Pranas Jučys (1913–1985) – Lietuvos dailininkas, grafikas. Iš ciklo 1863 metai Lietuvoje. Lakštinė grafika. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių. ŠAM. D-T 992, D-T 993, D-T 994, D-T 995

Valentas ŠIAUDINIS, www.voruta.lt

Bet kuri tauta, netekusi nepriklausomybės, stengiasi ją atgauti.

1795 m. Lietuva  neteko nepriklausomybės.

1831 m., 1863., 1905 m. sukilusi Lietuva siekė ją atgauti, bet nesėkmingai.

1917 m. kovo 30 d. Rusijos Laikinoji vyriausybė pripažino Lenkijai teisę į nepriklausomybę. Po to Rusijos kariuomenėje ėmė kurtis lenkų ir ne tik lenkų kariniai daliniai, vadinami Atskirieji batalionai. Į šiuos karinius dalinius lenkai kvietė ir lietuvius, esą jie atkursią Abiejų Tautų respubliką. Netgi tuo pačiu Lietuvoje lenkuojantieji kunigai ir dvarininkai agitavo   lietuvius stoti į lenkų kariuomenę Lenkijoje.

Pirmojo pasaulinio karo pradžia

1867 m. susidarė Austro-Vengrijos respublika su  sostine Vienoje. 1882 m. prie jų prisijungė Italija. Jos visos trys okupavo Bosniją ir Hercogoviną, kurios centras Sarajeve.

1914 m. birželio 28 d. Austro-Vengrijos sosto įpėdinis Pranciškus Ferdinandas ir jo žmona Sofija Horenberg atvyko į Sarajevą stebėti Austro-Vengrijos kariuomenės manevrų, kurių metu buvo nušauti?! Nusikaltimą įvykdė teroristai iš Serbijos. Teismas du teroristus nuteisė mirties bausme, o trečiajį – nepilnametį 20 metų katorgos darbų.

1914 m. liepos 23 d. Austro-Vengrija įteikė Serbijai ultimatumą, o 1914 m. liepos 28 d. paskelbė karą Serbijai. 1914 m. liepos 29 d. Rusija užstojo Serbiją ir paskelbė savo karių prie Austro-Vengrijos sienos mobilizaciją.

Vokietija 1914 m. rugpjūčio 1 d. paskelbė karą Rusijai.

 1914 m. rugpjūčio 7-10 d. Rusija pradėjo karo veiksmus prieš Vokietiją Rytų Prūsijoje. PRASIDĖJO PIRMASIS PASAULINIS KARAS (laikoma, kad karas prasidėjo rugpjūčio 1 d.). 1914 m. rugpjūčio 3 d. Vokietija užpuolė Prancūziją. 1914 m. rugpjūčio 4 d. Anglija užpuolė Vokietiją. 1914 m. rugpjūčio pabaigoje rusai Rytprūsiuose prie Stalupėnų, Gumbynės, Įsručio sutriuškino vokiečių kariuomenę.

Vokiečiai, iki jiems atėjo pagalba iš Vakarų fronto, traukėsi vos ne iki Karaliaučiaus (dabartinio Kaliningrado).

Kai Vokietiją iš Vakarų fronto į Rytų frontą permetė vieną kavalerijos diviziją ir du korpusus pėstininkų, reikalai fronte pakrypo priešinga kryptimi. Per keletą savaičių vokiečiai išstūmė rusus iš Rytprūsių. Karo veiksmai prasidėjo Lietuvos Užnemunėje, kur  ilgam stabilizavosi. Visgi 1915 m. rugpjūčio 1 d. vokiečiai užėmė Kauną, o spalio 2 d. ir Vilnių.

Dabar rusų kariuomenė traukėsi, o su jais kartu traukėsi  vietos gyventojai ir tremtiniai. Iš viso iš Lietuvos pasitraukė apie 300 000 Lietuvos gyventojų-lietuvių ir apie 200.000 žydų.Visi tikėjosi, kad karas po kelių savaičių baigsis. Bet karas užsitęsė. Vilniuje ir jo apylinkėse susidarė labai didelis gyventojų skaičius, kurių vietinės  organizacijos negalėjo išmaitinti. Kilo badas. Ir tik tada, kai frontas nuriedėjo toliau į Rytus, palikęs Vilnių, miestas pradėjo šiek tiek lengviau kvėpuoti.

1915 m. pabaigoje – 1916 m. pradžioje frontas stabilizavosi su mažais nukrypimais linijoje: Ryga, Daugpilis, Vidžiai, Adutiškis, Smurgainis Baranovičiai… Per sekančius metus, t. y. 1917 m. frontas pasistūmėjo į Rytus ir stabilizavosi linijoje: Narva, Pskovas, Vitebskas… Rostovas prie Dono.

