Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras J. Šaulys (šeštas iš kairės), įteikęs Lenkijos prezidentui skiriamuosius raštus (1939, Varšuvos karalių pilis; Nacionalinis skaitmeninis archyvas). Šaltinis LCVA

Dainora Kaniavienė, Palanga, www.voruta.lt

Paprastai draugijos, organizacijos, sambūriai turi ritualus, atpažinimo ženklus ir filosofiją. Tai juos išskiria iš kitų. Tampa tarpusavio jungtimi. O sykiu ir asmenybės pasirinktu bendruomenišku gyvenimo būdu. Ne išimtis ir masonai. Masonystė, kaip sako vienas iš buvusių Austrijos Didžiosios ložės Didžiųjų meistrų Alexanderis Giese, nėra nei religija, nei bažnyčia, nei stalo kompanija ar sąmokslininkų susibūrimas. Tikslas – mokyti suaugusius vyrus humanizmo ir tolerancijos. Jis sako, kad masonų organizacijos veikla iš principo neįmanoma tose šalyse, kurias valdo diktatoriai. Nes jose paprastai nėra vietos nei žmoniškumui, nei tolerancijai, kaip, beje, ir fundamentalistinėse ar ortodoksinėse valstybėse.[1] Ten, kur vyrauja griežtas nustatytų principų ir teiginių laikymąsis, bekompromisis paklusimas doktrinai, neįmanomos pažinumo paieškos, diskusija dėl bendrojo žmonijos gerovės vardiklio.

Susidaro įspūdis, kad masonystė yra daugiau pareigos nei privilegijos. Pareiga elgesiu nepaminti humanizmo filosofijos šerdies – žmoniškumo, taipogi, ieškojimas geriausios formos jam tarpti. Pažinumo siekis, kaip regime iš pateiktos masonijos istorijos[2], skatino intensyviai plėtoti mokslo, minties raidą, bet tai privalėjo tarnauti žmonijai, išlaisvinti iš dogmų, sulaužyti sustabarėjusias tiesas. Žinoma, atradimai, idėjos keitė ne tik pasaulio minties raidą, bet ir lėmė atskirų valstybių politinius įvykius. Taip ir gimė ištisos legendos, mitai[3], romanai[4] ir neretai juos apšaukdavo viešai sąmokslininkais, nors pastarieji, iš pirmo žvilgsnio, tik esą dykai prie stalo tekeldavo diskusijas apie žmogų tarp žmonių ir visus įmanomus jų sąlyčio taškus visuomenėje.

Manding teisingai Rimantas Miknys ir pastebi aptardamas Paul Naudon[5] brošiūrą, kad nuoseklaus masonybės aiškinimo, bent lietuvių kalba pavyzdžiui, nėra, todėl iš menko pažinumo dažnai reiškinys vertinamas ir neigiamai, ir kaip pavojingas viduomenei. Geresnė padėtis akademiniuose sluoksniuose. Ypač Lenkijos istorikų darbuose daug informacijos apie jų veiklą ir Lietuvoje, tiesa, lenkiškai. Lietuva, sako R. Miknys, masonų judėjimo plėtros prasme, žengė koja kojon su visa Europa, Š. Amerika. Su pertrūkiu. Tyrinėtojai skiria du etapus: 1776 – 1882 m., ir 1910 – 1938, pastarsis skyla dar į du – iki ir po 1920 m. Apie antrąjį tarpsnį išleista stora faktografinė Laimos Kastanauskaitės monografija, kurioje apžvelgiamos ir masonų ir paramasoniškos organizacijos.[6] Tiesa, ji teigia, kad masonizmas yra religija, taip prieštaraudama paties masono pasisakymui, kad tai nėra. Visgi, skaitant skirtingų autorių publikacijas, sunku nepastebėti, kad masonizmas yra pozicija. Pozicija, kuri apima savitą filosofiją, inspiruoja daugiau daryti negu kalbėti. Pažinti.

