Vilniaus grafikos meno centro išleistas katalogas „Okupacijos realijos. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Lietuvos plakatai“.

Valentas ŠIAUDINIS, www.voruta.lt

1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjo karas tarp Vokietijos ir carinės Rusijos. Be to, 1917 m. spalio mėnesį Rusijoje kilo revoliucija. Šie įvykiai, kaip nekeista, palengvino Suomijai, Lenkijai, Lietuvai, Latvijai ir Estijai išsikovoti nepriklausomybę.

1918 m. vasario 16 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę, bet kurį laiką nepriklausomybės realizuoti negalėjo, neleido okupacinė Vokietijos valdžia. Tik 1918 m. spalio 20 d. Lietuvai leido sudaryti Laikinąją vyriausybę.

1918 m. lapkričio 11 d. Lietuva sudarė Laikinąją vyriausybę, vadovaujamą profesoriaus Augustino Voldemaro. Vėliau ėmėsi kurti Lietuvos kariuomenę, miliciją…

1918 m. Vilniuje veikė:

1. Lietuvos Laikinoji vyriausybė.
2. Prosovietinė Vilniaus darbininkų atstovų taryba, kur jau nuo 1918 m. gruodžio 8 d. veikė nacionalinė Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė, o nuo 1919 m. vasario mėn. kaip litbelo vyriausybė, belaukianti karinės paramos iš Sovietų Rusijos.
3. Varšuvos remiama lenkų karinė organizacija, kurios apie 1000 karių bazavosi už Vilniaus, laukte laukė kada vokiečių kariai pasitrauks iš Vilniaus.

Kai 1919 m. sausio 1 d. Lietuvos Laikinoji vyriausybė persikraustė į Kauną, Vilniuje pasiliko: Mykolas Biržiška – kaip Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Vilniuje; liko ir Jonas Basanavičius,  A. Janulaitis ir Jakovas Vygodskis – žydų atstovas.

Vilniuje liko karinė komendantūra su 50 karių. Komendantūrai vadovavo karininkas Kazys Škirpa, kuris su draugais 1919 m. sausio 1 d. Gedimino kalno bokšte iškėlė trispalvę vėliavą. Kai 1918 m gruodžio pabaigoje iš Pskovo Vilniaus kryptimi artėjo Sovietų Rusijos Pskovo divizija, signataras Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras  ir Martynas Yčas 1918 m. gruodžio 19-20 dienomis išvyko į Vokietiją ieškoti finansinės paramos Lietuvai. Tuo pačiu iširo Laikinoji Lietuvos vyriausybė.

Mykolui Šleževičiui teko sudaryti naują Laikinąją Lietuvos vyriausybę. 1918 m. gruodžio 26 d. Mykolas Šleževičius, tapęs Lietuvos ministru pirmininku, paskelbė karininkų mobilizaciją, vyrų gydytojų dalinę mobilizaciją ir savanorių šaukimą į Lietuvos kariuomenę.

Vilniaus lenkai, „nelaukdami“ Pskovo divizijos „pasislėpė“ Lentvaryje, kur juos nuginklavo vokiečiai.

Pskovo divizija per Rezeknę atvyko į Daugpilį. Iš Daugpilio vieni per Zarasus, Dūkštą, Švenčionis, kiti per Breslaują, Vidžius, Švenčionis skubėjo į Vilnių.

Ir vieni, ir kiti 1919 m. sausio 5 d. vakarop buvo Vilniuje. Su jais atvyko is Vincas Mickevičius-Kapsukas, kuris nedelsdamas Vilniuje įkūrė Revoliucinį komitetą.

1918 m. gruodžio 30 ir 31 d. vilniečiai signataro Jono Vileišio bute suorganizavo nelegalų pasitarimą, kuriame dalyvavo: kaip Lietuvos atstovai – Mykolas Šleževičius, Mykolas Biržiška ir Jonas Vileišis, kaip Lenkijos atstovai – W. Starkewicz, W. Abramowich ir Jan Pilsudski (Juzefo brolis). Lietuviai siekė lietuvių ir lenkų tautų bendradarbiavimo, lenkų dalyvavimo Lietuvos vyriausybėje ir Vilniaus pripažinimo Lietuvai. Lenkai buvo kategoriškai prieš. Pasitarimas iširo be rezultatų.

