Inga BARANAUSKIENĖ, Vilnius

Pastaruoju metu vėl įsisiūbavo diskusija dėl lenkų vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose. Ir ko tik neprirašoma, – net kad asmenvardžiai nėra gramatikai paklūstanti kalbos dalis! Betgi yra ir buvo – visais laikais ir visose kalbose.

Kad tuo įsitikintum, užtenka žvilgtelėti kad ir į krikščioniškos tradicijos vardus. Pradėkime nuo Jėzaus – kaip tik jo nevadina: Džyzos, Džesu, Iesus…

Vis dėlto Dievo sūnus, kurio originalus vardas skambėjo „Jėšu“, kažkaip iškenčia ir žaibais nesisvaido, reikalaudamas rašyti Jo vardą aramėjiškai יְשׁוּ iš dešinės į kairę. Nereikalauja net rašybos pagal skambesį…

Deja, kas tinka Dievo sūnui ir „intronizuotajam Vilniaus bei Šalčininkų rajonų karaliui“, tikriesiems šių rajonų viešpačiams – ne lygis. Jie užsispyrę tvirtina, kad vardas – šventa ir neliečiama asmens nuosavybė, ir kad jo rašybos bei tarimo jokiu būdu negalima keisti.

Ką gi – jeigu taip, siūlyčiau Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA) taisyti per tūkstantmečius susiklosčiusią „blogą“ praktiką, pradedant nuo savęs. Štai poniai Marijai Rekst tėvai tokį vardą suteikė, neabejotinai norėdami pagerbti būsimojo „Vilniaus bei Šalčininkų rajonų karaliaus“ motiną. Bet juk šioji savo žemiškajame gyvenime vadinosi ne Marija, o מִרְיָם – Miriam!

Marija ją Šv. Jeronimas pervadino, nežinia kodėl susiviliojęs sąskambiu su lotyniška Marijų pavarde. Taigi p. Rekst reikėtų skubiai pasikeisti vardą, idant nebūtų ištrinama Dievo Motinos žydiška tapatybė (antraip p. E. Zuroff ir D. Katz gali atkreipti dėmesį į šį neabejotiną antisemitizmo faktą).

Ponui Valdemar Tomaševski taip pat reikėtų susirūpinti savo vardu bei pavarde. Pavardė Tomaševskis padarytas iš vardo Tomaš, o vardas Tomaš, vadovaujantis originalios vardų rašybos principu, negali egzistuoti – tai begėdiškai iškraipytas žydiškas vardas תאומא (Toma), priklausęs vienam iš „intronizuotojo Vilniaus ir Šalčininkų rajonų karaliaus“ apaštalų. Siekdamas atitaisyti šiam garbiam asmeniui daromą neteisybę, ponas Tomaševski turėtų skubiai persivadinti Tomaskiu.

Vardą irgi būtų ne pro šalį pasitaisyti, nes vardas Valdemar pas lenkus akivaizdžiai atkeliavo iš skandinavų (kurie jį, beje, rašo su V, o ne su W), o pas skandinavus – iš Kijevo Rusios. Pirmasis istorijai žinomas šio vardo nešiotojas, be abejo, buvo šv. Vladimiras, ir originaliai jo vardas buvo rašomas Володимѣръ. Taigi, gerbiant ukrainietišką šio šventojo tapatybę, LLRA lyderiu reikėtų persivadinti bent jau Volodimeru.

Dar, vadovaujantis originaliu vardų bei pavardžių rašybos principu, reikėtų patvarkyti ir svetimvardžių rašybos lenkų kalboje tradiciją, nes amerikiečiai vieną dieną irgi gali įsižeisti, pamatę George Washington paverstą Jerzy Waszyngton.

Taigi ponai lenkai, vardan Dievo ir visų šventųjų baikit kelti kvailus reikalavimus! Juk jeigu „intronizuotasis Vilniaus ir Šalčininkų rajonų karalius“ sugeba atsiliepti, pašauktas „Jesusze“, tai ir jums nederėtų pūstis.

www.alkas.lt

Nuotraukose:

1. I. Baranauskienė (Asmeninio archyvo nuotr.)

2. Jėzaus vardas įvairiomis kalbomis (www.jilmission.org nuotr.)

3. Paminklas Dž. Vašingtonui Varšuvoje (wikipedia.org)

Voruta. – 2013, kov. 2, nr. 5 (769), p. 8.