Prof. dr. Remigijus Venckus

 Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą grandiozinį projektą – išleisti išsamų enciklopedinį Lietuvos ekslibriso kūrėjų žinyną. Tikimasi, kad šis žinynas taps fundamentaliu veikalu, kuriame bus pristatyti XX–XXI a. ekslibrisų kūrėjai.

Siekdamas populiarinti pradėtą veiklą ir skatinti visuomenės susidomėjimą ekslibriso menu meno kritikas ir menininkas, Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus kalbasi su skirtingų kartų ekslibrisų meno kūrėjais. Portalo „Voruta“ skaitytojus kviečiame skaityti interviu su grafikos menininke Vaiva Kovieraite-Trumpe, kuri šiuo metu gyvena ir kuria Šiauliuose.

Kūrėjos biografijos ekskursas

                      Paminėtina, kad grafikos meną dailininkė pradėjo studijuoti 2004 metais Šiaulių universitete (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija). 2007 m. Vaiva dalyvavo „Erasmus Socrates“ programoje ir studijas tęsė Lodzės Humanitarinių mokslų ir ekonomikos universitete (Wyzsza Szkola Humanistyczno-Ekonomiczna). 2009 metais menininkė savanoriavo Bjarico mieste (Biarritz), Pietų Prancūzijoje, dirbo projekte „Jaunųjų vietos menininkų populiarinimas“ („Promotion des jeunes artistes locaux“). Vėliau menininkė studijavo grafikos meną magistrantūroje Šiaulių universitete. Iki 2018 metų šioje aukštojoje mokykloje ji dirbo dėstytoja.

                      Nuo 2012 metų Vaiva yra Švedijos grafikos menininkų asociacijos ,,Graphic i Vast“, o nuo 2014 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Kūrėjos biografiją puošia gausus parodų ir projektų (Olandijoje, Slovėnijoje, Italijoje, Latvijoje, Estijoje ir kt.), kuriuose dalyvauta, sąrašas. 2012 ir 2017 metais Vaivai buvo skirta Šiaulių miesto savivaldybės Jaunojo menininko stipendija; 2012, 2014 ir 2018 metais – edukacinė valstybės stipendija, 2020, 2021 ir 2022 m. – valstybinė kūrybos stipendija. Dailininkė pripažįsta, kad gausūs įvertinimai ją įpareigoja ir skatina tvirtai žengti meno kūrybos bei atradimų keliu.

Pokalbis apie kūrybą ir ekslibrisų meną

                      Remigijus Venckus: Papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų karjera? Prisiminkite pirmuosius kūrybinius žingsnius? Kaip Jūsų kūrybiniame kelyje atsirado grafika?

                      Vaiva Kovieraitė-Trumpė: Dar mokantis bendrojo lavinimo mokykloje mane domino menas. Pirmiausia dėmesį skyriau muzikai (grojimui gitara), vėliau pastebėjau, kad mano prioritetas – vizualioji kūryba. Galiausiai apsisprendžiau žengti grafikos meno kūrybos keliu. Dar ir dabar gerai atsimenu per brandos egzaminą pristatytą savo dailės kūrinių ciklą. Jo pagrindas buvo Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“. Anuomet mano paauglės protui buvo labai svarbus šis sąmonės srautu parašytas romanas, atskleidžiantis žmogaus suskilusį dvasinį pasaulį. Atrodė, kad akimirksniu romano herojus Antanas Garšva tapo mano Alter ego.