Kaip veikė Lietuvos masonai? Atsirado jie, kai 1910 m., Vilniuje, Rusijos Didieji Rytai įsteigė skyrių – provincinę ložę vardu „Vienybė“, kurioje dalyvavo žydų, baltarusų, lietuvių, rusų, lenkų atstovai. Netrukus, 1911 m., nuo jos atsiskyrė grupė „Lietuva“. Jos didysis Meistras – M. Riomeris.[7] Šiai ložei priklausė ir signataras Jurgis Šaulys. Tarp narių taip pat buvo ir Lietuvos literatūros istorikas, Nepriklausomybės Akto signataras Mykolas Biržiška, knygnešė, spaudos darbuotoja Felicija Bortkevičienė, teisininkas, žurnalistas, kraštotyrininkas, muziejininkas Feliksas Bugailiškis, inžinierius, profesorius, signataras Steponas Kairys, lietuvių literatūros klasikas, profesorius Vincas Krėvė, gydytojas, knygnešys, spaudos darbuotojas Stasys Matulaitis, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, teisininkas, signataras Jonas Vileišis, ir kiti.

L. Kastanauskaitė teigia, kad uždaruose posėdžiuose, tarpukaryje, Vilniaus masonai svarstydavo Rusijos caro ir jo vyriausybės  nuvertimo, būsimos Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos statuto klausimus; naujos supervalstybės sukūrimo galimybes, jos pavadinimo, sostinės, santvarkos klausimus. Buvo galvojama apie Lietuvos autonomiją Rusijos sudėtyje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimą, apie Lietuvą kaip Žečpospolitos dalį, Lietuvą savo etnografinėse ribose ir daugelį kitų variantų – tarpinių būsenų, einant į vieningą pasaulio bendruomenę.[8] Netruko pradėti kurti paramasoniškas, jaunimo organizacijas, draugijas, sambūrius tam, kad plačiau aptartų ir skleistų idėjas tokias kaip paneuropinė, lėtų nacijos, vidurio Europos, vidurinės Lietuvos, Baltoskandijos arba esperantininkų Homaranizmo šalis. Minčių būta daug, kaip, beje, ir ložių Lietuvoje. Ieškota geriausia valstybingumo forma: atsigręžta ir į istorines patirtis, ir siekta sukurti naujų politinių darinių. Lietuvos masonai, matydami vis kylančias grėsmes Europoje, įtemptą geopolitinę situaciją, suvokė, kad atkurtosios Lietuvos savarankiškumui kiltų grėsmė. Nuolat.

Įsimintinas vienas iš ambicingesnių M. Riomerio ir Vilniaus „kraštiečių“ judėjimo siekių atkurti  autonominę LDK. 1913 m. sukurta Autonomistų – federalistų sąjungą iš penkių tautinių grupių: žydų, lenkų, baltarusų, rusų, lietuvių. Sąjūdžiui priklausė ir Jurgis Šaulys. Planų būta visokių. Net įkurta 1914 m. dukterinė „Lietuvos“ ložės dalis „Gudija“, kuri atstovautų Baltarusijos dalį ir taip išplėstų skyriaus veiklą visoje istorinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje ir sykiu būtų galima pareikalauti autonomijos. Tačiau sumanymas nepavyko. Išsiskyrė valstybingumo sampratos, nesutarimai suskaldė idėją. „Lietuvos“ ložė dargi bendravo su Vilniaus lenkų „Ištikimo lietuvio“ lože ir kartu svajojo apie Žečpospolitos atkūrimą. Ir čia įvyko sankirta: lietuviai buvo priešiški viskam, kas lenkiška.[9] Lietuvoje brendo moderniosios valstybės samprata, tad istorinė, kaip galimoji, atmesta, sykiu ir visi ją peršantys, tarp jų, krajovcų judėjimui priklausantys asmenys, kurie rėmėsi filosofija, kad įmanoma Lietuvos lenko, žydo, totorio kategorija, tik svarbu, kad jis būtų atsakingas krašto pilietis: nė viena tautybė nėra aukščiau pilietinių interesų ir nepaisant visko, liaudis privalo jausti bendrumą.

