Lietuvių mokslo draugijos 1918 metų suvažiavimo nuotrauka iš LNM rinkinių

Dr. Valdas Selenis, www.voruta.lt

Dr. Valdas SELENIS

Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresnysis muziejininkas, Vilnius

2021 metais lapkričio 23 d. sukako 170 metai nuo „Aušros“ laikraščio, Didžiojo Vilniaus Seimo ir Lietuvių mokslo draugijos iniciatoriaus Jono Basanavičiaus gimimo. Šių metų balandžio 7 d. sukanka 115 metų kaip buvo įsteigta Lietuvių mokslo draugija. Ta proga prisiminsime kokie žmonės kartu su juo kūrė šią svarbią visuomeninę organizaciją.

         Pirmiausia pažymėtina, kad Jonas Basanavičius realiai įvertino lietuviško mokslo galimybę, tačiau atsižvelgė ir į krašto reikmes, svarbesniais dalykais laikydamas organizacinę ir institucinę pusę, įkuriant lietuvišką biblioteką ir muziejų bei organizuojant esamas mokslo pajėgas[1]. Anot Vaclovo Biržiškos, tai, kad Lietuvių mokslo draugijos (toliau – LMD) steigėjas ir dvidešimt metų nekeičiamas jos pirmininkas buvo vienas ir tas pats asmuo, kartais sukeldavo jos narių nepasitenkinimą. Kita vertus, tai buvo jo darbo įvertinimas. Juk iš pradžių jaunieji inteligentai draugijos idėją vertino skeptiškai, kartu su jais ir V. Biržiška, tuo metu klausęs: „Lietuvių Mokslo Draugija? O kurgi tas mokslas, kurgi mokslininkai? (…) Tai ką gi, jis sau tą Draugiją įsisteigė? Svetimtaučiams akis apdumti?“[2]

1905 m., po ketvirčio amžiaus tremties, slaptai perėjęs Jurbarko muitinės sieną, iš Bulgarijos į Vilnių atvyko J. Basanavičius ir visam laikui jame apsigyveno[3]. Tų pačių metų „Vilniaus žinios“, straipsnyje „Dar kartą apie įsteigimą mokslo draugijos“, J. Basanavičius išdėstė Lietuvių mokslo draugijos veiklos programą, kurią jau buvo skelbęs 1902 m. „Varpe“. Draugijos veiklos profilis iš esmės buvo humanitarinis. Tai lėmė ryškūs to meto ženklai: nacionaliniai judėjimai, moksle ir literatūroje vyravęs romantizmas, visoms tautoms kėlęs uždavinį tirti savo tautos ištakas, jų evoliuciją, kūrybą. Užsimota tyrinėti lietuvių kalbą, istoriją, tautosaką, etnografiją, rinkti įvairią archeologinę ir kalbinę medžiagą, folklorą, numizmatiką, aprašyti lietuvių apeigas, pilis, senovės iškasenas, rinkti dailės dalykus, knygas ir rankraščius apie Lietuvą. Dvejus metus Vilniuje vyko konkretūs LMD steigimo darbai: sudaromas draugijos narių steigėjų komitetas (J. Basanavičius, kun. Juozapas Ambraziejus, Gabrielius Landsbergis, inžinierius Jonas Mašiotas, Juozas Bagdanavičius, Stasys Matulaitis, Petras Vileišis, Jonas Vileišis, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Antanas Smetona, Povilas Matulionis), šaukiami susirinkimai, pasinaudojant Vienos antropologų draugijos, Rusijos geografų draugijos patirtimi, rengiami draugijos įstatai.