Iki tol vokiečiai buvo užėmę: Lietuvą, Latviją, Estiją, pusę Baltarusijos ir didžiąją dalį Ukrainos. Tačiau visoms kariaujančioms šalims karas įkyrėjo iki gyvo kaulo.

Lietuvių tremtinių Taryba Rusijoje persikaraustė  į Sankt Peterburgą ir per savo atstovus rūpinosi lietuviais Skandinavijoje, Šveicarijoje ir lietuviais karo belaisviais Vokietijoje.

Iš visokių srovių Sankt Peterburge sudaryta Lietuvių Tautos Taryba, 1917 m. gegužės 27 d. sušaukė lietuvių Seimą.Jo didžioji dauguma (dešinieji) pasisakė už nepriklausomą Lietuvą,  o mažuma (kairieji) už  autonomiją ar federaciją Rusijos sudėtyje. Kairieji nesutiko ir paliko Seimą. Tokio būdu Seimas iširo. Tada iširo ir Tautos Taryba.

Nepriklausomybės idėją toliau svarstė Aukščiausioji Visos Rusijos Lietuvių Tautos Taryba Voroneže, kuriai vadovavo Pranas Mašiotas, Jonas Jablonskis ir daktaras Kazys Grinius (socialdemokratai nedalyvavo).

1917 m. spalio mėnesį įvykusi revoliucija Rusijoje nutraukė ir Tautos Tarybos veiklą. Dabar Tautos Taryba rūpinosi vien tik kuo greičiau visus lietuvius grąžinti į Lietuvą.

Tačiau likusi Tautos Taryba Sankt Peterburge ir Voroneže turėjo didelę įtaką besikuriantiems lietuvių Atskiriesiems batalionams Rusijoje.

Pirmojo pasaulinio karo metu iš Lietuvos į Rusiją pasitraukė apie
300 000 lietuvių ir apie 200 000 žydų. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Rusijoje liko gyventiti apie 32000 pabėgelių.

Peterburge įkurta „Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti“, kuri rėmė ir periodinę spaudą lietuvių kalba. Vėliau draugija persikėlė į Voronežą, kur ir toliau rėmė savaitraščius:

„Lietuvių balsas“, leistą 1915-1918 metais;

„Vadas“, leistą 1916-1918 metais;

„Ateities spinduliai“, leistą 1916-1919 metais.

Maskvoje liaudininkai ir socialdemokratai telkėsi apie savaitraštį „Naujoji Lietuva“, leistą 1915-1918 metis. Maskvoje 1917-1918  metais nereguliariai buvo leidžiama „Santara“.

Voroneže veikė dvi lietuvių gimnazijos ir eilė kitų mokyklų. Susikūrė stiprūs lietuvių mokytojų kadrai, kurie galėjo ir norėjo rašyti lietuvių kalba vadovėlius lietuviškoms mokykloms. Vadovėliai buvo spausdinami vietos spaustuvėse.

Po 1917 m. vasario revoliucijos Rusijoje ėmė kurtis socialdemokratų, krikščionių demokratų, liberalų partijos, kuriose buvo svarstoma Lietuvos nepriklausomybės idėja.

1917 m. vasario mėnesį (pagal seną kalendorių) Rusijoje vyko taip vadinama Vasario revoliucija. 1917 m. kovo pradžioje buvo sudaryta RusijosLaikinoji vyriausybė, kuri kovo 30 d. savo posėdyje nusprendė: „Lenkija turi teisę į nepriklausomybę“.

Tuo metu Lenkija buvo Vokietijos okupuota, bet daug lenkų kareivių ir karininkų tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje, kurie ėmėsi kurti nepriklausomą Lenkiją (patys organizatoriai aiškino – jie atkurią Abiejų Tautų Respubliką), į kurią pirmiausia pakvietė lietuvių kareivius ir karininkus. Lietuviai nuo tokių pasiūlymų visomis išgalėmis kratėsi, mat patys ėmė kurti savo nacionalinius Atskiruosius batalionus. Nacionalinius Atskiruosius batalionus kūrė ir latviai, į kuriuos patekdavo ir lietuvių.

Kiek lietuvių pateko į lenkų ar latvių nacionalinius Atskiruosius batalionus sunku pasakyti, bet kad kažkiek pateko, tai tikrai. Lietuviai karininkai stengėsi išaiškinti visus lietuvius, patekusius į lenkų ar latvių Atskiruosius batalionus ir sugrąžinti juos į lietuviškuosius. Bet ar visus pavyko išaiškinti? Aktyvesni lietuvių karininkai ragino Lietuvos Tarybą ieškoti būdų gauti ginklų, kad galėtume apginkluoti karius lietuvius, nes Vokietijos karinė energija Vakarų fronte baigia išsekti. Ir anksčiau ar vėliau Prancūzija ir Didžioji Britanija su pagalba  JAV ginklų švęs pelnytą pergalę prieš Vokietiją. O tada subyrės ir Rytų frontas. Prasidės Lietuvoje nepriklausomybės kovos, reikia lietuviams ginklų… Dabar su tuo sutiko ir Lietuvos Taryba.

