Zigmas Tamakauskas. Virginijaus Kašinsko nuotr.

Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis, LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Kultūros ir meno būrio narys, Kaunas, www.voruta.lt

Netrukus vėl išauš Vasario 16-osios rytas – mūsų valstybės atkūrimo diena, žyminti esamų ir mūsų tolimesnių žingsnių kelią, kūrybinio darbo perspektyvą, vis šviesesnių dienų viltį.        

          1917 metų rugsėjo 18-22 d. Vilniuje sušauktoje Lietuvių konferencijoje išrinkta ir įgaliota Taryba,    pasirašiusi Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kaip ir praeityje vykusių sukilimų dalyviai, Šviesos nešėjai – knygnešiai, nelegalių lietuviškų mokyklų mokytojai, išlaikę lietuviško žodžio gyvybingumą,   taip pat turėjo tą Vilties ir Tikėjimo blyksnį, tačiau šį kartą jis darėsi vis ryškesnis.  Kad jis neužgestų – reikėjo    parodyti ne tik didelį ryžtą, bet ir didelius diplomatinius sugebėjimus. Reikėjo kalbėtis dar su okupacine vokiečių valdžia. Norint gauti jos palankumą Lietuvos nepriklausomybei, ketinta Lietuvą padaryti monarchija ir jos karaliumi išrinkti Vokietijos kunigaikštį  Vilhelmą fon Urachą. Jis  turėjo pasivadinti Mindaugu II su savo karališka   rezidencija    Vilniaus Verkių rūmuose. Tačiau Vokietijai pralaimėjus karą, šis ketinimas nebuvo įgyvendintas.

          Didžioji Lietuvos dalis joje viešpatavusių  okupantų buvo nutautinta, nelengva buvo ją  grąžinti prie lietuvybės židinio. Reikėjo prikelti Lietuvą iš praūžusio karo pelenų ir iš daugelio žmonių širdies griuvėsių. Prisimintina, kad tuos griuvėsius, daiginant lietuvybės sėklą, pradėjo valyti jau ankstesniais amžiais įsikūręs Karaliaučiaus universitetas, Martyno Mažvydo  pirmoji lietuviška knyga, Mikalojaus Daukšos pastangos ginant lietuvių kalbą, jo  pirmosios knygos Didžiojoje Lietuvoje, ypač didelę reikšmę turėjusi „Postilėje“ pateikta pratarmė, raginanti kurti raštiją lietuvių kalba, reikšta tautos suverenumo  samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiant jos svarbą tautai ir valstybei. (Iki šiol vartojami M. Daukšos  pateikti  lietuviški žodžiai: valia, išmintis, mokytojas, įkvėpimas ir kt.) Daug prisidėjo prie lietuvybės skleidimo ir kalbos tobulinimo Danieliaus Kleino 1653 metais    Karaliaučiuje išleista pirmoji lietuviška gramatika (D. Kleinas yra ir mūsų raidės ė kūrėjas),   Kristijono Donelaičio sakyti pamoksliniai žodžiai.

       Nuo  Lietuvoje viešpatavusių atėjūnų kėslų,   norėjusių   sutrypti sužaliavusį lietuvišką želmenėlį, gynė ir  saugojo vyskupo Motiejaus Valančiaus, istoriko Simono Daukanto švietėjiški darbai, jų parašytos knygos, blaivybės sklaida,  Jurgio Bielinio ir kitų pasiaukojama knygnešystės veikla, Antano Baranausko jaunystės dienų kūrybinis skrydis, Jono Basanavičiaus paskleisti „Aušros“ spinduliai, Vinco Kudirkos „Varpo“ skambesiai, Maironio    pragydę pavasario balsai, jo pastangomis  Žemaičių kunigų seminarijos Kaune atlietuvinimas,  Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio kompozicijos ir rankų mostai, Jurgio Zauerveino raginimas saugoti savo lietuvišką prigimtį,  gal mažai kam žinomo prieš 170 metų gimusio  poeto, dainininko ir chorvedžio, subūrusio „Dvylika Vilniaus apaštalų“, reikalavusių, kad Vilniaus bažnyčiose būtų nedraudžiamos lietuviškos pamaldos – kunigo Juozapo Ambraziejaus-Ambrozevičiaus lietuvybės išsaugojimo Vilniaus krašte veikla…

