Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje. www.gimnazija.de nuotr.

www.voruta.lt

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“.

Rašinys                                Laisvės simbolis

Darbo autorė:                   10 klasės mokinė Karina Vėlavičiūtė

Darbo vadovė:                  Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja bei Lietuvos pažinimo mokytoja Asta D`Elia

Hiutenfeldas, 2020

Šiais metais Lietuva švenčia savo Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį. Dažniausiai prisimename tik tuos žmones, kurie gyveno Lietuvoje ir kovojo už šalies laisvę. Deja, beveik niekas nekalba apie tai, kaip užsienyje gyvenantys lietuviai prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo ir išsaugojimo.

Ne kartą teko girdėti, kad emigrantai yra išdavikai, tačiau Tėvynės išduoti neįmanoma, ir tai puikiai įrodė šiemet savo septyniasdešimtmetį švenčiančios Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos mokiniai. Šia tema kalbinau ilgiausiai (nuo 1976 metų) Vasario 16-osios gimnazijoje dirbančią mokytoją (buvusio direktoriaus Andriaus Šmito žmoną) Marytę Dambriūnaitę-Šmitienę, varčiau mokyklos metraščius.

Maždaug prieš trisdešimt metų Vasario 16-osios gimnazija buvo vienintelė lietuvių mokykla laisvame pasaulyje. Čia anksčiau mokėsi lietuvių, kurie spėjo pabėgti nuo Sovietų Sąjungos represijų, atžalos. Mokiniai ir mokytojai visuomet domėjosi Lietuvos aktualijomis, palaikė šalį jai sunkiu laikotarpiu.

Vasario 16-oji – demonstracijos ir vielos vainikas

Vasario 16-osios šventė gimnazijoje buvo ir iki šiol liko pačiu svarbiausiu visų metų renginiu. Tai – dviguba šventė, per kurią mokykla švenčia ne tik Valstybės atkūrimo dieną, bet ir savo vardadienį. Į šią šventę atvažiuoja daugybė garbingų svečių, o mokiniai paruošia įvairių pasirodymų ir su Vokietijos lietuvių bendruomene pamini šią svarbią datą.

Anksčiau mokinių pasirodymai informavo apie sunkią Lietuvoje likusių žmonių padėtį. Pavyzdžiui, Vasario 16-osios gimnazijos 1984/1985 mokslo metų metraštyje (38 psl.) yra rašoma: „Moksleivių ateitininkų kuopos nariai skaitė ištraukas iš pogrindžio spaudos „Lietuvos ateitis“ ir vaizdžiai supažindino dalyvius su kai kuriais Lietuvos laisvės kovotojais, kurie dėl savo įsitikinimų šiuo metu kenčia darbo stovyklose ir tremtyje.“ Metraščio nuotraukoje matome mokinius, laikančius lenteles su Alfonso Svarinsko, Balio Gajausko, Gintauto Iešmanto vardais ir pavardėmis. B. Grajauskas ir G. Iešmantas po kelerių metų tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais. Taip gimnazistai (A. Kairytė, D. Korintaitė, M. Balaišytė ir D. Sužiedėlis) tiek mokyklos bendruomenę, tiek šventės svečius supažindino su už Lietuvos laisvę kovojusiais ir už antisovietinę veiklą nubaustais lietuviais.

Keletą metų iš eilės vyresnių klasių mokiniai šią dieną važiavo į tuometinę Vokietijos sostinę Boną, kur demonstravo prie Sovietų ambasados. M. Dambriūnaitė-Šmitienė prisimena, kad jaunieji demonstrantai pynė vielos vainiką, buvo netgi paskelbę bado streiką. 1987/88 mokslo metų metraščio 41 puslapyje rašoma: „Sekmadienį, vasario 14, 26 vyresnių klasių mokiniai dalyvavo demonstracijoje Bonoje. Pasilikusiems gimnazijoje mokiniams buvo suruošta informacijos valandėlė. Kalbėta apie demonstracijų tikslus ir dabartinę padėtį Lietuvoje. Vasario 16 nebuvo pamokų – pakelta trispalvė ir dalyvauta ekumeninėse pamaldose. Turiningus pamokslus pasakė kun. Dėdinas bei kun. Skėrys. Minėjimas pradėtas direktoriaus A. Šmito kalba. Jis pabrėžė, kad 1918 vasario 16 buvo padarytas nutarimas atstatyti nepriklausomą Lietuvą. Visi lietuviai šį nutarimą rėmė ir nemažai kovojo, kad jis būtų įvykdytas. Įvykiai Lietuvoje rodo, kad šitas nutarimas ir dabar remiamas lietuvių tautos. Vasario 16 gimnazija įsteigta dėl to, kad išauklėtų jaunuolius siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Šie jaunuoliai turėtų skelbti pasauliui Lietuvai daromą skriaudą ir padėti broliams ir sesėms tėvynėje.“