1920 XI 17-21 d. Giedraičių mūšis

Lietuvos kariuomenės mūšis su Lenkijos generolo L. Želigowskio rinktine (arba su Vidurinės Lietuvos kariuomenės lietuvių-gudų pėstininkų divizijos ir Vilniaus ulonų pulku).

1920 m. spalio 9 d. gen. L. Želigowskio rinktinė užėmė Vilnių ir nesivaržydama puolė toliau vidurio Lietuvos kryptimi. Lenkų puolimą Vievio-Valkininkų ruože sustabdė 1920 m. spalio 14-15 d. 3-oji lietuvių pėstininkų divizija, vadovaujama pulk. I. Musteikio.

Tuo tarpu gen. L. Želigowskio puolimas Giedraičių-Širvintų kryptimi buvo žymiai galingesnis, dėl ko besiginanti pirmoji lietuvių pėstininkų divizija, vadovaujama S. Nastopkos, turėjo trauktis ir užleisti lenkams Nemenčinę, Joniškį, Švenčionėlius, Širvintas, Giedraičius. Netgi gen. L. Želigowskio rinktinė užėmė Želvą.

1920 m. spalio 28-30 d.  Lietuvos kariuomenės I pėstininkų divizija, vadas E. Adamkevičius, perėjo į kontrpuolimą, atsiėmė Želvą, o lapkrikčio 1 d. – Giedraičius. Frontas stabilizavosi linijoje Kernavė; Musninkai, Širvintos, Giedraičiai, Dubingiai, Joniškis, Švenčionėliai.

1920 m. lapkričio 17 d. ryte lenkai pradėjo naują puolimą Širvintų-Giedraičių-Dubingių ruože. Tiesiogiai  puolime dalyvavo dvi lenkų pėstininkų brigados, o Vilniaus kavalerijos brigada (11 eskadronų) nušuoliavo Videniškio kryptimi, grasindama prasiveržti į Lietuvos  kariuomenės užnugarį.

Giedraičių pulkas neatlaikė puolimo ir atstraukė iki linijos Želva-Balninkai. Pulkas gynęs Širvintas irgi neatlaikė spaudimo ir paliko Širvintų miestelį.

Lenkų kavalerija, vos peržengusi numatomą neutralią zoną, susiskirstė į grupes ir kiekviena grupė vykdė savo užduotį.

1920 m. lapkričio 18 d. Lietuvos kariuomenės rinktinė, sudaryta iš  170-200 karių, naktį atliko 14 km žygį mišku ir ties Motiejūnais puolė Gardino pulką. Mūšio metu į nelaisvę pateko gen. L. Želigowkio rinktinės lietuvių-gudų brigados bei Gardino pulko štabai – apie 200 karių, paimta daug karinės technikos. Bet netrukus lenkai, pergrupavę savo karines pajėgas, Širvintas atgavo.

1920 m. lapkričio 20-21 naktį Lietuvos kariuomenė užėmė Širvintas ir toliau puolė Giedraičių kryptimi. Sunkios kautynės vyko ties Bekupės kaimu ir pačiais Giedraičiais. 1920 m. lapkričio 21 d. vakare Giedaičiai buvo užimti.

Tautų Sąjungos Karinės Kontrolės   Komisijai – TSKKK – reikalaujant, 1920 m. lapkričio 21 d. karo veiksmai buvo sustabdyti. Tarpinkaujant TS KKK Kauno geležinkelio stotyje pasirašytas paliaubų protokolas tarp Lietuvos vyriausybės ir lenkų gen. L Želigowskio rinktinės atstovų, kuriuo nustatyta 12 km pločio neutralioji zona tarp Lietuvos ir gen. L Želigowskio rinktinės pozicijų.

P. s. Giedraičių apylinkėse lietuvių kariuomenei padėjo 52 vietos partizanai, kuriems vadovavo Giedraičių vaistininkas Matas Valeika, o jo žmona, Giedraičių mokyklos mokytoja Malvina Valeikienė, nepamainoma sanitarė kovos lauke.

1920 m. lapkričio 18 d. prie Videniškio vyko smarkios kautynės tarp Lietuvos ą ir Lenkijos kariuomenių. Lenkai trumpam buvo užėmę Videniškį, bet Lietuvos kariuomenė dar tą pačią dieną miestelį atsiėmė.

Tikėtina, kad šis lenkų kariuomenės puolimas buvo reikalingas tam, kad nukreiptų Lietuvos kariuomenės dėmesį nuo lenkų kariuomenės puolimo tikrojo tikslo, būtent – kitose vietose lenkų kavalerija lengviau  galėtų prasiveržti į lietuvių fronto užnugarį.