         Vasario 16-osios Aktas buvo pasirašytas pirmininkaujant dr. Jonui Basanavičiui su krikščioniškos santarvės ir idealizmo dvasia. Vienas iš 20-ties vyrų, pasirašiusių šį dokumentą – Petras Klimas sakė: Mes pasirašėme nepriklausomybės paskelbimo aktą, bendrą visiems lietuviams, kokių pažiūrų jie bebūtų, jei tik nenutolę jie nuo savo tėvynės, ir kurie brangina tėvų ir protėvių palikimą, trokšdami savitos laisvės.  Šis Aktas išreiškė tikruosius lietuvių tautos interesus, labai pakėlė Tarybos autoritetą visuomenėje. Jame nebeliko ir jokių nuorodinių santykių su Vokietija. Akto  pirmuoju punktu Taryba skelbė, kad atstato Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir nutraukia visus ryšius su kitomis valstybėmis, kuriuos kada nors turėjusi. Tai reiškė, kad Lietuva atsiskiria ir nuo Lenkijos, ir nuo Rusijos, kuri ją valdė  norėdama sunaikinti 120 metų.

         Daug prie Vasario 16-osios Akto teksto parengimo prisidėjo teisininkas Jonas Vileišis. Jis yra labai susijęs ir su Kauno miestu. Jonas Vileišis dešimt metų (1921-1931 m.) buvo Kauno miesto burmistras. Per šį laikotarpį, anot Jono Aničo, išsamiai tyrinėjusio Jono Vileišio gyvenimą bei veiklą – Kaunas išgyveno didžiausią pažangos laikotarpį, iškilo iki Europos didmiesčių lygio.  Prisimintina, kad Jonas Vileišis buvo ir Lietuvos savivaldos kūrėjas.

         Vasario 16-osios Aktas, kaipo toks, dar nesukūrė valstybės – neturėta tuo metu nei savo vyriausybės, nei savos administracijos, nei kariuomenės, nei pinigų. Tačiau Vasario 16-osios Aktas padėjo Lietuvai iš idėjų pasaulio materializuotis, kilti iš pelenų. Šį kilimą lėmė didelis darbas, kraujo aukos kaina. Jame paskelbtas idėjas teko apginti kovos lauke kovojant net trimis frontais: viename – su sovietų Rusija, kitame – su bermontininkais, o trečiame – su lenkų kariniais daliniais. Rusija antrą kartą norėjo panaikinti Lietuvos vardą lipdydama vadinamą „Litbielos respubliką“. Rusijos kariuomenės įsiveržimas į mūsų žemę akivaizdžiai demaskavo jos pačios paskelbtą „Tautų apsisprendimo deklaraciją“, kuri tikrovėje pasirodė tik propagandinis triukas tautoms apgauti. Duobę Lietuvai kasė ir Lenkija, sulaužiusi ką tik pasirašytą su Lietuva Suvalkų sutartį. Iškilo mirtinas pavojus Lietuvai atsidurti agresyviai nusiteikusių kaimynų nasruose. Tai suprato ir tie, kurie neigė Lietuvos kariuomenės reikalingumą.

     1918 metų lapkričio 23 dieną buvo išleistas pirmasis Lietuvos kariuomenės kūrimo Įsakymas. Tėvynės ginti susirinko apie 10 000 savanorių.  Pirmasis į savanorius užsirašė vėliau tapęs  Lietuvos kariuomenės pulkininku –   Kazys Škirpa. Jo vadovaujamas būrys savanorių    1919 m. sausio 1 dieną   pirmą kartą  Gedimino pilies bokšte iškėlė mūsų Trispalvę vėliavą. Vasario 18 dieną sueina 130 metų nuo plk. Kazio Škirpos gimimo. Turėtų Lietuva nepasiduoti jėgoms, norinčioms diktuoti mūsų istorijos kryptį ir turinį, norinčioms suteršti ir šios asmenybės, kovojusios už Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimą,  nuopelnus.