LMD įsteigimas laikomas vienu didžiausių J. Basanavičiaus nuopelnų lietuvių tautai, jo „mylimasis kūdikis“[4]. 1879 m rudenį pritariant profesoriui Adalbertui Bezzenbergeriui, buvo įkurta draugija „Litauische Litterarische Gesellschaft“ lietuvių kalbai, etnografijai ir istorijai tirti. J. Basanavičius tapo jos nariu. 1882 m. pradžioje Jurgis Zauerveinas „Lietuwiszkoje Ceitungoje“ iškėlė mintį įkurti „mokslo draugystę“ knygoms Prūsijos lietuviams leisti, kad jie turėtų naudingų knygų iš mokslo srities. J. Basanavičius tame pačiame laikraštyje ėmėsi energingai kviesti įsteigti „Lietuviškąją Mokslo Draugystę“. 1883 m. 4-ame „Auszros“ numeryje paskelbtas redakcinis straipsnis „Apie insteigimą „Lietuviszkos mokslu bendrystės (draugystės)“, kur numatyta draugijos būstinė Ragainėje prie „Aušros“ redakcijos, bet jei tik Rusijos valdžia LMD veiklą leistų, būstinė galėtų būti perkelta į Kauną ar Vilnių. 1889 m. Jonas Šliūpas įkūrė „Lietuviškąją Mokslo Draugystę Amerikoje“, kurios tikslas buvo skleisti švietimą ir mokslą lietuvių kalba. 1895 m. Prūsijoje įsteigta „Birutės“ draugija.

Jono Aničo nuomone, svarbiausia prielaida LMD atsirasti buvo Petro Vileišio Vilniuje nuo 1898 m. sutelkta lietuvių šviesuomenė[5]. Jis įkūrė metalo dirbinių gamyklą, pirmąją lietuvišką spaustuvę, pirmąjį lietuvišką knygyną, „Vilniaus žinių“ dienraštį. Jonas Vileišis buvo ilgametis valdybos narys ir sekretorius, LMD vicepirmininkas. 1905 m. rugsėjo 10 (23) d. vyko inteligentų pasitarimas dėl LMD steigimo ir buvo išrinkta komisija įstatams parengti. Teisininkas J. Vileišis turėjo parengti įstatų projektą. 1906 m. gruodžio 2 d. pas notarą LMD įstatus pasirašė J. Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, Jonas ir Petras Vileišiai, P. Matulionis, J. Mašiotas, G. Landsbergis, J. Bagdonas, A. Smetona, S. Matulaitis, J. Ambraziejus[6]. Nuo 1912 m. vasario 5 d. J. Vileišis darbavosi ir draugijos įsteigtoje Juristų sekcijoje eidamas jos valdybos sekretoriaus pareigas.

1907 m. balandžio 7 d. (kovo 25 d.) Vilniuje, „Kanklių“, Vilniaus „Imperatoriškosios Muzikališkos Mokyklos“ buto (Vilniaus gatvė, 28) didžiojoje salėje susirinko lietuvių inteligentija, tiksliau, nedidelis būrelis tų, kuriems teko garbė būti draugijos steigėjais[7].Tačiau dalyvių skaičius anaiptol nerodė to, kad „Lietuvos apšviestoji visuomenės dalis mažai rūpintųsi tokios svarbios organizacijos, kaip LMD įsteigimu, apie tai liudija daugybė laiškų ir telegramų, kuriomis visos geresnės intelektuališkos Lietuvos spėkos sveikina susirinkimą su teip svarbia diena ir prašo inrašyt jas in „L.M.Draugijos“ narius.“[8]

