Lietuvių-ukrainiečių draugijos valdyba

Dr. Valdas Selenis, Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvaras, www.voruta.lt

1882 m. rugpjūčio 24 d. gimė lietuvių literatūros istorikas, Vasario 16-osios Akto signataras, profesorius Mykolas Biržiška. Šiemet minime šio iškilaus žmogaus 140-ąsias gimimo metines. Ta proga, o kartu ir atsiliepdami į tragiškas šiųmetines  karo Ukrainoje aktualijas, prisiminsime jo indėlį į lietuvių ir ukrainiečių tautų draugystės stiprinimą.

Lietuvių – ukrainiečių draugijos idėja įgavo fizinį pavidalą 1927 m. lapkričio 27 d. parengus įstatus, kurie patvirtinti 1928 m. sausio 20 d. Kaune Šaulių sąjungos salėje vykusiame steigiamajame suvažiavime. Sausio 28 d. draugijos įstatai buvo įregistruoti Kauno miesto ir apskrities viršininko raštinėje (rejestro nr. 1032). Draugija siekė supažindinti lietuvių visuomenę su Ukrainos istorija, kultūra, plėtoti lietuvių ir ukrainiečių bendradarbiavimą[1]. Draugija turėjo teisę steigti skyrius kituose miestuose, jeigu susirinktų ne mažiau kaip 10 narių. Draugijos nariais galėjo būti ukrainiečių ir lietuvių tautybės asmenys. Stojant reikėjo mokėti 3 litų mokestį, metinis mokestis buvo 10 kitų. Narys rėmėjas turėjo paaukoti ne mažiau kaip 50 litų į metus.

Draugijos vicepirmininkas Juozas Purickis sakė, kad draugija susikūrė ne vien tam, kad supažindinti dvi tautas, bet įrodyti, kad jas jungia bendri interesai[5]. Praeityje ir lietuviai ir ukrainiečiai nukentėjo nuo tų pačių priešų imperializmo.

Steigiamajame suvažiavime Mykolas Biržiška dalyvavo kartu su Rapolu Skipičiu, Vincu Krėve-Mickevičiumi, Vincu Daudzvardu, Jonu Bartavičiumi ir buvo išrinktas į valdybą, kurioje tapo pirmininku ir ėjo šias pareigas septynerius metus[2]. M. Biržiška kalbėdavo Ukrainos nepriklausomybės (lapkričio 1 d.), Taraso Ševčenkos jubiliejų minėjimuose. Antai, 1934 m. kovo 10 d. Šaulių sąjungos salėje, Kaune Lietuvių-ukrainiečių draugija surengė T. Ševčenkos sukakties minėjimą: „Salėje buvo gražiai papuoštas T. Ševčenkos portretas. Minėjimas prasidėjo Lietuvos ir Ukrainos himnais. Lietuvių-ukrainiečių draugijos pirmininkas M. Biržiška pasakė įžangos žodį, apibūdindamas T. Ševčenkos nuopelnus ukrainiečių tautos ir jos siekius ir darbus laisvės ir nepriklausomybės atgauti“[3].  Lenkams Rytų Galicijoje, Lvove įvykdžius „pacifikacijas“ (1928, 1930 m.), kurių metu buvo nekaltų žmonių aukų, Vilniaus vadavimo sąjungos ir Lietuvių-ukrainiečių draugijos vardu jos pirmininkas kalbėjo per radiją, skelbė užuojautas[4].

Draugijos vicepirmininkas Juozas Purickis sakė, kad draugija susikūrė ne vien tam, kad supažindinti dvi tautas, bet įrodyti, kad jas jungia bendri interesai[5]. Praeityje ir lietuviai ir ukrainiečiai nukentėjo nuo tų pačių priešų imperializmo. Draugija turėjo chorą, aktorių grupę, rengdavo paskaitas iš politikos, visuomenės mokslo, meno ir ekonomikos gyvenimo, koncertus, spektaklius, loterijas ir ekskursijas. Laikraščiuose ir per radiją propagavo abiejų tautų bendradarbiavimą. Nuo 1929 m. vasario 4 d. įvestas draugijos pusvalandis radijo eteryje, kurio metu kartą per mėnesį transliuotos paskaitos įvairiomis kalbomis, ukrainiečių muzikos ir liaudies dainų koncertai, pranešimai apie ukrainiečių gyvenimą okupuotose žemėse ir emigracijoje.

Draugijos tradicija tapo rengti minėjimus kovo 14 d. (1923 m. Vakarų Ukrainos žemės autonomijos teisėmis atiduotos valdyti Lenkijai) , Taraso Ševčenkos sukaktuves kovo 9 d.  ir Lapkričio 1 (1918 m. ukrainiečių tautinės tarybos (rados) pajėgos užėmė Lvovą) d. šios trys datos būdavo minimos kasmet programą transliuojant per radiją. 1929 m. vasario 9 d. įvyko pirmasis draugijos koncertas- balius, kuris be propagandinės reikšmės, davė ir šiek tiek pelno. Renginį globojo Bronislava Biržiškienė[6]. Antrąjį koncertą – balių lapkričio 16 d. globojo Jadvyga Tūbelienė.

M. Biržiška rašė, kad sunkiai kovojant dėl Lietuvos pripažinimo tarptautinėje arenoje, jos išlaikymo ir apgynimo, Lietuvos politikų akys savaime nukrypo į Ukrainą, kaip istorinę seserį ir natūralią sąjungininkę, taip pat siekusią nepriklausomybės ir reikalingos paramos[11].