1988/89 mokslo metų metraštyje (40–42 psl.) aprašomas 30 gimnazistų susitikimas su Vokietijos parlamento, įvairių ambasadų (Australijos, Brazilijos, Urugvajaus), žinių agentūrų ir laikraščių redakcijų atstovais. Apsilankymo Bonoje tikslas – informuoti apie Lietuvos padėtį ir reikalauti Lietuvos nepriklausomybės: „Pirmiausiai jie susitiko su socialdemokratų partijos atstovais parlamento nariais Gerlinde Haemmerle ir Horst Sielaff. Pagrindinė pokalbio tema buvo Lietuvos okupacija ir ateities perspektyvos. Išaiškėjo, kad socialdemokratai neremia nacionalinių valstybių kūrimosi, nes jie siekia Europos susivienijimo. Nepaisant iškilusių nuomonių skirtumų, šios partijos atstovai siūlė, reikalui esant, kreiptis į socialdemokratus žmogaus teisių pažeidimo klausimais.

Užsienio reikalų ministerijoje mokinius pasitiko Sovietų Sąjungos skyriaus direktorius Stuedemann. Jis paaiškino, kad Vokietija Lietuvos okupacijos niekada nepripažino ir ateityje nepripažins, stengsis palaikyti ryšius su Lietuva, išlaisvinti kraštą iš visiškos izoliacijos […]“

Mokiniai išdrįso diskutuoti su politikais, pasak M. Dambriūnaitės-Šmitienės, mokiniai kalbėjo ne tik gimnazijos, bet ir Lietuvos vardu.

Trėmimų minėjimas – deganti okupantų vėliava

 Ši lietuvių gimnazija Vokietijoje ugdo sąmoningus, Lietuvos tradicijas ir istoriją išmanančius lietuvius, todėl kiekvienais metais birželio viduryje vyksta didžiųjų trėmimų minėjimas. Per šį minėjimą mokiniai iki šiol pagerbia ištremtuosius. Labai nustebino Vasario 16-osios gimnazijos 1985/1986 mokslo metų metraštyje (40–41 psl.) esantis įrašas: ,,Visiems sudainavus partizanų dainą „Aš verkiau parimus“, Nida Gedgaudaitė, Dalia Navickaitė ir Viltis Janutaitė perskaitė tremiamos moters pergyvenimus. Ant didelės drobės Danielius Aglinskas buvo nupiešęs trėmimų vaizdus ir, juos apibūdinęs, kartu su Danieliu Josponiu pagrojo savo pačių sukurtą melodiją. Muzikai grojant, mokinių grupė mimika atvaizdavo birželio įvykius – suėmimus, išvežimus ir mirtį. Po to dainavo Audra Kalvaitytė ir Kristina Kampė. Saulei leidžiantis, pasigirdo trimito garsai, ir trispalvė buvo nuleista iki pusės stiebo. Mokiniams kartojant šūkius, sudeginta sovietinė vėliava. Tuomet visi sustoję apie kryžių, sugiedojo ,,Lietuva brangi“.“ Tais laikais tai buvo didžiulio pasipriešinimo ženklas, reikalaujantis daug drąsos.

Tautinio sąmoningumo židinys

Lapkričio 4 d. Vienoje vykusi demonstracija aprašoma 1986/87 mokslo metų metraštyje (22–23 psl.): ,,Mokiniai šiam žygiui ruošėsi iš anksto, pagamindami 30 plakatų ir transparentų su įvairiais įrašais, reikalaujančiais Lietuvai laisvės arba nurodančiais tautų apsisprendimo ir žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje“. Vienoje susirinko apie 500 pabaltiečių. Tokių demonstracijų buvo ne viena ir ne dvi. Jų buvo daug. Ir visi tie žmonės kovojo už laisvę, nors jie ir nebegyveno savo gimtojoje šalyje.