Pasak paties J. Basanavičiaus, tai buvo viena svarbiausių lietuvių atgimimo istorijos dienų[9]. Į susirinkimą atvyko Sankt Peterburgo universiteto profesorius Eduardas Volteris, dvasinės akademijos profesorius kunigas Adomas Dambrauskas, Jonas Gediminas-Beržanskis su žmona, kunigaikštiene Alena, inžinierius Petras Vileišis, „Vilniaus Žinių“ leidėjas, redaktorius kunigas Juozas Tumas, daktaras J. Bagdanavičius, „Lietuvos Ūkininko“ redaktorius, kunigas J. Ambraziejus, „Šviesos“ redaktorius, archeologas kunigas Juozapas Žiogas, kunigas profesorius Kazimieras Šaulys, daktaras Rokas Šliūpas, „Dainos“ pirmininkas Kaune, P. Matulionis, daktaras Antanas Vileišis, advokatas J. Vileišis, G. Landsbergis, A. Smetona, M. Davainis-Silvestraitis, daktaras J. Stonkus, daktaras M. Kuprevičius, daktaras Justinas Staugaitis, daktaras Andrius Domaševičius, daktaras S. Matulaitis, daktaras J. Rugys, daktarė B. Burbytė, kunigas Vladas Mironas, vaistininkas Kazys Aglinskis, Donatas Malinauskas, Antanas Žmuidzinavičius, Vincas Palukaitis, Varšuvos lietuvių delegatas inžinierius J. Mašiotas, Vladas Nagevičius, kunigas Antanas Viskantas, Emilija Vileišienė, Sofija Pšibiliauskienė („Lazdynų Pelėda“), Emilija Bražiukė, V. Putramentas, Juozas Kunickis ir kiti. Iš viso dalyvavo 86 įvairių profesijų žmonės: gydytojai, juristai, rašytojai, mokslininkai, kunigai, visuomenės veikėjai. Tie, kurie negalėjo atvykti, raštu pageidavo jais tapti.

Pirmaisiais LMD nariais tapo 42 asmenys[10]. Draugiją sudarė neapribotas skaičius abiejų lyčių narių, kuriuos priima draugijos valdyba, o tvirtina visuotinas metinis narių susirinkimas. Draugijos nariais negalėjo būti: pradinių ar vidurinių mokyklų mokiniai ir teisti asmenys. Vilnius buvo pasirinktas nuolatinė susirinkimų vieta. Draugija turėjo teisę steigti sekcijas ir skyrius visoje Lietuvoje. Visuomeninė ir profesinė narių sudėtis buvo įvairi. Daugiausiai buvo dvasininkų, jie rėmė LMD materialiai. Dauguma tikrųjų narių buvo laisvųjų profesijų žmonės. LMD lėšas sudarė metiniai nario mokesčiai ir pavienių asmenų parama. Draugijos narių skaičius vis didėjo, pavyzdžiui, 1932 m. LMD turėjo 1412 narių, iš kurių mažiau negu penktadalis –  287 buvo moterys[11].

1909 m. sudaryta vadovėlių leidimo komisija, kurios pirmieji nariai buvo J. Basanavičius, J. Tumas ir Jurgis Šlapelis. Kai komisijai ėmė vadovauti M. Biržiška, A. Smetona, Petras Klimas, Augustinas Janulaitis ir Kazimieras Bizauskas jos veikla suaktyvėjo. Ši komisija per penkerius metus išleido 115 vadovėlių mokykloms. Iki 1916 m. spalio 2d. buvo parengti spaudai ir išleisti 56 pavadinimų vadovėliai, išleista kelios mokslo populiarinimo knygos. Darbui geriau organizuoti buvo parengtos šešios sekcijos: pedagogikos, teisės, etnografijos, kalbotyros, ekonomikos, medicinos, farmacijos, biologijos.