Visgi lenkų kavalerijai pavyko prasiveržti į lietuvių fronto užnugarį. Būtent:

-1-

1919 m. rudeniop Alantoje įsikūrė vietinių šaulių būrelis, kadangi Alanta ne per toli nuo tuometinės fronto linijos, tai Alantos šauliams padėti atvyko N. Daugėliškio partizanai, vadovaujami Petro Šiaudinio.

1920 m. lapkričio 18 d. Alantos šauliams ir N. Daugėliškio partizanams teko „pasveikinti“ lenkų kavalerijos eskadronus šūviais iš ginklų. Po alantiškių „pasveikinimo“ lenkų kavalerija nuskubėjo į Kurklius, patikrinti kurkliečių budrumą.

-2-

Kurkliečius rado įsitvirtinusius I pasaulinio karo vokiečių apkasuose. Kai tik lenkų kavalerija įjojo į miestelį, virš Kurklių pasirodė lietuvių lėktuvas, kuris ant lenkų raitelių pozicijų numetė keletą bombų, o kurkliečiai iš apkasų atidengė ugnį. Lenkams neliko nieko kito, kaip tik kuo greičiau sprukti iš Kurklių.

-3-

1920 m. lapkričio 19 d. lenkų kavalerijos keli eskadronai puolė Kavarską. Kavarskiečių šauliai nedrįso pasipriešinti – išsislapstė. Lenkų kavalerijos eskadronai, pasiautę po Kavarską – nujojo savais keliais.

-4-

Ramygalos vidurinės mokyklos (pagal dabartinę terminologiją – progimnazijos)  15-22 metų amžiaus I-IV klasės mokiniai tapo šauliais. Kad Ramygala sėkmingai galėtų apsiginti nuo lenkų kavalerijos antpuolių, 1920 m. lapkričio 22 d. į Truskavą pasiuntė 5 mokinius šaulius, nes lenkų kavalerija, kaip taisyklė, atjodavo nuo Kėdainių.

Po kurio laiko nuo Kėdainių pasirodė lenkų kavalerijos eskadronas. Kai lenkų kavaleristai priartėjo, moksleiviai šauliai atidengė ugnį. Krito keli kariai ir jų arkliai, bet žuvo moksleivis Jonas Ambrazevičius iš Truskavos. Kitas moksleivis šaulys Stasys Klimavičius, būdamas sunkiai sužeistas, pateko į nelaisvę, kurį lenkų kavaleristai ilgai kankino, galiausiai sušaudė.

Jonas Ambrazevičius iškilmingai palaidotas Truskavoje. Stasys Klimavičius, kilęs iš Vadoklių miestelio, iškilmingai palaidotas Vadoklių kapinėse.

Jųjų nuotraukos puošė Ramygalos miestelio mokyklos sienas.

-5-

1920 m. lapkričio 22 d. Troškūnuose pasirodė lenkų kavalerijos eskadronų žvalgai. Miestelio centre budėję lietuvių partizanai šauliai į juos atidengė ugnį. Lenkų žvalgai atsitraukė ir nukūrė pas savuosius. Po gero pusvalandžio į Troškūnus įjojo trys eskadronai lenkų kavaleristų. Po rimto susišaudymo visi 5 partizanai šauliai pateko į lenkų kavaleristų nelaisvę. Lenkai juos ištardė, pastatė prie vienuolyno sienos ir sušaudė. Išjodami iš miestelio pamatė sunkiai sužeistą partizaną šaulį Kazį Simonavičių. Jį užkapojo kardais.

Po to nujojo į Traupio pusę, mat vienas iš lenkų karininkų buvo kilęs iš pirmojo Traupio dvarelio. Jis aplankė savo tėvus ir nujojo besivydamas savuosius.

1928 m. prie pastato, prie kurio buvo sušaudyti lietuviai partizanai šauliai, buvo pritvirtinta Atminimo lenta. Joje užrašyta:

„Už gimtąją šalį jie krito Troškūnų miestelyje:

Jonas Budrevičius (1901-1920),

Petras Liktoras (1903-1920),

Antanas Miškinis (1901-1920),

Petras Truskevičius (1902-1920),

Antanas Žarskis (1895-1920).

Duok Viešpatie amžiną rytą jų vėlėms ir mūsų žemelei“.