Tų pačių mokslo metų metraščio 51 puslapyje Centrinio komiteto Vasario 16-osios gimnazijai remti pirmininkas K. Milkovaitis rašo: „Jau penktąjį dešimtmetį gyvename išblaškyti po svetimus pasaulio kraštus. Daugelis svetur jau prigijome. Bet joks kraštas, jokie turtai bei patogumai niekada neatstos savosios žemės, gimtosios kalbos, ilgesingų dainų, maldų ir papročių… O Tėvynės ilgesys nostalgijos valandomis degina širdis.“ Jis lygina Lietuvoje ir užsienyje gimusio jaunimo ryšį su „tėvų žeme“. Vasario 16-osios gimnaziją jis vadina „lietuviškosios kultūros bei patriotiškų jausmų įžiebėja bei ugdytoja“.

Modernieji knygnešiai

 Mokiniai taip pat vykdydavo ir slaptas misijas. Jie su ,,Tėviškės draugijos“, kurios misija, pasak mokytojos, buvo „plauti smegenis ir kiršinti išeivijos lietuvius“, pagalba gaudavo vizas ir dešimčiai dienų per Velykų atostogas vykdavo atostogauti į Lietuvą. Traukiniu mokiniai nuveždavo draudžiamos spaudos (pavyzdžiui, ,,Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“), o iš Lietuvos parsiveždavo kitos informacijos. Jie slapta pervežinėdavo knygas, kurios buvo parašytos lietuvių kalba tuo metu uždraustomis temomis. Jaunuoliai pasidarydavo knygų puslapių nuotraukas, juosteles susukdavo ir paslėpdavo cigarečių pakeliuose. Taip modernieji knygnešiai nepatraukdavo pasieniečių dėmesio ir atgabendavo daug knygų, kurios, anot M. Dambriūnaitės-Šmitienės, vėliau buvo spausdinamos Amerikoje.

Kovo 11-osios šventė

Kaip ir visas Lietuvai svarbias šventes, Kovo 11-ąją gimnazijos bendruomenė švenčia kasmet. 1989/90 mokslo metų metraštyje (39–40 psl.) rašoma, jog vieni klausėsi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sesijos, kuri buvo transliuojama per Vilniaus radiją, kiti sekė televizijos žinias. Už Lietuvos ateitį užsienio lietuviai meldėsi šv. Mišiose, o Renhofo pilies bokšte suplazdėjo trispalvė. Pamokose buvo diskutuojama apie naujai susidariusią padėtį. Iškabų lentos buvo pilnos Vokietijos ir Amerikos laikraščių iškarpų. Visi džiaugėsi nepriklausoma Lietuva, niekas nenumanė, kad kruvina kova už laisvę dar nepasibaigė.

Sausio 13-oji

1991 metų sausio 14-osios dienos rytą mokyklą gavo skambutį, kuriuo buvo pranešta apie žiaurius išpuolius Lietuvoje. Mokiniai buvo skubiai pažadinti. Tą rytą bendrabutyje buvo tylu kaip niekada. Čia visada aidėjo vaikų juokas, tačiau tą rytą visi buvo sunerimę dėl savo brangiosios Tėvynės. Visi skubiai ruošėsi būsimai demonstracijai Manheime.

M. Dambriūnaitė-Šmitienė prisimena, kad jos vyras, buvęs gimnazijos direktorius, informavo policiją, kad Manheime vyks demonstracija. Policininkas pareiškė pretenzijas, jog demonstracija taip vėlai užregistruota. Anot mokytojos, ji pirmą kartą savo vyrą matė taip baisiai supykusį. A. Šmitas atkirto, kad niekas nežinojo, jog Lietuvoje, prie Vilniaus televizijos bokšto, žus nekalti žmonės.

