1956 m. Balchašo lageryje

„Liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną, turime progą naujai pažvelgti į savo istoriją, atnaujinti savo įsipareigojimus Tėvynei. Tai mūsų visų darbų, vilčių, santarvės ir gerovės diena. Būtent tokie žmonės – neabejingi, savo valia ir širdimi drąsūs žmonės išsaugojo Lietuvą. Tebūna ir ateityje mums visiems jų gyvenimo istorijos nauju įkvėpimo šaltiniu, įgyvendinant naujas, originalias idėjas ir darbus“,- sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

Gegužės 31-ąją, Kazachstane minint politinių represijų aukų atminimo dieną, buvusiame Balchašo lageryje buvo atidengtas memorialas Lietuvos, Ukrainos ir Japonijos piliečių, sudariusių didžiąją dalį Balchašo lagerio kalinių, politinių represijų bei stalininio režimo ir Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšomis pastatytas iškilus ir prasmingas atminimo ženklas simbolizuoja didelę Lietuvos netektį ir liudija tūkstančių plačiose Kazachstano žemėse kalėjusių ir atgulusių mūsų lietuvių bei kitų tautų žmonių skaudžius likimus.

2023 m. gegužės 31 d. Aldonos sesers Marytės Montvilienės anūkė Sigita Montvilaitė-Radovanovich kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuota grupe lankėsi Balchašo lageryje memorialo genocido aukoms atminti atidaryme.

Lagerio kapinių vietoje, dykumoje, ji pabėrė Lietuvos žemės kaip ženklą ten palaidotiesiems, kad jie niekada nebus pamiršti….

Vienos lietuvių šeimos istorija, paženklinta Kazachijos lagerių randais

Maždaug 1928–1931 m. prosenelis Kazimieras Valatkevičius pirko Balbieriškio valsčiuje dar 1927 m. išparceliuoto ponui Edvardui Žaltauskui priklausiusio Marinkos dvaro centrą ir atsikėlė su šeimyna iš Jiezno į naujai sukurtą Paprūdžių kaimą.

Šeimyna buvo nemaža. Iki pilnametystės užaugo penkios dukros ir keturi sūnūs. Kazimieras per motinos liniją nuo dvaro turėjo pinigų ir žemės, tad ieškojo ne ūkio, bet palivarko, ir galiausiai rado Marinką (pavadinimas duotas pono Edvardo Žaltausko žmonos garbei).

Nusėdęs su šeimyna Paprūdžiuose ėmėsi šeimininkauti, turėjo 36 hektarus žemės. 1932 m. 9 hektarus teko parduoti Antanui Marčiulynui iš Sūkurių kaimo. Jis netrukus įsikūrė Valatkevičių pašonėje, pasistatė trobas ir užsisodino sodą.

Niekas net nuspėti negalėjo, kad ateityje Antanas ir jo sūnus Juozas išduos Valatkevičių šeimą kaip partizanų rėmėjus, o jauniausioji Aldona dėl jų skundų atsidurs baisiausiuose sovietiniuose gulago lageriuose Kengyre ir Balchaše Kazachijoje.

Vyriausiąjį Antaną tėvai leido į mokslus, buvo užsispyrę išleisti į kunigus. Deja, jis kunigystės nesiekė, anksti vedė ir išvyko gyventi į Marijampolę. Marytė, vyriausia iš dukrų, ištekėjo ir dar iki karo sulaukė trijų vaikų. Onutė dirbo „Versalio“ restorane Kaune. Buvo puiki šeimininkė, gamino patiekalus Kauno aukštuomenei, iš prezidento Antano Smetonos gavo dovaną už skaniai gaminamus valgius – Bibliją su jo parašu.

Likusios seserys Antosė (g. 1925 m.) padėjo motinai, namuose, o Adelė (g. 1927 m.) ir Aldona (g. 1929 m.) lankė Prienų gimnaziją. Brolis Kazys buvo Lietuvos ulonas, vėliau vedė ir išsikėlė į žmonos gimtinę Vaizgakiemio kaimą.

Šeima buvo linksma ir drauginga, bet į ramų jos gyvenimą staiga įsirėžė karas.

Karo metais prosenelis Kazimieras iš Balbieriškio parsivežė vežime paslėpęs rusų belaisvį Ivaną Palkiną iš Leningrado. Iš pradžių Ivanas slėpėsi Kazio namuose, vėliau buvo perkeltas pas vyriausią dukrą Marytę Montvilienę į Kunigiškių kaimą, kur apsimetęs samdiniu išlaukė iki karo pabaigos. Marytės vyras Vincentas Montvila jam iškėlė vienintelę sąlygą: išmok lietuviškai, savi neišduos, bet dėl kitų, dėl praeinančiųjų, privalai išmokti, kad nekiltų įtarimas. Ivanas išmoko kalbėti lietuviškai ir visą gyvenimą buvo dėkingas Montvilų šeimai.