Anot Jono Puzino, visuotiniai LMD susirinkimai buvo intelektualinio brandumo demonstracija[12].Draugijos darbo sąlygos visą laiką buvo sunkios. Rusijos imperijos okupacijos metu draugijos veikimas visaip buvo varžomas: reikalauta, kad draugijos protokolai būtų rašomi rusiškai; kad draugija kasmet siuntinėtų gubernatoriaus įstaigai ne tiktai valdybos narių, bet ir visų narių bei kandidatų sąrašus, nurodant jų užsiėmimą ir adresus; kad prieš visuotinį susirinkimą būtų pristatyta darbotvarkė ir pranešta, kas ir kokius referatus skaitys; draugijos susirinkimai negalėjo būti vieši, juose galėjo dalyvauti tik draugijos nariai. Tačiau carinei valdžiai nebuvo lengva nustatyti, kas yra draugijos narys, kas — ne. Todėl metiniuose susirinkimuose dažnai būdavo daugiau svečių, negu narių. Rusijos imperijos laikais ir kaizerinės okupacijos metu į draugijos visuotinius susirinkimus suvažiuodavo lietuvių šviesuomenė iš visos etnografinės Lietuvos, net iš Rusijos, Lenkijos ir kitur. Iš tiesų tai būdavo tikri lietuvių suvažiavimai, kuriuose (ypatingai sekcijose) būdavo aptariami įvairūs lietuvių kultūros ir politikos klausimai. Tik nutrūkus Lietuvos ir Lenkijos santykiams, į susirinkimus atvykdavo tik Vilniaus krašto inteligentija. Susirinkimų eigą sekdavo lenkų policijos ir saugumo pareigūnai. Visuotiniai narių susirinkimai buvo šaukiami vieną kartą per metus, tarp birželio ir gruodžio mėnesių.

Pirmoji draugijos rinkinių vieta buvo 1907 m. birželio 14 dieną išsinuomotas vienas kambarys A. Smetonos bute Antakalnyje, Vilijos Krantinės g. 13 (dabar – P. Vileišio g., namas neišliko). Antrasis butas buvo prie Šv. Mikalojaus bažnyčios ir 1907 m. spalio 26 d. buvo nutarta į jį kraustytis. Butas ir inventorius draugijai buvo labai reikalingas, todėl, kad jos bibliotekos, archyvo ir muziejaus rinkiniai labai greitai didėjo. Muziejaus rinkinių pradžia buvo padaryta 1907 m. spalio 28 d., kai P. Vileišis paaukojo kolekciją senų pinigų, kun. J. Žiogas – fotografijų, o kun. Antanas Špokevičius – archeologinių radinių. Pažymėtina, kad LMD steigimo metais J. Ambraziejus išleido „Lenkiškai-lietuviškai-rusišką žodyną“[13]. „Prakalboje“ rašė, kad žodyną parengė dėl sulenkėjusių lietuvių ir lietuvaičių, nemokančių ir nesuprantančių jau tuo metu, jų nelaimei, savo labai senos kalbos, kuri šiandien yra pamatu ir raktu visų ariškųjų kalbų, „lenkiąs prieš ją galvą net senasis sanskritas“.

Toliau susirinkimai vykdavo „Rūtos“ draugijos patalpose, Šv. Jurgio prospekte (vėliau Gedimino g. 22). Draugijai vadovaujant J. Basanavičiui, buvo sušaukta 19 visuotinių susirinkimų, kurie trukdavo 2, 3, 4 ir net 5 dienas. Gausiausi susirinkimai buvo nuo 1909 iki 1918 m., kada suvažiuodavo nuo 100 iki 260 žmonių. Tik karo metu ir Lenkijai valdant Vilnių tas skaičius buvo mažesnis. Gausiausi susirinkimai buvo šiais metais: 1911 m. — 203 žmonės, 1912 m. — 261, 1913 m. — 225, 1918 m. — 254. Karo metu susirinkimai buvo labai negausūs, nes nemaža dalis narių pasitraukė į Rusiją, o kiti dėl susisiekimo suvaržymų negalėdavo atvykti į Vilnių.