Pirmasis iš Lietuvos Tarybos narių signataras Aleksandras Stulginskis ėmėsi darbo. Jis pirmiausia Vokietijoje pasiryžo išaiškinti lietuvius karius, patekusius į Vokietijos nelaisvę, bei lietuvius dirbusius karo metu priverstinį darbą Vokietijoje ir visus juos grąžinti į Lietuvą. Po gero  poilsio apmokyti ir apginkluoti galėtų būti geri Lietuvos Tėvynės gynėjai.

Pagrindinis neformalus lietuvių Atskirųjų batalionų organizatorius buvo kapitonas Kazys Škirpa ir pulkininkas Jurgis Kubilius. Pastarasis buvo ne tik organizatorius, bet tuo pat metu ir Smolensko lietuvių Atskirojo bataliono vadas. Lietuvių atskirųjų batalionų organizatoriai (neoficialūs):

Kapitonas Kazys Škirpa, g. 1895 m. dabartiniame Šakių rajone.

1915 m. mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę.

1916 m. Sankt Petrburge baigė karo mokyklą.

1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą…

1919 m. sausio 1 d. kartu su draugais Vilniaus Gedimino pilyje iškėlė trispalvę vėliavą.

Po to įstojo į Lietuvos  kariuomenę, kariavo fronte.

1926 m. jam suteiktas pulkininko karinis laipsnis…

1944 m. birželio mėnesį emigravo į Vakarus.

Jonas Martynas Laurinaitis, g. 1894 m. dabartiniame Joniškio rajone.

Jis išrūpino leidimą Smolensko lietuvių Atskirajam batalionui. Pats tuo metu tarnavo Sankt Peterburgo lietuvių dalinyje, kuris Atskirojo bataliono statuso neturėjo… Paradoksas!

1916 m. baigė Maskvos karo mokyklą.

1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą. Įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1929 m. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

Juozas Lanskoronskis, g.1893 m. dabartiniame Biržų rajone.

1916 m. Sankt Peterburge baigė karo mokyklą.

1917-1918 m. vienas iš karininkų, prisidėjusių prie lietuvių Atskirųjų batalionų Rusijoje organizavimo.

1918 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą. Mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. kariavo fronte prieš lenkus.

1920 m. kartu su Stasiu Pundzevičiumi sudarė Giedraičių puolimo planą, kuris po kelių dienų buvo sėkmingai įgyvendintas.

1922 m. jam suteiktas štabo pulkininko laipsnis.

1980 m. mirė Belgijoje.

Stasys Pundzevičius, g. 1893 m. dabartiniame Kupikškio rajone.

1916 m. mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę.

1917 m. baigė Orenburgo karo mokyklą. Po karo mokyklos baigimo dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Kariavo prieš vokiečius. Pateko į nelaisvę. Grįžo į Lietuvą, mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Kovėsi su raudonarmiečiais, vėliau su lenkais ir net su bermontininkais.

Kartu su Juozu Lanskoronskiu sudarė Giedraičių puolimo planą, kuris buvo sėkmingai įvykdytas.

1938 m. jam suteiktas divizijos generolo karinis laipsnis.

1941 m. birželio 24 d. paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu.

Emigravo į JAV.

Lietuvių Atskirieji batalionai Rusijoje

Vitebske

Jame tarnavo apie 1500 karių. Batalionui vadovavo kapitonas  Antanas Juozapavičius, kuris g. 1894 m. dabartiniame Psavalio rajone. 1914 m. mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. 1915 m. baigė karo mokyklą Maskvoje, o 1916 m. – kulkosvaidininkų mokyklą Gačinoje.

Kaip mokantis latvių kalbą buvo pasiųstas į Latviją, į latvių Atskirąjį batalioną Tukumo dvare. Po  kurio laiko grąžintas į lietuvių Atskirąjį batalioną Vitebske. Vadovavo įgulos sargyboms. Paskirtas kuopos vadu, vėliau bataliono vadu. 1918 m. grįžo į Lietuvą, įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. vasario 19 d. žuvo ant Nemuno tilto Alytuje. Palaidotas Alytaus kapinėse.

Pastaba: Pirmojo pasaulinio karo metu iš Lietuvos į Vitebską pasitraukė: Šiaulių berniukų gimnazija, Lietuviškoji pradinė mokykla.Vitebske veikė lietuvių kalbos kursai pabėgėliams.

