Antanas Tyla

Kalba pasakyta iškilmingame Vasario 16 minėjime Lietuvos operos ir baleto teatre 1991 02 16

Šiandien visa Lietuva mintimis susėdo prie bendro, lyg prie Kūčių stalo prisiminti, pagerbti ir įvertinti prieš 73 metus pradėto mūsų valstybės atkūrimo darbo, paminėti Vasario 16-osios arba Lietuvos Nepriklausomybės šventės.

Pats faktas, kad mes čia, tokioje iškilmingoje aplinkoje pažymime šią šventę, rodo Lietuvos patriotinių ir demokratinių jėgų nepalaužiamumą. Tai taip pat rodo, ką mes esame laimėję sunkioje šiandieninėje kovoje už Nepriklausomybės įtvirtinimą. Nežinau, kokia turėtų būti šios šventės salė, kad sutalpintų visus Lietuvos kalinius, kurie buvo atsidūrę spygliuotuose gulago konclageriuose vien už šios šventės slaptą paminėjimą ilgais tarybinės okupacijos metais.

Šia iškilmingą progą privalu prisiminti ir įvertinti Vasario 16-osios akto svarbą ir reikšmę Lietuvai, lietuvių tautai ir kitoms su ja gyvenusioms tautoms, reikšmę Rytų Europai ir bendrai pasaulio tautų išsilaisvinimo kovoje.

Tad pamąstykime apie tai visi kartu. Kaip ir šiandien, 1918 m. Vasario 16-ji buvo šeštadienį. 12 val. 30 min. Lietuvos Tarybos nariai, susirinkę Vilniuje, Pilies gatvėje, 26 namo III aukšto Kambaryje, pasirašė Lietuvos valią išreiškiantį nutarimą. Nutarimas buvo lakoniškas. Jame Lietuvos Taryba skelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių…“

Toliau akte pabrėžiama, „kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“.

Vasario 16-osios aktas buvo mūsų tautos šimtmetinės kovos už savo kalbos kultūros, politikos, ūkio autentiškumą ir būsimų ateities šimtmečių siekimų sintezė.Lietuvos Taryba, pasirašydama po šiuo aktu, be abejo, nujautė, kad jie ne tik deklaravo valstybės atkūrimą, bet ir visam laikui įpareigojo Lietuvos žmonės stovėti laisvės ir orumo sargyboje. Tačiau Taryba negalėjo nujausti, kad tame akte pareikštą Lietuvos valią paniekins ir stengsis sunaikinti dvi didžiosios kaimynės valstybės – hitlerinė Vokietija ir Tarybų Sąjungą, t. y. tos valstybės, kurios pirmosios pripažino pagal Vasario 16-osios aktą atkurtą valstybę. Deja jo nebuvo pirmosiomis valstybėmis, kurios būtų pripažinusios Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11-ją priimtąjį Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Tai padarė drąsioji Islandija.

Šiandien, kada Lietuva iš taip arti jaučia šiurkštų, šaltą ir brutalų alsavimą vienos iš mūsų valstybingumą laikinai likvidavusios valstybės, jos kasdienius grasinimus, mums ypač gerai suprantamas Lietuvos Tarybos 20 vyrų ryžtingumas ir drąsą. Šia proga reikia prisiminti jų vardus ir asmenybės. Tai Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislavas Narutovičius, Alfonsas Petrulis, Kazimieras Šaulys, Jurgis Šaulys, Jokūbas Šernas, Antanas Smetona, Jona Smiglevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jonas Vailokaitis ir Jonas Vileišis.

Pasirašydami po Vasario 16-osios aktu jie tuo pačiu surišo savo likimą su Lietuvos valstybės ir jos žmonių likimu. Sužinojęs apie šį aktą vokiečių okupacinės X-sios armijos vadas Eichornas norėjo suimti visus Lietuvos Tarybos narius. Obosto pareigūnai už tą patį Tarybą pavadino „akiplėšiška gauja“. Vokietijos vicekancleris Payeris patį Vasario 16-sios aktą pavadino „lietuvių neišsiauklėjimo padariniu“. Tačiau tuomet viskas baigėsi be tragiškų pasekmių, nes Vokietijos vyriausybėje ir Reichstage Lietuva turėjo jos rėmėjų. Tarybos narių tragedija prasidėjo 1940 m.,kai Lietuva buvo okupuota. Jeigu priverstinę emigraciją į Vakarus laikysime taip pat tremtimi, tai ją tuomet gyvų buvusių 15 Lietuvos Tarybos narių patyrė 12. 6 iš jų pateko į tarybinius kalėjimus ir tremtį. Kazimierą Bizauską enkavedistai sušaudė Červenėje. Kalėjusių ir ištremtų Prano Dovydačio, Donato Malinausko ir Vlado Morono, kaip ir K. Bzausko, net kapai nežinomi. Lietuvos žmonės negalėjo apginti savo signatarų nei juridiškai, nes ir pačios Lietuvos valstybės neapsaugojo jokios tarptautinės sutartys ir institucijos.