Ko gero artimiausiai iš LMD steigėjų J. Basanavičių bendros lietuvybės vizijos siejo su M. Davainiu-Silvestraičiu[14]. Jų bendravimo pradžioje pastarasis J. Basanavičiaus paragintas įsitraukė į laikraščio „Auszra“ leidybą. Tuo metu M. Davainis-Silvestraitis buvo vienas iš nedaugelio bajorų, kurie ne tik itin aktyviai bendradarbiavo laikraštyje, bet ir teigė, kad būtent lietuvių kalba yra viena svarbiausių tautinės tapatybės formavimo ir tautinės atskirties požymių[15]. Manė, kad bajorai net galėtų vadovauti tautiniam judėjimui. Nors ir bajoras, jis nebuvo baigęs universiteto. 1891 m. dalį paveldėto Davainavos dvarelio (87 ha) prie Raseinių perleido broliui Stanislovui ir persikėlė gyventi į Mintaują, po to į Sankt Peterburgą. Vilniuje apsistojo 1904 m. Uždarbiaudavo skelbimų ir prenumeratos rinkimu lietuviškiems laikraščiams. Pirmas susitikimas „akis į akį“ su J. Basanavičiumi įvyko 1905 m. rugpjūčio 7 d. Vilniuje, kurio metu atsinaujino ne tiek mokslinis, kiek politinis ir kultūrinis bendradarbiavimas[16].

Archyviniai šaltiniai rodo, kad nacionalinės lietuvių enciklopedijos idėjos autorius taip pat buvo M. Davainis-Silvestraitis. Jis jau LMD steigimo metais rašė Jurgiui Šauliui taip: „Tegul jau ką gero dėl tautos padaryti, tai jauni mūsų inteligentai gerai padarytų suvartoję savo energiją dėl išleidimo „Lietuviškos enciklopedijos“ ant pavidalo latviškos „Konversacijos Wardnica“. Turi jau mokslo draugija su jos pagalba galėtų šį tą padaryti, prenumeratorių ant tokios enciklopedijos atsirastų į kelius tūkstančius, kad duotų išgalėjimą ją leisti. Kad ji būtų įvairesnė nuo kitų enciklopedijų, tai reikia ten daugiau talpinti iš lietuviškos istorijos, geografijos, etnografijos, gamtos ir t.t.“[17]M. Davainis-Silvestraitis buvo pradėjęs rinkti medžiagą pirmajai lietuviškai enciklopedijai, prašė cenzoriaus leidimo ją leisti ir lenkų kalba, tačiau leidimo taip ir negavo.

Mirus J. Basanavičiui, 1927 m. LMD Komitetas buvo perorganizuotas į Valdybą. Imtasi tvarkyti dūlėjančias knygas, sudrėkusius rankraščius draugijos bibliotekoje. Nuo 1929 m. atidaryta LMD skaitykla, kurią galėjo lankyti Vilniaus visuomenė – daugiausia lietuvių studentai ir moksleiviai. Tais pačiais metais atidarytas ir knygynas, leidęs už užstatą išsinešti knygas į namus.

LMD dalyvavo Vilniaus krašto mokslo ir lietuvių visuomeninių organizacijų renginiuose, minėjo svarbias tautai sukaktis, reiškė protestus lenkų valdžiai[18]. Rūpinosi pastatyti J. Basanavičiui antkapinį paminklą, kuris buvo atidengtas Rasų kapinėse 1929 m. vasario 16 d.

Vilniaus vaivada Liudvikas Bociańskis 1938 m. vasario 4 d. LMD veiklą sustabdė, o kovo 9 d. – uždarė. 1938 m. kovo 19 d. ultimatumu atkūrus diplomatinius santykius, lenkų valdžia faktiškai vienintelį Vilniaus krašto mokslo židinį performavo į Lietuvių mokslo mylėtojų draugiją. 1939 m. rugpjūčio mėnesį viename Vileišių rūmų kambaryje buvo atidaryta memorialinė ekspozicija, skirta J. Basanavičiui, joje eksponuoti jo daiktai ir su jo atminimu susijusios muziejinės vertybės. Visa tai galima pamatyti nuo 2003 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose atidarytame memorialiniame kambaryje skirtame J. Basanavičiui.