Smolenske

Jam priklausė apie 1200 karių. Batalionui vadovavo pulkininkas Jurgis Kubilius, gimęs 1879 m. dabartiniame Marijampolės rajone. Nuo 1900 tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje. 1902 m. baigė karo mokyklą Vilniuje. 1904-1905 dalyvavo rusų-japonų kare, o 1914-1918 m. Pirmajame pasauliniame kare. 1917 m. gruodžio-1918 m. kovo mėnesius – lietuvių Atskirajame batalione Smolenske, vadas. 1918 m. gegužės mėnesį grįžo į Lietuvą. Mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. 1926 m. jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis. Iki 1919 m. pabaigos dalyvavo karo mūšiuose su raudonarmiečiais prie Salako, Turmanto, Daugpilio…

Pastaba: 1915 m. per Smolenską traukėsi lietuviai pabėgėliai. Apie 2500 asmenų apsigyveno Smolenske. Per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos į Smolenską evakuota Petro Vileišio įmonė Vilija, Draugija Nukentėjusiems Dėl  Karo Šelpti…

Rovnas

Rovno Atskirajam lietuvių batalionui priklausė apie 800 karių ir apie 20 karininkų. Jam vadovavo štabo kapitonas Edvardas Adamkevičius, gimęs 1888, dabartiniame Mažeikių rajone.

1914 m. baigė Sankt Peterburgo Vladimiro karo mokyklą. 1912-1918 m. tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje. Turėjo štabo kapitono karinį laipsnį. 1918 m. vasario-balandžio mėnesiais Rovne lietuvių Atskirojo bataliono vadas.

1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą, įstojo į Lietuvos kariuomenę…

Nuo 1919 m. pėstininkų pulko vadas. Dalyvavo mūšiuose su Raudonaja armija, bermontininkais, lenkais. Nuo 1932 m. – divizijos vadas.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą išleistas į atsargą.

1944 m. emigravo į Vakarus.

Pastaba: buvusio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus dėdė (tėvelio brolis).

Sibiras

Jam priklausė nedidelis kariškių skaičius ir tie patys nesutarė tarp savęs. Vieną dieną sukilo kareiviai ir kardais išžudė 5 karininkus ir 3 kareivukus. Tuo pačiu baigėsi Sibiro lietuvių Atskirojo lietuvių bataliono egzistavimas.

Neoficialūs Atskirieji batalionai

Tuo metu Rusijos platybėse egzistavo dar kažkiek lietuvių batalionų, bet jie neturėjo Atskirojo bataliono statuso. Neturintieji Atskirojo bataliono statuso bazavosi Sankt Pterburge, Voroneže ir… Daug lietuvių grupėmis ar pavieniui tarnavo Baltarusijoje ir Ukrainoje, kuriuos reikėjo karininkams organizatoriams išaiškinti ir nukreipti į Atskiruosius lietuvių batalionus.

Visus lietuvos Atskiruosiuose batalionuose kareivius planavo apginkluoti ir tik tada grąžiti į Lietuvą, bet… Sovietų valdžia visus Atskiruosius ir Neoficialiuosius batalionus 1918 m. balandžio mėnesį išformavo.

Bermontininkai

Iš Latvijos į Kuršėnus įžengė pirmieji bermontininkų daliniai 1919 m liepos 26 d. Lietuvos        vyriausybė pareikalavo, kad bermontininkai iš Lietuvos išsikraustytų, bet šis reikalavimas jiems  nė motais. Teko į pagalbą kviestis kariuomenę. Be to prie Rygos 1919 m. lapkričio 11 d. latviai sumušė bermontininkus, o 1919 m. lapkričio 11-22 dienomis prie Radviliškio bermontininkus sumušė ir lietuviai. Dabar bermontininkams teko 1919 m. gruodžio 15 pasitraukti iš Lietuvos.

Žemaičių pulkas

1919 m. pradžioje bolševikai užėmę Šiaurinę Lietuvą Šiauliuose sumanė įkurti taip vadinamą Žemaičių pulką, kuris priklausytų Latvijos raudonųjų šaulių divizijai, o pastaroji – Rusijos Raudonajai armijai. Kaip jiems sekėsi sunku pasakyti. Tik viena aišku, kad Šiauliuose ir jo apylinkėse įtikinti lietuvį stoti į bolševikinį Žemaičių pulką, o ne į Lietuvos kariuomenę, kuri tuo metu buvo formuojama Alytuje ir Kaune, ne taip jau lengva buvo. Tikėtina, kad visgi buvo ir suklaidintų bolševikų gražiais žodžiais ar pagrasinimais.

Žemaičių pulkui Šiauliuose vadovavo Feliksas Baltušis Žemaitis, gimęs 1897 m. dabartiniame Šilalės rajone. Dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare. Vėliau vadovavo Raudonosios armijos brigadai ir net divizijai.

1942 m. sausio-1943 m. balandžio mėnesiais vadovavo 16-ajai lietuvių divizijai. 1942 m. jam suteiktas generolo majoro laipsnis. Mirė 1957 m. Maskvoje.