Todėl net ir šią iškilmingą ir šventišką minutę norisi pažvelgti į Vasario 16-sios aktą tuo metu ir vėliau buvusios Rytų Europoje politinės kultūros kontekste. Tuo labiau, kad mes ir vėl pakilę iš vergų kalėjimo susiduriame analogiškame klimate.

Iki Vasario 16-osios akto Lietuva daugiau kaip 120 metų buvo okupuota. Europos valstybės 1815 m. Vienos kongrese pripažino Rusijai ir kitoms dviems imperijoms jų pasidalintą Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Per visą XIX ir XX amžius nebuvo jokios tarptautinės institucijos, kuri būtų gynusi tautas, kurios neturėjo savo valstybių ir kentė svetimųjų priespaudą. (To nedaro ir dabartinė SNO. Jos pavadinimas – tai anachronizmas).

Tokioje aplinkoje Vasario 16-osios aktas ir Lietuvos valstybės atkūrimas buvo lyg atsišaukimas į Rytų ir Centrinės Europos tautas, kviečiant jas šiame regione sukurti laisvas valstybes vietoje šimtmečiais buvusių imperijų – tautų naikinimo kalėjimų.

Šiam mūsų atsišaukimui buvo ankšta Rytų Europos politinėje mąstysenoje. Reikėjo nepaprastos Lietuvos tautos valios ir pastangų, kad nauja jos valstybė būtų įrašyta į Europos žemėlapį. Jos raides mes iki šiol tebekalame į kietą Europos žemę. Jas kalė Vasario 16-osios signatarai, mūsų savanoriai, Nepriklausomybės laikotarpio inteligencija, ūkininkai, darbininkai, 1941.VI. 23 sukilėliai, tremtiniai, pokario partizanai, konclagerių kaliniai, Kovo 11-osios akto signatarai, Sausio pasipriešinimo didvyriai, Vasario 9-osios plebiscito dalyviai, ryžtingai pasakę „Taip!“

vasario 16-osios aktu atkurtos Lietuvos valstybės pripažinimas įvyko toli gražu ne iš karto ir ne tais pačiais metais. Masinis pripažinimas Europos ir pasaulio valstybėse prasidėjo trečiaisiais ir ketvirtaisiais nepriklausomo gyvenimo metais. Užteko okupantui po 1940 m. pasėdėti mūsų namuose, – ir vėl tas pats.

Mes jau 51 metai įvairių formų rezistencija apkurtusiam pasauliui įrodinėjame, kad esame tauta, o ne nacionalistai, ne separatistai, ne ekstremistai, ne buržuaziniai nacionalistai, ne banditai, įrodinėjam, kad mūsų valstybingumo laikrodis rodo jau 800 metų, kad valstybingumo idėja yra mūsų genuose, ji paveldėta ir negali išnykti. Mes iš nieko neprašome paskolinti mums noro valstybei atkurti ir tolerancijos kitoms valstybėms. Mes jo turime tiek, kad galime dalintis su didesnėmis tautomis. Tiktai tegu mums niekas netrukdo, ir nesiunčia tankų su žmogžudžiais, tegu pasiima savo kolaborantus.

Lietuvos, kaip ir kitų jos kaimynystėje atsikūrusių ar susikūrusių pirmojo pasaulinio karo griuvėsiuose valstybių atsiradimas buvo reikšmingas žingsnis, kuriant stabilią tarptautinę padėtį Rytų Europoje. Tai buvo pradžia kelio, vedančio į čia esančių tautų valstybių sukūrimą. Kaip moko istorija, tik tokiu keliu einant čia galima būtų likviduoti tautų neapykantos ir tarpusavio nepasitikėjimo židinius. Deja šitokios Rytų Europos politinės struktūros neįvertino ne kas kitas, o didžiosios šio regiono tautos, kurios daugiau nei mažosios yra atsakingos už politinį stabilumą Rytų Europoje.