Sovietiniais laikais atminimo lenta buvo nuimta ir patikimai saugoma. 1990 m. restauruota ir grąžinta į buvusią vietą.

-6-

1920 m. antroje pusėje Suginčius saugojo lietuvių kariuomenės karių kuopa, bet lapkričio 20 d. kuopa gavo kitą užduotį ir išvyko. Pasiliko tik 2-jų karių sargyba.

1920 m. lapkričio 20 d. prie Suginčių prijojo lenkų kavalerijos 3-jų karių žvalgyba.

Vienas lietuvių sargybinis paspaudė gaiduką ir krito lenkų žvalgas. Kiti žvalgai apsisuko ir nujojo pas savuosius. Po kurio laiko pasirodė net trys lenkų kavalerijos eskadronai. Lietuviai kareivėliai pasislėpė.

Lenkų kavaleristai puolė pjauti ūkininkų kiaules. Šeimininkus privertė virti jiems pietus, o patys tuo metu plėšikavo, grobė drabužius, avalynę. Po 3-4 valandų paliko Suginčius ir po poros parų, t. y. 1920 m. lapkričio 24 d. ties Labanoru peržengė lietuvių-lenkų fronto liniją į lenkų okupuotą Vilniaus kraštą.

S. Suginčių dvare mirė Lenkijos viršininko Józefo Pilsudskio motina ir buvo palaidota Suginčių bažnyčios šventoriuje. 1935 m. mirus jos sūnui Józefui, motina perlaidota Vilniuje, Rasų kapinėse, prie sūnaus širdies kapo.

Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos

Klaipėdos kraštu buvo suinteresuota ne tik Lietuva, bet ir Lenkija bei Vokietija.

1918 m. lapkričio 30 d. Prūsijos lietuvių Tautos Taryba arba Mažosios Lietuvos Tautinė Taryba Tilžės aktu išreiškė norą atsiskirti nuo Vokietijos ir prisijungti  prie Lietuvos. Po pirmojo pasaulinio karo pagal 1919 m. birželio 28 d. Versalio sutartį, Klaipėdos kraštas atskiriamas nuo Vokietijos ir laikinai administruoti perduodamas Prancūzijai, kuri į Klaipėdos kraštą įvedė savo kariuomenę.

1921  lapkričio 11 d. Lietuvos respublikos Steigiamasis seimas nutarė: “… prie Lietuvos Respublikos prijungti Klaipėdos kraštą (autonominėmis teisėmis). 1923 m. sausio 10 d. Lietuvos kariai ir šauliai, vadovaujami pulkininko leitenanto Kalmanto, remiami Klaipėdos krašto gyventojų, įžengė į Klaipėdos kraštą ir po kautynių su Prancūzijos pajėgomis (prancūzų buvo apie 60 vyrų) užėmė Klaipėdą.

1923 m. sausio 19 d. paskelbta, kad Klaipėdos kraštas jungiasi prie Lietuvos. Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos patvirtino. Prancūzai atšaukė savo atstovą iš Klaipėdos.

1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą pripažino Lietuvai. Lietuva įsipareigojo laisvą plaukymą Nemunu ir kompensuoti Prancūzijai administravimo išlaidas.

1924 m. gegužės 18 d. Paryžiuje, pritarus JAV, Antantei ir Lietuvos atstovams, patvirtinta Klaipėdos krašto koncesija.

1939 m. kovo 20 d. Vokietija Lietuvai įteikė ultimatumą: „per 48 val. Klaipėdos kraštą perduoti Vokietijai“.

1939 m. kovo 22-23 dienomis Vokietija aneksavo Klaipėdos kraštą.

1939 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 575 363 gyventojai, jų tarpe 153 793 – Klaipėdos krašte.

Iki 1923 m. sausio 15 d. Lietuvoje gyveno 2 421 570 gyventojų. 1939 m. spalio 10 d. ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuva iš Sovietų Baltarusijos atgavo Vilnių ir dalį Vilniaus krašto, kuriame apytiksliai gyveno 650 000 gyventojų.

Nuo 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvoje gyveno 3 225 363 gyventojai arba apytiksliai –
3 000 000:

81% lietuvių,

7% žydų,

4% vokiečių,

3% lenkų,

2% rusų ir baltarusių,

3% kitų tautybių.