Žemaičių pulko komisaru buvo Pranas Šimkūnas.

1918 m. kovo 21 d.Vokietija pradėjo didelį puolimą prieš Prancūziją ir Angliją, tikėdama ne tik laimėti eilę mūšių, bet ir užimti Paryžių iki amerikiečiai spės suteikti karinę pagalbą prancūzams ir anglams.

Visgi 1918 m. vasarą vokiečiams užimti Paryžiaus nepavyko, Vokietijos kariuomenėje paplito komunistinės idėjos, pakriko kariuomenė, nors Rytuose jie kontroliavo Lietuvą. Latviją, Estiją, daugiau negu pusę Baltarusijos ir didelę dalį Ukrainos.

Tuo metu Lietuvos Taryba rimtai ėmė abejoti, kad Vokietija laimės šį karą. Vadinasi Lietuvai pats laikas kurti savo kariuomenę. Pirmą žingsnį šia kryptimi žengė signataras Aleksandras Stulgisnkis: „Tremtinių ir belaisvių, išsibarsčiusių po eilę valstybių registracija“, o po to jų grąžinimas į Lietuvą. Tiesa, po Bresto taikos pasirašymo ne tik tremtiniai ir belaisviai, bet ir buvę kariai ir karininkai Rusijoje lengviau galėjo grįžti į Lietuvą.

Bresto taika

1918 m. kovo mėn 3 d. Bresto mieste pasirašyta taikos sutartis tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos bei Austro-Vengrijos ir jų sąjungininkių: Turkijos ir Bulgarijos. Tuo būdu šioms valstybėms baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. Pagal taikos sutartį Sovietų Rusija atsisakė Lietuvos, Latvijos, Estijos, dalies Baltarusijos teritorijų. Sutiko išvesti savo kariuomenę iš Suomijos ir Ukrainos. Pasirašyti taikos sutartį su Ukrainos liaudies respublika…

Po Bresto taikos sutarties pasirašymo Vokietija ir toliau valdė Lietuvą kaip iki tol. Tik teoriškai Lietuva galėjo atsiskirti nuo Sovietų Rusijos. Tiesa, dabar lengviau galėjo grįžti iš Sovietų Rusijos tremtiniai ir karo pabėgėliai.

Pastaba: Pirmojo pasaulinio karo metu į carinės Rusijos kariuomenę iš Lietuvos buvo mobilizuota 64 628 vyrai. Iš jų 11 173 vyrai žuvo, 18 712 buvo sužeisti.

 Karo metu vokiečiai paėmė administruoti 1 100 dvarų

Daug lietuvių vokiečiai paėmė į priverstinio darbo batalionus, dalis iš jų buvo išvežti darbams į Vokietiją.

Buvo ir taip…

1917 m. spalio mėnesį Rusijoje kilo revoliucija, pakriko Rusijos kariuomenė, ne tik europinėje Rusijos dalyje, bet ir Kaukazo prieigose. Tuo pasinaudojo broliai karininkai Aleksandras ir Povilas Plechavičiai, tuo metu tarnavę Rusijos Pietų fronte (kovojo prieš Turkijos kariuomenę). Broliai Aleksandras ir Povilas Plechavičiai, sužinoję, kad bolševikų kariuomenė užėmusi Šiaurės Lietuvą iki Šiaulių imtinai, žygiuoja toliau, nutarė padėti žemaičiams. Paliko savuosius dalinius ir išvyko į Žemaitiją  nelegaliai.

Abu broliai, Povilas ir Aleksandras, gimę dabartiniam Mažeikių rajone.

Povilas gimė 1890 m. 1914 m. baigė Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Pirmojo pasaulinio karo metu dalyvavo kautynėse su vokiečiais, austro-vengrais, turkais. Buvo net  tris kartus sužeistas. 1918 m. pabaigoje grįžo į Žemaitiją. Iš vietinių vyr ų suorganizavo partizanų batalioną. Iš Latvijos vokiečių gavęs ginklų, apginklavo juos ir padėjo išvyti bolševikus iš Sedos, Mažeikių, Telšių apylinkių. Vėliau davė į kailį ir bermontininkams. Tik tada Povilas Plechavičius įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. kovo mėnesį jau kovėsi su lenkais prie Seinų, vėliau prie Augustavo ir Varėnos. Po to tarnavo keliuose eskadronuose.

Nuo 1922 m. – husarų pulko vadas. Nuo 1927 m. liepos mėnesio – Kavalerijos dalinių vadas. 1929 m. jam suteiktas generolo leitenanto karinis laipsnis.