1939 m. rudenį LMD susigrąžino savo pavadinimą ir teisiškai atkūrė savo statusą. Nuo 1939 m. rudens iki 1940 m. LMD muziejų aplankė 20 000 lankytojų, daugiausia – iš įvairių Lietuvos vietų atvykę moksleiviai[19]. 1940 m. LMD turėjo 2000 etnografinių, tiek pat archeologinių, apie 4000 numizmatikos eksponatų, daugiau kaip 300 paveikslų, raižinių ir kitų meno kūrinių. Visi šie rinkiniai, kartu su didele lituanistikos biblioteka (40 000 tomų) tapo vertinga medžiaga lituanistikos tyrėjams.

Greta „Auszros“ laikraščio iniciavimo ir Didžiojo Vilniaus Seimo organizavimo, LMD įkūrimas laikytinas vienu iš svarbiausių J. Basanavičiaus nuveiktų darbų.

Literatūra

[1]A. Grigaravičius. Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. 2 dalis. Žodis ir veiksmas,Vilnius: Naujoji Romuva, 2019, p. 250.

[2] V. Biržiška. Dr. Jonas Basanavičius ir Lietuvių mokslo draugija. Sekmoji diena, 1921, Nr. 39, lapkričio 27 d., p. 5.

[3]A. Sešelskytė. Lietuvių mokslo draugijai – 100 metų. Vilniaus kultūrinis gyvenimas (1900 – 1940). Sud. A. Lapinskienė. Vilnius, 1998, p. 272 – 273.

[4]A. Lapinskienė. Jonas Basanavičius – Lietuvių mokslo draugijos steigėjas. Dr. Jonas Basanavičius 1851 – 1927. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009, p. 148.

[5]J. Aničas. Lietuvių mokslo draugija ir Vileišiai. Vilniaus kultūrinis gyvenimas: draugijų reikšmė 1900-1945. Vilnius, 2008, p. 35-43.

[6]A. Grigaravičius. Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. 1 dalis žmogaus dalia. Vilnius: VersusAureus, Studija be pykčio, 2017, p. 107.

[7]L. Gerulis (Gira). Lietuvių mokslo draugija ir jos įsteigimas. (Iš „Lietuvių Tautos“). Vilnius; M. Kuktos spaustuvė, Rūmų gatvė No 4, 1907, p. 5.

[8]Ibid, p. 6 – 7.

[9]J. Basanavičius. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija. 1851 – 1922 m. Vilnius: baltos lankos, p. 193.

[10]Lietuvių mokslo draugija. 1907-1940. Lithuanian Scientific Society. 1907-1940. Vilnius, Lietuvos nacionalinis muziejus, Paroda Exhibition 1997 12 17 – 1998 02 02, p. 3-4.

[11] Lietuvių mokslo draugijos nariai. Lietuvių tauta, 1932, kn. 4, sąs. 3, p. 380 – 397.

[12]J. Puzinas. Dr. Jonas Basanavičius – Lietuvių mokslo draugijos steigėjas ir ugdytojas. Aidai, 1978, Nr. 4, p.

[13]Kunįgo Juozupo Ambraziejaus Lenkiškai-lietuviškai-rusiškas žodynas, Wilno-Vilnius-Βильна, 1907.

[14]A. Grigaravičius. Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. 1 dalis žmogaus dalia. Vilnius: VersusAureus, Studija be pykčio, 2017, p. 99.

[15]O. Mastianica. Bajorija lietuvių tautiniame projekte (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2016, p. 84-86.

[16]Ibid, p. 89.

[17]Mečislovo Davainio-Silvestraičio laiškas Jurgiui Šauliui, 1907-07-09, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas, f. 115-145, l. 1.

[18]A. Seselskytė. Lietuvių mokslo draugija tarpukariu, Vilniaus kultūrinis gyvenimas: 1900 – 1940, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 73.

[19]Nastazija Keršytė. Lietuvių mokslo draugijos muziejaus likimas, Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1900 – 1940, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 45.