Tačiau planus sujaukė prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas. Iš Gabrielės Petkevičaitės – Bitės karo meto dienoraščių, matyti, kad pradžioje tik naujienos laikraštyje apie karą bangavo nelyginant jūra, o vietos politikai spėjo, kad jis esą ilgiau pusmečio netruks, nes toks visagriaunantis ir save sugriaus, tačiau netruko Lietuvos teritorija atsidurti fronto linijoje: artėjo vokiečių kariuomenė. Šiandien tie dienoraščiai gyvas ano meto kasdienybės liudijimas. Anuomet juos labai skatino rašyti J. Šaulys, net siūlydamas, kur juos esą tik ką surašytus būtų patogiau slėpti, kad tekstai nesukeltų rašančiajai pavojaus. O pats tuo tarpu rašė spaudoje straispnius, kuriuose aptardavo inteligentų užduotis, reikšmę per karą. 1915 m.  gegužės 8 d. „Lietuvos žinių“ numeryje juos ragino nebėgti artėjant frontui: „į žmones, o ne nuo žmonių, į Lietuvą, o ne iš Lietuvos, — prie pozicijų!”, rašė viešai jis. Iš rašytųjų laiškų Bitei, matyti, kad Šaulio žodžiai netušti. 1916 m. vasarį viltingai pranešamos žinios iš Vilniaus apie įkurtas gimnazijas, tačiau Bitė sureaguoja kritiškai: “Daug už mane jaunesnis Šaulys, matyti, tiki tokia malone, nes šitaip rašo: „Ich glaube, es werden jetzt immer hin bessere Zeiten kommen.” (Tikiu, jog dabar ateis mums vis dėlto geresni laikai.) […] Atrašiau tačiau, nedrumsdama jauno žmogaus pasitikėjimo. Tegul! Juk optimizmas — jaunumo privalumas. O be geresnės ateities vilties — gyvenimas vis tiek grabas.”[10] Balandžio 13 dieną, gavusi antrąjį laišką, jį įvardija, kaip vienintelį ją siejųsį siūlą su susipratusiais inteligentais. Iš jo sužino, kad Lietuvos Mokslo draugija, užsimojo išleisti visus reikiamus gimnazijoms vadovėlius. Jau išleista per keliasdešimt. Tarp jųjų autorių nemažai ir priklausiusių masonų organizacijai, pavyzdžiui, P. Klimo chrestomatija „Skaitymai” ir „Lietuvių kalbos sintaksė”, M. Biržiškos „Donelaičio raštai”, „Lietuvių dainos” ir „Lietuvos geografija”, A. Jakšto „Pradedamosios geometrijos vadovėlis” ir kt. Dalis tų vadovėlių Lietuvoje buvo naudota ir pokario metais. Bitė rašo: „Ir visos tos žinios drauge yra gaivinanti rasa mano nukankintiems nervams. Tikėjimas many atgyja, kad karo bangos mūsų pastangų gyvuoti kaip tauta nenuplaus ir arklių kanopos nesumins jų į žemę. Lietuviai, tą baisų kraujo krikštą pakėlę, turi išeiti stipresnės dvasios, didžiau užsidegę neapykanta kiekvienai nuoskaudai ir meile visam tam, kas žmones tobulina ir lygina.”[11]

Šaulys, iš laiškų Bitei galima suprasti, suvokė, kad karas nebus trumpalaikis ir reakcijos reikia savalaikės. Pasikeitus geopolitinėms aplinkybėms ir 1916 m. Vilniuje įvykus politinių jėgų persiskirtymui, daugiatautiškumo idėja dar labiau ėmė skilti pagal tautinius interesus. Teko rinktis. Pasirinkimus atspindi Lozanos lietuvių II konferencijos įvykiai. 1916 m. konferencija sušaukta iškart po Pavergtųjų tautų konferencijos, vykusios 1916 m. birželio 27-29, per kurią lietuviai viešai iškėlė Lietuvos nepriklausomybės siekį. Lietuvai atstovavo A. Smetona, S. Kairys, J. Šaulys, Rusijos lietuviams – S. Šalkauskis, JAV lietuviams – V. Bartuška, J. J. Bielskis, t. p. iš Romos atvykęs K. Prapuolenis. Per konferenciją pabrėžta, kad Lietuva sieks atgauti politinę nepriklausomybę, kartu, dėl taktinių priežasčių gali būti nurodomos ir svarstomos kitokios politinės Lietuvos gyvavimo galimybės. Galutinai nutrauktas bendradarbiavimas su prolenkiškais Generalinio komiteto karo aukoms Lietuvoje šelpti, įkurto 1915 m. Fribūre, atstovais. Konferencijos dalyviai nutarė pradėti rūpintis, kad iš Rusijos, JAV, kitų lietuvių kolonijų į Lietuvą sugrįžtų lietuvių mokytojai, gydytojai, amatininkai, verslininkai. Taip pat nutarė, kad Šveicarijoje turi būti sutelktas lietuvių politinis veikimas, kad čia reikia įkurti Lietuvos tautinę tarybą, kurioje būtų atstovaujama Rusijos, Lietuvos, JAV ir Šveicarijos lietuviams. Kol ji bus sušaukta, Konferencija pavedė Lietuvių informacijos biurui parengti akcijos politinę programą.[12]