        Savanoriai, rodydami didelį patriotizmą, narsiai gynė Lietuvą, Vasario 16-osios idėjas.    1919 metų antrojoje pusėje buvo išvyta rusų bolševikų kariuomenė. Tų pačių metų gruodžio mėnesį nugalėti ir bermontininkai. Kovose su rusais didvyrio mirtimi netoli Pašvitinio 1919 m. sausio 16 dieną žuvo pirmasis Lietuvos partizanas – Aleksandras Vainauskas, prie Kėdainių savo gyvybę paaukojo pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys, ant Alytaus tilto pasalūniškai paleistos rusų kulkos pakirto pirmąjį Lietuvos karininką Antaną  Juozapavičių. Netoli Medininkų pilies, Juozapinės kalno papėdėje ant pastatyto paminklinio akmens įrašyti A. Juozapavičiaus labai prasmingi, primenantys žodžiai: Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė.

        Kovose su lenkais žuvo pirmasis lietuvių karo lakūnas Juozas Kumpis.  Kaune, prie „Metropolio“ bolševikuojantis vokiečių kareivis   nušovė  pirmąjį Lietuvos sargybinį  Praną Eimutį, saugojusį į Lietuvą atvykusią JAV misiją.

       Tai pirmosios to laikotarpio žuvusių už Lietuvos laisvę pavardės. Tokių žmonių  pavardžių, kurie negailėdami  savo gyvybės didvyriškai kovojo  Lietuvos Nepriklausomybės vykusiame  kare, yra daugybė. Kiti  reiškėsi svarbiose diplomatijos ar žvalgybos mūšiuose.   Čia pat reikėtų prisiminti ir narsiąją mūsų žvalgę Marcelę Kubiliūtę, kuriai pavyko išaiškinti Kaune 1919 metais veikusį lenkų pogrindį, turėjusį tikslą nuversti teisėtą Lietuvos vyriausybę, užgrobti valdžią ir palengvinti J. Pilsudskiui Lietuvos prijungimą prie Lenkijos.

        Dabar per žiniasklaidą, kalbant apie paminklinę Atmintį, mūsų veikliosios moterys  primena, kad nėra pastatytų paminklų moterims, kovojusioms už Lietuvos laisvę. Toks paminklas tikrai turėtų atsirasti minėtai Marcelei Kubiliūtei, narsiosioms Lietuvos partizanėms, žuvusioms kovose su  sovietiniu okupantu ir moterims, savo kūrybine veikla svariai prisidėjusioms prie mūsų  tautos gyvybingumo išlaikymo.    Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vardu  Vilniaus ir Kauno savivaldybių vadovams siūlėme  paminklą pastatyti Marcelei Kubiliūtei, tačiau jokio teigiamo atsako negavome. Liko tik susirašinėjimo popieriai…

        Nepasisekus lenkų sąmokslui, 1920 metais bandyta tai padaryti karine jėga. Buvo užgrobta mūsų sostinė Vilnius, grėsmingai artėta link Kauno. Lietuvių kariuomenei vadovauti iš Kauno atskubėjo vos kėlęsis iš ligos patalo generolas Silvestras Žukauskas, kuris stodamas į Lietuvos kariuomenę pareiškė: Būsiu laimingas stoti į Lietuvos armiją, kad ir paprastu kareiviu, kada Tėvynė pareikalaus mano jėgų, ir su ginklu rankose stosiu ginti savo gimtąjį kraštą nuo priešų. Jo vadovaujama lietuvių kariuomenė prie Giedraičių bei Širvintų išsprendė paskutinį hamletišką klausimą. Čia nugalėta lenkų kariuomenė, klastingai įsiveržusi į mūsų kraštą. Buvo išsaugota jaunosios Lietuvos gyvybė. Amžina garbė žuvusiems už Tėvynės laisvę, už Vasario 16-osios idėjas. Kovojant su lenkais, gražų pavyzdį parodė tuometiniai Steigiamojo Seimo nariai, sudarydami iš septynių  narių vadinamą Mažąjį Seimą, vadovaujamą Aleksandro Stulginskio, o kiti, palikę savo kėdes, pasiaukojamai stojo į  frontą ginti savo Tėvynės. Varėnos  valsčiuje 1920 m.  susirėmimo su Lenkijos kariuomene metu sunkiai sužeistas mirė  Steigiamojo Seimo jauniausias narys ateitininkas  Antanas Matulaitis. Ypač  šią pavardę turėtų žinoti  buvę ir dabartiniai Lietuvos Respublikos  Seimo nariai, prisimenant   Nežinomojo kareivio aukuro priekyje  įbrėžtą šūkį – atiduok Tėvynei, ką privalai.

