Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Vileišis

Algirdas GRIGARAVIČIUS, Vilnius, www.voruta.lt

Šioje istorijoje svarbus faktas, kad signataras 1922 m. gruodžio 7 d. pakeitė lapkričio 17 d. iš I seimo pasitraukusią mokytojauti rašytoją Gabrielę Petkevičaitę.[1] Mykolas Riomeris 1922 m. spalio 21 d. dienoraštyje fiksavo: „Pastaruoju metu krikščionys demokratai ir socialistai liaudininkai derasi dėl kompromiso. Kalbama, kad pastarieji siūlo Jono Vileišio kandidatūrą į Lietuvos Respublikos prezidento postą. Nežinau, ar šios kalbos pasitvirtins ir ar krikščionys demokratai sutiks su socialistų liaudininkų siūlymu. Vileišis būtų vienas geriausių kandidatų, mat jis švarus, populiarus, drąsus, gerbiamas žmogus, žinomas visoje šalyje, o jo vardą mielai mini tiek lietuviai, tiek kitataučiai, gyvenantys šalyje.“[2]

Spalio 28 d. įraše jis kaip masonų ložės „Lietuva“ vadovas užsimena apie jos posėdį, į kurį susirinko broliai Dominykas Semaška, Jurgis Šaulys, J. Vileišis, Viktoras Biržiška ir teisėjas Antanas Sugintas. J. Vileišis pasiūlė „organizacijos pavadinime (Didieji Lietuvos Rytai) žodį „Rytai“ pakeisti žodžiu „Saulėtekis“.[3] Tų metų vasarą jis uoliai rūpinosi pradėti dvare anglų pavyzdžiu statyti miestą-sodą, tačiau nemaža suma reikalingų lėšų ir painūs juridiniai klausimai sužlugdė tikrai revoliucinę iniciatyvą krašto miestų tvarkyme, neatmestinos ir politinės ambicijos, tad planai dėl Girstaitiškio dvaro Utenos apskrities Aluntos valsčiuje pasikeitė, nusprendžiant tapti modernaus ūkio šeimininku. Kartu su Martynu Yču, Kazimieru Jomantu ir Vladu Kriaučiūnu 1922 m. gegužę įsteigė „Gerovės“ bendrovę, kuri išsinuomojo 230 ha Vilkaviškio dvarą. Pikantiška tai, jog V. Kriaučiūnas tuomet ėjo Žemės tvarkymo departamento direktoriaus pareigas. Sumanymas nepavyko, ir Žemės ūkio ministerija dėl skolų su bendrove teisėsi, pasiekiant ir paskutinę teismų instanciją, Vyriausiąjį tribunolą.[4]

Dvaro įsigijimo motyvus ir aplinkybes J. Vileišis išdėstė 1935 m. gruodžio 10 d. prašyme žemės ūkio ministrui Stasiui Putvinskiui dėl kompensacijos už nusavintą žemę: „Ir tikrai, man teko kiek plačiau pasidarbuoti dar ilgesnį laiką prieš pasaulinį karą, teko drauge su kitais planuoti ir svajoti, kad išgavus iš Rusijos daugiau teisių mūsų krašto žmonėms ir tarp kitko, svarstant šio krašto ekonomiką, teko prieiti prie išvados, kad visomis pajėgomis reikia Lietuvos krašte išlaikyti pati žemė lietuvių rankose ir todėl girtina visa akcija, kuomet kas stengėsi išpirkti tą žemę iš rusų ar lenkų į lietuvių rankas. Toksai pirkimas Lietuvos žmonėms, įgijusiems kiek mokslo, buvo apsunkintas tuom, kad rusų vyriausybė apšaukdavo tokius žmones lenkų kilmės žmonėmis ir neduodavo teisės jiems pirkti žemę. Iš rusų arba lenkų nupirkti žemę nuosavybėn tegalėjo tik paprastas kaimietis arba gavęs specialų pažymėjimą iš vyriausybės, kad jis nesąs „lenkų kilmės“ ir turįs teisę pirkti nekilnojamąjį turtą.

            Man pasisekė išgauti minėtas pažymėjimas ir užtikęs, kad rusas Nikolaj Raiko parduodąs nupirktą jojo iš varžytinių Girstaitiškių dvarą, pasirūpinau jį nupirkti. Sumokėjau už tą dvarą faktiškai apie 60 000 rusų rublių, o sulig pirkimo akto grynais pinigais 23 850 rublių ir prisiimdamas Vilniaus žemės banko skolą sumoje 29 400 rub[lių]. Visų pinigų tam pirkimui neturėjau ir tam sunaudojau savo žmonos kraitį 10 000 rusų rublių ir dar kiek pasiskolinau patikėjusių man žmonių, kuriems teko atiduoti jau paskiau, net pasauliniam karui pasibaigus. Tuomet toksai pirkimas buvo skaitomas patriotiniu darbu.