Kyla klausimas, kaip toliau su Jurgio Šaulio masonyste? 1915 m. vokiečių okupuotame Vilniuje išblaškyti ložių likučiai susijungė į Lietuvos Didžiuosius Rytus. Jų didysis meistras – Jurgis Šaulys. Tais pačiais metais Lietuvos Didieji Rytai įsteigė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos laikinąją tarybą, kuri pasirašė šios konfederacijos „Universalą“ ir išspausdino jį baltarusių, lenkų, lietuvių, žydų kalbomis. 1916 m. vasarį pasirodė atsišaukimas, kviečiantis atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bet kilo nesantaika ir Lietuvos Didieji Rytai nustojo veikę.[13] Panašu, kad kraštiečių idėjai nebuvo palankus metas kaip ir tradicinei pilietybės sampratai. Tautybė keltina aukščiau už pilietybę, norėta, kad Lietuvos kraštas būtų vien iš lietuvių ir valstybinės reikšmės kalba – lietuvių, kaip, beje, ir politika, tampriai susijusi su tautinėmis tradicijomis ir vertybėmis. Globalizacijos ar kosmopolitizmo idėja – nesuprasta ir nepriimtina kaip nesaugi tautinei tapatybei ir krašto identitetui. Nors Šaulys ir pritarė krajovcų idėjai, kuriai teorinius pamatus sudėjo M. Riomeris, tačiau tais pačiais metais, kuriais spaudoje sykiu su kitais masonais paskelbė siekį atkurti LDK, jis taip pat Lozanoje atstovavo Lietuvos lietuvių interesams. Matyti, J. Šaulys Lietuvos valstybingumo formą, kaip saugiausią neramioje globalioje erdvėje, matė kaip istorinės LDK prototipą, tačiau pats gynė lietuvių tautos interesus, kaip ir A. Smetona, kol, pavyzdžiui, filosofas S. Šalkauskauskis – Rusijos lietuvių.

Lietuvos masonai dalyvaudavo ir visuomeninėse, politinėse organizacijose. J. Šaulys priklausė Lietuvių politikos biurui Vilniuje, kuris veikė vos metus: nuo 1914 iki 1915 m, tačiau nuveikė nepaprastai daug ir padėjo pagrindus kitai svarbiai organizacijai. Neoficialioje įvairių lietuvių politinių partijų atstovus, išskyrus socialdemokratus, vienijusioje  organizacijoje parengtas kreipimąsis į JAV lietuvius, kuriame išdėstytos nuostatos Lietuvos laisvės klausimais. Jų nutarimu iš buvusių ir esamų Rusijos Valstybės Dūmos narių lietuvių sudarytas komitetas, kuriam pavesta politiškai atstovauti lietuvių visuomenei. Biuro iniciatyva įkurta labdaros organizacija, veikusi 1914 – 1918 m., pavadinimu  Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti.[14] Toje veikloje dalyvavo ir J. Šaulys. Jis buvo atsakingas už sekretoriaus pareigas. Iki 1915 m. rugsėjo centras buvo Vilniuje, tad draugija steigė ir išlaikė bendrabučius pabėgėliams (vien Vilniuje jų veikė 47), maitinimo punktus. Kai vokiečių kariuomenė užėmė Vilnių, draugija skilo į dvi dalis: Vilniaus sambūriui vadovavo A. Smetona, Petrogrado – M. Yčas. Daugiau galimybių padėti būta Rusijoje. Čia 1916 m. jau veikė daugiau kaip 80, vėliau apie 254 skyrių. Jie steigė vaikų ir senelių globos įstaigas, mokyklas, kūrė amatų mokyklas, dirbtuves, suorganizavo pedagoginius, buhalterijos kursus, šelpė Maskvos, Petrogrado, Odesos, Kijevo ir kt. Aukštųjų mokyklų studentus lietuvius, rūpinosi į Rusiją ištremtais karo pradžioje Mažosios Lietuvos gyventojais. Draugijos įsteigta spaustuvė spausdino lietuviškus laikraščius, knygas, vadovėlius. [15] Veikla, nors ir iš dviejų branduolių, tačiau, kaip organizacija, užsiėmė švietimo organizavimu, skatinimu, sprendė socialines problemas ir rūpinosi beveik visu tuo, kuo paprastai tuo metu Europoje pagal tradicijas rūpindavosi masonai – trumpiau – humanitarine pagalba nukentėjusiems. Apie tąją veiklą laiškuose rašo ir Ganrielei Petkevičaitei – Bitei. Tiesa, kadangi rašo asmeniškai, tad aptarimas apima tiek bendrą situaciją, žinias, tiek linkėjimus Kalėdų proga.