M. Biržiška 1931 m. sausio 20 d. Vilniui vaduoti sąjungos reikalais lankėsi JAV ir kelionės metu susipažino su daugeliu ukrainiečių veikėjų. Po M. Biržiškos vizito Amerikoje įvyko lūžis ne tik telkiant lietuvių išeiviją Vilniaus vadavimo sąjungos reikalu, organizuojant jos skyrius, keičiant išeivių požiūrį į poperversminę Lietuvą[7]. M. Biržiškos kelionė buvo itin reikšminga mezgant lietuvių ir ukrainiečių pažintis išeivijoje, išsiaiškinant „daug svarbių reikalų“, susitariant bendradarbiauti[8]. Ukrainiečių laikraščiai po šio vizito pradėjo nuolat rašyti apie Lietuvą. Prahos lietuvių ir ukrainiečių studentų draugija profesorių M. Biržišką išrinko garbės nariu[9]. Lietuvių-ukrainiečių draugijos valdybos pirmininkas M. Biržiška naujamečiame sveikinime rašė: „Abiejų tautų bendradarbiavimas turi vieną tikslą – atgauti laisvę. Mes tvirtai tikime, kad ateis laikas, kada Lietuvos sostinėje Vilniuje – Gedimino kalne, ir Lvovo bokštuose suplevėsuos Lietuvos trispalvė ir Ukrainos mėlynai geltona vėliavos“[10].

1931 m. lapkričio 1 d. Kaune lankėsi dr. Čučman, padėjo vainiką prie žuvusių už tėvynės laisvę Lietuvos karių paminklo. Tą dieną Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte šalia Lietuvos trispalvės suplevėsavo ir Ukrainos dvispalvė vėliava. 1930 m. Lietuvoje lankėsi broliai Forostenkos ir dainavo ukrainiečių liaudies dainas pritardami nacionaliniu instrumentu – bandūra.

Draugija informuodavo apie ukrainiečių gyvenimą Lietuvos Respublikos spaudoje 1932–40 m. Kaune draugija 1932-1935 m. leido neperiodinį leidinį – informacinį biuletenį  Lietuvių ukrainiečių draugijos žinios. Išėjo 17 numerių.

Lietuvos nepriklausomybes aktas

„Žiniose“ pasirodė Liudo Giros  Taraso Ševčenkos eilėraščio „Išraustas kapas“ vertimas, aprašytas jo gyvenimas. Rašyta apie etmoną Bohdaną Chmelnyckį ir etmoną Ivaną Mazepą, apie Ukrainos metropolitą Andriejų Šeptyckį. 1934 m. lapkričio publikuotas nekrologas istorikui, sociologui, publicistui, visuomenės veikėjui ir politikui Myhalo Hruševskiui, kuris studijavo istoriją pas prof. Volodymyrą Antonovyčių Kijevo universitete. Parašė didelį veikalą apie Kijevo kunigaikštystę, už kurį gavo aukso medalį. 1890 m. gauna pasiūlymą užimti Ukrainos istorijos katedros vedėjo pareigas Lvovo universitete.

Vienas numeris buvo skirtas neseniai mirusiam draugijos vicepirmininkui Juozui Purickiui. Mykolas Biržiška parašė jam skirtą nekrologą, paminėdamas, kad velionis yra buvęs Lvove dar iki Pirmojo pasaulinio karo, bendraudavo su ukrainiečių veikėjais Šveicarijoje. M. Biržiška rašė, kad sunkiai kovojant dėl Lietuvos pripažinimo tarptautinėje arenoje, jos išlaikymo ir apgynimo, Lietuvos politikų akys savaime nukrypo į Ukrainą, kaip istorinę seserį ir natūralią sąjungininkę, taip pat siekusią nepriklausomybės ir reikalingos paramos[11].

Draugijos „Žinių“ 1934 m dvyliktajame numeryje buvo paskelbtas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto vertimas į ukrainiečių kalbą.

SSRS okupavus Lietuvą 1940 m. liepą Draugija vadinamosios Liaudies vyriausybės buvo uždaryta.

[1] Lietuvių-ukrainiečių draugijos įstatai, Kaunas, 1928, p. 3 – 10.

[2] Vygintas Bronius Pšibilskis. Mykolas Biržiška. Patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakais, Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 258.

[3] Taraso Ševčenkos sukakties minėjimas Kaune, Lietuvių-ukrainiečių draugijos žinios, 1934, Nr. 12, p. 12.

[4]Vygintas Bronius Pšibilskis. Mykolas Biržiška. Patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakais, Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 259.

[5] Iš lietuvių-ukrainiečių draugijos gyvenimo, Lietuvių-ukrainiečių draugijos žinios, 1932, Nr. 2, p. 10.

[6] Iš lietuvių-ukrainiečių draugijos gyvenimo, Lietuvių-ukrainiečių draugijos žinios, 1932, Nr. 2, p. 12.

[7] Juozas Skirius, Mykolo Biržiškos vizitas į Ameriką 1931 m. Vilniaus klausimu, Vilniaus istorijos metraštis, 2007, Nr. 1, Vilnius, 2007, p. 135.

[8] Iš lietuvių-ukrainiečių draugijos gyvenimo, Lietuvių-ukrainiečių draugijos žinios, 1932, Nr. 2, p. 13.

[9] Vygintas Bronius Pšibilskis. Mykolas Biržiška. Patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakais, Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 259.

[10] Lietuvių-ukrainiečių draugijos žinios, 1932, Nr. 7, p. 1.

[11] Mykolas Biržiška, Dr. J. Purickis – ukrainiečių draugas, Lietuvių-ukrainiečių draugijos žinios, 1934, Nr.16, p. 2.