Miesto centre susirinko apie 300 žmonių: gimnazijos mokytojai, mokiniai, tarnautojai, apylinkės lietuviai ir juos užjautę vokiečiai. Taip pat atvyko televizijos bei radijo žurnalistai. Po šio nepamirštamo įvykio Lietuvoje dauguma žmonių buvo sukrėsti. Pamokos nevyko visą savaitę. Kiekvieną dieną į gimnaziją važiavo žurnalistai, norintys sužinoti daugiau. Mokiniai savanoriškai dalyvavo pokalbiuose. Po metų mokiniams vis dar buvo sunku. Per sausio 13-osios įvykių metines mokykloje buvo paruoštas staliukas su žvakėmis ir mirusiųjų sąrašu. Kiekvieną pertrauką buvo galima pamatyti, kaip mokiniai stovi susikaupę prie staliuko ir pagerbia žmones, kurie vardan Lietuvos laisvės paaukojo savo gyvybes.

Sausio 19 d. mokiniai vėlgi dalyvavo demonstracijoje Bonoje. Po Sausio 13-osios įvykių Sąjūdžio Seimo narys Antanas Račas Renhofo pilyje, esančioje gimnazijos teritorijoje, įrengė informacinį biurą. Jis tuo metu atstojo Lietuvos ambasadą. M. Dambriūnaitė-Šmitienė prisimena, kad ne vienam gimnazijos mokiniui tuo metu teko talkininkauti. Gimnazistai, mokėję kelias užsienio kalbas, mielai vertėjavo.

Taip Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos mokiniai prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo ir išlaikymo. Pasak mano pašnekovės, gimnazistai daug daugiau išmoko nei per bet kurią istorijos pamoką. Jie patys tapo istorijos dalimi.

,,Su Nepriklausomybės atkūrimu didelė gimnazijos tikslo pasiekta, tačiau ir ateityje gimnazija liks tiltas tarp Vokietijos ir Lietuvos“, – rašoma 1991/1992 mokslo metų Vasario 16-osios gimnazijos metraštyje (30psl.). Šie žodžiai išsipildė – gimnazija, tapo ne tik tiltu tarp šių dviejų šalių, bet ir laisvės simboliu.

Šaltiniai:

• Bakūnaitė, Gintarė. Emigrantai: išdavikai, bėgantys iš skęstančio laivo, ar laimės ieškotojai? (2012) [žiūrėta 2020-01-28]. Prieiga per https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/578515/emigrantai-isdavikai-begantys-is-skestancio-laivo-ar-laimes-ieskotojai

• Gajauskas, Balys. Gyvenimas lageriuose (2010) [žiūrėta 2020-02-04]. Prieiga per: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-06-23-balys-gajauskas-gyvenimas-lageriuose/46604

• Lietuvių Vasario 16 gimnazijos metraštis 1984/5. Švecingenas: Elterio spaustuvė, 1985.

• Lietuvių Vasario 16 gimnazijos metraštis 1985/6. Švecingenas: Elterio spaustuvė, 1986.

• Lietuvių Vasario 16 gimnazijos metraštis 1986/7. Švecingenas: Elterio spaustuvė, 1987.

• Lietuvių Vasario 16 gimnazijos metraštis 1987/8. Švecingenas: Elterio spaustuvė, 1988.

• Lietuvių Vasario 16 gimnazijos metraštis 1988/9. Švecingenas: Elterio spaustuvė, 1989.

• Lietuvių Vasario 16 gimnazijos metraštis 1989/90. Švecingenas: Elterio spaustuvė, 1990.

• Lietuvių Vasario 16 gimnazijos metraštis 1990/91. Švecingenas: Elterio spaustuvė, 1991.

• Lietuvių Vasario 16 gimnazijos metraštis 1991/2. Švecingenas: Elterio spaustuvė, 1992.

• Makauskas, Audrius. Gyvas tiltas tarp Lietuvos ir Vokietijos (2012) [žiūrėta 2020-02-08]. Prieiga per: ttps://www.lzinios.lt/Mokslas-ir-svietimas/gyvas-tiltas-tarp-lietuvos-ir-vokietijos/63452

• Nepriklausomybės akto signataras Gintautas Iešmantas (2016) [žiūrėta 2020-02-03]. Prieiga per: http://mokslolietuva.lt/2016/09/nepriklausomybes-akto-signataras-gintautas-iesmantas/