kaip pasipriešinimo primestam ir jiems svetimam gyvenimo būdui kovotojai, šio krašto žmonės, o jų tautybė yra mažareikšmis dalykas. Čia palaidoti įvairių tautų žmonės, kaip įvairių tautų žmonės gyvena ir Vilniaus krašte. Ir tegul šių aukų palaikai čia ramiai ilsisi, pagerbti ir prisimenami gyvųjų. O ištampyti palaikus, užvesti „buhalteriją“ kurios tautos aukų buvo daugiau, kurie „kentėjo labiau“ ir panašiai, būtų gal net savotiškas tų aukų atminimo pažeminimas. Klausimas tapo „uždarytas“.

Bet už tos „lenkų problemos Vilnijoje“ iškalbos dedasi vis dėlto kažkokie keisti dalykai. Štai buvęs kolega iš Sąjūdžio, seimo laikų, Kovo 11-osios akto signataras Česlovas Okinčicas klausia tiesiai: „Kam reikalingas „Visuomeninis Vilniaus krašto gyventojų surašymas“?

Kodėl Vilniaus krašto žmones būtinai reikia „dėlioti į skirtingas lentynėles“, ieškoti ne žmones jungiančių sąsajų, bet eskaluoti skirtumus? Čia plati tema, nebandysiu į ją dabar leistis, bet faktas, kad akcentai, mano nuomone, dėliojami ne ten.

Kitas kolega žurnalistas Česlovas Iškauskas kalba jau net apie „šliaužiančią lenkų autonomiją“.

Esu liudininkas meto, kai tokia autonomija čia sykį jau buvo kuriama. Galima įvairiai vertinti Gedimino Vagnoriaus (Gediminas Vagnorius) vadovavimo vyriausybei laikus, bet šiuo konkrečiu atveju jis žinojo kaip veikti. Ar dabar tie klausimai yra aiškūs, ar suprantami?

Mano senas Laisvosios Europos radijo pranešimas, anoms dienoms prisiminti. Tekste minimas ir mano draugas Ryšardas Maceikianiecas, kurio tada nepažinojau ir jis veikė, kaip atrodo, „ne toje pusėje“. Įdomu būtų išgirsti jo komentarą dabar.

Atkreipiu dėmesį tik į vieną detalę, mano akimis, gana iškalbingą: autonimininkų „kūrybiškumas“ pasireiškė tuo metu, kai Nepriklausomybės aikštėje vis dar buvo tebekūrenami laužai, o prie jų šildėsi laisvės gynėjai…

LIETUVOS AUTONOMISTŲ REIKALAVIMAI IR LENKIJOS VYRIAUSYBĖS LAIKYSENA
Laisvosios Europos radijas
1991 m. gegužės 28 d.

Vienas ryškesnių Lietuvos politinės padėties destabilizavimo bandymų buvo vadinamasis „Mosiškių suvažiavimas“, įvykęs praėjusią savaitę. Tariamai lenkų interesus atstovaujantys įvairių lygių deputatai, pasiskelbė įkuriantys lenkų autonominį vienetą Lietuvoje. Ar tas konstitucijai prieštaraujantis, bet politinę situaciją provokuojantis ir lenkų mažumą kompromituojantis sprendimas turėjo tarptautinio atgarsio? – klausiau užsienio reikalų viceministro Valdemaro Katkaus?

„Į lenkų autonomininkų siekius reikėtų žvelgti šiek tiek plačiau, matyti juos viso Pabaltijo mastu, – Laisvosios Europos radijui kalbėjo Lietuvos užsienio reikalų žinybos atstovas. – Praėjusiais metais „Interfrontas“ buvo paskelbęs idėją sukurti „Pabaltijo federacinę respubliką“, kurios subjektai būtų kitakalbiai rajonai ir laisvieji miestai. Tikslas – „Pabaltijo federacinė respublika“ TSRS sudėtyje. Buvo numatyti tokie subjektai: Vilniaus kraštas, Daugpilis ir jo apylinkės, galimas laisvo Klaipėdos miesto sukūrimas, laisvasis Rygos miestas, Narva, Kochtlajarvė, Silamiaė Estijoje. Tarpvalstybinė kalba – rusų. Su „federacijos“ sostine Kaliningrade. Sumanymo esmė – Pabaltijys privalo egzistuoti pasirašant sąjunginę sutartį. Tai leistų tarptautiniu mastu nuolat painioti terminologiją. Projekto silpnumas tas, kad minėti dariniai yra sunkiai apjungiami. Šiuo metu kuriami jie daugiau dėl Baltijos valstybių destabilizavimo ir propagandinio efekto.“