1939 m. spalio 29 d. atgavus Vilniaus krašto dalį, įkurtos naujos Švenčionėlių ir Valkininkų apskritys. Švenčionėlių apskričiai priskirti Dūkšto, Ignalinos, Kaltanėnų, Pabradės, Rimšės ir Švenčionėlių valsčiai, o Valkininkų apskr. (kuri įkurta  1939 m. spalio 29 d., bet dėl patalpų stokos, dar „neapšilus kojų”, perkelta į Varėną, o 1942 m. – į Eišiškes).

Valkininkų, Varėnos, Eišiškių apskričiai priskirti – Benekainių, Dieveniškių, Eišiškių, Kaniavos (1930 m. Kaniavos valsčių lenkų valdžia panaikino, bet 1939 m. Lietuvos valdžia atkūrė), Šalčininkų, Varėnos ir Valkininkų.

Senoji Varėna

Senoji Varėna įsikūrusi Varėnės upelio ir Merkio upės santakoje. Šioje vietoje senovėje stovėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras ir pilis.

2012 m. Senojoje Varėnoje gyveno 1187 gyventojai. Tarpukariu Senoji Varėna priklausė Lietuvai, o Varėna – Lenkijai.

Tarpukariu Senojoje Varėnoje ant Merkio upės liepto Lietuva su Lenkija kelis kartus keitėsi politiniais kaliniais.

Varėna

1862 m. per kitą Merkio upės krantą 4 km atstumu nuo Senosios Varėnos nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva. Po kurio laiko nutiesta jam atšaka Varėna-Suvalkai per Alytų, Simną. Tačiau ši geležinkelio atšaka egzistavo tik iki 1920 m. Varėnoje pastatyta geležinkelio stotis  keleiviams.

1894 m. ne per toli stoties įkurtas karinis poligonas, pastatytos kareivinės, sandėliai kariuomenei.

Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvos kariuomenė buvo užėmusi Varėnos geležinkelio stotį, bet trumpam.

1920 m. spalio 3-4 dienomis lenkų gen. L. Želigowskio rinktinė užėmė Varėnos geležinkelio stotį ir pagrobė Lietuvai priklausiusį šarvuotą traukinį.

1939 m. spalio 29 d. Lietuvai buvo grąžintas Vilnius ir dalis Vilniaus krašto, o tuo pačiu ir  Varėna. Po to sekė pirmoji Sovietų Sąjungos, vokiečių, o nuo 1944 m. liepos mėn. – antroji Sovietų Sąjungos okupacijos.

Tik nuo 1990 m. kovo 11 d. tapo nepriklausoma.

Perlojos Respublika

Perlojos miestelis išsidėstęs dešiniajame Merkio upės krante.

1923 m. Perlojoje buvo 182 sodybos, gyveno 1072 gyventojai.

1918 m. pabaigoje perlojiečiai subūrė per 50 vyrų ginkluotą būrį, vadovaujamą Jono Česnulevičiaus, vėliau J. Lukoševičiaus.

1918 m. lapkričio 13 d. perlojiečiai išsirinko 5 asmenų parapijos komitetą. Pirmininku išrinktas Jonas Česnulevičius. Perlojos Respublika su pertraukomis gyvavo iki 1923 m. vasario.

1919 m. vasario mėn. 7 d. Perloją užėmė Sovietų Rusijos „lietuvių” pulkas, o 1919 m. gegužės 2 d. – pirmasis lietuvių pėstininkų pulkas. 1919 m. lapkričio mėn. Perloją užėmė lenkų kavalerijos eskadronas „Tatarskaja Jazda”.

1920 m. rugpjūčio mėnesį juos išvijo patys perlojiečiai, bet 1920 m. spalio 13 d. Perloją užėmė lenkų gen. L. Želigowskio rinktinė. Tuo metu Perloja pateko į neutralią zoną – 20 km pločio ties Perloja.

1921 m. lapkričio 9 d. perlojiečiai nuvyko į lenkų okupuotą Varviškės k. (kairiajame Merkio upės krante), kur tuo metu bazavosi lenkų partizanai ir jų stovyklą likvidavo.

1923 m. lapkričio 26 d. vėl Perloją puolė lenkų gen. L. Želigowskio rinktinė. Kautynių metu žuvo net 15 lenkų kareivių ir tik du perlojiečiai.

1923 m. vasario mėn. neutrali zona buvo panaikinta.

1923 m. perlojiečiai talkino Klaipėdos krašto sukilėliams.

1931 m. Perlojoje pastatytas paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui – žuvusiems perlojiečiams atminti.