Trečiąsyk atsikurti masonų ložes ir vėl po pertrūkio bandyta 1919, kai Lietuvos vyriausybė perkelta iš Vilniaus į Kauną. Būsimojo signataro S. Kairio bute susirinkę vadinamieji broliai atkūrė „Lietuvos“ ložę kaip Lietuvos Didžiųjų Rytų pradininkę. Didžiuoju meistru išrinktas – M. Riomeris. Bandė Kaune atkurti ir Lietuvos Didžiuosius Rytus, įkurtus J. Šaulio, bet nepavyko.[16] Tiesa, „Lietuvos“ ložei darsyk, kaip ir pirmąjį, priklausė ir J. Šaulys. Ž. Būčys sako, kad jų veikloje dominavo politiniai siekiai, o patvirtintas statutas buvo skirtas susikūrusius Lietuvos valstybingumui stiprinti.[17] L. Kastanauskaitė sako, kad Lietuvos masonai nebuvo užmezgę glaudžių ryšių su kaimyninių valstybių ložėmis[18], kas šiaip yra įprasta masonijoje, nes skatina patį brolystės principą, atvirumą. Jie bijojo, teigiama, pakliūti priklausomybėn, todėl bandė tiesiogiai stoti į Tarptautinę masonų sąjungą, susisiekti su Prancūzijos Didžiasiais Rytais, bet šie nepripažino. Lietuvos masonai buvo negyvybingi, paskutinis posėdis, manoma, įvyko 1931 m.[19] Ž. Būčys pritaria pasakydamas, kad tarpukario Lietuvoje laisvoji mūrininkija nesugebėjo tinkamai juridiškai organizuotis bei įsteigti Lietuvos Didžiąją ložę. Jie siekė spręsti tik „Vidurio Lietuvos“ bei kitas politines problemas, bet, deja, nebuvo pasiekta jokių apčiuopiamų rezultatų, veikla buvo pernelyg politiškai angažuota.[20] Taigi, atsisakyta masoniškųjų vertybių. Be to, atsikuriančiai valstybei reikėjo sudėti pamatus, rūpintis jos interesais. Veiklos barai ir taip buvo labai platūs. Mokytų vyrų ne tiek jau ir gausu, tad moderniosios Lietuvos kasdienai reikėjo visų indėlio. Panašu, kad Lietuvos masonai energiją skyrė ne masonų tradicijai kurti, gyvybingumui palaikyti. O tai gana tradicinė, ritualizuota organizacija, kuriai svarbus brolystės principas. Apie tarptautinę brolystę dar Lietuoje buvo kalbėti per anksti, kaip, beje, ir apie tarpusavio. Tai, kas tik ką sukurta, buvo jautriai trapu, ypač – valstybingumas,tad pagal kiekvieno asmeninį suvokimą jis ir saugotas.