1943 m. Kazimieras Valatkevičius mirė, namuose liko našlė žmona ir trys dukros. Sūnus Petras buvo vokiečių paimtas ir dirbo šoferiu, o po dvejų metų pabėgo. Kitas sūnus Albinas, 1945 m. paimtas į Raudonąją armiją, žuvo ties Ryga.

Skaitant Aldonos Valatkevičiūtės bylą Ypatingajame archyve tampa aišku, kad šeima partizanų rėmėjais tapo labai anksti, dar 1945 m. Jų namuose buvo iškastas bunkeris, kurio planas kruopščiai nubraižytas ir įsegtas į Aldonos bylą. Nors tardant ji visaip bandė išsisukinėti, kad tai duobė pienui laikyti, enkavėdistai nepatikėjo, sakė, jei pienui, tai kodėl skląstis iš vidaus? Bunkeris buvo įrengtas prie krosnies kamino, man buvo sakyta, kad ne šiaip sau, taip partizanai galėjo bandyti išlįsti per kaminą.

Iš Aldonos Valatkevičiūtės bylos paaiškėjo, kad, 1947 m. mirus jos motinai, ji ir seserys Ona ir Antosė tapo partizanų rėmėjomis, kaip jos sakė: „Kitaip negalėjom, jie [partizanai] buvo kaimynų vaikai, klasiokai ir vaikystės kiemo draugai“. Jos mezgė partizanams pirštines ir žiemines kojines, duodavo pasiskaityti knygų, juos maitindavo ir apnakvindindavo.

Deja, skundikui ir jo sūnui, kuris ir pats buvo buvęs partizanas, visus besilankiusius pažinojęs ir 1947 m. legalizavęsis, viskas buvo ant akių. Įskundęs Aldoną, tėvas Antanas gavo tarnybą: dirbo kūriku Prienų partijos komitete, vėliau gavo butą Prienuose.

Labiausiai Aldona buvo kaltinama už tai, kad ji buvo Tauro apygardos „Geležinio Vilko“ 52-osios kuopos žvalgybos vado Kazio Urbanavičiais-Žaibo, gimusio 1925 m. Dūmiškių kaime, sužadėtinė. 1948 m. vasarį Aldoną už pažiūras išmetė iš Prienų gimnazijos. Jai parėjus namo čia netrukus kaip paprastai apsilankė Kazys su savo kuopos vyrais. Aldona pasisakė, kad ją išmetė iš gimnazijos. Kazį pažinojo jau ketverius metus. Ši vieta net byloje jausmingai aprašoma, kaip gražiai Kazys išprašė vyrus iš kambario, pasisodino Aldoną ir pasakė: „Tu savas žmogus, tavim galima pasitikėti. Ar sutiktum, kad aš būčiau tavo kavalierius, lankyčiau tave, saugočiau ir ginčiau?“. Ir Aldona davė sutikimą. Vėliau, kai 1949 m. Aldona dirbo Šilavoto bibliotekoje, iš liudininkės parodymų paaiškėjo, jog Aldona ir Kazys buvo susižiedavę, norėjo susituokti. Tikrai žinoma, jog Kazio mama Ona laikė Aldoną savo marčia.

Aldona tapo asmenine Kazio Urbanavičiaus-Žaibo patikėtine. Ji rinko žvalgybines žinias, platino antisovietinę literatūrą, proklamacijas. Kartą Aldonai buvo skirta užduotis įvilioti Šilavoto komsorgą Mikušauską, netgi užmigdyti jį gėrimu, bet ji neturėjo jokios galimybės prie jo prieiti, tad šią užduotį teko atlikti Marytei Vaičiūnaitei (g. 1927 m.) iš Skuigės kaimo Šilavoto valsčiaus.. Grįždama į tėviškę iš Šilavoto, Aldona neidavo per Jiestarkį, kur arčiau, bet per Dūmiškes. Ten miške susitikdavo su Kaziu, perduodavo turimas žinias iš Šilavoto, juolab, kad biblioteka buvo prie pat stribyno ir viskas matėsi pro langus.

1949-ųjų vasaros pradžioj Šilavoto bibliotekos vedėja pradėjo skųstis Aldonos pažiūromis ir ją išmetė iš darbo. Vėl teko grįžti į namus. Sesuo Adelė, kuri buvo jau buvo ištekėjusi ir gyveno Prienuose, o jos vyras įrašytas karo invalidu, nes nevaldė rankos po mūšių prie Berlyno, per pažintis įdarbino ją Prienų miškų ūkio buhalterijoje.