Vasario 16-osios naujasis etapas – 1990 kovo 11 aktas – yra naujas Lietuvos bandymas padaryti Rytų Europą valstybinės tolerancijos požiūriu tokia, kokia yra Vakarų Europa, kur šalia didelių valstybių šimtmečius egzistuoja Olandijos, Liuksemburgo, Danijos, Belgijos, t. y., palyginti, nedidelės valstybės. Priešingu atveju Rytų Europoje nenusistovės taika ir ramus kūrybinis darbas. Juk visi Lietuvos okupantai, kokiais laikais jie čia bebuvo įsibrovę, fatališkai patyrė, kad Lietuvos nepaklupdys ir savo vergais nepavers. Lietuva, kaip neperkandamas riešutas, į kurį išsisuko dantis visi okupantai, Lietuva nedidelė, bet joje gyvena ori ir išdidi tauta.

Turint galvoje visą tragišką Rytų Europos paskutinių šimtmečių istoriją, tenka ieškoti būdų, kurie apsaugotų ją nuo tokių reiškinių, kaip Molotovo-Ribentropo paktas ar Potsdamo konferencijos nutarimai. Dabar atsikuriančioms Pabaltijo valstybėms atsirado galimybė paimti į savo rankas iniciatyvą ir kartu su Šiaurės valstybėmis sukurti šio regiono tautų politinės apsaugos tarptautinę instituciją. Ji autonominiais pagrindais turėtų integruotis į pasaulines tarptautines organizacijas. Tik regioninė ir plati tarptautinė valstybių ir tautų apsaugos organizacija gali laiduoti Vasario 16-ją paskelbto valstybingumo saugumą, apginti nuo imperialistinius kompleksus turinčių po politinių struktūrų agresijos.

Kalbant apie Vasario 16-osios aktą. Mes negalime apeiti pačio svarbiausio dalyko – suprasti ir įvertinti jo pagrindu sukurtos Lietuvos valstybės reikšmę lietuvių tautai ir kitoms čia gyvenusioms tautoms. Mes žinome, ką sukūrėme ir kaip tvarkėmės per 22 nepriklausomybės metus. Geriausiai tai mes pradėjome suvokti, kai Lietuvos valstybė 1940 m. buvo okupuota. Okupantai vadovavosi žmonių naikinimo teorijomis – vienas klasių kovos, antras – rasizmo. Abi šios teorijos ir jų programos vykdytojai pavertė mūsų Lietuvą masinių kapinių , sudegintų, išžudytų, ištremtų kaimų, naikinamos tautinė kultūros, kalbos kraštu. Į apyvartą buvo paleista asimiliacija. Vienas okupantas mums pranašavo: „Lietuviai ištirps, kaip lašas vandens ant karšto akmens“. Antras porino: „Bus Lietuva, bet be lietuvių“, arba vėl 1989 m. rudenį: „Neteksite gyvybingumo“. Kai kurių tų pareiškimų autorių jau nebėra gyvųjų tarpe, tačiau Lietuva nors ir su randais bei kraujuojančiomis žaizdomis tebėra gyva ir solidari, atkurianti demokratiniais pagrindais sutvarkytą valstybę.

Švęsdami Vasario 16-osios Akto metines, mes su pagarba prisimename visus, kurie per praėjusius 73 metus krito kovoje už Nepriklausomybę ar savo uoliu darbu prisidėjo prie tame Akte nubrėžto tikslo įgyvendinimo.

Vasrio 16-osios aktas yra organiškai susijęs su 1990 m. Kovo 11-osios aktu. Juos abu skiriantis 70 metų laiko tarpas patvirtina, kad laisvės troškimas ir noras turėti nepriklausomą valstybę yra nenutrūkstantis procesas. Abiejų šių aktų signatarai išreiškė Lietuvos valią.

Ir šiandien kuriant Nepriklausomą ir demokratišką Lietuvos Respubliką, pirmiausia siekiama gerovės jos žmonėms, saugaus, kūrybingo gyvenimo būdo, apsaugoto nuo dvasinio bei fizinio teroro ir tremties.

Geriausias Vasario 16-osios įprasminimas bus nepriklausomybės įtvirtinimas mūsų pasirinktu keliu ir garantijų sudarymas, kad Lietuva būtų tvirtas atsparos taškas žemėje, saugantis lietuvių tautos ir visų Lietuvos piliečių saugumą, orumą ir visapusišką raidą.

Kalba pasakyta iškilmingame Vasario 16 minėjime Lietuvos operos ir baleto teatre 1991 02 16

„Voruta“ Nr. 6 (24) 1991 m. kovo 16-31 d.