V. Katkus pabrėžė, kad lenkų autonominio krašto statuto projekte nurodoma daugelis suverenioms valstybėms būdingų požymių: žemė, jos gelmės ir turtai numatomi kaip išskirtinė šio darinio nuosavybė, teritorijai numatoma sava pilietybė, sava vėliava, savas himnas. Tai rodo, kad projekto autoriams rūpėjo ne ekonominiai bei kultūriniai šio krašto reikalai, kuo, paprastai, yra dangstomasi, bet jie turėjo kitą uždavinį – sukurti sovietinę pseudovalstybę ir apsunkinti Lietuvos žingsnius atkuriant neteisėtai paneigtą jos valstybingumą.

Valdemaras Katkus: „Dėl to šiame procese lenkų autonomininkai, kuriems vadovauja daugiausiai komunistai, dalyvauja itin aktyviai, bandydami realizuoti šį, „lenkų engimu“ pridengtą, projektą. Lietuvoje besilankantys užsienio politikai, susitikę su šiais lenkų lyderiais, siekiančiais minėtų tikslų, perpranta juos labai greitai, ir įsitikina, kad tai ne tautinės mažumos problema, bet absoliučiai politinis klausimas, kuriuo siekiama visiškai kitų tikslų. Lenkai, dalyvaujantys šitame judėjime, meta šešėlį Lietuvai lojaliems lenkams, tarptautinėje bendruomenėje sudaro „balkanizacijos židinių“ Baltijos valstybėse kurstytojų įspūdį.“

Šalčininkai, lenkų remiančių Lietuvos nepriklausomybę mitingas prieš autonomininkus | Archyvinė nuotr.

Paklaustas apie oficialiosios Varšuvos laikyseną Lietuvos teritorinio integralumo atžvilgiu, V. Katkus sakė:  „Mes žinome, kad į Lenkiją buvo nuvykę du Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai Maceikianecas ir Balcevičius. Lenkijos Senate jie kaltino Lietuvą, Lietuvos dabartinę vadovybę, „agresyviu lietuvišku nacionalizmu“ (žinoma sena komunistinė terminologija), aiškino, kad lenkai čia yra „labai prispausti“ ir t.t. Todėl Lenkijos Senatas jų siekius turėtų palaikyti. Tačiau Lenkijos Senatas reagavo šaltai, palaikymo jie nesusilaukė.

Tačiau oficialios Lenkijos vyriausybės pozicijos šiandien mes dar neturime. Daugiau kaip prieš mėnesį (greitai bus jau du mėnesiai) esame pateikę Lietuvos-Lenkijos deklaracijos, dėl tarpusavio santykių principų, projektą, kuriame numatomas sienų neliečiamumo ir teritorinio integralumo pripažinimas iš abiejų pusių. Tokios deklaracijos pasirašymas būtų oficiali ir aiškiai išsakyta Lenkijos vyriausybės pozicija šiuo klausimu. Tai, manau, labai prisidėtų stabilizuojant Lietuvos vidaus padėtį ir padėtų permąstyti savo nuostatas aktyviausiems autonomizacijos šalininkams Lietuvoje. Mes kreipėmės per savo atstovus, dirbančius Lenkijos Respublikoje, norėdami sužinoti oficialią Lenkijos vyriausybės poziciją. Ir tikimės jos sulaukti, nes mus stebina tai, kad šiuo metu prie savivaldybių Šalčininkų ir kituose kraštuose, kabo Lenkijos valstybinės vėliavos. Mes norėtume žinoti ką visa tai reiškia?“