          Šiais metais, švenčiant Vasario 16-osios šventę,  reikėtų prisiminti vasario mėnesio 26 dieną gimusio Nepriklausomybės  Akto signataro, Steigiamojo Seimo pirmininko, pirmojo Lietuvos konstitucinio Prezidento, Lietuvos laisvės šauklio, vėliau – Sibiro lagerių kankinio Aleksandro Stulginskio  jubiliejinį 140-ąjį Gimtadienį.     Per šešerius jo prezidentavimo metus buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, mokslo tyrimo įstaigos, pastatyta daug mokyklų, įvestas lietuviškas pinigas – litas, priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino atkurtą Lietuvos valstybę.   Pažymint  Aleksandro Stulginskio nuopelnus  Lietuvos žemės ūkio bare ,  2011 m.  LR  Seimo nutarimu Lietuvos  žemės ūkio universitetas buvo pavadintas Aleksandro Stulginskio vardu. Gaila, kad šis vardas dingo sujungus šią aukštąją mokyklą su Vytauto Didžiojo universitetu.

            Vasario 16-osios idėja buvo gyva per visą sovietinę okupaciją. Į ją rėmėsi visa rezistencinė veikla.  Prieš  76-rius metus – 1949 metų vasario 16 dieną Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos posėdyje buvo priimta Deklaracija, sudariusi teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikdama laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS, kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Reikšminga ir tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1999 metų sausio 12 dieną priimtu įstatymu minėtą Deklaraciją pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą, o prieš 16 metų (2009-03-12) – LRS priėmė įstatymą, įteisinusį LLKS prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui – Vytautui, kovojusios Lietuvos partizanų vadui, ketvirtojo konstitucinio Lietuvos Prezidento statusą.

         Sovietinės okupacijos metais Vasario 16-osios šventės proga ant geriausiai matomų vietų  tai vienur, tai kitur sušvytėdavo drąsių Lietuvos patriotų Petro Plumpos, Algirdo Liorento, Algirdo Petrusevičiaus ir kitų iškeltos  mūsų Trispalvės vėliavos skleidžiama vilties Šviesa, ypač  gąsdinusi sovietinę valdžią.

         Mūsų  pogrindinės jaunimo organizacijos būrelis sovietiniais metais Vasario 16-osios šventę kartą minėjo   susirinkęs Kauno Katedros varpinės įsirengtoje patalpoje. Rinkdavomės  ir netoli Petro Vileišio tilto buvusiame Algimanto Mišeikio, Vandos ir Kazimiero Kalibatų bute, platinome tautinės bei krikščioniškos krypties literatūrą, LKB Kroniką, rašydavome atsišaukimus, vienur kitur palikdavome mano tėtės pasiūtas Trispalves vėliavėles, mokėmės nesuklastotos Lietuvos istorijos, organizuodami pažintines ekskursijas po Lietuvą, lankydami istorinius paminklus, tvarkydami lietuvių karių kapus ir kt.

      Visada  gyva buvo   dr. Jono Basanavičiaus, kaip Lietuvos laisvės simbolio, dvasia. Prie jo kapo Vilniaus Rasų kalnelyje 1956 metais aidėjo Lietuvos laisvės šūkiai, skambėjo Lietuvos himnas, lietuviškos dainos ir giesmės, sveikinimas Vengrijoje vykusiai revoliucijai.

      Gaila, kad iki šiol neturime nacionalinės švietimo ir valstybinės istorijos politikos, pasitenkinama padrikais bandymais kažką minėti, kažką nutylėti ar paneigti. Tuo naudojasi Kremliaus informacinių karų vykdytojai – Lietuvos istoriją interpretuodami iškraipo istorinius faktus, siekia kompromituoti visą Lietuvos rezistencinį judėjimą. Jų pagrindiniais taikiniais tampa žymiausi Lietuvos rezistencijos kovotojai, paaukoję savo gyvybę ar atsidavusiai dirbę Lietuvos labui.    Kai kurie mūsų istorikai  ar kai kurie Seimo nariai, dangstydamiesi modernizmo ar Europos Sąjungos šydu, taip pat užsimoję revizuoti mūsų istoriją, stengiasi sumenkinti Jono Basanavičiaus vaidmenį, Vasario 16-ją, tautinės valstybės kūrimą, nori atitraukti jauną žmogų nuo savo šaknų, brukdami į žmonių galvas tautinių vertybių neigimą, kosmopolitinį mąstymą, nuolatinę saviplaką.