Ryšiai su partizanais tęsėsi. 1949 m. spalio 4 d., pasidarbavus skundikui, Aldona buvo suimta ir išvežta į Prienų MGB, kur buvo tardoma ir žiauriai mušama. Sesuo Adelė atnešdavo pakeisti baltinius, surinkdavo kruvinus ir įduodavo švarius, nes senus tekdavo plėšti nuo nugaros žaizdų.

Aldoną teisė už akių. 1950 m. sausio 20 d. jai suėjo 20 metų, o 1950 m. vasario 7 d. ji jau keliavo traukiniu į Karagandos sritį, remiantis įrašu jos byloje: išsiųsti 10 metų į ypatingą stepių lagerį nutolusiuose šalies rajonuose. Šeima ieškojo užtarimo, prašė Ivano Palkino pakalbėti su Stasiu Naujaliu (vėliau SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sekretoriumi), su kuriuo kartu kariavo, bet net tai nepadėjo. Aldona papuolė į baisiausią gulago lagerį – Kengyrą.

Tuo pačiu metu, 1949 m. gruodžio 25 d., įvykdyta stambi MGB operacija: Prienų valsčiuje Vartų kaime Žukauskų sodyboje Kalėdų vakarą užmigdyti migdomuoju gėrimu „Neptun“ ir gyvi paimti partizanai Kazys Urbanavičius-Žaibas, Stasys Marčiulynas-Lapinas ir Pranas Kleiza-Rytas. Jie buvo tardomi Prienuose, Kaune ir Vilniuje. Prieš pusantro mėnesio tokiu pat būdu buvo suimtas jų kuopos vadas Petras Mockapetris-Kairys.

Jų byla buvo didelės apimties – net 18 kaltinamųjų. Po ilgų tardymų ir kankinimų keturi partizanai 1951 m. sausio 26 d. nuteisti sušaudyti, bausmė įvykdyta 1951 m. gegužės 17 d. Likusieji 14 atliko tremties bausmę nutolusiose skirtingose raudonosios imperijos vietose. Ne visi sugrįžo…

Apie Kazio sušaudymą Aldonai laišku panešė sesuo. Kartą per pusę metų buvo leidžiama rusų kalba parašyti vieną laišką. Kažkokiu būdu, ne tiesiogiai, sesuo leido Aldonai suprasti, kad Kazio jau nebėra. Sunku pasakyti, kas dėjosi jos sieloj, bet Kazio nuotrauką ji išsaugojo visam gyvenimui.

Apie Aldonos kalinimo vietą Kengyre žinome iš savadarbių atvirukų ir negausių nuotraukų, likusių šeimos albume.

Kengyre per raštelius ji susipažino su būsimu vyru, taip pat politiniu kaliniu, partizanų rėmėju Vitu Radzevičiumi-Povu. Prieš pat Kengyro sukilimą daug vyrų buvo pervežti kitur. Vitas dirbo Džeskazgano (Rudniko) vario kasyklose. Prieš mėnesį iki sukilimo jis atsiuntė Aldonai sveikinimo atviruką su šv. Velykomis.

Aldonai teko išgyventi visą Kengyro sukilimo siaubą. Po to ji stipriai susirgo, bet šiaip taip ištempė, nors pasekmės liko visam gyvenimui.

Po Kengyro sukilimo moterys buvo pervežtos į Balchašo lagerį. Čia Aldona laukė amnestijos. Tik 1957-ųjų pradžioje jai buvo leista grįžti į Lietuvą, kur jos jau laukė Vitas. Lietuvoje jie susituokė, o 1957 m. gruodį gimė sūnus Gintautas.

Aldona mirė sulaukusi vos 45-erių. Gydytojai sakė, kad širdis susidėvėjusi kaip devyniasdešimtmetės senutės. Ji ilsi Balbieriškio kapinėse.

Kazio Urbanavičius-Žaibo ir kartu sušaudytų trijų partizanų kapas nežinomas.

Labai norėtųsi tikėti, kad ateityje dar bus vykdomi tyrinėjimai Našlaičių kapinėse bei kitose Vilniaus vietose ir galbūt bus rasti Kazio palaikai ir ne tik jo. Šeimos noras juos surasti nė kiek nesumažėjęs net po 70 su viršum metų….

Informaciją parengė Sigita Montvilaitė-Radovanovich

Nuotraukos iš asmeninio S.Montvilaitės- Radovanovich archyvo ir LGGRTC darbuotojų