                      Ankstyvajame kūrybiniame procese taikiau labai įvairias priemones. Į visumą jungiau monotipijos techniką ir abstrakčias faktūras, kurios buvo išgautos specialiai kaitinant karvės pienu aptaškytą popieriaus lapą. Tada buvau be galo užtikrinta savo kūriniu, jo ekspresyvia išraiška ir neįprasta kompozicijos sandara… Atrodė, kad Vaivos Kovieraitės ir Antano Škėmos darnus dialogas yra paženklintas genialumu. Anuomet išplėtotas kompozicinis chaosas popieriuje man atrodė esąs tobulas šedevras. Dabar, be abejo, atrodo kitaip. Nežinau, ar kada nors vėliau dar jaučiau bent kiek panašų užtikrintumą. Šiandien esu dėkinga dailės mokytojams, kurie nevaržė, bet skatino ir leido būti drąsia kūrėja. Galbūt tada aš ir žengiau pirmuosius laisvo kūrėjo žingsnelius. Juk nesistengiau atkartoti kanonų, įtikti žiūrovui, neieškojau saugumą garantuojančių kūrybos sprendinių.

R. V.: Kokią grafikos meno technologiją taikote šiandieninėje savo kūryboje?

V. K-T.: Studijų metais turėjau galimybę išbandyti daug grafikos technologijų. Man labiausiai patiko šilkografija. Kadangi ją galima daug kur pritaikyti, todėl tęsdama studijas grafikos magistrantūroje kūryboje net kelerius metus taikiau tik šilkografijos techniką. Ilgainiui panorau labiau eksperimentuoti, aptikti tam tikrų atsitiktinumų. Visa tai buvo sunkiai įgyvendinama naudojant vien tik šilkografiją. Eksperimentuose pradėjau taikyti skiediklius, spalvų pigmentus ir kitas chemines priemones. Taip mano kūryboje atsirado technologija, kurią aš vadinu „transfer“. Ji leidžia man ir toliau ieškoti naujų, netikėtų vizualinės raiškos sprendinių.

R. V.: Kokias pagrindines temas plėtojate savo kūryboje?

V. K-T.: Kelerius metus skyriau atidžiam ir metodiškam portretų tyrinėjimui. Taip sukūriau ciklą „Liminalus“, kuriame mano dėmesys pabrėžtinai skiriamas portretui, atsidūrusiam dviprasmiškoje (t. y. liminalinėje) fazėje. Portretas tarsi peržengia istorinius ribojimus ir atrodo esąs priklausantis belaikei dabarčiai. Kūryboje naudojau ne tik šeimos, bet ir savo draugų, senelių, prosenelių bei tolimų giminaičių nuotraukas.

                      Jau trejus metus kuriu ciklą „Kitos vietos“. Plėtodama peizažo ir urbanistinius atvaizdus bandau analizuoti ribą tarp tikro ir fiktyvaus vaizdo. Viskas prasideda nuo fotografinio atvaizdo ir krypsta link išraiškingų jo transformacijų. Atrodo, kad šiame cikle gimsta nevienalytės asociacijos, kai vienu metu žiūrovas nėra nei ten, nei čia arba egzistuoja ir ten, ir čia. Šiame cikle mane domina erdvės transformacija, nulemta asmeninės patirties, susijusios su realiai egzistuojančiomis vietomis. Taip kūriniuose atsiranda neaiškios ribos, esančios tarp utopijos ir heterotopijos, įspūdis.

                      Šiuo metu nemažai laiko skiriu naujam savo kūrinių ciklui, pavadintam „Kitas laikas“. Esu sutelkusi dėmesį į laiko sąvokos nagrinėjimą. Tik iš pirmo žvilgsnio mums gali atrodyti, kad laikas yra savaime suprantamas, kad šioje sąvokoje nėra paslapties. Nors dažnai žodį „laikas“ vartojame kasdienėje kalboje, nesusimąstydami apie jo tikrą prasmę, vis dėlto mus kartais ištinka tam tikros nušvitimo akimirkos, saviti egzistencijos lūžiai. Tuomet pavyksta laiką suvokti kitaip, nei esame įpratę. Kadangi laikas nėra vientisas, todėl man, kaip menininkei, yra svarbu parodyti, kad laikas ir erdvė yra greičiau mūsų mąstymo būdas, bet ne sąlyga, kuria gyvename. Pasaulinės ir jau užsitęsusios pandemijos akistatoje, judėjimo laisvės ribojimuose ši sąvoka tapo dar aktualesnė. Vieniems atrodo, kad laikas stabtelėjo, kitiems – kad įgavo naują pagreitį.