Kova dėl Vilniaus krašto prijungimo prie Nepriklausomos Lietuvos

Didžiausias partizaninis judėjimas vyko N. Daugėliškio ir Linkmenų valsčiuose. 1920 m. lenkų valdžia Linkmenų valsčių perkėlė  į Kaltanėnus, nes Linkmenys atsidūrė neutralioje zonoje. Lietuva Linkmenų valsčiaus centrą perkėlė į Saldutiškį, nes kaip minėjau; Linkmenys pateko į neutralią zoną.

1920 m. lapkričio 2 d.  gen. L. Želigowskio rinktinė užėmė Linkmenis. Lenkų okupuotoje Linkmenų valsčiaus dalyje „išauga“ Lietuvos partizanai, vadovaujami Linkmenų bažnyčios vargonininko ir vietos mokyklos mokytojo Jono Janonio, kilusio iš Rokiškio apskrities.

1921 m. sausio 8 d. Lietuvos partizanai puolė gen. L. Želigowskio rinktinę Linkmenyse ir Lydekinės dvarelyje (3-4 km nuo Linkmenų), mat Linkmenyse apsistojo karininkai ir puskarininkiai, o Lydekinės dvarelyje – eiliniai kareiviai).

Gen. L. Želigowskio rinktinė mūšio metu neteko: 1 karininko, 1 seržanto, 2 puskarininkių, 12 kareivių ir 1 šaulio. Be to, 22 lenkų kareiviai pateko  į partizanų nelaisvę.

Vienas lietuvis partizanas buvo sunkiai sužeistas, nuvežtas į Panevėžio karo ligoninę – mirė…

Laikui bėgant lenkų valdžia okupuotame Vilniaus krašte įsitvirtino.

Vargonininkas Jonas Janonis kartu su buvusiu partizanu Juozu Rasteniu iš Stagalėnų vienkiemio po 1921 m. sausio 8 d. įvykių apsigyveno Saldutiškyje, bet 1924 metų birželio 24 d. per Joninių atlaidus atvyko į Linkmenis. Lenkų policijos buvo atpažinti ir suimti. Juozas Rastenis nuteistas vienus metus kalėti, o Jonas Janonis – 15 metų.

Jonas Janonis po 1,5 metų Varėnoje, ant Merkio upės liepto buvo iškeistas į Lietuvą. Grįžo į Saldutiškį, vargonininkavo vietos  koplyčioje.

Kaip minėjau Linkmenys priklausė neutraliai zonai, kurioje veikė lietuvių partizanai. Linkmenų apylinkėje jiems vadovavo Švenčionių gimnazistas Kazimieras Vaikutis, kuris 1923 m. rugpjūčio 6 d. suimtas, bet pabėgo į nepriklausomą Lietuvą.

Daugėliškėnų partizanams vadovavo Petras Šiaudinis, g. 1894 m. Pajurgiškės kaime. Buvo baigęs Daugėliškio vienklasę liaudies mokyklą.

1914 m. mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, kariavo fronte prieš vokiečius. 1919 m. grįžo į tėviškę. 1920 m. lenkams okupavus Vilniaus kraštą, Petras Šiaudinis kartu su Martynu Šiaudiniu iš Augutiškės (Šiaudinių) kaimo įkūrė partizanų būrį ir jam vadovavo. Partizanavimo pradžioje partizanai gyveno savo namuose, dirbo ūkio darbus ir tik, gavę užduotį – ją vykdydavo, dažniausiai naktį.

1921 m. Daugėliškėnų partizanai įsikūrė Salake, nes namuose gyventi pasidarė nesaugu. Gyvendami Salake ir gavę užduotį partizanai per demarkacinę liniją ar neutralią zoną eidavo į okupuotą Vilniaus kraštą užduoties vykdyti.

1931 m. Petras Šiaudinis apdovanotas Šaulių žvaigžde, o 1939 m. vasario 15 d. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laisnio ordinu.

1940 m. rugpjūčio 2 d. NKVD Petras Šiaudinis buvo suimtas. 1941 m. balandžio 19 d. Sovietų Sąjungos Ypatingojo pasitarimo (Trojkos) nuteistas 8 metus kalėti. 1942 m. sausio 20 d. mirė lageryje.