1944 m. vasario 16 d. generolas leitenantas Povilas Plechavičius Marijampolėje įkūrė apie 19500 karių vietinę rinktinę. Bet matyt vokiečiams nepatiko, nes lietuviai nėjo tarnauti į SS dalinius. Ko pasekoje 1944 m. gegužės 9 d. vokiečiai vietinę rinktinę išformavo, o patį generolą leitenantą Povilą Plechavičių suėmė ir uždarė į Salaspilio koncentracijos stovyklą Latvijoje. Po kurio laiko generolas leitenantas Povilas Plechavičius išleistas į laisvę.

1944 m. liepos mėn. Generolas leitenantas Povilas Plechavičius emigravo į Vakarus.

Jaunesnysis brolis Aleksandras Plechavičius g. 1897 m. Pirmojo pasaulinio karo metu kariavo su vokiečiais, turkais, buvo du kartus sužeistas. 1917 m. pakeltas į karininkus, vadovavo eskadronui. 1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą, kovojo su bolševikais Sedos, Telšių, Akmenės apylinkėse. Įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas kuopos vadu. Nuo 1919 metų kariavo prieš lenkus. 1920 m. paskirtas eskadrono vadu. 1926 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis ir paskirtas pulko vadu.

1933 m. išėjo į atsargą, ūkininkavo. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą – areštuotas, kalintas.

1941 m. žuvo Petropavlovsko kalėjime.

Ignalinos rajonas  

          20 a, pradžioje  dabartinio Ignalinos  rajono teritorijoje daugelis ūkininkų  gyveno nepasiturinčiai, bet jų šeimos augo gausios. Pvz, Lietuvos savanoris Vincas Čiučiurka augo 9 asmenų šeimoje. Užaugo 6 vyrai,  Broliukas Jurgis perėmė tėvų  ūkelį, kiti rado pastogę Lietuvos padangėje. Vincas Čiučiurka tarpukariu gyveno Anykščiuose, dirbo policininku.

         1861 m. į Lietuvą atsiuntė kariuomenę, vadovaujamą generolo Muravjovo. Malšinant sausio mėn. 19d. Rusijos caras panaikino baudžiavą. Kiekvienam valstiečių ūkiui skyrė kažkiek žemės, už kurią per 49 metus turėjo apmokėti. Atskiri asmenys skirtingai aiškino baudžiavos panaikinimo manifestą. Kildavo rimtų ginčų, kurie baigėsi 1863 m. sukilimu.

Buvo ištremta į Sibirą

1529 ištremti  į artimesnes Rusijos vietas;

4096 ištremti į vietas, kur jiems skirta žemės ūkininkavimui;

345 vyrai atiduoti į kariuomenę.

Nežinomas kiekis asmenų pabėgo į užsienį.

Konfiskuoti 1794 sukilėlių dvarai.

1865 m. baudžiava buvo pilnai panaikinta. Tik 1905 m. panaikintas išperkamasis mokestis už žemę.

1906 m. leista kaimo valstiečiams išsikelti į vienkiemius.  Vėliau atsirado tobulesnių žemės ūkio apdirbimo padargų. Lietuvio valstiečio ūkis vystėsi žymiai sparčiau negu šlėktos (bajoro). Dabar valstietis savo atžalas galėjo leisti į mokslus, ko pasekoje Pirmojo pasaulinio karo savanoriai lietuviai, kilę iš dabartinio Ignalinos rajono, visi buvo raštingi. Dešimt iš jų baigė karo mokyklą ir tapo karininkais.

                 20 a, pradžioje Lietuvą tėvynę gynė apie 500 lietuvių partizanų, kilusių iš dabartinio Ignalinos rajono. Tuo metu partizanai gyveno namuose, dirbo ūkio darbus ir tik prireikus griebdavo ginklą ir vykdydavo užduotį, dažniausiai naktį. Vėliau jiems buvo įkurtos stovyklos Tauragnuose ir Salake tuometinėje Lietuvoje. Partizanams vadovavo Petras Šiaudinis iš Pajurgiškės kaimo, Daugėliškio seniūnijoje, jo pavaduotojas – Martynas Šiaudinis iš Augutiškės (Šiaudinių) kaimo, Ceikinių seniūnija.

                 2008 m. parašiau knygutę „Nuo arklo prie ginklo“, kurioje smulkiai išdėsčiau apie lietuvių partizanų veiklą prieš lenkų okupaciją dabartiniame Ignalinos rajone.