            Vos tik spėjau nupirkti 1914 m. ištiko karas ir šiame dvare neilgai man teko šeimininkauti. Atsitraukdami nuo vokiečių rusai išgabeno nemažą dalį mano inventoriaus, o okupavus vokiečiams mūsų kraštą, šie surado pelningu paimti tą dvarą savo žinion, išsiųsdami mane, kad jiems netrukdyčiau, į Vokietijoje esamas koncentracijos stovyklas. Sugrįžus man iš Vokietijos 1917 metų pabaigoje ir patekus į pirmąją Lietuvos Tarybą, vokiečiai buvo man sugrąžinę tą dvarą, tačiau kiek vėliau jis vėl buvo nuniokotas tai užėjusių lenkų, tai bolševikų. Visi šie perėjūnai yra sunaikinę mano užvedamą dvare ūkį ir inventorių. Kad nors dalinai apmokėjus skolas, teko parduoti iš šio dvaro apie 40 dešimtinių arba 43,68 ha.“[5]

            1924 m. gegužės mėnesį J, Vileišis, kaip Girstaitiškio dvaro savininkas ir Kauno miesto burmistras, kreipėsi su prašymu į Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio departamentą: „Prieš pat pasaulinį karą liepos mėn. 1914 m. aš esu nupirkęs iš vieno ruso Girstatiškių dvarą iš viso 410 dešimtinių. Tuomet džiaugiaus įgijęs tą nejudamą turtą iš ruso, kaipo ne lenkų kilmės žmogus, ir pradėjau ten pilnai šeimininkauti.

            Užėjus vokiečiams, tasai dvaras patiko vokiečiams ir jie jį buvo paėmę savo globon, prašalindami mane Vokietijon į koncentracijos liogerį. Buvusią ūkę sunaikino, pridarė daugybę nuostolių.

            Sugrįžęs iš Vokietijos, aš vėl patsai ėmiau tame dvare šeimininkauti ir per tuos penkius ar šešeriuas metus, įdėdamas ten sutaupomą skatiką, vėl gavau galimybės ir pastatyti ten naujų triobų, atlikti būtiną kitų trobesių remontą ir įtaisyti tinkamą inventorių. Be to, pačių laukų apdirbime per tą laiką padariau nemaža pažangos, apsėdamas dalį šios žemės lubinais ir vartodamas prie sėjos dirbtinas trąšas. Įsigyvenau naują sėklą bulvių, rugių, avižų, miežių ir vasaros kviečių, parsigabendamas jas iš originalų sėklos ir tuomi faktinai pagerinau ir apylinkės žmonių sėklą, nes jie visados gaudavo mainais iš dvaro. Parsigabenau traktorių ir visą eilę sėjamų, pjaunamų mašinų, o taipgi ir atatinkamą kuliamą mašiną. Iš vietos gyventojų įsteigiau Girstaitiškių Žemės ūkio draugijos skyrių, kuris parsigabenęs yra dėlei sėjos dirbtinų trąšų, įrengęs yra čia pat valomąjį punktą, įsigijęs iš Žemės ūkio ministerijos fiunų veislės bulį. Pačiame dvare esu įsigijęs pargabentas iš Anglikos žąsis, vištas, jorkšyrų veislės kiaules. Šį pavasarį parsigabenau iš Švedijos ardėkų veislės eržilą, įrengdamas dvare kergimo punktą ir pagerintos veislės avis. Nupirkta yra keletas karvyčių fiunų veislės.

Iš viso šio aprašymo gal būt aišku, jog Girstaitiškių dvaras kaipo ūkio vienetas, neša daliai apylinkės žmonių šiokią tokią kultūrą ir gali būti priskaitytas prie pavyzdingų kultūrinių ūkių.

Tuo tarpu iš šio dvaro buvo parduota, einant gautuoju leidimu, 10 % žemės, t. y. 40 hektarų. Pasiliko žemės apie 370 ha, iš kurių 40 ha atpuola ant esamų čion dviejų ežerų. Iš likusios žemės 330 ha išpuola ant miškų ir krūmų 24 ha, ant pelkių ir raistų 80ha, ant pievų ir ganyklų apie 46 ha, o likusioji žemė apie 210 ha yra išdirbama ir yra padalinta ant septynių laukų. Žemė yra priskirta prie III rūšies.