Ir nieko nuostabaus, kad antrąsyk kurtų Lietuvos Didžiųjų Rytų nepripažino senąsias masonerijos tradicijas palaikantys Prancūzijos Didieji Rytai. Nieko nuostabaus, kad mažokai ir bendravo bei bijojo svetimųjų įtakų. Tai laikas, kai modernios tautos atsikūrė, o galgi labiau susikūrė, nacionaliniu pagrindu, kai veržėsi iš kitų įtakų. Dar vienos turbūt nesinorėjo. Tapatybės, identiteto klausimai buvo itin jautrūs, todėl deginančiai aštrūs. O ir Lietuvos masonai iš principo negalėjo būti pripažinti tarptautiniu mastu, nes jos nariai dalyvavo tiek politinėse organizacijose, tiek kūrė savitas religines sistemas, taip paneigdami pačią brolijos esmę. Pavyzdžiui, iš Alexsnder Giese pateiktos apžvalgos matyti, kad tuo pat metu, Austrijos masonų darbų baras apėmė judėjimą už taiką, švietimą, socialines reformas, pavyzdžiui, 1911 m.  šioje srityje Hermanas A. Friedas buvo apdovanotas nobelio premija už taiką[21], Didžioji ložė aktyviai veikė socialinėje srityje: sprendė vaikų apsaugos ir rūpybos klausimus, kovojo su alkoholizmu. 1926 m. Vienos laisvieji mūrininkai daug prisidėjo steigiant Žmogaus teisių lygą. Dėl pacifistinių idėjų jie kirtosi su nacionalistinių pažiūrų senųjų Prūsijos ložių broliais, tačiau Vienos ložės jokiu būdu nebuvo antivokiškos: pavyzdžiui, 1923 m. aktyviai protestavo prieš prancūzų vykdytą Ruro srities okupaciją.[22] Užtat Lietuvos masonai, kad ir trumpą laiką egzistavę kaip brolija, tačiau suvaidino didelį vaidmenį kuriant Lietuvos valstybingumą. Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Donatas Malinauskas, Jonas Vileišis ir, žinoma, Jurgis Šaulys, buvo iškilūs lietuvių tautinio judėjimo dalyviai bei vadovai, išrinkti Lietuvos tarybos nariais ir tapę Vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarais, vėliau užėmę svarbius postus Lietuvos Respublikos mokslo, kultūros bei politikos baruose.