Savanoriai, kilę iš dabartinio Ignalinos rajono teritorijos

Karininkai:

1. Kazys Abarius, g., 1896 m. Radeikiškės k. – Pulkininkas.
2. Petras Alekna, g. 1898 m. Pagavės k. – Leitenantas.
3. Romualdas Burokas, g. 1896 m. Juodagalvių k. – Pulkininkas leitenantas.
4. Jonas Bužėnas, g. 1896 Rudžių k. – Pulkininkas leitenantas.
5. Jonas Čepulis, g. 1890 m. Grybėnų k. – Majoras.
6. Mykolas Kalmantas, g. 1895 m. Mešonių k. – Pulkininkas.
7. Jonas Korla, g. 1900 m. Dūkšto Didžiasalio k. – Kapitonas.
8. Jonas Musteikis, g. 1890 m. Dūdų k. – Pulkininkas.
9. Stasys Petkelis, g. 1895 m. Dūkšte – Kapitonas.
10. Martynas Pundzius, g. 1878 m. Tverečiuje – Karininkas, nebuvo baigęs karo mokyklos, bet karininko laipsnis jam suteiktas už pasižymėjimą 1914 m. rugpjūčio mėn. kovose su vokiečiais Rytprūsiuose.

Lietuvos kariuomenėje tarnavę jaunesnieji karo vadai, kilę iš dabartinės Ignalinos rajono teritorijos,

Viršila – Juozas Čaglys.

Vyresnieji puskarininkiai: Juozas Miklaševičius, Kazys Miklaševičius, Vytautas Skvorčius, Kazys Taranda, Bronius Zinkevičius.

Puskarininkiai: Vincas Gaidukas, Ignas Rastenis, Antanas Rudokas ir Juozas Vitkauskas.

Jaunesnieji puskarininkiai: Antanas Cicėnas, Pranas Jakutis, Jurgis Janušauskas, Alfonsas Sekonas ir Petras Umbrasas.

Jonas Kardelis, g. 1893 m. Girdžiūnų k. tuometinėje Zarasų a., dabartiniame Ignalinos rajone.

1914 m. baigė Medicinos mokyklą Vilniuje. 1916 m. pašauktas į carinės Rusijos kariuomenę. Kariuomenėje karo ligoninėse dirbo farmacininku. Jam buvo suteiktas medicinos kapitono laipsnis. 1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą, apsistojo Zarasuose, dirbo gydytoju, mokytoju.

1922 m. išrinktas į Lietuvos Pirmąjį seimą.

Nuo 1923 m. redagavo „Lietuvos žinias“, vėliau „Savivaldybių balsą“,  „Lietuvos žodį“. 1929 m. baigė matematiką Lietuvos universitete.

1944 m. emigravo į  Vakarus, po to į Kanadą, kur organizavo VLIK.

Pastaba: rinkimai į Pirmąjį seimą vyko 1922 m. spalio 10-11 d. Į Pirmąjį seimą rinko 1 atstovą nuo 15000 rinkėjų. Rinkti galėjo vyrai ir moterys, sulaukę 21 m. amžiaus (kareiviai nuo 17 m.). Tautos atstovą rinko kas treji metai.

Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriai, žuvę nuo priešo kulkos

1. Petras Alekna, g. 1898 m. Pagavės k. Baigė Karo mokyklą, jam suteiktas leitenanto laipsnis, vėliau kapitono. 1923-08-03 – nuskendo.
2. Vincas Beričis, g. 1896 m. Antalksnės k. 1920 m. sausio 8 d. sužeistas kovoje su lenkų legionieriais Linkmenyse, nuvežtas į Panevėžio karo ligoninę, kurioje mirė.
3. Antanas Cicėnas, g. 1897 m. Degutiškės k., rusų partizanų sušaudytas prie kelio tarp Kalveselio ir Ignalinos.
4. Juozas Kalnėnas, g. 1900 m. Antalgės k., ištremtas į Rusiją. 1942-10-14 nuteistas mirties bausme. 1942-11-04 sušaudytas Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas).
5. Pranas Krasauskas, g. Tv. Didžiasalio k. Į pulką įstojo 1919-06-17. Žuvo 1919-08-28 prie Zarazų Kalkūnų kaime nuo rusų bolševikų kulkos.

Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių, sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, pasodinti į kalėjimą arba buvo ištremti

1. Balys Bajorūnas, g. 1900 m. Dubiškės k. 1944 m. ištremtas į Sibiro platybes. Grįžęs gyveno Vilniuje.
2. Viktoras Cibulskis g. 1896 m., Sriubų k. Lenkų valdžios kalintas 5 metus.
3. Jonas Čepulis, g. 1890 m. Grybėnų k. 1941 m. ištremtas į Rešiotų lagerį Sibire. 1957 m. grįžo į Lietuvą.
4. Jonas Grockis, g. 1896 m. Dūkšte. 1941 m. ištremtas į Trafimovską Altajaus krašte. 1960 m. grįžo į Lietuvą.
5. Pranas Jakutis, g. 1899 m. Kalviškės k. 1949 m. suimtas ir nuteistas 10 metų kalėjimo, kalėjo Oziorlago kalėjime, Irkutsko sr. 1955 m. išleistas į laisvę. Grįžęs gyveno Dūkšto Didžiasalyje.
6. Jonas Korla, g. 1900 m. 1941 m. ištremtas į Slavojorodą Altajaus krašte, ten ir mirė.
7. Petras Miklaševičius, g. 1901 m. Čižiškių k. Tarpukariu gyveno Vilkaviškyje. Pokaryje nuteistas 10 metų kalėjimo. Mirė kalėjime.
8. Jurgis Skvorčius g. 1894 m. Pažemiškių k. 1944 m. suimtas ir išvežtas į Komijos  lagerius, ten  ir mirė.
9. Juozas Šuminas, g. 1900 m. Jakėnų k. 1948 m. areštuotas