Patiekdamas šias žinias, šiuomi prašau pripažinti Girstaitiškių dvarą prie kultūrinių ūkių ir apsaugoti jį, kaipo atskirą vienetą, nuo padalinimo 36 metams, nuskyrus mažiausį mokesnį, nes ūkininkavimas ant šios neturtingos žemės yra itin sunku[s].“[6]

Tik 1927 m. birželio 18 d. su Žemės ūkio ministerija buvo sudaryta kultūrinio ūkio sutartis, galiojusi iki 1951 m. balandžio 23 d. 1932 m. balandžio mėnesį papildžius sutartį, ūkio dydis sumažėjo iki 128 ha. Kasmet privalėjo pristatyti po 20 veislinių jorkšyrų paršelių, 4 veršelius, 2 tonas sėklinių bulvių, 5 tonas – lubinų ir eksportui 0,87 tonos dobilų sėklos. Prieš tai ūkiui esant 200 ha, kasmetinės prievolės buvo ženkliai didesnės: 40 paršelių, 15 veršelių, 14 tonų javų ir 5 tonas bulvių sėklos bei 2 kumeliukus. 1935 m. atlyginta už nusavintą 217 ha plotą, įskaitant 16 077 litus nesumokėtų baudų ir nuomos mokesčio, 1937 m. birželio 15 d. kaip signatarui nenusavinama žemės norma padidinta iki 230 ha, bet iždui turėjo grąžinti 5 927 litus. Baudos rodo, kad ūkininkauti sekėsi nelengvai, todėl J. Vileišis kultūrinio ūkio sutarties atsisakė, ir ministras ją nutraukė.[7]

Ūkininkauti sekėsi nelengvai. Bet J. Vileišio pasiteisinimai prieš Utenos apygardos agronomo inspektoriaus Adomo Ladygos kritines pastabas rodo modernaus ūkininko, suprantančio rinką, mąstymą. Štai komentuodamas 1930 m. rugpjūčio 8 d. surašytą patikrinimo aktą, jis rašo: „Girstaitiškių kultūrinis ūkis yra 38 km atstume nuo Ukmergės ir 35 km nuo apskrities miesto Utenos ir po 8-12 kilometrų artimesnių miestelių Aluntos, Balnikų ir Molėtų. Aplinkinių ūkininkų žemės priskirtos prie 3 ar 4 rūšies. Lygiai ir Girstaitiškių dvaro žemė iki pusės turėtų būti priskirta prie 4 rūšies.

Tokiose sąlygose sunku yra  išvystyti reikalaujamus kultūrinio ūkio pagerinimus, ypač žemės ūkio krizės metais. Todėl sunku buvo pasikviesti apskrities veterinaras, kad jis padarytų arkliams oftalmasitaciją ar galvijams tuberkulizaciją nors buvo šaukiamas. Įrašymui gyvulių į kilmės knygas reikia pirma nustatyti karvių pieningumas, o šio pieningumo nustatyti be kontrolės ratelio nebuvo galima. Tik nuo praėjusių metų tebuvo galima sudaryti ir prisirašyti prie kontrolasistentų ratelio ir dabar jau vedama ši visos dvaro bandos kontrolė. Toliau tinkamam bandos vedimui reikia įsitaisyti geresni tvartai – prie jų statybos einama ir kitais metais manoma juos pastatyti, Tuomet ir visų gyvulių išlaikymas bus tinkamesnis.

Šiais metais prisisėjo pastatyti naujas ordinarininkams namas ir atlikti remontas gyvenamo namo – tas suėmė daug lėšų. Toliau, šiais metais dvaran pravesta telefonas, kas apsėjo apie 3 000 litų ir turint telefoną bus galima geriau susijungti su apskričiu ir su prekybos rinku Ukmergėje, iš kur prisieina gabenti trąšos ir kur parduodami dvaro grūdai ir t. t.

Šiais metais galutinai yra įrengta patalpa pieninei ir nuo ateinančio pavasario manoma ją paleisti. Šioj apylinkėj tik antrieji metai, kaip žmonės sujudo prie pienininkystės ir tik dabar pradeda įvertinti ir gerų veislių prieauglį, o šiaip ir gerų veislių nėra kam parduoti. Kergimo ir valymo punktai veikia priderančiai ir visi užrašai yra daromi.

Įvykus įstatyme pakeitimams, dabar Girstaitiškių dvare skaitoma 150 ha, todėl ir nuomos sutartis iš 1927 mt. birželio mėn. 18 d. reikėtų kiek pakeisti, nes dabar vyriausybės žemės ne 200 ha, bet tik 130 ha. Todėl ir su nustatymu vaisiamainio prisiėjo kiek atidėti.

