Zigmas Tamakauskas, LLKS štabo viršininko ir TS-LKD bendrijos „Lietuvos krikščionys demokratai“ Kauno skyr. pirmininkės pavaduotojas, www.voruta.lt

Siekiant geriau  susipažinti su svarbiausiu mūsų dvasinės kultūros elementu – lietuvių  kalba, jos žodžio  raiška ir grožiu,  Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ir TS-LKD bendrijos „Lietuvos krikščionys demokratai“ Kauno skyriaus iniciatyva buvo surengta švietėjiška vakaronė „Vaižganto mintys apie lietuvių kalbą“. 

Renginio svečias – J. Tumo- Vaižganto muziejaus edukatorius, Vytauto Didžiojo universiteto magistras Remigijus Jakulevičius su didele meile papasakojo apie lietuvių kalbos ištakas, jos atsilaikymą siautėjant įvairiems atėjūnams, rašytojo Vaižganto reikštą meilę lietuvių kalbai, padėjusiai neprarasti tautinės sąmonės, siekusiai atkurti Lietuvos  valstybingumą, savo tautinę  kultūrą.  Jis dar carinės priespaudos metais,   slapta ar atvirai redaguodamas  rašinius, kovojo prieš rusifikaciją ir polonizaciją, kovojo už lietuviško žodžio išlikimą, už  tautinio savitumo  išlaikymą, suvokdamas tautą kaip pagrindinę žmoniškumo formą, išaugusią iš gimtosios žemės šaknų, istorijos. Tauta atsiskleidžia kalba, savo kūrybine energija, tarpusavio darna.  Literatūros tyrinėtoja Vanda Zaborskaitė Vaižgantą apibūdino kaip dvasinio prado,  žmogiškos kūrybos, tautos  kultūros aukštintoją.

Pranešėjas pabrėžė, kad Vaižgantas lietuvišką žodį sulygino su motina,  cituodamas rašytojo žodžius: „Kalba mums lygiai brangi kaip pati motina, kuri ją mums davė duodama gyvybę…“  (Vaižgantas, Raštai , 12 t., 246 psl.). To gyvybingumo atspindžiai reiškiasi  daugelyje mūsų literatūros klasiko, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjo Juozo Tumo- Vaižganto raštuose.

Vakaronės metu  vyko ir gyvos diskusijos, reiškusios susirūpinimą dabartie lietuvių kalbos būkle. Kilo pagrįstas klausimas – ar ji dabar laikoma konstitucine vertybe?  Kai kur viešame gyvenime jau lietuvių kalba sunku susikalbėti, atvykusieji į Lietuvą gyventi – daugelis  nesistengia jos mokytis, o kai kada atitinkamos mūsų institucijos ir nesudaro tam sąlygų. Todėl vis labiau girdime kalbančius rusiškai. Nerimą kelia lietuvių kalbos vartojimo lauko siaurinimas, vis didėjanti nelietuviškų žodžių rašybos  gausybė, išstumianti lietuviškus užrašus, lietuviškus žodžius  viešose iškabose. Siekiant ilgainiui lietuvių  pavardes paversti lyčiai neutraliomis, siūloma  dirbtinai kurti moteriškas pavardes, pažeidžiant lietuvių kalbos pavardžių sistemos gramatinį funkcionalumą. Seime siūlomos moteriškų pavardžių sudarymo pataisos supanašėtų  su slavų kalbų pavardėmis, prarastume  istoriškai  natūraliai  susiklosčiusį lietuvių pavardžių darybos  savitumą.

Lėtai vyksta atvykusių  į Lietuvą svetimtaučių  vadinamos  integracijos procesas, nėra atsakingų institucijų tarpusavio  veiksmų suderinamumo.  Valstybės kontrolės paskelbtais duomenimis pernai savivaldybės nepasinaudojo 311  tūkstančių  eurų, skirtų ukrainiečių pabėgėlius mokyti lietuvių kalbos. Kaip rašyta spaudoje, Laisvės partijos atstovė – Ekonomikos ir inovacijų ministrė  Aušrinė  Armonaitė  reikiamai nepanaudojo   35 mln. eurų, kuriuos skyrė Europos komisija  lietuvių kalbos plėtros parengtiems projektams  realizuoti informacinėse technologijose. Daug kam sunku perskaityti leidžiamų leidinių autorių pavardes ar pavadinimus,  parašytus ne pagal tarimą,  o vadinama originalia  išvaizda.

Baigiantis  šiam prasmingam renginiui,  Remigijus  Jakulevičius, cituodamas Vaižganto žodžius „ … nebetekus gimtųjų tėvelių, man buvo dar kita mano dvasios motutė – Lietuva ir lietuvybė…“ ,  palinkėjo mums visiems gerbti ir mylėti savo kalbą, savo papročius, tradicijas, neprarasti lietuviškos dvasios, tikėjimo,  savo dvasinės kultūros.

Esame dėkingi Gerb. Remigijui už mus sušildžiusius paskleistus vaižgantiškus žodžius, už paskleistą lietuviško žodžio meilės šilumą.

Aldonos Grigaitienės ir Raimundo Kaminsko nuotraukos