Martynas Šiaudinis lenkų valdžios buvo suimtas. 1924 m. vasario 14 d. nuteistas 10 metų kalėti, bet 1925 m. spalio 24 d. Varėnoje ant Merkio upės liepto iškeistas į Lietuvą. Gyveno Vandžiogaloje. 1941 m. vasario ar kovo mėnesiais emigravo į Vokietiją (žmona – Lietuvos vokietė). 1974  m. mirė Geroje, tuometinėje Demokratinėje Vokietijoje.

Daugėliškėnų būriui priklausė apie 50 partizanų.1920 m.

Gubavos dvaras (dabartiniu metu priklauso Kazitiškio seniūnijai) pateko į neutralią zoną. Dvaro savininkas L. Brodowskis išnuomavęs dvarą pabėgo į lenkų okupuotą Vilniaus kraštą.

1920 m. balandžio 14 d. iš Dūkšto dvarininko Zano išprašė apie 30 remiamų lenkų partizanų ir lenkų reguliarios kariuomenės kareivių, kad jie išgelbėtų dvarą iš neutralios zonos. Išprašyti kariškiai ir partizanai atvyko į Gubavos dvarą ir ėmė „daryti tvarką“. Tuo metu Gubavos pradinės mokyklos mokytoja į Salaką pasiuntė ištikimą valstietį, kad pastarasis praneštų Salako lietuvių partizanų vadui Petrui Šiaudiniui apie padėtį Gubavoje.

 Į Gubavą atvykę Petro Šiaudinio partizanai „davė garo“ lenkų partizanams ir lenkų reguliarios kariuomenės kareiviams. Po mūšio paaiškėjo, kad žuvo du lenkų kariuomenės karininkai ir keturi kareiviai. Trys lenkų kareiviai pateko į nelaisvę. Į nelaisvę pateko ir pleškaitininkų vadas Juozas Kedys, kurį Petras Šiaudinis maiše nusigabeno į Salaką.

1920 m. lapkričio mėn. Petro Šiaudinio partizanų būrys Venclaviškio k. (dabartinėje N. Daugėliškio seniūnijoje) paėmė į nelaisvę lenkų karininką ir 6 kareivius. Partizanai Martynas Šiaudinis ir Adolfas Laurinčiukas nugabeno juos į Uteną.

1920 m. du lenkų kareiviai atvyko į Juodalaukio k., dabartinėje N. Daugėliškio seniūnijoje, arkliams pašaro ir apsinakvojo. Apie tai sužinojo lietuvių partizanai iš gretimų kaimų: Mamertas Milašius, Leonas Panavas ir Mykolas Petkelis, atėję nuginklavo, atėmė arklius ir vežimus. Kareivius nugabeno į nepriklausomą Lietuvą – Uteną.

1925 m. lapkričio 7 d. lietuvių partizanai apšaudė Zablatiškės valsčiaus Ceikinių policijos būstinę. Tuo pačiu metu sudegino Zablatiškės valsčiaus pastatą Ceikinuose. Kadangi valsčiaus pastate buvo ir mokykla, tai sudegė ir mokykla. Naują mokyklą pastatė 1931 m.

1930 m. į Lenkijos kariuomenę paimti Vilniaus Stepono Batoro universiteto studentai Mykolas Šimkūnas ir Aleksandras Maskoliūnas, kilę iš Ceikinių. Abudu tarnavo Vilniaus artilerijos pulke, turėjo puskarininkio laipsnį. Mykolas tarnavo pulko štabe. Jiedu rinko žinias apie pulko karių skaičių ir karinių dalinių ginkluotę. Žinias perdavinėjo Edvardui Meidui Ignalinoje, o pastarasis – į Lietuvą. Paaiškėjus Edvardas Meidus nuteistas 15 m. kalėti, Mykolas Šimkūnas – sušaudytas, o Aleksandras Maskoliūnas pabėgo į Lietuvą. Pokariu gyveno Kanadoje.

1918 m. pabaigoje Dūkšto ir Rimšės valsčių apylinkes užplūdo Sovietų Rusijos Pskovo divizijos dalis (kita dalis iš Daugpilio nužygiavo į Vilnių per Braslaują, Vidžius, Švenčionis, Pabradę).

1920 m. rugpjūčio 27 d. šias vietoves užėmė Lietuvos kariuomenė, bet trumpam, nes 1920 m. spalio 10 d. šias vietoves užėmė lenkų gen. L. Želigowskio rinktinė. Dalis lietuvių pasiryžo kovoti prieš lenkų okupaciją partizanų gretose. Norintieji vykdavo į Salaką ir stodavo į Petro Šiaudinio lietuvių partizanų būrį.