                      Visi šie mano kūryboje plėtojami ciklai rodo, kad meninės raiškos paieškos yra neatsiejamos nuo viso kūrybinio gyvenimo.

R. V.: Kas, kaip ir kada Jus supažindino su ekslibrisų kūryba? Kas paskatino juos kurti?

V. K-T.: Tikėtina, kad nė vieno ekslibriso niekada nebūčiau sukūrusi, jei to nebūčiau paprašyta. Štai vienas atvejis. Knygos ženklų kolekcininko artimieji, gyvenantys Helsinkyje, norėjo jam (kolekcininkui) įteikti dovaną. Jie užsakė specialiai jam sukurti ekslibrisą, kurio tiražas buvo 300 vienetų. Mane pasiekė glaustas aprašymas apie asmenybę. Buvo paminėti žmogaus pomėgiai, gyvenimo vieta, charakterio bruožai. Man išties buvo labai įdomu pabandyti mažame kūrinyje sutalpinti tai, ką suvokiau apie šį asmenį. Ekslibrisas tarytum leidžia įsivaizduoti nepažįstamąjį. Taip gimęs mano pirmasis knygos ženklas iškeliavo į Suomiją. Šiandien aš tikrai žinau, kad Helsinkyje gyvenantis kolekcininkas mano kūriniu žymi savo bibliotekos knygas.

R. V.: Kokią Jums prasmę turi ekslibrisų kūryba šiandien? Kuo ekslibriso „žanras“ yra ypatingas, palyginti su kitais vaizduojamaisiais dailės tipais?

V. K-T.: Ekslibrisas mano kūryboje neužima esminės vietos. Tai dažniausiai tam tikrų aplinkybių nulemtas ar aplinkiniams skatinant nutinkantis kūrybos gestas. Dažniausiai ekslibrisus aš specialiai kuriu konkursams ir meno parodoms.

                      Manau, kad ekslibrisas išsiskiria iš visų grafikos meno sričių dėl labai aiškių ir varžančių taisyklių. Kūrybinę laisvę riboja formatas, taikoma technika, privalomi užrašai ir dedikacijos. Ekslibriso funkcija taip pat yra ribota – turi ženklinti knygos savininką. Kadangi ekslibrisas tikrai nėra skirtas parodų ekspozicijoms, galbūt todėl kūrybos metu manęs nelabai domina jo (ekslibriso) pirminė funkcija. Man svarbus meno kūrimas, vėliau, ateityje tampantis savarankišku, mažo formato grafikos atspaudu.

R. V.: Kokie Jūsų sukurti ekslibrisai buvo pastebėti visuomenėje ir įvertinti konkursuose?

V. K-T.: Pirmiausia mano ekslibrisų kūryba buvo įvertinta tarptautiniame konkurse „Kuršių marių vėtrungės – praėjusių amžių „feisbukas“. Šį konkursą 2014-aisiais organizavo Šilutės r. savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Mano sukurti ekslibrisai buvo skirti vėtrungėms, Šilutei ir Erčiui Jurgėnaičiui. Kūriniai apdovanoti trečiąja premija.

                      Vėliau, 2018 metais, dalyvavau tarptautiniame ekslibrisų konkurse „Ex Libris. 100 mūsų laisvės vizijų“. Konkursą organizavo Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka. Mano kūriniai buvo įvertinti antrąja vieta. Esu dalyvavusi dar keliuose konkursuose Lietuvoje ir užsienyje, bet mano sukurtiems ekslibrisams suskaičiuoti pakanka abiejų rankų pirštų.