      Kai kas mūsų istoriją stengiasi įvardinti tik nuo unijinių su Lenkija laikų, teisindami  pragaištingą polonizacijos antplūdį į mūsų kraštą, J. Pilsudskio grobuonišką veiklą. Kai kam atrodo ir   dainų šventės, kėlusis ir keliančios mūsų  tautinės savimonės dvasią, kaip atgyvena.   Nerimą kelia    pastebimas nusigręžimas nuo lietuvių kalbos vartojimo, ieškant „įmantresnių ir skambesnių“ svetimų žodžių reklamos bare, radijo ir televizijos laidose.  Vilniaus ir Kauno kai kurių  parduotuvių, restoranų ir kavinių reklamose jau visai neliko lietuviško žodžio. Kai kas iš LR Seimo narių, nenorėdami prisiminti mūsų žymių kalbininkų akademiko Zigmo Zinkevičiaus, profesoriaus Kazimiero Garšvos ir kitų neigiamą požiūrį, teisina prie mūsų nusistovėjusios ir laiko patikrintos abėcėlės dirbtinai pridėtą  raidžių trijulę, sugriovusią lietuviškos rašybos ir tarties principus.

            Nevisai pasitikima   lietuviško žodžio skambesiu ir   Eurovizijos dainų konkurse. Kai kurios muzikinės  „žvaigždės“ dėl „geresnio  žinomumo“ ar paikaus  įmantrumo, keičia svetimžodžiais savo lietuviškas pavardes ir vardus…

       Turėtume suprasti, kad pataikaudami   svetimybėms, išduodame patys save, tolstame nuo savo šaknų, nuo savo dvasinės kultūros, nuo savo  savasties.

        Tačiau tikime, kad jokie pakampių šešėliai  neįstengs užgožti ryškios dr. Jono Basanavičiaus veiklos, Vasario 16-osios idėjos.

        Sąmoninga tauta randa savo praeityje stiprumo, ji gyvena dabartimi ir kuria ateičiai. Svarbu neištižti, nepasiduoti kartais atvirai brukamam tautiniam nihilizmui, gariūniškos dvasios laikinoms vilionėms, besaikio turtėjimo vergovei.

       Daug Lietuva laukia iš mūsų jaunimo. Norėtume jame matyti daugiau idealizmo pavyzdžių, o iš mokyklų vadovų ir mokytojų – didesnės patriotinės sklaidos ir nuoširdumo.

       Gera  pastebėti, kad yra būriai žmonių, pasiaukojančiai dirbančių, kad praskaidrintų mūsų gyvenimą, kad mes galėtume didžiuotis sava lietuviška kultūra, lietuviškų kanklių skambėjimu širdyje.

             Turėtume visi suprasti, kad Lietuva yra vieninteliai šioje žemėje mūsų namai, išsaugoti Vasario 16-osios idėjų kūrybine dvasia. Šia  proga vertėtų   prisiminti poeto Maironio eilėraščio  „Nepriklausomybę  atgavus“  eilutes: Jauna, laisva, pati savęs valdovė / Tautų eilėn įstojo  Lietuva. / Savu krauju vergijos nusiplovė, / Sutraukius pančius ištverme sava. /  Lyg būtų grįžęs amžius Gedimino / ir pilkalnių sukilę milžinai… / Europos  vėlei viešpačiai sužino / Lietuvių vardą, skambantį šauniai.

         Laikykime Lietuvos  dvasią, atgaivintą Vasario 16-osios idėjomis  savo širdyje ir savo protuose.  Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kaip sakė viename savo pamoksle Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, – tai tiesos žodis  apie mūsų tautą, mūsų pasiryžimą, mūsų istoriją.