Dalis lietuvių kovojo už lietuvių tikinčiųjų teises bažnyčioje. Vietos valdžiai pageidaujant, Dūkšto kleboną lietuvį Šimašį vyskupija pakeitė į Jósefo Pilsudskio ištikimą draugą baltarusį K. Butkevičių. Naujasis klebonas greitai suprato lietuvių skriaudas. Jei tik tikintysis pasiskųsdavo klebonui, kad jį valdžia skriaudžia, klebonas K.Butkevičius apie tai telegrafuodavo pačiam Lenkijos viršininkui Jósefui Pilsudskiui ir reikalai išsispręsdavo valstiečio naudai.

Švenčionių krašto bėdos

       1915 m. rudenį rusų kariuomenė pasitraukė iš Švenčionių, Švenčionis užėmė vokiečiai. Frontas pasistūmėjo net iki Gluboko, bet greit grįžo iki Daugpilis, Rimšė, Vidžiai, Tverečius, Adutiškis. linijos. Šioje linijoje išsilaikė 3 metus, t. y. iki 1918 m. pabaigos.

Kai 1918 m. pabaigoje vokiečiai paliko Lietuvą, į jų vietą atbildėjo Sovietų Rusijos kariuomenė, o kai iš Švenčionių pasitraukė raudonieji – Švenčionyse įsikūrė „Baltųjų komitetas“, kurį sudarė klebonas  Justinas Petronis, keli lenkai ir didesnis skaičius žydų (tuo metu Švenčionyse gyveno 4480 arba 66% žydų). Bet neužilgo Sovietų Rusijos kariuomenė grįžo ir dar su čekistais. Čekistai suėmė visus „Baltųjų komiteto“ narius, išskyrus kleboną Justiną Petronį. Jųjų rankas surakino ir įsodino į siauruką traukinį, pavėžėję už Švenčionių kelis kilometrus sušaudė, o lavonus kardais sukapojo į dalis. Atlikę juodą darbą patys per Švenčionėlius nuvažiavo į Daugpilį…

1920 m. rugpjūčio 27 d.–1920 m. spalio 9 d. Švenčionys buvo Lietuvos kariuomenės rankose.

Bet 1920 m. spalio 10 d. Švenčionis užėmė lenkų generolo L. Želigowskio rinktinė. Įkūrė taip vadinamą „Vidurinę Lietuvą“.

1922 m. sausio 8 d. suorganizavo rinkimus į „Vidurinės Lietuvos“ Seimą, kuriuos boikotavo lietuviai, baltarusiai ir žydai.

1922 m. vasario 22 d. „Vidurinės Lietuvos“ Seimas priėmė nutarimą: „Prašyti Lenkijos seimą priimti Vidurinę Lietuvą į Lenkijos Respublikos sudėtį“.

1924 m. kovo 24 d. Lenkijos Respublikos seimas priėmė „Vidurinę Lietuvą“ į Lenkijos Respublikos sudėtį.

Taip „Vidurio Lietuva“ kentėjo Lenkijos „globoje“ iki 1939 m. rugsėjo 18 d.

Sovietų Sąjungos kariuomenė 1939 m. rugsėjo 18 d. užėmė Vilnių, kuriame tuo metu gyveno 225 000 gyventojų ir Vilniaus kraštą, kurio plotas apie 7000 kv. km.

1939 m. spalio 10 d. Sovietų Sąjunga ir Lietuva pasirašė savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią Lietuvai grąžinamas Vilnius ir Vilniaus kraštas. Pagal šią sutartį Sovietų Sąjunga įgijo teisę Lietuvoje – Alytuje, Gaižiūnuose, Kazlų Rūdoje, Varėnoje, Naujoje Vilnioje įkurti karines bazes – su 25 000-30 000 kareivių. Po sutarties pasirašymo Lietuva neteko pilnos nepriklausomybės.

1939 m. spalio 29 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, kurį Lenkijai žlugus apie mėnesį laiko valdė Sovietų Sąjunga.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą.

1940 m. birželio 15 d. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona emigravo į Vokietiją. Lietuvos prezidentu tapo Justas Paleckis, Lietuvos saugumo ministru – Antanas Sniečkus, o Lietuvos vidaus reikalų ministru – Mečislovas Gedvilas.

1941 m. birželio 14-18 dienomis – pirmoji tremtis į Sibirą. Ištremta apie 7 600 gyventojų.