R. V.: Kokią vietą šiandien visuomenėje užima ekslibrisų menas?

V. K-T.: Drįstu teigti, kad šiandien ekslibrisai neišgyvena savojo renesanso. Profesionalūs menininkai dažniausiai kuria didesnio formato ir griežtų ribojimų neturinčius kūrinius. Jie siekia savo darbus demonstruoti parodose, bet ne klijuoti į knygos puslapius. Anksčiau dėl sovietmečio suvaržymų dailininkams buvo daug sudėtingiau dalyvauti parodose užsienyje, jie negalėjo laisvai siųsti savo kūrinių į konkursus. Tikriausiai todėl ekslibrisai ir miniatiūros tapo savotišku langu į platesnį pasaulį, t. y. juos buvo gerokai lengviau demonstruoti už šalies ribų, o parodų katalogai leido susipažinti su tuometinio meno pasaulinėmis tendencijomis.

                      Šiandien Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka ir joje veikiantis Knygos grafikos centras atlieka milžinišką darbą. Siekiama populiarinti ekslibriso žanrą. Bandymas parengti ir išleisti enciklopedinį žinyną „Lietuvos ekslibriso kūrėjai XX–XXI a.“ gali atgaivinti knygos ženklą ir paskatinti jaunus menininkus jį kurti, o profesionalius dailininkus iš naujo atrasti šią periferinę meno formą.

R. V.: Kokią regite ekslibrisų meno raidą ateityje? Ar šiai raiškai yra galimybė išnykti dėl dabartinių elektroninių medijų vystymosi, kaip ir kodėl?

V. K-T.: Daugelis prognozuoja arba anksčiau prognozavo ne tik ekslibriso, bet ir popierinės knygos mirtį. Vis dėlto nemanau, kad taip gali nutikti ateityje. Ekslibrisas, ko gero, visada domins tik atitinkamą žmonių grupelę, t. y. kolekcininkus ir kūrėjus.

                      Šiandien tikrai yra pastebimas elektroninių medijų poveikis meno kūrybai. Kai kurie menininkai, anksčiau gausiai taikę tradicinės raiškos priemones, perėjo prie skaitmeninės grafikos arba kūrybos rezultatus apdoroja kompiuterinėmis programomis. Vyksta tam tikra natūrali ir neišvengiama meno evoliucija, kurioje menininkams ir kolekcininkams tenka reaguoti į vyraujančias tendencijas. Tyrinėtojai visa tai mato. Jie fiksuoja ir analizuoja šiuos naujus procesus. Kadangi istorijoje atsitinka taip, kad daug kas gali pasikartoti, galbūt visi šie meno raiškos skaitmeninimo virsmai veda prie būsimų pasikartojimų ateityje.

R. V.: Kokie yra tolesni Jūsų kūrybiniai keliai?

V. K-T.: Aš ir toliau aktyviai dalyvauju parodose, rengiu personalines ekspozicijas. Džiaugiuosi, kad galiu kurti tai, kuo pati gyvenu. Kadangi man nereikia kažkam įtikti, todėl aš daug eksperimentuoju kūryboje taikydama įvairias technikas ir medžiagas. Kūryboje galima susidurti su tuo kažkuo, ko nežinai, tuomet labai įtraukia pats procesas. O tai ir yra pagrindinė kūrybos varomoji jėga. Ateityje ir toliau plėtosiu savo meninę kalbą, per kurią atsivers nauji simboliai, kodai bei savitai bus galima svarstyti laiko pajautą.

                      Ekslibrisus ir toliau kursiu epizodiškai, kartais gaudama kvietimų dalyvauti parodose arba skatinama kolegų sukurti kokį nors naują kūrinį. Manau, kad ir toliau kūryboje mane lydės toks gyvas, be didelės įtampos ir prievartos vykstantis procesas. Jei pavyksta ką nors įdomaus sukurti – tada demonstruoju meno renginiuose, jei ne – palieku kūrinį studijoje. Kartais prie jo grįžtu ir tobulinu, o kartai jis taip ir lieka nebaigtas.

R.V.: Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės kūryboje!