Dargi masonai aktyviai rėmė įvairias jaunimo ir ne tik organizacijas: skautus, ateitininkus, Lietuvos šaulių sąjungą – pusiau sportinė, pusiau politinė, visuomeninė, karinė organizacija, kurios svarbiausios deklaruojamos vertybės: tautiškumas, patriotizmas, nepriklausomybė. Į šaulius stodavo ir vyrai, ir moterys. Organizacija priešinosi suvalstybinimui: susiprato kaip laisvos dvasios ir laisvos drausmės kariai. Tiesa, tautiškumą kėlė aukščiau valstybingumo. Būtent jie nuo 1919 m. pradėjo švęsti Jonines ant Rambyno kalno. Tarp šaulių sąjungos narių buvo ir Jurgis Šaulys, taigi, panašu, kad ir jam buvo nesvetimos XX a. pirmoje pusėje vyravusios Lietuvos indoeuropeistų idėjos. Tiesa, dar kur kas anksčiau negu buvo įkurta šaulių sąjunga, Jurgis Šaulys jau domėjosi, kaip ir jie, senovės lietuvių palikimu, pavyzdžiui, 1902 m. 9 „Varpo“ numeryje, 224  p. aptaria senovės paminklus, o konkrečiau liūdną Trakų pilies situaciją, kuri netrukus esą pasikeis, nes žinomas archeologas juos apsiima prižiūrėti 12 metų, bet primena, kad liūdni dar stovi Lydos, Krevo, Medininkų.[23] Taip pat daug rašė „Vilniaus žiniose“ apie baltų gentis: latvių istoriją, prūsų genties situaciją, daug dėmesio skyrė piliakalnių tyrinėjimas Lietuvoje „Lietuvos žinių“ puslapiuose, tiesa, skyrė vieną publikaciją ir Suomių šauliams, kaip tik tuomet, kai ir Lietuvoje susikūrė šaulių sąjunga, kurioje teigė, kad jam, kaip šauliui, laibai įdomi organizacijos struktūra, nes pastarieji daug prisidėjo prie Suomijos nepriklausomybės siekių: „Jų valdomoji mintis sudaryti didelę pajėgą suomių nepriklausomybei ginti, neatitraukiant nuo darbo žmonių ir neapsunkinant valstybės finansų. Tai siekdami jie ne tik sudaro aiškią karo pajėgą, bet Suomių pilietį augina kūno ir dvasios tobulume. […] Ieškodamas pavyzdžių mūsų Lietuvos šaulių sąjungai, pastebėjau, kad mūsų sąjungos organizuotės pradai turi daug panašumų ir kur nesutinka tai tik mūsų naudai. Mūsų sąjungai nėra pavojaus tapti baltaisiais, nes mūsų dvarponiai čia nedalyvauja; bet taip pat nėra pavojaus ir iš kitos pusės, kadangi Lietuvos Šaulių Sąjungą sudaro beveik išimtinai vien ūkininkai. Tokiu būdu nepartyvumo vaga mums dar lengviau išaikyti. // Iliustruotei dėl centralinės idėjos organizuotės noriu pasakyti porą žodžių apie ėstų partizanus […] iššaukė tas pats reikalas ir toji pat pradinė forma, kai Suomiuos ir Lietuvoj. Tik suomiuos jos suėmė organizacinis centras, o ėstuos to nebuvo. Rezultate ėstų partizanų, kurie taip pat nemaža pasidarbavo kovoje dėl savo tėvynės, žmonės nepakenčia, kadangi jie plėšia gyventoju, išdikauja ir girtuoklauja.“[24] Iš citatos, skirtos Lietuvos šaulių sąjungai palyginti, matyti, kodėl masonams Lietuvoje sudėtingai sekėsi. Tai pagrindžia ir pirmieji šio straispnio sakiniai, kad kiekviena organizacija turi turėti struktūrą, moralinius, dorovinius narių įsipareigojimus, kurių laikytis yra labiau garbė negu prievolė ir būti menkai priklausomi nuo politikos bei politinių vėjų, ginti pamatines vertybes, atstovauti humanizmo doktrinos šerdį – Antikos išminties lobius, kuriuos Šaulys beveik visur pabrėžia, o ir čia, nejučia, įterpia į straipsnį: „tobulame kūne tobula sie­la“, – sako tiek jis, tiek Antikos kultūros pozicija apskritai. Verta pridurti, kad viso pasaulio masonija nuolat gręžėsi ir gręžiasi į humanizmą ir žmogaus buvimo tarp žmonių problemą, harmonijos paieškas pagal graikiškąją filosofijos sampratą.

Apskritai, jei reiktų padaryti išvadą, viena vertus, tarpukario Lietuvoje masonai aktyviai veikė. Tarp jųjų esama daug šiandien laikomų iškiliais asmenų: rašytojų, politikų, atradėjų ir kitų pažinimo ir atradimo pasekmės nebijojusiųjų. Jei tektų rašyti apie tarpukario masonų organizaciją sekant tų asmenybių pėdomis, tikėtina, kad atsiskleistų visai kitokia lietuviškoji masonijos organizacija: sodri humanistinių vertybių, pilna cirkuliuojančios gyvos intelektualinės minties. Kita vertus, jie savo veiklos, kaip organizacijos, neprotokolavo, matyt, ir neritualizavo, nevystė tarptautinių ryšių, tad kaip organizacinis darinys nėra įspūdinga veikla pasižymėjusi, ką ir sako paprastai Lietuvos masonijos tyrinėtojai. Tačiau atsigręžiant į atskirų masonų veiklos užmačias,  pavyzdžiui Jurgio Šaulio, ieškojimus ir atradimus, verta pasakyti, kad nemažai prisidėta tiek vystant Lietuvos valstybingumo projektą, tiek rūpinantis jau faktu. Visgi, būta, kaip šiandien pasakytų, nepopuliarių sprendimų, suklupimų, bet visa tai tik iš ieškojimų, ieškojimų geriausios formos, palankiausios galimybės, remiantis moksliniu žinojimu, patirtimis, kliaujantis protu, racionaliai apskaičiuojant ir visada atsimenant pagrindinį tikslą – humanizmą ir toleranciją žmogui ir kaip individui, ir kaip bendruomenės nariui.