Lietuvos savanoriai, kilę iš dabartinio Ignalinos rajono teritorijos, emigravę į Vakarus

1. Jonas Korla g. 1902 m., Pažemiškių k. 1944 m. pasitraukė į Vakarus.
2. Juozas Miklaševičius, g. 1899 m. Čižiškių k. 1924 m. emigravo į Prancūziją. Ten ir mirė.
3. Viktoras Rakštelis, g. 1897 m. Vėlionių k. 1944 m. emigravo į Vakarus.
4. Kazys Šiaudinis, g. 1896 m. Pajurgiškės k. 1944 m. emigravo į Vakarų Europą. Vėliau persikėlė į Argentiną, kur ir mirė.
5. Petras Umbrasas, g. 1898 m. Vardžiukiemio k. 1944 m. emigravo į Angliją, ten ir mirė.

 Iki 1939 metų 1914-1918 m. karas buvo vadinamas Didžiuoju karu, o po 1939 m. jau vadinamas Pirmuoju pasauliniu karu. Jame dalyvavo:

                                      Antantės šalys ir jų sąjungininkės:

Serbija, įstojo,  1914-07-28                                   Graikija, įstojo 1917-06-29

Caro Rusija, įstojo 1914-08-01                             Samoa, įstojo 1917-07-02

Prancūzija, įstojo 1914-08-03                               Liberija, įstojo1917-08-09

Didžioji Britanija, įstojo 1914-08-04                      Kinija, įstojo 1914-08-14

Juodkalnija, įstojo 1914-08-05                              Brazilija, įstojo 1917-10-26

Japonija, įstojo 1914-08-23                                  Nikaragva, įstojo 1918-09-08

Egiptas, įstojo 1914-12-18                                    Gvatemala, įstojo1918-04-30

Italija, įstojo 1915-05-23                                       Kosta Rika, įstojo1918-03-23

Portugalija, įstojo 1916-03-09                               Haitis, įstojo 1918-07-12

Rumunija, įstojo 1916-08-27                                 Honkūras, įstojo 1918-04-19

JAV, įstojo 1917                                                   Belgija, įstojo 1914-08-03

Panama,įstojo 1917-04-07 Kuba, įstojo 1917-04-04

     Trilypė sąjunga arba centrinės valstybės:

Austro-Vengrija, įstojo1914-07-28                       Turkija, įstojo 1914-10-29

Vokietija, įstojo 1914-08-01                                 Bulgarija, įstojo 1914-10-01

Išvada

Viso carinės Rusijos Atkuriamuosiuose lietuvių batalionuose tarnavo apie 5000 karių, o kiek karių lietuvių tarnavo kitų tautų Atkuriamuosiuose batalionuose? Nežinia.

1918 m. vasarą Vokietijoje plito kairiosios – komunistinės idėjos.  Kariai nematė tikslo kariauti ir iš viso nenorėjo būti kariais.

1918 m. rugpjūčio 8 d. prancūzai, britai ir amerikiečiai pradėjo vadinamąjį „100 dienų puolimą“, kuris galutinai išsekino Vokietijos pajėgas.

Lenkija siekė atkurti Abiejų Tautų Respubliką, bet nepipažino lietuvių tautos atskirumo.

Rusijos baltieji ir raudonieji Lietuvą laikė Rusijos teritorijos dalimi. Ir vieni, ir kiti nenorėjo Lietuvai suteikti nepriklausomybės, nors palyginti lengvai suteikė nepriklausomybę Suomijai. Rusijos lietuviai kariškiai nuo karo pradžios leido lietuvišką laikraštį „Laisvas žodis“ Rygoje, o kai vokiečiai užėmė Rygą – Sankt Peterburge.

Kijeve tarnavo kapitonas Vincas Grigaliūnas-Glovackis, kuris, tik ką grįžęs iš Ukrainos, buvo paskirtas besiformuojančio pėstininkų pulko vadu.

Pasibaigus I Pasauliniam karui Europoje žlugo trys imperijos: Vokietijos, Rusijos ir Austro-Vengrijos.

Europoje susikūrė daug naujų valstybių: Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, Estija, Lenkija ir Suomija.

JAV karo metu iškilo kaip stipri pasaulyje dominuojanti jėga.