Su pasėliais buvo tame sunkumas, jog prisieina eiti prie intensyvaus gyvulių auginimo ūkio – iš grūdų sunku gauti pajamų, kuomet jų nugabenimas į stotį kainoja beveik ¼ jų kainos. Praėjusiais ir šiais metais daroma daugiau prie pakėlimo pievų kultūros. Taigo šiuo žvilgsniu ūkis pagerinamas ir manau, kad kiekvienas, pažįstąs mano ūkį, pasakys, kad jis eina geryn ir tvarkingyn. Nuo šio rudens nutarta pasisamdyti labiau kvalifikuotą ūkvedį ir manau, kad visame ūkyje bus įvesta dar didesnė tvarka. Jeigu gi dar kas šiais metais neįrengta – tai prašau dovanoti, nes bendros ūkio sąlygos nėra leidusios tat padaryti.“[8]

1932 m. rugpjūčio 16 d. akte agronomas pastebi, jog ūkyje įvesta šešių laukų sėjomaina: „būtent: 1. pūdymas apsėtas lubinu aparimui ir, kur geresnė žemė, mišiniu pašarui, 2. žiemkenčiai rugiai su dobilų insėliu, 3. dobilai I-mečiai, 4. dobilai II-mečiai, 5. ½ lauko žiemk[enčiai] rugiai ir ½ lauko šakniavaisiai ir 6. vasarojus. Mėšluojama žiemkenčiams ir šakniavaisiams.“[9] Signataras situaciją paaiškino taip: „Girstaitiškių dvaro žemė daugumoj priskaitoma prie IV rūšies – prie III rūšies apie 70 ha – tai yra labai sunku užsėti didesnieji plotai dobilais. Neturint dobilų, sunku pasidaryti tinkamo pašaro ir todėl pagerinti galvijų pieningumą nėra lengva. Iki šiol man nepasisekė pasiekti reikalaujamų normų karvių riebalų [pieno riebumo] ir todėl negalime [jų] įtraukti į kilmės knygas. Tikiuosi pasiekti tai kitais metais. Be to mano ūkis randasi toli nuo miestų ir netur tinkamų vieškelių privažiavimui prie geležinkelių (į Ukmergę –37 km, Utenon – 34 km) – todėl gabenimas trąšų ir kitų ūkiui reikmenių apseina daug brangiau, negu kituose ūkiuose. Galop nors prie mano ūkio priskiriama virš 130ha kultūriniam, bet faktinai mano ūkio [neįskaitomas žodis] susideda arba iš krumysčių arba pelkių ir todėl iš tų dalių žemės aš veik jokios naudos negaunu, o priseina mokėti už tuos nedirbamus plotus nuomą po 15 litų nuo ha, kaip kad kituose ūkiuose mokama už žemę I ar II rūšies. Šiais metais manding aš esu pagerinęs ūkio padėtį, pastatydamas naujus tvartus ir pasodnę  ir atremontavęs kitus trobesius, o tat nemažai kainavo.“[10]

Būdamas Kauno burmistru, nelabai galėjo užsiimti dvaro reikalais, ūkiu rūpinosi žmona Ona, kuri ir pasirašydavo, kad susipažino su kasmetiniais agronomo patikrinimo aktais. Nuo 1937 m. kultūriniam ūkiui skirta žemė perėjo naujakuriams.[11] Valstybės kontrolė 1938 m. gegužės 31 d. rašte finansų ir žemės ūkio ministrams nurodė, kad 1937 m. lapkričio 5 d. J. Vileišis Girstaitiškio dvarą pardavė Žemės ūkio ministerijai už 131 777 litų. Tačiau sutartis dėl kultūrinio ūkio galėjo būti panaikinta tik 1938 m. balandžio 23 d.[12] Tokia bendrais bruožais signataro bandymo ūkininkauti ir prisidėti prie vietinio žemės ūkio modernizavimo istorija, praplečianti asmenybės veiklos mastų supratimą ir tampanti priekaištu mums, besitenkinantiems tik politinės ir švietėjiškos Vasario 16-osios aktą pasirašiusiųjų veiklos pažinimu.

[1] LCVA, F. 923, AP. 1, B. 331, L. 108.

[2] Romeris M. Dienoraštis 1922 metų birželio 16-oji – 1923 metų balandžio 10-oji. Sudarytojas ir mokslinis redaktorius R. Miknys. – Vilnius: „Versus aureus“, 2016 – P. 164.

[3] Ten pat, P. 169, 171.

[4] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 283, L. 56-61.

[5] LCVA, F. 1248, AP. 1, B. 712, L. 30-31.

[6] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 818, L. 118 ir a. p.

[7] Ten pat, AP. 12, B. 328, L. 63-64, 76; AP. 16, B. 1646, L. 1, 6.

[8] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 818, L. 96 a. p.-97.

[9] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 818, L. 79.

[10] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 818, L. 79 ir a. p.

[11] Ten pat, AP. 17, B. 321, L. 26.

[12] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 818, L. 8, 16.